Apie džiazuojančią sielą ir nepaprastą talentą suburti muzikantus

Viktoras Voronovas. 2013 m. V. Suslavičiaus nuotr.

Pirmosios Viktoro Voronovo mirties metinės

Virginija Jacinavičiūtė

1968-aisiais Elektrėnuose įvy­kęs džiazo festivalis buvo didelis įvykis ne tik Elektrėnų, bet ir visos Lietuvos padangėje. Sovietmečiu džiazas buvo draudžiamas: šio žanro muzika kilo iš JAV, kurias Sovietų Sąjunga laikė savo prieše. Nepaisant draudimų, džiazas Lietuvoje skambėjo, o entuziasto ­Viktoro Voronovo dėka Elektrėnuose buvo surengtas pirmasis Lietuvoje džiazo festivalis, kuriame pasirodė ir V. Voronovo įkurtas kolektyvas „Volta“. Lapkričio 30 d. sukanka pirmosios­ V. Voronovo mirties metinės. Pagerbiant iškilią asmenybę, kviečiame nauju žvilgsniu pasinerti į Elektrėnų džiazo istoriją, paskaityti kolektyvo narių prisiminimus apie V. Voronovą ir jo nepaprastą talentą ­suburti ­muzikantus.

Gyvenimo vijos
Kuriantis jaunam Elektrėnų miestui, čia gyventi atvyko daug jaunų, energingų ir meniškų žmo­nių. Tarp jų – ilgametė Elektrėnų vaistinės vedėja Nijolė Kleinienė, muzikos mokyklos mokytoja Regina Bartkienė ir elektrinės inžinierius Anatolijus Avetisovas. Ši trijulė ir būrelis kitų muzikantų koncertavo populiariame Elektrėnų kvintete „Volta“, kurį suformavo ir jam vadovavo Elektrėnų kultūros namų direktorius, saksofonininkas Viktoras Voronovas. R. Bartkienė, N. Kleinienė ir A. Avetisovas, prisimindami „Voltos“ vadovą, akcentavo jo išskirtinius gebėjimus ir talentą. „Ne kiekvienas gali surinkti „kolūkiečius“ ir iš jų padaryti džiazo muzikantus“, – sakys A. Avetisovas, o R. Bartkienės pastebėjimu, V. Voronovas iš Elektrėnų išvyko, nes jam čia buvo ankšta. „Jis buvo banginis, o banginiui reikia jūros“, – svarstys ji. Bet apie viską nuo pradžių.

Klausant prisiminimų, atrodo, kad pats likimas pašnekovus ruošė džiazui Elektrėnuose. Iš laiko perspektyvos įdomu stebėti, kaip pašnekovus jungė gyvenimo vijos. Iš Var­nių kilusi N. Kleinienė vienoje klasėje mokėsi su būsimuoju R. Bartkienės vyru Juozu, kuris vėliau N. Kleinie­nę supažindino su savo kurso draugu A. Kleinu. Abu būsimieji Lietuvos elektrinės inžinieriai mokėsi Kauno institute. Kaune susipažino ir būsimosios „Voltos“ dainininkės, o galiausiai likimas lėmė, kad atvykus į Elektrėnus teko Bartkų ir Kleinų šeimoms ir viename bute gyventi, kaip buitiškai sakoma „ant bendros virtuvės“. Tame pačiame name, tik 5 aukšte, gyveno ir V. Voronovas, kuris greičiausiai ir pastebėjo dainingą vaistininkę, kuri anksčiau, dar besimokydama, aktyviai dainavo ir at­stovavo Kauno medicinos universitetui įvairiuose konkursuose. Tuomet N. Kleinienė gyveno bendrabutyje, kuriame vykdavo visų Kauno studentų šokiai. Tuose šokiuose koncertuodavo ir garsus muzikantas Aleksas Lemanas, kuris pasiūlė ir N. Kleinienei kartu koncertuoti. Už dvi atliktas dainas jaunoji atlikėja gaudavo po penkis rublius, o studentei tai buvo dideli pinigai. Nepaisant muzikinės patirties, atvykusi į Elektrėnus N. Kleinienė dar nedaug žinojo apie džiazą.

Proga pažinti džiazą
N. Kleinienė dainuoti „Voltoje“­ pradėjo pirmiau, o Elektrėnų mu­zikos mokyklos mokytoja R. Bart­kienė prie kolektyvo prisijungė 1968 m., baigusi mokslus Muzikos akademijoje. Būtent akademijoje R. Bartkienė daugiau sužinojo apie džia­zą. ,,Muzikos akademijoje muzikos istoriją mums dėstė įžymus muzikologas, tikra legenda, Adeodatas Tauragis. Nors nebuvo legalu kalbėti apie džiazą, bet mes turėjome keletą paskaitų apie šį muzikos žanrą. Norint dainuoti džiazą, reikia turėti muzikinį išsilavinimą, nes tai improvizacijos menas. Mūsų repertua­ras „Voltoje“ buvo labiau paremtas svinguojančios, sinkopuotos muzikos ritmais, kas ir yra džiazo muzikos pagrindas. Tuos sudėtingus ritmus jau gebėjome įveikti. Kolektyvo muzikantai daugiausiai grojo bigbendą“, – pasakojo R. Bartkienė.
Nemažai apie džiazą nusimanė ir A. Avetisovas, kuris baigė mokslus Sankt Peterburge. Būtent ten jis geriau pažino Lietuvoje tik pogrindyje skambėjusią muziką, užgimė meilė improvizacijos muzikai.

„Aš baigiau mokslus Sankt Peterburge, tai galiu šiek tiek apie muzikantus kalbėti. Studijuodamas tu­rėjau daug pažįstamų, bendravau su muzikantais iš instituto okteto, kuris nelegaliai švietė apie džiazą, grojo tą muziką. Buvo įspūdinga išgirsti šį oktetą grojant per švedų radiją. Lietuvoje tuo metu tokia muzika dar buvo mažai žinoma plačiai visuomenei“, – pasidalino A. Avetisovas ir prisiminė Sankt Peterburge girdėjęs įspūdingą džiazavimą šiam muzikos žanrui nebūdingu instrumentu – akordeonu, kuriuo ir jis pats groja. „Akordeonas neturėjo ryšio su džiazu, tai bočių instrumentas. Bet kartą į mūsų bendrabutį užsuko profesionalus džiazo atlikėjas. Jis taip sugrojo mano akordeonu, kad buvau nepaprastai sužavėtas. Net nenumaniau, kad galima šitaip groti.
Gyvenome Kirovsko rajone, ten buvo viešbutis, kur gyveno daug suomių. Ėjome gatve, o jis nieko nebijodamas grojo džiazą, suomiams tai paliko įspūdį, daug žmonių susirinko pasiklausyti.
Labai specifinis grojimas, būtų įdomu vėl išgirsti džiazą, atliekamą akordeonu“, – prisiminimais dalijosi A. Avetisovas, pridurdamas, kad tuo metu džiazu buvo tiesiog užsikrė­tęs, ir Vilniuje dažnai klausydavosi pogrindyje atliekamos džiazo muzikos. „Tuo metu vienintelis Lietuvoje buvo Juozo Tiškaus bigbendas. Specialiai eidavau į tą salę jo paklausyti, Čiurlionio gatvėje, kur dabar pats gyvenu“, – pasakojo A. Avetisovas.

Per atsitiktinumą – į Elektrėnus
Pašnekovai tiksliai neatsimena, kokiomis aplinkybėmis V. Voronovas atvyko į Elektrėnus, bet šią spragą tinkamu laiku užpildė džiazo fotografas Vytautas Suslavičius, išleidęs džiazo festivaliui „Jaunystė“ skirtą fotoalbumą „Džiazo jaunystės miestas“. Šiame leidinyje yra ir V. Suslavičiaus straipsnis, kuris atsklei­džia, kad V. Voronovas į Elektrėnus dirbti atvyko dėl įdomaus atsitiktinumo. 1963 m. ties Elektrėnais sugedo V. Voronovo motoroleris, kuriuo jis važiavo su artimu draugu, kontrabosininku Broniumi Šličkumi. Muzikantai pagalbos kreipėsi į kultūros namus. Ten sutiko bendraminčių, kurie juos įkalbėjo likti Elektrėnuo­se. Netrukus paaiškėjo, kad V. Voronovo sieloje stipriai įsišaknijusi džiazo dvasia. Jo iniciatyva Elektrėnuose gyvavęs saviveiklinis kvartetas paverstas džiazo kvartetu, o vėliau kvintetu „Volta“.

Skirtingu metu V. Voronovo­ va­dovaujamame kolektyve grojo­ Anatolijus Avetisovas, Rimvydas Rukšėnas, Jonas Dubickas, Bronius Šličkus, Rimas Manomaitis, Michailas Chažineris, dainavo Nijolė Kleinienė, Regina Bartkienė, Savelijus Muravjovas, Stasys Ašaka, Pranas Zaremba, Jelizaveta Manomaitienė. Po V. Voronovo ansambliui kurį laiką vadovavo Edvardas Alijošius, Algirdas Bakutis, Algis Jakilaitis.
„Nuostabą kelia tai, kaip Voronovas mokėjo uždegti džiazu. Mes gi nieko neišmanėm apie džiazą. Galima taip teigti, kad kolektyvas buvo nelegaliai sukurtas, bet Voronovas buvo tikras Muzikantas, todėl nieko nebijojo. Ir mes negalvojome apie jokius draudimus. Džiazo festivaliui Voronovas mus ruošė skatindamas klausytis džiazo įrašų. Po repeticijų neskubėdavome namo, sėdėdavome ir klausydavome įvairiausios džiazo muzikos. Jam pavyko mus taip paruošti, kad sugebėjome sugroti kaip kolektyvas“, – prisiminė A. Avetisovas.
„P. Noreika veždavo Elektrėnų saviveiklininkus, taip pat ir „Voltą“ į įvairių Sąjungos respublikų elektrines, kur kasmet vykdavo susitikimai su kitų elektrinių darbuotojais. „Voltos“ pasirodymas apimdavo visą antrąją koncerto dalį. Kur benuvažiuotume, visur salės buvo pilnos, „Voltą“ klausytojai laikė profesionalais“, – prisiminė N. Kleinienė.

Pirmasis džiazo festivalis
Kaip rašoma knygoje „Atsiminimai apie maestro Juozą Tiškų“, sąstingio metais džiazas oficialiai tebebuvo sovietinio režimo opozicijos muzika, nepageidaujama laisvos dvasios ir pažiūrų išraiška. „Tais metais, visoje šalyje kuriant naują, socializmo idėjomis grindžiamą kultūrą, džiazo renginiui reikėjo ypatingų ar net stebuklingų aplinkybių“, – savo knygoje pastebi V. Suslavičius. Festivalio organizatorius V. Voronovas jam pasakojo, kad „pirmiausiai tai buvo Viešpaties duota galimybė kažką padaryti – susiklostė tam tikra aplinka ir supratimas, kad tai būtina atlikti“. V. Voronovas prisiminė, jog „nepaisant vyraujančių ideologinių nuostatų, įpročių, visi – ir komjaunuoliai, ir komunistai, ir tuometinis elektrinės vadovas Pranas Noreika, ir Vykdomasis komitetas – tarytum susitarę sakė beveik tą patį: „Viktorai, pirmyn!“. Nebuvo jokių kliūčių ruošti festivalį – tokį, kokio iki tol Lietuvoje pavydėta estams“.
Pirmajame džiazo festivalyje koncertavo džiazo kvartetas: V. Voronovas (altinis saksofonas), A. Avetisovas (klavišiniai), J. Dubickas (mušamieji) ir B. Šličkus (kontrabosas).
Taip pat dalyvavo trys ansambliai iš Vilniaus, po vieną iš Kauno, Klaipėdos, svečiai – R. Raubiško kvartetas iš Rygos, Maskvos džiazo trio, vadovaujamas pianisto Jevgenijaus Gevorgiano.
A. Avetisovui giliausią įspūdį paliko pianisto Viačeslavo Ganelino trio, kurie festivalyje ir gavo didįjį prizą.
„Dalyvaudami mes pamatėme muzikantus, kas esame mes ir kas atvažiavo. Po festivalio vyko jam session. Aš nebuvau džiazistas, bet iš arti pamačiau tikrus džiazo muzikantus. Stipriausias buvo pianistas V. Ganelinas“, – prisiminimais dalijosi A. Avetisovas.
Kaip pasakoja R. Bartkienė, buvo nutarta džiazo festivalyje nedainuoti, nes nenorėta per daug ištęsti pasirodymų.
Festivalis vyko Elektrėnų kul­tūros namų salėje, kuri buvo sausakimša. Klausytojai suvažiavo iš visos Lietuvos.
R.Bartkienė pabrėžė, kad tuo laikotarpiu meno saviveiklos lygis Elektrėnuose apskritai buvo labai aukštas. „Rodos, kad vakarais Kultūros namų sienos net drebėdavo nuo garsų, nuo būrelių repeticijų. Nebuvo kampelio, kur kas nors negrotų, nedainuotų ar nešoktų, nebuvo koncerto per televiziją, kur nedalyvautų Elektrėnų saviveiklininkai“, – sakė ji.
V. Voronovas daug pastangų įdėjo, kad sukurtų džiazo kolektyvą, bet koncertuoti progų buvo mažai. Po festivalio džiazo kvartetas buvo perdarytas į koncertinę grupę, kuri važinėdavo koncertuoti po visą Sovietų Sąjungą. Bet išvykus mušamųjų muzikantams – Michailui Chažineriui ir Jonui Dubickui – buvo problemų su pagrindiniais muzikantais. Nuolat reikėjo lipdyti kolektyvą. V. Voronovas ieškojo žmonių, turinčių patirties, pakvietė A. Bakutį, E. Alijošių. Bet 1971 m. Voronovui išvykus, „Voltos“ džiazo istorija pasibaigė.

Patirtys
A. Avetisovo atmintyje išliko keletas prisiminimų apie džiazo raidą Elektrėnuose bei įsimintinas nuotykis su V. Voronovu.
Pašnekovas prisimena, kad at­vykus į Elektrėnus, viskas buvo elek­trinės rankose. Direktoriaus Prano Noreikos iniciatyva buvo įkurtas ir muzikinis kvartetas, vėliau išaugęs į „Voltą“. P. Noreika per elektrinės darbuotoją Vytą Gaidį sužinojo, kad A. Avetisovas groja akordeonu, todėl pasikvietė pas save į kabinetą viską aptarti. Kvartetą subūrė choro dirigentas Jonas Pupius. Gitara grojo R. Rukšėnas, jo žmona – klarnetu, Vaclovas Spudulis – kontrabosu, o A. Avetisovas akordeonu.
A. Avetisovas lig šiol dėkingas V. Voronovui už nuotykį, kurį kartu patyrė ir kuris visada išliks atmintyje. Rodos, 1971 m. Minske koncertavo geriausias pasaulio orkestras – Duke Ellington bigbendas. Tais metais jie turėjo kelis koncertus Sovietų Sąjungoje: Rostove, Sankt Peterburge ir Maskvoje. Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos muzikantai, kurie tik gavo bilietą, traukė į tą koncertą. V. Voronovas taip pat gavo du bilietus. A. Avetisovas buvo neseniai iš Maskvos pagal eilę parsivaręs zaporožietį. Juo džiazo melomanai ir išvyko klausytis pasaulinio lygio amerikiečių bigbendo. Koncertas paliko tokį didelį įspūdį, kad pirmą ir kol kas paskutinį kartą savo gyvenime A. Avetisovas ryžosi pa­prašyti autografo. Ant koncerto lanks­tinuko jam pasirašė trimitininkas Mercer Ellington.

Pašnekovas dar prisimena, kad vieną kartą buvo situacija, kai muzikantams teko lipti į sceną be V. Voronovo. „Nežinojom, kur bėgt. Bet kažkaip pavyko kolektyvui sėkmin­gai įveikti šį iššūkį, nors ir jautėmės kaip vaikai, palikti be tėvo“, – prisimi­nė A. Avetisovas, o R. Bartkienė pridūrė: „Scenoje iš visų muzikantų jis buvo vienintelis džiazo improvizatorius, o kiti – akompaniatoriai. Jo niekas negalėjo pakeisti. Nežinau, kaip jis nugyveno taip ilgai, jis buvo tarsi ,,muzikos apsėstas“, deg­davo savo darbu. Nuo intensyvių repeticijų turėjo būti išsekęs, bet tryško neblėstančia ­energija“.

Išvykus iš Elektrėnų
Repeticijų ir koncertų sukūryje sunku užfiksuoti akimirkas, kurios vėliau gali būti naudingos istorijai. Dėl to buvusieji V. Voronovo muzikantai labai dėkingi V. Suslavičiui, kuris spėjo pakalbinti V. Voronovą ir užfiksuoti jo atsiminimus. O muzikantai taip pat bando prisiminti ir chronologiškai sudėlioti savo vadovo gyvenimo ir darbų fragmentus.
Niekas tiksliai nežino, kodėl V. Voronovas paliko Elektrėnus. A. Avetisovas mano, kad V. Voronovas susidūrė su muzikantams įprasta problema – stigo pinigų pragyvenimui. Kultūros centras, matyt, negalėjo V. Voronovo išlaikyti. Jis prašęs A. Avetisovo kartu su juo groti šokiuose, nes reikėjo pinigų.
O R. Bartkienė mano, kad Elektrėnuose jam tiesiog buvo ankšta. „Jis su mumis padarė viską. Ką galėjo, tą iš mūsų išpešė. Banginiui reikėjo jūros, vonioj jis negalėjo plaukioti“, – pasakojo R. Bartkienė. Ji prisiminė, kaip V. Voronovas kiekvieną rytą bėgdavo per lauką į traukinį, kuris sustodavo tolokai nuo Elektrėnų. Tuomet jis vykdavo į Kauną, nes nuo 1973 m. grojo Filharmonijos estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“, 1973–1978 m. šiam ansambliui vadovavo, o nuo 1976 m. grojo „Estradinėse melodijose“. V. Voronovas grojo paskutinėje „Estradinių melodijų“ sudėtyje, kur dainavo Juozo Tiškaus žmona Nijolė Ščiukaitė.
Vėlesniais laikais likimas vėl suvedė A. Avetisovą ir V. Voronovą. „Dažnai galvodavau apie Voronovą, o kartą netyčia jį sutikau. Pamačiau jį Vilniuje, einantį su paveikslu rankose. Pradėjom kalbėti, abu labai apsidžiaugėm susitikimu. Jis pasakojo, kad gyvena Druskininkuose. Aš pas jį buvau nuvažiavęs su savo šeima. Pamačiau jo šeimą, žmoną Albiną, anūkai jau buvo…“, – prisiminimais dalijosi A. Avetisovas. Buvo planuota susitikti ir dažniau, bet V. Voronovo sveikata ėjo vis prastyn. 2023 m. lapkričio 30 d. Lietuvos džiazo muzikos entuziastas, drąsus maištautojas, nepabūgęs cenzūros, tapytojas… išėjo Anapilin. Prisiminimus apie išskirtinių talentų žmogų vis dar saugo jo kolegos. Tegu jie nelieka nepastebėti ir Elektrėnų istorijoje.

Nuotraukos iš R. Bartkienės, N. Kleinienės asmeninių albumų ir V. Suslavičiaus knygos „Džiazo jaunystės miestas“.