Rimantė Šalaševičiūtė, Žmogaus teisių komisijos, LSDP frakcijos narė
Padėkime mažam žmogui apginti savo gyvenimą. Šiuo atveju kalbu apie vaikų teises ir interesus šeimos ir skyrybų bylose, taip pat nepilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų apsaugą vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos bylose. Lietuvos visuomenė ne kartą yra tapusi skaudžių šeimyninių dramų, kai vaikai tampa jų įkaitais, liudininke.
Todėl ypač svarbu, kad tokiose sudėtingose situacijose būtų pasirūpinta, jog vaikai gautų specializuoto psichologo pagalbą. Tačiau šiandien, deja, Lietuvoje dar tebeegzistuoja tokia padėtis, kai teismai ir antstoliai, būna, vaikų psichologo priversti ieškoti informaciniu telefonu 118… Taigi, būtini skubūs ir veiksmingi sprendimai kaip specialiai apmokytų psichologų, apsaugančių vaikus ir atstovaujančių jiems teisinėse bylose, sąrašo sudarymas, tokių specialistų rengimas, aiškių jų kvalifikacijos kriterijų parengimas.
Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvencija, prie kurios Lietuva prisijungė 1992 m., nurodo gaires, kaip kurti saugų pasaulį vaikams, atsižvelgiant į jų nuomonę, ją gerbiant ir sudarant galimybes vaikui dalyvauti sprendimų priėmime. Konvencijos trečiajame straipsnyje nurodyta, kad visoms vaiko interesus atstovaujančioms (teismams, valstybinėms ir visuomeninėms įstaigoms, įstatymų leidėjams) institucijoms svarbiausia turi būti vaiko interesai, kurie suprantami kaip atskiros socialinės grupės interesai.
Vaiko interesai – plati sąvoka, tačiau JT Konvencijoje nurodoma, jog siekiamybe turi tapti tai, kad kompetentingos institucijos, gavusios pranešimus apie faktus, susijusius su vaiko interesais, neatidėliotų vaiko apklausos. Jei apklausa neišvengiama, tai turi būti vykdoma specialiai įrengtose ir pritaikytose patalpose. Vaiką turi apklausti specialiai apmokyti specialistai, o apklausas per visą bylos procesą atlikti tie patys asmenys ir kuo rečiau. Tam reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, gebantys apginti vaiko interesus ir šalies, ir vietos lygmeniu.
Tačiau Lietuvoje tokia specializuota praktika dar neįtvirtinta. Specialistai stengiasi likviduoti susidariusias spragas, keisti baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, susijusias su nepilnamečių nukentėjusiųjų ir (ar) liudytojų procesiniu statusu, jų teisių ir interesų apsauga baudžiamojo proceso metu. Vis dėlto, vaikus apklausai ne visuomet parengia kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai, o teisėjai, prokurorai, tyrėjai ir kiti baudžiamojo proceso dalyviai dažnai neturi pakankamai žinių apie nepilnamečio apklausos specifiką.
Pagalbon kviečiami vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovai, specialistai (psichologai, pedagogai) dėl teisinių ir kitų žinių trūkumo, formalaus ir nenuolatinio dalyvavimo procese nėra įgalinti tinkamai atstovauti vaiko interesams. Procesiniuose dalykuose dalyvaujantiems nepilnamečių tėvams taip pat trūksta žinių. Be to, požiūris į nukentėjusį vaiką, ypač kai tai susiję su vaiko seksualiniu neliečiamumu, vis dar turi vaiko kaltinimo dėl įvykio, jo smerkimo aspektų.
Šalyje nepakankamai išplėtotas vaiko apklausos kambarių tinklas, ir trūksta specialistų, galinčių atlikti vaikų apklausas. Per ilgi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo terminai vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos bylose. Ne visuomet užtikrinama nepilnamečio nukentėjusiojo ar liudytojo apsauga nuo susitikimo su įtariamuoju (kaltinamuoju).
Lietuvoje dar nėra sukurtas valstybinio lygio koordinacinis centras, kuris galėtų dirbti prevencinį darbą, organizuoti nepilnamečių paieškas, aukų parvežimą iš užsienio, o svarbiausia – teikti būtiną kompleksinę pagalbą bei kaupti ir analizuoti duomenis apie nukentėjusiuosius, siekiant mažinti įtampos laukus. Šioms ir kitoms problemoms spręsti reikia ieškoti naujų formų, analizuoti kitose valstybėse sukauptą patirtį, išnaudoti esamus išteklius.
Seime 2013 m. spalio 4 d. vyko mokslinė – praktinė konferencija „Lygiavertė tėvystė po skyrybų – vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai“. Jos išdavoje Lietuvos antstolių rūmai konstatavo, kad teismo sprendimus vykdantiems antstoliams ir vykdymo proceso dalyviams yra sudėtinga rasti ir į pagalbą pasikviesti reikiamos kvalifikacijos psichologą.
Didžiausias trukdis – mūsų šalyje nėra konkrečios nustatytos tvarkos, kokiu būdu ir iš kokių kandidatų tokį psichologą reiktų pasirinkti. Kitas procesus sunkinantis dalykas – žinybiškumas, kai už tokius reikalus yra atsakingos Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministerijos.
Siekdama, kad šios problemos išsprendimas greičiau pasistūmėtų į priekį, kreipiausi į šių ministerijų vadovus, siūlydama stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą, kad pagal bendrai nustatytus kriterijus būtų sudarytas, patvirtintas ir paskelbtas teismo ir vykdymo proceso psichologų sąrašas (analogiškas teismo ekspertų sąrašui) šeimos byloms spręsti. Toks sąrašas taptų naudingas ir sprendžiant kitokio pobūdžio nepilnamečių net ir aukšto konflikto bylas.
Galiojančiuose teisės aktuose yra nustatytas teisinis pagrindas psichologams dalyvauti šeimos bylose ir vykdymo procesuose, baudžiamosiose bylose, susijusiose su vaikais. Tačiau yra daug procedūrinių problemų, siekiant patvirtinti psichologų, atitinkančių reikiamas kompetencijas, sąrašą.
Reikia pagrįsti, kodėl psichologo kvalifikaciją turintis asmuo negali teikti tokių paslaugų. Antra, konstatavus psichologų kvalifikacijos trūkumus, reikia spręsti, kaip užtikrinti reikiamą visų psichologų kvalifikaciją. Trečia, būtina išnagrinėti, kokie kvalifikaciniai reikalavimai turėtų būti jiems keliami, kokių specialiųjų žinių jiems reikia. Ketvirta, reikia nustatyti, ar yra tiek psichologų ir pan.
Dėl galinčių kvalifikuotai ir jautriai dalyvauti šeimos bylose teisme ir vykdymo procesuose psichologų sąrašo sudarymo ir patvirtinimo Seime mano iniciatyva buvo surengtas tarpžinybinis pasitarimas, kuriame dalyvavo Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministrų įgalioti atstovai, Antstolių rūmų, Vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaigos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Psichologų sąjungos, Vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos atstovai.
Pasitarimo dalyviai sutarė, kad reikalingas Psichologų praktinės veiklos įstatymas. Du tokio įstatymo projektai jau buvo parengti 2008 ir 2009 metais, tačiau Seime nesvarstyti ir nepriimti.
Labai džiugu, kad gegužės 16 d. Seimo valdyba pritarė darbo grupės, rengsiančios Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektą, sudarymui. Taip pat labai tikiuosi, kad toks įstatymas atsidurs Seimo darbotvarkėje ir ilgai netrukus bus priimtas.
Tikiu, kad vaikų apsaugos teisinėse bylose klausimai jaudina daugelį socialiai atsakingai mąstančių Lietuvos gyventojų, sveikatos, socialinės apsaugos, teisės, švietimo specialistų. Todėl kviečiu visus dirbti kartu, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, psichologinės pagalbos teikimo vaikui ir ginčo šalims klausimus.
Akademikai, politikai, pedagogai, tėvai – visi suaugusieji – turime padaryti viską, kad vaikas augtų jausdamasis ginamu, visateisiu, suprastu. Tik aukštos savivertės žmonės gali sukurti ir aukštos socialinės atsakomybės vertybių šalį. Tai dar viena rimta paskata susitelkti ir kartu ieškoti sprendimų, kas ir kokio lygio psichologinę pagalbą gali teikti įprastose ir aukšto konflikto bylose, kuriose sprendžiami šeimos klausimai. Padėkime mažam žmogui apginti savo gyvenimą.