Ant žemės nenorėjusios gyventi Almos Balnienės gyvenimo istorija

Ant žemės nenorėjusios gyventi Almos Balnienės gyvenimo istorija

Alma Balnienė

 

Julija Kirkilienė

Kai prieš 65 metus Lietuvos elektrinei buvo padėta pirma plyta, ji pavadinta Vievio rajono elektrine. Vievio rajonui tada priklausė tušti laukai, kur dabar įkurtas 65-metį švenčiantis Elektrėnų miestas, todėl verta prisiminti, kad elektrinės ir Elektrėnų staty­bai pirmiausiai reikėjo ne inžinierių, o vairuotojų, į statybas vežančių betoną, o iš statybų – iškastas žemes. Tuo metu Vievyje buvo įkurta Vievio valstybinė autotransporto įmonė, kurioje, atitarnavęs sovietų armijoje, įsidarbino Kaišiadorių r., Gegužinės kaime, gimęs Bronislovas Balnis. Jis į Vievį atsivežė felčerę Almą Andriūnaitę, daugiau kaip 30 metų Vievyje prižiūrėjusią vai­kų sveikatą.

Vaikystės prisiminimai
Alma, antras vardas Eugenija, Balnienė šiais metais atšventė 90 metų jubiliejų, o kadangi turi gerą atmintį ir šiek tiek laisvo laiko, tai su savo gerąja marčia Regina mielai peržvelgė savo nueitą gyvenimo kelią. Vaikystė bėgo dar laisvoje Lietuvoje, vėliau – karo metais, jaunystė ir branda – pokario metais ir sovietmečiu, o amžėjimo dienas leidžia atkurtoje nepriklausomoje tėvynėje. Almos tėvai Stefanija ir Vincas Andriūnai iki kolūkių sukūrimo gyveno Ivoniškėse, Zarasų rajone, ūkininkavo 23 ha skurdžios žemės sklype ir augino septynis vaikus. Ūkį tėvas paveldėjo iš savo tėvų Benignos ir Norberto Andriūnų. Alma prisimena, kaip jai sunku buvo dirbti žemės darbus, ypač rišti rugių pėdas, todėl sau davusi pažadą – užaugusi „ant žemės negyventi“. Vieną pirmiausių vaikystėje sukrėtusių įvykių Alma prisimena Zarasų gaisrą karo metu. Vėliau, per karą šeima slėpėsi tėvelio miške iškastame bunkeryje. Pokario nelaimės gausią šeimą aplenkė, nors baimių daug buvo. Kartą į namus užėjo partizanai, o paskui juos – banditai. Partizanai pasislėpė viršutiniame aukšte, o banditai prirėmę Vincą su šautuvu prie sienos, grasino nušauti, jei nepasakys, kur partizanus paslėpė. Bet banditus sugraudeno pulkas vaikų, kurie nepaisydami banditų grasinimų, apkabino tėvą ir garsiai verkė. Banditų vadas, nuleidęs šautuvą, nusispjovęs pro dantis, iššvokštė: „… jei ne tie tavo šunyčiai, nušovę būtume… Trauk tave velniai“. Andriūnų šeima buvo ir tremtinių sąraše, bet geram žmogui perspėjus, jie pasislėpė tame pačiame bunkeryje, kur tėvas karo metu buvo iškasęs. Tada Alma jau Vilniuje mokėsi.

Bronius Balnis. Nė viena medžiotojų ar šeimos šventė nepraeidavo be
Broniaus Balnio muzikos ir dainų. Nuotrauka iš knygos „Vievio medžiotojų būreliui – 50 metų“

Vėliau tėvas Vincas sukurtame kolūkyje „Aukštaitis“ įdarbintas buvo sąskaitininku, o kaimynas paskirtas pirmininku. Tad šeima pokario laiku nebadavo. Antazavėje, kur Andriūnai gyveno, nacionalizuota buvo klebonija, todėl klebonas neturėjo kur gyventi. Kleboną Joną Uogintą prie savo gausios šeimos gyventi priėmė Andriūnai. Ir dėl to kolūkio sąskaitininkui niekas nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir už tai, kad mama Stefanija vaikus vesdavosi į bažnyčią, neleido nei spaliukais, nei pionieriais būti. Už tai Andriūnų septyni vaikai namuose praėjo visą gyvenimo universitetą. Pas kleboną atvažiuodavo klebono brolis, dailininkas Bronius Uogintas. Dailininkas, broliui klebonaujant Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje, dekoravo bažnyčios vidų. Dailininko žmona Eugenija (Bronė) Mingėlaitė dirbo vaikų žurnalo „Genys“ dailininke. Klebono svečiai, dailininkai, vasaromis gyvendami pas Andriūnus, miegodavo ant šieno, draugaudavo su Andriūnų vaikais, žaisdami mokė juos piešti, gražiai rašyti, skaičiuoti. Klebonas Andriūnų žemėje pastatė kelis bičių avilius ir Vincą bei jo sūnų Rimantą išmokė bitininkystės amato. Vincas, kai kolūkis užveisė bityną, su sūnumi Rimantu dirbo bityne.

 

Almos tėvai Benigna ir Norbertas Andriūnai

 

 

 

Jaunystės metai
Kaip vaikystėje Alma pažadėjo „ant žemės negyvent“, taip ir padarė. Baigusi Dusetų K. Būgos vidurinę mokyklą, ieškojo informacijos, kur galėtų toliau moky­tis. Laikraštyje rado skelbimą, kad jaunimą mokytis kviečia Vilniaus Respublikinė medicinos mokykla Nr. 1. Alma nuvažiavo į tą mokyklą, išlaikė egzaminus ir sėkmingai pradėjo mokytis. Moteris prisimena, kad ne visi priimti buvo, kurie bandė į mokyklą stoti, bet ji buvo priimta, gerai mokėsi ir 1957 metais gavo diplomą, kuriame įrašyta, kad įsigijo felčerio klasifikaciją. Mokymosi metu daug valandų būdavę praktikos. Praktiką atlikdavo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, todėl Alma įgijo įvairios patirties: priimdavo naujagimius, asistuodavo prie operacijų, gaivindavo mirštančius ir panašiai. Dar besimokant, Almai teko medicinos įgūdžius pritaikyti praktikoje: ji išgelbėjo skęstantį vienų metų vaiką. Vaiką jaunoji medikė atgaivino ir sėkmingai perdavė atvažiavusiam greitosios medicinos pagalbos ekipažui.

Vinco ir Stefanijos Andriūnų šeima su klebonu J. Uogintu (pirmas iš kairės), Ivoniškės, 1954 m.
Alma stovi trečioje eilėje.

 

 

Baigusi mokyklą, jauna felčerė gavo paskyrimą į Kaišiadorių r. Gegužinės kaimo medicinos punktą. Kas prisimena tuos 1957 metus, žino, kad felčeriai medicinos punktuose atlikdavo panašias pareigas, kaip dabar šeimos gydytojai. Nustatydavo diagnozes, paskirdavo vaistus. Jauna medicinos punkto vedėja įgijo gyventojų pasitikėjimą, kalbos apie gerą „daktarėlę“, kaip tada žmonės vadindavo felčerę, pasklido kaime ir už kaimo. Gal ne atsitiktinai vieną kartą į Gegužinės medicinos punktą užėjo iš kariuomenės į tėvų namus sugrįžęs, bet Vievyje dirbantis Bronius Balnis. Jam skaudėjo gerklę. Alma nebeprisimena, ar jam gerklę tikrai skaudėjo, ar jis norėjo tik susipažinti su jauna, išvaizdžia ir mokyta medike, bet nuo tos pažinties jie kartu liko visą Broniaus gyvenimą, iki 2007 metų. 1960 metais, kai Kaišiadoryse buvo įsteigtas greitosios medicinos pagalbos skyrius, ten dirbti pervesta buvo ir Alma. Dirbant greitojoje pagalboje, jaunajai medikei teko ir gimdymą priimti automobilyje, negalėjusiam pervažiuoti per geležinkelio pervažą, ir namuose gimdymą priimti, ir pagyvenusiam žmogui skubią pagalbą suteikti.

Gyvenimas Vievyje
Gegužinės kaime Monikos ir Justino Balnių šeimoje augo keturi vaikai. Bronius Balnis, grįžęs iš sovietinės armijos, žvalgėsi merginos, jam į žmonas tinkan­čios. Medikė Alma kaime buvo žinoma, kaip graži, rimta ir mokyta mergina, į šokius ji nevaikščiojo, ir kaip atviravo per pokalbį, berniuką įsimylėjusi buvusi tik mo­kykloje. Kokia ten meilė, tas berniukas nė nežinojo apie ją. O Broniui Balniui gerklę iš tikrųjų galėjo skaudėti, nes jis buvo ne tik vairuotojas, bet ir muzikantas, grodavo bei dainuodavo vestuvėse, įvairiuose susiėjimuose. Patiko jis Almai, todėl 1962 metais pora atšventė vestuves. Bronius buvo paaukštintas ir dirbo nebe vairuo­toju, o garažo vedėju, todėl šeima apsisprendė Vievyje kurtis ilgam laikui. Alma į darbą Kaišiadoryse važinėjo iki 1966 metų. Mažąjį sūnų Gintarą prižiūrėjo Almos tėvelio sesuo, geroji teta Barbora. Nuo 1966 metų A. Balnienė įdarbinta buvo Vievio vidurinės mokyklos medicinos punkte. Mokyklos medicinos punktai buvo ambulatorijų padaliniai, todėl mokyklos medicinos seselei teko dirbti su dauguma Vievyje dirbusių gydytojų. Mokyklos med. punkte dirbo stomatologas, okulistas, sveikatą tikrindavo gydytojai ir visiems padėti turėjo medicinos punkto vedėja – seselė. Be to, seselei reikėdavo moksleivius skiepyti, tikrinti švarą – ar švarios rankos, ar galvose nėra pedikuliozės (utėlių), ar nėra ant kūno išbėrimų – niežų. Išbėrimus tikrindavo ant pilvukų, nors tame pačiame ankštame kambarėlyje kartu tikrindavo mergaites ir berniukus. Mergaitės prie berniukų keldavo į viršų sijonėlius ir dėl to nekompleksuodavo. „Jei dabar mokyklose tokie švaros patikrinimai būtų, tai būtų pažei­džiamos vaikų teisės“, – svarsto medikė. Dar seselei dokumentų daugybę reikėdavo surašyti. Alma prisimena, kad pirmieji medicinos kabinetai mokyklose nebuvo pritaikyti darbui, dabar sakytų, kad dirbdavo antisanitarinėmis sąlygomis. Kabinetuose nebuvo vandens. Vandenį seselė atsinešdavo iš šulinio kibire, pašildyti jį galima buvo ant krosnies, jei pakurta buvo. Tualetas buvo lauke. Vėliau, pastačius dabartinės gimnazijos pastatą, kabinetas jau buvo pritaikytas medicininės priežiūros darbui. Tokiomis sąlygomis medikė gydė Vievio vaikus, kurie ją prisimena geru žodžiu: visada seselė buvo santūri, švelni, vaikai ją gerbdavo, bet bijodavo – maža ką suras plaukuose ar ant pilvuko.

Toks buvo Bronius
O po darbų vyko statybos. Namo statybai 1968 metais Bronius gavo sklypą prie pat ežero. Tuo metu tai nebuvo išskirtinė vieta, atvirkščiai, ne visi norėjo gyventi prie ežero. Į ežerą vieviškiai eidavo praustis, skalbti drabužių ir kilimų, mazgoti indų, žvejai prie kranto švartuodavo valtis, nuo ežero ne visada sklisdavo malonūs kvapai. Prie ežero buvo ir mėgėjų išgerti vieta, todėl nuo ežero dažnai sklisdavo dainos, būdavo ir muštynių. Prie ežero stovėjo tik vienas kitas gyvenamas trobesys. Bet statant namą, betonui maišyti vanduo buvo arti. Namų statybos priežiūra teko Almai. Bronius grodavo vestuvėse, uždirbdavo pinigų ir rūpindavosi statybinėmis medžiagomis. Namą statyti, žinoma, pradėjo nuo rūsio, į kurį šeima persikėlė gyventi iš nuomojamo buto. Nors namą statė šeima tik savo rankomis, artimiesiems padedant, jis pastatytas buvo per dvejus metus. Dabar Alma tų darbų nesureikšmina. Balnių namas dabar neišsiskiria iš kitų nuosavų namų, o ir gyventi prie ežero dabar jau prestižas. Gaila tik, kad Broniaus jau ​​nuo 2007 metų nebėra. Broniaus mama Monika pragyveno beveik 100 metų, o jam skirta buvo vos 70. Vieviškiai B. Balnį visada prisimena geru žodžiu. Jis kiekvienam pasiruošęs buvo padėti darbu ar nors žodžiu. Tai jis iš kaimynystėje kilusio gais­ro gyvulius išgelbėjo, tai iš eketės skendusį vaiką ištraukė, tai gatvėje nugriuvusį, dažniausiai per daug degtinės išgėrusį žmogų namo pervesdavo. Dar Bronius buvęs aistringas medžiotojas, bet svarbiausia, jis buvo šeimos ­žmogus.

Vietoj epilogo
Gražaus jubiliejaus sulaukusi Alma nesiskundžia gyvenimu, nors nelaimės Balnių namų neaplenkė. Palaidojo Bronių, nors dar galėjo gyventi, sūnų Gintarą klastinga liga prie neįgaliojo vežimėlio prikaustė. Laimę močiutei suteikia marti Regina, kuri yra ne tik pagalbininkė, bet ir draugė, bei puikūs anūkai – taikomosios matematikos studijas baigusi ir IT srityje dirbanti Monika bei aktyvus Elektrėnų LDK Algirdo 1-osios šaulių kuopos narys Karolis. Anūkai tęsia Almos giminės liniją, kai kiekvienas jaunas žmogus žinojo, ko nori, ir siekė savo tikslų. Visi septyni Andriūnų vaikai, iš kurių gyvos likę tik mūsų rašinio herojė

This slideshow requires JavaScript.

Alma, jos seserys Vida ir Alė, žinojo savo gyvenimo tikslą, visi turėjo profesijas ir buvo geri specialistai. O autotransporto įmonėje, kurioje vadovaujamas pareigas ėjo Bronius, darbų irgi buvo daug. Statant elektrinę ir naują miestą Elektrėnus, apie Vievį virė gamybos įmonių statybos. Statė Vievio malūną, Vievio paukštyną, pradėjo veikti Lietuvos elektrinė, jau ne Vievio rajoninė, o Valstybinė rajoninė elektrinė – VRE. Nors Vievio rajonas nuo 1962 metų priklausė Trakų rajonui, bet Vievio mieste gyventojų skaičius gerokai išaugo. 1989 metais, kai Alma medicinos sesele dirbo mo­kykloje, Vievyje gyveno per 5660 gyventojų. Dauguma jų naujakuriai, jauni žmonės, todėl mokylose augo ir vaikų skaičius, kurių sveikata profesionaliai ir su meile rūpinosi mūsų herojė, Alma Balnienė. Dabar tie vaikai dirba ir kuria 35-metį skaičiuojančioje laisvoje Lietuvoje, 65-metį švenčiančiuose Elektrėnuose ir 25-metį skaičiojančioje Elektrėnų savivaldybėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos balsas

Europos Pulsas