Gimęs Radviliškyje, pirmą klasę baigęs Drąsutaičiuose (Joniškio raj.), o vienuolika klasių, žinoma, kad Radviliškyje. Elektrotechnikos mokslus krimtęs Kaune, tapęs elektros inžinieriumi ir įsižeminęs Elektrėnuose.
Iš čia kaip ranka pasiekiami tapo Kaunas, Vilnius ir… Kruonio HAE (…20 metų gerų…)
O dabar? Dabar Kazokiškių kraštas, kur platūs miškai, kur įdomūs keliai, kur atradimai yra persipynę su nuostabiais susitikimais, kur vyksta dūšios virsmas…
Tiek istorinės-geografinės apžvalgos.
Kviečiu – jau laikas! Laikas skaityti eiles!
Arvydas VYŠNIAUSKAS
Perlo spindesys ir skurdas
Maloni vakaro vėsuma, tikra
atgaiva.
Tolumoje matosi virtinė stulpų,
Laikančių laidus, kuriais teka elektra.
Tokia rami aplinka,
Tik štai kalbančių galvų visuma
Šaukia rinkis elektrą, kol dar ne žiema.
Dingsta kaipmat vėsuma,
Galva tampa tikrai karšta.
Panika, sąmyšis, toks visiškas pasimetimas,
Kai siūlomas toks platus pasirinkimas.
Dar bando pasąmonė kažką sakyti,
Rodyti į elektros stulpus…
Betgi žinau jau, ką daryti,
Laimėti noriu, aš gudrus…
Perlas man blizga rasoje,
Laimingas bilietas jau mano rankoje.
O rytą rasos jau nebuvo,
Elektros laidai vietoje tebebuvo,
Tik perlas kažkur pražuvo.
Teliko ryto saulės spinduliai
Ir kalbančių galvų moralai,
Kad esi tu pats kaltas išties.
Visi nusiplauna rankas,
Dar kas net ir akmenį mes…
Tada supranti, kad skęstančiam nieks nepadės.
Pats vienas esi pasirinkimo kely,
Apsuptas dingusio perlo spindesio,
Pasmerktas būti skurde ir varge,
Nebent būtų ištaisyta klaida rašte.
Kas žino kaip?
Gal būna ir taip?
Ar ne, perlo lemtie?
2022-08-09
Atleisti ir nepamesti
Ką skubančiam tam pasakyti,
Surūgusiam nuo pat ryto,
Supykusio ant pasaulio
Ir net ant to kito?
Nemeilei atleisti,
Pyktį pavėjui paleisti,
Gero žodžio pasakyt nepamiršti.
Dar geradariui padėkoti,
O liūdintį, vargstantį paguosti
Ir Tikėjimo nepamesti.
Svarbu niekada nepamesti.
Pametus ieškoti,
Prašyti užtarimo,
Prašyti patarimo,
Kaip grįžti į kelią tiesos,
Kaip nemeilei atleisti,
Kaip Tikėjimą rasti
Ir daugiau nepamesti.
2023
Kur tu, vasara, skubi?
Raudonskruostė vasarėlė lėkė per žalias kalvas,
Nepamatė, kad skubėjo tiesiai tiesiai per balas.
Apsitaškė margą rūbą,
Bet nedingo geras ūpas
Ir, linksmai tik nusijuokus, nuskubėjo į laukus.
Nepamiršdama su šypsena pažvelgti į daržus,
Ten, kur duona subangavo,
Sužydėjo grikių košė,
O palaukėj, smilgų pievoj,
raudonavo žemuogėlės
Ir tos baltos burtų fėjos, baltos baltos ramunėlės.
Ta akimirka tokia trapiai žavi…
Kiek tu, vasara, trunki?
Viens ir du, ir trys, ir jau visi
Mėnesėliai tie žali.
Kur tu, vasara, skubi?
Dar pabūki. Ar girdi?
Išsiskalbk tu margą rūbą,
Juk esi tu gero būdo,
Dar rugsėjį tu pabūk,
O tada, jei labai nori, bėk,
Tik balon tu vėlei neįlėk.
2022
Prisiminimų ratai
Ir vėl kelionės suka tuos ratus,
Kartu jos praskleidžia užuolaidos laikus.
Anksčiau, prisimenu, nutrindavo kojas tie batai,
Liepsnodavo basų sudiržusių kojų padai,
Ugnimi degte degdavo,
Bet namo nešte nešdavo.
Kažkur giliai ir dabar sukirba viltis
Kad tebeauga ta iškilioji trikamienė pušis,
Kurią šaukliai telankė…
O tolumoj vienui viena palangė,
Prie jos pražydus pinavija,
Kaip netolimo dvaro parko vandens lelija.
Ir dar dairais, ir vis į tolius žvelgi,
Kur melsvos lygumos banguodavo plačiai.
Nors ieškai, ieškai, bet nerandi…
Kažkur pradingo tie lietuviški linai.
Meni? O būdavo jų pilni laukai…
Gal ir todėl, kai rugiagėles pamatai,
Neišlaikai, net jei labai skubi,
Sustoji, lieti, brendi, brendi…
Dar aguonų raudonų randi…
Tarsi prisilieti prie praeities,
Pasisemi gyvasties, atminties,
Jauties apsuptas prisiminimų gausos,
Ir močiutės dainos – laiko ratų išsuptos, išjaustos.
Uosis ir žmogus
Uosis ir žmogus,
Abu pakumpę,
Žilomis galvomis,
Tiek visko matę…
Kaip kasdien klegėjo kaimas,
Kaip per upę ėjo tiltas,
Toks svarbus, toks pilkas.
Ir kaip sodybos ištuštėjo,
Ir kaip bėgis skambėjo,
Ir kaip kaimynai budėjo.
Tokia dalia,
Toksai likimas…
Ir vienądien pavargo uosis,
Nors taip žaliuodavo gražiai.
Tas vienas vėjo gūsis
Jį privertė prigult
Ant namo stogo,
Kur vienišas žmogus dūmojo.
Kuris tikrai net negalvojo,
Kad uosis jį paliks, net neįspėjęs.
Dabar eilėj esu jau pirmas –
Pamanė sau žmogus.
Tik stogą dar suremontuosiu,
Kartu dar su kaimynais padainuosiu,
Nuoširdžiai jiems padėkavosiu
Ir palengva kelionės lauksiu,
Kelionės ten, kur uosis…
Apie obuolį ir lazdą
Reikia dar vieno obuolio, sere.
Tam reikia lazdos,
Geriausiai ilgos,
Nes siekti teks aukštai,
Kaip pats matai.
Pameni, sakei – nukris…
O, žiūrėk, jau rudens vidurys,
Kabo kaip prikaltas obuolys.
Todėl ir reikalingas pagalys
Ilga senovinė lazda,
Kuri pagelbėja daug kur ar net visada.
Tokia įvairiapusė jos paskirtis,
Tik šįkart ne šunims vaikyti
Ir ne prie laiptų pasiremti, pasilaikyti,
Nerodyt kelio atėjūnui
Ar duot į kailį berazumiui.
Dabar viena tik užduotis,
Kad tik nukrėstas būtų obuolys.
Retokai begirdžiu svirplių
Retokai begirdžiu svirplių –
Būdavo pilnos pievos jų,
Užtai begalvių ir rėksnių
Nors imk ir vežki vežimu.
Štai taip pasikeitė gamta,
Gražiai surėdyta tokia,
Bet veikia klimato kaita
Ir ją, ir ja vaikštančius, deja.
Kai paklausai, toksai visur varlių kurkimas,
Visai kaip baloj pas kaimynus.
Todėl retokai begirdžiu svirplius,
Dažniau sutiksi jau kurklius.
Pasikeitė gamtos darnos tvarka,
Pasaulio pažinimo pamoka neišmokta.
Nekintamai kol kas tik varnos karksi
Ir mechaninis laikrodis tiksi –
Tas medinis,
Su gegute.
2022
Prie suodino stalo
Ir sėdžiu prie seno stalo,
Stalo truputį suodino.
Gyvenimas gerokai jį juodino,
O jis toks pat tvirtas liko.
Sako, ir žmogui taip būna,
Tenka skaistykloj pabūti,
Tam, kad vėliau vėl pakilti,
Skristi laisvai kaip dūmas.
Stalas gerokai suodinas,
Pečius šalia visai juodas
Juokiasi iš jo puodas,
Stalą kaip reikiant juodinęs.
Tik va, jei pro šalį keliaus supirktuvė,
Metalo džiaugsmo surinktuvė,
Panašu, kad tas, kurs juokėsi garsiai,
Tuoj dainuos su naujais draugais joje balsiai.
Stalas gi suodinas liks toks ramus,
Saugos čia buvusių prisiminimus,
Tvirto medžio ir rankų tvirtų suręstas,
Tarsi atminties deglas, kuris niekada negęsta.