Energetikų dienos proga meras Gediminas Ratkevičius sveikina Elektrėnų garbės pilietį, energetiką veteraną Algį Viktorą Meką. Centre – Elektrėnų krašto muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas
Julija Kirkilienė
Jau antras šimtmetis sukasi nuo tos dienos, kai 1883 m. Kretingoje grafo Tiškevičiaus dvaro malūne buvo sumontuota maža šiluminė elektrinė, aprūpinusi šviesa dvarą. Po devynerių metų, 1892 m. balandžio 17 d., per Velykas, Bogdano Oginskio dvare ir Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įžiebtas elektros lempučių sietynas… Kaip šiais metais per Energetikų dienos minėjimą Elektrėnų bibliotekoje kalbėjo Elektrėnų garbės pilietis ir nusipelnęs energetikas Algis Viktoras Mekas, tai žmonėms sukėlė didelę nuostabą: vyrai prie lempučių bandę užsidegt cigarus ir niekaip nesupratę, kodėl ugnis dega toli, dvare, o lempos šviečia bažnyčioje. Ta diena nuo 2003 metų švenčiama kaip Energetikų diena. Kaip nuo tų laikų keitėsi žmonijos gyvenimas, laikmečių mozaiką energetikoje nuosekliai sudėliojo energetikas veteranas, Elektrėnų garbės pilietis A.V. Mekas.
Elektros energetikos pradžia Lietuvoje
Lietuvoje elektros lemputės Rietave įžiebtos buvo praėjus dešimčiai metų nuo Niujorke (1882) atidarytos pirmosios (Tomo Edisono) elektrinės. Pasaulis jau suprato, kaip elektra žmogui gali palengvinti gyvenimą, todėl elektros energetikai tobulino išradimus, o mažos elektrinės įmonės buvo atidarinėjamos kol kas tik didesniuose miestuose. Šimtmečio pradžioje mažos elektrinės buvo atidarytos Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, pavieniai pažangūs žmonės statėsi generatorius, gaminančius elektrą. 1900 m. Kaune pradėjo veikti pirmoji centrinė 500 kilovatų (kW) galios šiluminė elektrinė (jos savininkai buvo belgai), kuri sudarė galimybes įrengti elektrinį apšvietimą valstybinėse įstaigose ir gyvenamuosiuose namuose.
1903 m. prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje buvo įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas. Tai pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje.
Dauguma Lietuvos elektrinių priklausė užsienio kapitalistams, jose dirbo užsienio inžinieriai, kurie, norėdami gauti pelno, elektros energiją pardavinėjo labai brangiai – 1 kWh kainuodavo iki 2 litų. Mokestis buvo imamas nuo lempučių skaičiaus ir galingumo. Lietuva netrukus susirūpino savų specialistų rengimu. 1928 m. Lietuvos universitetas Kaune išleido pirmąją inžinierių elektrikų laidą.
Karas ir pokaris
Pranešėjas apie Lietuvos energetikos vystymąsi A.V. Mekas prisimena 1933 metų streiką prieš aukštas elektros kainas. Biržuose gyvenęs penkiametis pasakojo, kaip mama jam neleido įjungti elektros. Sakiusi: jei tik uždegsi šviesą, žmonės išdaužys langus. Energetikas veteranas pasidalino prisiminimais apie tai, kad prieš karą Lietuvoje buvo svajojama statyti hidroelektrinę prie Birštono, bet sutrukdė okupacija ir karas. Enciklopedijoje rašoma: 1940 m. Lietuvoje veikė 15 didesnių (daugiau kaip 500 kW galios) ir 350 mažesnių elektrinių, apie 550 km aukštosios įtampos kabelinių (didžiuosiuose miestuose) ir orinių (miestų pakraščiuose, užmiesčiuose ir kitur), apie 1650 km žemosios įtampos elektros tiekimo linijų. Bet apie 80 proc. žmonių vis dar švietėsi žibalinėmis lempomis. Pirmos okupacijos metu energetika buvo nacionalizuota, todėl žmonės tikėję, kad A. Hitleris juos iš okupacijos išvaduos… Deja, vokiečiai didelių pakeitimų energetikoje nedarė, tik elektrines centralizavo ir valdymo centrą perkėlė į Rygą. Grįžtant frontui, sunaikinta buvo apie 90 proc. Lietuvos elektrinių. Po karo iš didžiųjų elektrinių galėjo veikti tik 2500 kW galios Rėkyvos, 1750 kW Bačiūnų, šiek tiek atstatyta 2500 kW Petrašiūnų popieriaus fabriko šiluminė ir 800 kW Vilniaus geležinkelio dyzelinė elektrinė. Apskričių ir valsčių centruose buvo likę apie 800 kW veikiančių pajėgumų mažųjų elektrinių (Visuotinė Lietuvos enciklopedija).
A.V. Mekas kalbėjo, kad pokario metu Lietuvos energetikai, kurie nepasitraukė į Vakarus ar nebuvo ištremti, visas savo žinias ir darbą skyrė šalies elektrifikavimui. 1940 m. Lietuvos elektrinių galia buvo 67.8 MW per valandą, 1945 m. – tik 26.3 MW, o 1950 m. – jau 81.9 MW.
A.V. Meko indėlis į energetiką
Elektrotechnikos specialybę pasirinko ir Energetikos dienos proga Elektrėnų bibliotekoje apie energetikos istoriją pasakojęs A.V. Mekas. 1951 metais baigęs Kauno politechnikos institutą, Viktoras paskyrimą gavo į Rėkyvos elektrinę. Ten jis pradėjo dirbti Kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi, vėliau tapo Technikinio skyriaus viršininku. 1957 m., Lietuvoje vykdant energetikos ūkio valdymo reorganizavimą, paskiriamas naujai sukuriamos Šiaulių elektros tinklų įmonės vyriausiuoju inžinieriumi. 1960 metais tuometiniame Vievio rajone buvo pradėta statyti nauja elektrinė, pavadinta Vievio valstybine rajonine elektrine (Vievio VRE). Taip pradžioje buvo pavadinta būsimoji didžiausia Lietuvos elektrinė. Komplektuojant naujos elektrinės personalą, vyriausiojo inžinieriaus pareigos buvo patikėtos A. V. Mekui. Pranešėjas prisimena, kaip jam paskambinęs Lietuvos energijos valdybos viršininkas Justinas Nekrašas pasakęs: tave paimsime į Vievį. Būsimos elektrinės administracijos patalpos įkurtos buvo laikinojoje gyvenvietėje. Viktoras prisimena susitikimą su pradėtos statyti elektrinės direktoriumi Pranu Noreika. Asmeniškai jie pažįstami nebuvo, bet susitikti teko P. Noreikai dirbant Lietuvos Ministrų Tarybos Reikalų valdyboje. Direktorius būsimajam pavaduotojui parodė stalą priešais savo stalą ir pasakė: „Sėsk čia, dirbsime“.
Sėkmė už atkaklumą
Kai Viktoras atvažiavo į būsimus Elektrėnus, buvęs tuščių laukų direktorius Pranas Noreika laikinojoje gyvenvietėje jau turėjo kabinetą, kurį dalijosi su naujuoju vyriausiu inžinieriumi, ir stalą. Vadovams reikėjo komplektuoti personalą: ieškoti specialistų, neturinčius specialybės – apmokyti. Ilgiausiai Lietuvoje vyriausiuoju inžinieriumi išdirbęs A.V. Mekas dar kartą prisiminė, kaip jie stengdavosi rinkti darbuotojus iš Lietuvos, o rusakalbius, norinčius daugiau darbininkų pritraukti iš plačiosios tėvynės, subtiliai apeidavo, apie darbuotojų paieškas duodami skelbimus į vietinius laikraščius. Taip reikiamus darbininkus greitai surinkdavo, todėl atvykėliams laisvų darbo vietų mažai likdavę. Direktorius P. Noreika jaunų specialistų ieškodavo tarp Kauno politechnikos instituto studentų, o vėliau Elektrėnuose buvo įkurtas instituto vakarinis skyrius.
Veteranas energetikas prisiminė, kad žmonės dirbo stropiai ir sąžiningai, taip pelnydavę pagarbą centrinėje energetikos valdžioje, visasąjunginėse įstaigose, energetikų visuomenėje, padėjusioje statyti elektrinę. Visus reikiamus įrengimus elektrinės statybai gauti pasisekdavo ne tik už nuopelnus, bet ir už atkaklumą bei sumanumą.
Viktoras papasakojo istoriją, kaip paleidžiant pirmąjį bloką, jie negalėjo gauti specialaus mašinų salės krano. Jis nuvažiavo į Zujevo gamyklą, kur turėjo būti pagamintas kranas, bet ten teisinosi, kad negalėjo krano pagaminti, nes negavo reikiamo plieno. Tada inžinierius važiavo į Zaporižę, kur tas plienas turėjo būti pagamintas. Ten po darbo bevaikščiodamas po įmonę, netyčia susitikęs gamyklos vyriausiąjį inžinierių, besiruošiantį išvažiuoti į komandiruotę. Po pokalbio su vyriausiuoju inžinieriumi iš Lietuvos, jis suorganizavo gamykloje sekmadieninę talką ir pagamino reikiamą kiekį plieno, kurį pagaminti pažadėjęs buvo po poros savaičių. Taip inžinierius į namus sugrįžo su naujiena, kad kranas pristatytas bus laiku.
Planai ir realybė
Pirmas elektrinės blokas pastatytas ir paleistas buvo per 28 mėnesius, nors normatyvas buvęs 56 mėnesiai. Jauni vadovai juokavę, kad jie dokumentų nepaskaitę, įstatymų nežinoję, tik kiekvieną dieną sąžiningai dirbę. Elektrinė veikti pradėjo anksčiau, nei buvo užbaigta tiesti pagrindinė energijos perdavimo linija. Teko panaudoti pagalbines elektros perdavimo linijas. Pastatyta elektrinė buvo 1800 MW galingumo. Galingesnės elektrinės įrangos atvėsinimui Elektrėnų marių vandens nebūtų užtekę. Buvę planai tiesti vamzdžius iki Neries ir vamzdžiais pumpuoti reikalingą vandens kiekį. Šilumos pertekliumi buvo planuojama šildyti Vilnių. Vėliau planai buvo pakeisti, Vilniuje pastatyta termofikacinė elektrinė. Besikuriančiam miestui prie elektrinės buvo duotas Elektrėnų miesto tipo gyvenvietės vardas. Elektrinėje vienas po kito buvo statomi nauji blokai ir kaminai, skirti įvairaus kuro dūmų filtravimui. Aukšti kaminai, pasak energetiko, reikalingi buvo dėl taršos aplinkai mažinimo. Elektrinę kūrenti pasirengta visomis įmanomomis kuro rūšimis: iškastine akmens anglimi, mazutu, dujomis. Elektrinėje pastatyti buvo 8 elektrą gaminantys blokai, naudojantys gamtines dujas arba mazutą, ir devintas kombinuoto ciklo blokas. A.V. Mekas prisiminė elektrinės direktoriaus Prano Noreikos apgailestavimą, kad jis per 60 metų vadovavimo elektrinei nespėjo pastatyti dešimto bloko, nors toks planas buvęs.
Ateitis – vandenilis
Paskaitos pabaigoje pranešėjas trumpai apibūdino elektros energetikos dabartį ir ateitį. Pagal šių dienų energetikos vystymąsi, dešimtas blokas bus reikalingas kurui išgauti išskiriant vandenilį iš vandens. O kol kas, prisidedant prie klimato atšilimo stabdymo, vis daugiau elektros gamina vėjas ir saulė, vanduo ir branduolinė energija. Dabartinėje Lietuvos elektrinėje, kurią valdo AB „Ignitis“, liko du blokai – 7-asis ir 8-asis, teikiantys avarinio tretinio rezervo ir izoliuoto tinklo darbo sistemines paslaugas, ir devintasis – kombinuoto ciklo blokas, kuris komerciškai elektrą gamina susiklosčius rinkoje palankioms sąlygoms. Kombinuoto ciklo blokas be komercinės gamybos taip pat teikia izoliuoto tinklo darbo paslaugą perdavimo sistemos operatoriui.
Šalyje elektros energijos esamu metu turi būti tiek, kiek jos reikia. Didesnė jos dalis yra importuojama iš kaimyninių šalių, daugiausiai iš Skandinavijos, kita dalis pagaminama Lietuvoje (vėjo, saulės, vandens įrenginiais, taip pat kogeneracinėse elektrinėse, kombinuoto ciklo bloke). Esant poreikiui, aktyvuojama avarinį rezervą teikianti elektrinė. Įvykus trikdžiui energetinėje sistemoje, elektrinė įsijungia per dvi minutes ir atstato deficitą.
Įdomų pranešimą pabaigus, susirinkusieji į Energetikų dienos minėjimą pranešėjui turėjo klausimų, o atsakymus veteranas užbaigė pašmaikštavimu: dabartinis jaunimas nesupranta, kodėl prie tokio gražaus miesto Elektrėnų reikėjo pastatyti elektrinę. Elektrėnų meras Gediminas Ratkevičius, sveikindamas energetikus su profesine švente, taip pat šmaikštavo, kad dabartinis jaunimas Elektrėnus pavadintų kokiu nors Elektromonopoliu, bet besikeičiančios kartos turi žinoti, kad Elektrėnai ir energetika yra vieni kitiems sutverti. Energetikos dienos minėjimą Elektrėnų bibliotekoje organizavo Elektrėnų krašto muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas.
Archyvinės nuotraukos paimtos iš A. V. Meko pranešimo vizualizacijos