Atsakomybę už šalies žemės ūkį prisiėmęs ministras laukė šio iššūkio

Atsakomybę už šalies žemės ūkį prisiėmęs ministras laukė šio iššūkio

Naujuoju Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru paskirtas Bronius Markauskas dėl savo kompetencijos abejonių nekėlė niekam: nei jį delegavusiai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, nei Prezidentei ar Seimui. 20 metų šalies žemės ūkio politiką kitose grandyse formavęs B. Markauskas ypatingo palaikymo sulaukia ir iš gimtojo Klaipėdos rajono žemdirbių. Viliamasi, kad B. Markauskas gebės apginti žmonių interesus žemės ūkio sektoriuje. Juolab prisimenant politiko ryžtą prieš 13 metų su bendražygiais blokuoti kelius, reikalaujant didesnės paramos pieno gamintojams.

Pats paskirtasis ministras įvardija kur kas sudėtingesnes deleguotas užduotis, kurios neapsiriboja žemdirbių situacijos gerinimu. Todėl atsakingos pareigos greičiausiai paskatins ir sudėtingą asmeninį sprendimą – baigti ūkininkavimą gimtajame Triušelių kaime, Klaipėdos rajone.

– Žemės ūkio politiką valstybiniu lygiu formuojate jau bemaž du dešimtmečius. Ar žemės ūkio ministro postas buvo Jūsų siekiamybė?

– Meluočiau sakydamas, kad tokių minčių nebuvo. 2006 metais Seimo nario mandato atsisakiau, kadangi užėmiau atsakingas Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko pareigas ir buvau įsitikinęs, kad jose galiu nuveikti daugiau nei Seime. Ir dabar mano politinis tikslas nebuvo tapti parlamentaru. Tačiau žemės ūkio ministru – tikrai taip. Atsiradus galimybei, nė kiek neabejojau. Jau 20 metų įvairiuose lygmenyse atstovauju žemdirbiams: savivaldos, bendraujant su Seimu ir Vyriausybe, ministerijomis, tarptautinėmis institucijomis. Šiuo požiūriu tikrai esu pasiruošęs.

– Dėl Jūsų kandidatūros nekilo klausimų ir viešų diskusijų. Kokias užduotis, pageidavimus ir pareigas išgirdote iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės žemės ūkio politikos klausimais?

– Prezidentė replikavo, kad šiandien aš nebesu ūkininkas ir žemdirbių interesų gynėjas. Turiu matyti visą sektorių. Greta žemės ūkio svarbūs aplinkosaugos, maisto kokybės, gyvūnų gerovės klausimai, Europos Sąjungos reikalavimų įgyvendinimas visose srityse. Prezidentė akcentavo iššūkį Lietuvai, kad iki 2030 m. turime CO₂ kiekį sumažinti 9 proc., saugoti šalies dirvožemį ir kt. Vos atėjęs gavau iššūkį gilintis į prieš Lietuvą pradėtą procedūrą dėl žemės pardavimo saugiklių. Su D. Grybauskaite kalbėjome ir apie valdymo reformą, liečiančią visą valstybinį sektorių. Aktualios pribrendusios problemos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyboje bei Nacionalinėje žemės tarnyboje. Džiaugiuosi, kad Prezidentė į jas gerai įsigilinusi.

– Kurios Jūsų interesų lauke esančios sritys yra prioritetinės bei labiausiai probleminės?

– Nesitikėjau, kad daugiausiai problemų visgi yra žuvininkystėje. Šia tema artimiausiu metu reikės priimti labai nepopuliarius sprendimus. Įstatymais neturėtume abejoti, tačiau tas Žuvininkystės įstatymas, kuris yra priimtas, supriešino ir taip susiskaldžiusią bendruomenę. Pasiekti konsensuso beveik neįmanoma.

Nelabai smagu, kad pačioje kadencijos pradžioje man teko inicijuoti UAB „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“ gelbėjimą ir, greičiausiai, atidavimą privatizuoti. Nepelningai veikusios įmonės pavyzdys atitinka naujosios Vyriausybės programos nuostatą, kad valstybė neturi užsiimti verslu.

Skaudi ir prioritetinė problema – vis nebaigiama žemės reforma. Nusiskundimų dėl jos vykdymo eigos turime daug, tad jei ir toliau viskas vyks taip, reforma tęsis dar 25 metus. Sulaukiau opozicijos kaltinimų už tai, kad sąmoningai neįvardiju reformos pabaigos datos. Manau, tai nėra tikslinga, nes ankstesnės Vyriausybės datą įvardijo, o reforma vis tiek nebaigta. Dėl to geriau nenusibrėžti datos, bet visgi per šią kadenciją reformą baigti.

– Ūkininkai didesnio dėmesio sektoriui tikisi ne tik dėl Jūsų ūkininkavimo praktikos, bet ir dėl galimos valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio įtakos. Kaip vertinate replikas, kad būsite nesavarankiškas ministras?

– Tai normali žmogiška reakcija ir vertinimas, bet turiu pasidžiaugti, kad Ramūnas manimi visiškai pasitiki. Gavęs pasiūlymą tapti ministru, su juo buvau susitikęs ir pasakiau, kad mano vienas esminių uždavinių bus pabandyti kilstelėti smulkųjį ir vidutinį ūkius. Tai reiškia, kad mažiau paramos reiktų skirti stambiems ūkiams. Gavau pirmininko pritarimą ir tie, kas mane pažįsta, žino, kad nesakau neteisybės. Patarimų neišgirdau jokių, nors norėtųsi. Prisiimti politinę atsakomybę nėra lengva.

– Kokius pageidavimus girdite iš ūkininkų? Ko jie tikisi iš naujojo ministro?

– Kasdieniame gyvenime ūkininkai susiduria su techninėmis problemomis: aplinkosauginiais, statybų klausimais, netvarka ir prieštaravimais teisės aktuose, administravimo taisyklėse. Tai lengviausia išspręsti, bet ne visada taip, kaip ūkininkai pageidauja. Negalima tikėtis, kad neturėsime jokių aplinkosauginių reikalavimų. Su ūkininkų pagalba sudarysime problemų sąrašą ir prasidėjus 2017-iesiems kviesime specialistus peržiūrėti aktualius vertybinius reikalavimus.

– Klaipėdos pašonėje, Triušelių kaime, turite pienininkystės ūkį. Koks jo likimas, turint omenyje tai, kad naujosios pareigos nepalieka laiko ūkininkauti?

– Teisybės dėlei priminsiu, kad ūkis yra mano mamos, tačiau nuo pat pradžių jį kūriau aš. Turiu 70 melžiamų karvių, apie 40 galvijų prieauglio. Valdau 20 ha nuosavos žemės ir apie 180 ha nuomoju. Pieno ūkis reikalauja kasdienės priežiūros, taigi dirba darbininkai, daug padeda draugai, žmona rūpinasi administravimu.

Ūkis yra Klaipėdos miesto plėtros zonoje, todėl apie jo paties plėtrą vien tai neleidžia galvoti. Be to, lietuvių tolerancija šalia gyvenamųjų namų vystomam ūkiui yra kur kas žemesnė nei Vakarų Europoje. Taigi šiuo metu esu giliuose apmąstymuose, ką su juo daryti. Vaikai ūkininkauti neketina, taigi reikia rasti tinkamiausią momentą gražiai baigti šią veiklą. Kartą tokį sprendimą jau ketinau priimti, bet po savaitės nemigo naktų persigalvojau. Tokios mintys kankintų, net jei ir nebūčiau užėmęs ministro posto.

– Kaip į solidžias Jūsų karjeros permainas reaguoja šeima?

– Natūralu, kad šeimos nariai nuoširdžiai džiaugėsi. Vaikai visada džiaugiasi tėvų pasiekimais, o tėvai – vaikų. Nors reikia pripažinti, kad galbūt dabar jau nėra viskas taip gerai (šypsosi – aut. pastaba). Jei būčiau tik Seimo narys, veikiausiai turėčiau daugiau galimybių savaitgaliais grįžti, tačiau namiškiai jau dabar mato kitokią padėtį. Ministerijos problemos kartais persikelia ir į namus Triušeliuose. Su žmona auginame keturis vaikus – dvi dukros jau savarankiškos, o jaunėliams sūnui – 13 m., dukrai greit bus 18 m. Taigi, priežiūros dar reikia. Mėnuo prieš tampant ministru dar spėjome įsikelti į naujai pastatytą namą. Tad žmona vien dėl to nenorėtų persikelti į sostinę ir gyventi bendrabutyje.

Kalbėjosi Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų