Almis Grybauskas: tarp Lietuvos ir Čekijos

Almis Grybauskas: tarp Lietuvos ir Čekijos
Gražina Radzvilavičiūtė

Poetas ir novelistas Almis Grybauskas, lietuviams pristatęs Milano Kunderos, Jaroslavo Hašeko kūrybą, Čekijos prezidento Vaclavo Havelo publicistiką ir kalbas, kasmet pusę metų praleidžia Elektrėnuose.

Rašytojas kilęs iš Gilūšio kaimo, garsėjančio knygnešiu Motiejum Grybausku, likusius pusę metų gyvena Čekijoje ir dėsto lituanistiką Brno universitete.
Į Čekiją beveik prieš trisdešimt metų  A. Grybauską išviliojo susidomėjimas čekų kultūra ir šalimi, noras išmokti kalbą. Kaip sakė pats rašytojas, viskas prasidėjo nuo Prahos pavasario. O atvykus A. Grybauską Čekija įsupo į literatūrą, kultūrą, suteikė galimybę susipažinti su disidentais ir pačiam dalyvauti pogrindiniame judėjime, pergyventi Aksominę revoliuciją ir prisidėti prie gilias tradicijas šioje šalyje turinčios baltistikos puoselėjimo.
Viskas prasidėjo nuo Prahos pavasario
„Viskas prasidėjo nuo Prahos pavasario. Tada pradėjau domėtis Čekoslovakija. Atrodė, kad tiesiamas daug žadantis kelias tarp kapitalizmo ir socializmo. Naktimis vokiečių kalba klausydavausi radijo, transliuojamo iš Prahos. Vėliau atsirado galimybė išvažiuoti į vasaros kursus, kuriuos organizavo Prahos universitetas. Tačiau grupę, kuri mokytųsi čekų kalbos, komplektuodavo iš visos Sovietų sąjungos, o žmonės iš Pabaltijo atsidurdavo paskutinėje eilėje“, – pasakojo A. Grybauskas.
Rašytojas į kalbos kursus pirmąkart išvyko 1979 m., tačiau tąsyk vyko ne į Prahą, o į Bratislavą, Slovakiją. Į Prahą A. Grybauskas pirmąkart atvyko 1981 m. Tačiau kelionės tikslas buvo ne kalbos kursai, o viešnagė pas draugą.
„Sutikau jį Drezdeno galerijoje, kurioje lankėmės su būriu studentų iš Lietuvos. Prie manęs priėjo žmogus, jam ant studentų brigados švarko buvo užrašyta „Lietuva“. Jis paklausė, ar mes iš Lietuvos, o po to pasakė žinąs, jog Lietuva – ne Sovietų sąjunga. Pradėjome susirašinėti ir jis mane pakvietė atvažiuoti į Prahą. O į kalbos kursus, į kuriuos prašymą pateikdavau kasmet, pirmąkart pavyko patekti 1984 m. Važinėjau tris vasaras, o vėliau taip gyvenimas susiklostė, kad pasilikau Prahoje gyventi, ten ir pergyvenau Aksominę revoliuciją“.
Kaip pats sakė, A. Grybauskas turėjo laimės nuomotis kambarį iš profesorės, kurią iš universiteto išmetė už tai, kad dalyvavo Prahos pavasaryje. Jos bute rinkdavosi disidentai, tarp kurių buvo ir būsimasis Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Taip ir pats A. Grybauskas įsitraukė į pogrindinę veiklą.
„Dirbau pogrindiniame žurnale „Vidurio Europa“, kuris labai domėjosi, kas vyksta Pabaltijy – kaip tik tuo metu pradėjo veikti Sąjūdis. Tuomet važinėdavau į Lietuvą, dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kuriems siųsdavau medžiagą iš Prahos. Oficialiai dirbau „Literatūroje ir mene“ Vilniuje, o neoficialiai – pogrindiniame žurnale „Vidurio Europa“ Prahoje“.
Čekijoje – gilios baltistikos tradicijos
Gyvendamas Čekijoje A. Grybauskas užmezgė draugysčių ir su akademiniuose sluoksniuose dirbančiais žmonėmis. Vėliau ir pats rašytojas ėmė dėstyti: „Iki 1994 m. Prahos universitete skaičiau atskirus kursus. Tačiau prasidėjus reformoms, baltistika atsidūrė konflikto zonoje. Taip atsitiko, kad Prahos universitete nepriėmė dirbti Tomo Hoskoveco – vieno geriausių baltistikos žinovų visoje Europoje. Todėl jis pabandė kurti baltistikos centrą Brno universitete ir pasikvietė vienam semestrui dėstyti kursą pradedantiesiems“.
Tačiau A. Grybauskas pataiso, jog tai, kad Brno universitete būtent jie pradėjo kurti baltistikos centrą, ne visai tiesa. Stipri baltistikos tradicija ten gyvavo nuo tarpukario. Vienintelis Čekoslovakijoje lietuvių kalbos vadovėlis ir bendra monografija „Baltų kalbos“ buvo parašyti Brno universiteto profesoriaus Ekharto. Taigi iš Prahos atvykę baltistai gaivino tą baltistikos tradiciją Brno universitete. Ir nors finansavimas A. Grybausko vietai nebuvo numatytas, rašytojas rado kitą kelią grįžti į Brno.
„Kai Lietuvoje susikūrė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, buvo paskelbti konkursai baltistikos centrams ir lietuviškoms mokyklėlėms užsienyje kurti. Laimėjęs šį konkursą nuo 2006 m. Brno universitete dirbu kasmet. Esu lietuvis, kuriam algą moka Lietuva, kuris yra įdarbintas Lietuvoje, tačiau yra siunčiamas dirbti į Čekiją. Pradedantiesiems pirmam – antram kurse dėstau lietuvių kalbos praktiką, o paskui literatūros istoriją, mitologiją. Magistrantams vedu vertimo seminarus ir teksto analizę“, – kalba rašytojas.
Apskritai lituanistikos tradicija Čekijoje yra gili. Baltistika, kaip mokslinė disciplina, pasak A. Grybausko, gimė būtent Prahos universitete. Profesorius Augustas Šleicheris pirmasis parašė mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Jis buvo vokietis ir parašė tą gramatiką vokiškai, bet tai vyko Prahos universitete XIX a. Labai daug pasaulinio garso baltistų yra būtent iš Čekijos.
Apie istoriją ir valstybingumą
„Istorija – mano arkliukas, pagal specialybę esu istorikas. Viskas remiasi į istoriją. Čekijos istorija tokia pat nelaiminga, kaip ir Lietuvos. Viduramžiais nemažą Vakarų Europos dalį užėmė Šventoji vokiečių tautos Romos imperija, siekusi tęsti Romos imperijos tradicijas, o jos sostine ilgą laiką buvo Praha, o čekų karalius Karolis IV buvo imperatoriumi. Prahoje yra žymus šio imperatoriaus vardu pavadintas tiltas, jo vardu pavadintas ir universitetas. Reiškia, Praha ir apskritai čekų žemė ilgą laiką buvo Europos centru“, – pasakojo A. Grybauskas.
Čekoslovakijos respublika susikūrė tais pačiais metais kaip ir pirmoji Lietuvos respublika, bet išliko demokratiška iki pat nacių okupacijos ir buvo laikoma viena demokratiškiausių Europos valstybių. O prieš tai Čekija ilga laiką buvo Austrijos-Vengrijos imperijoje, kurios XVIII a. pabaigoje priimta konstitucija garantavo nacionalinę autonomiją visoms savo tautoms, čekų žemė buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių imperijoje.
Čekija yra demokratiška, vakarietiška šalis. Tai akivaizdu vienu aspektu, kuris rėžia akį A. Grybauskui sugrįžus į Lietuvą – Čekijoje nėra tokios socialinės nelygybės, atskirties. Yra žmonių, kurie yra labai turtingi, tačiau visi kiti yra vienodame lygyje, skurdžių ten beveik nėra.
Su Čekija sieja istorija
Kaip ir Lietuvos, taip ir Čekijos istorija kūrėsi tarp dviejų galingų politinių jėgų: Vokietijos ir Rusijos. Dėl stipraus kaimyno – Vokietijos – Čekijos istorinė situacija visada buvo įtempta.
„Kartu su čekais bandėme spręsti ir problemas: čekų būrys, kuriam, kaip manoma, vadovavo vienas žymiausių to meto čekų karvedžių Janas Žiška, kovėsi Žalgirio mūšyje lietuvių pusėje. Kai viduramžiais Čekijoje vyko religiniai husitų karai, čekai kvietėsi Vytautą būti Čekijos karaliumi. Tačiau Vytautas nesutiko, o atsiuntė vietininką Žygimantą Kaributaitį, kuris tam tikrą laiką ir karaliavo Čekijoje. Vėliau ilgą laiką Čekijos ir Vengrijos  karaliais buvo Jogailaičiai.
Smetonos laikais Čekoslovakija aprūpino ginklais Lietuvos kariuomenę, lietuviai karininkai buvo ruošiami Prahos karinėje akademijoje. Žymiausias tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka stažavosi Prahos universitete, yra apie lietuvių-čekų santykius parašęs keletą svarbių straipsnių. Daug žymių čekų kompozitorių dirbo Lietuvoje, kaip ir daug lietuvių kompozitorių mokėsi Prahoje. Lietuvoje gerai žinome naująją čekų kino bangą, čia buvo rodomi filmai, aišku, kai kurie cenzūruoti, iškarpyti. Naujoji čekų kino banga yra paveikusi ir Lietuvos kiną“, – vardijo A. Grybauskas.
Neišleisti vertimai
Pasak rašytojo, mūsų literatūra čekams nėra labai įdomi. Čekijoje išleista tik Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir Lietus“. Šį pavasarį savo lėšomis lietuviškų pasakų rinkinį išleido Vera Červenkova, buvusi A. Grybausko studentė Prahos universitete. Ji pati pasakas atrinko, išvertė, o jos draugas dailininkas knygą iliustravo. Rašytojui norėtųsi, kad šia knyga susidomėtų knygų pardavėjai ar Lietuvos ambasada Čekijoje. Lietuvos atstovybė galėtų įsigyti kelias dešimtis egzempliorių reprezentacijai.
Po rudens semestro grįžęs į Lietuvą A. Grybauskas gavo negalutinę „Anykščių šilelio“ vertimo redakciją, kurią parengė Brno universiteto magistrantė. Rudenį sugrįžus į Brno, baltistikos dėstytojų rūpestis bus kaip nors „Anykščių šilelį“ išleisti. A. Grybauskas mini ir daugiau bandymų: „Dar vienas magistrantas domisi Ričardu Gaveliu, o aš jo susidomėjimą skatinu. Jeigu susidomėtų leidyklos, studentas norėtų išversti „Vilniaus pokerį“. Šiaip jis jau yra išvertęs ir siūlo leidykloms dalį Tomo Venclovos kūrybos. Šiam vertimui išleisti buvo žadėta Lietuvos parama, tačiau dėl krizės neišėjo šių pažadų įvykdyti. Yra viena mergina, kurios specialybė – latvių kalba, ir ji šiuo metu stažuojasi Rygoje. Ji man neseniai atsiuntė Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ vertimus“.
Per A. Grybausko vedamus vertimų seminarus studentai nuodugniau nagrinėja Antaną Škėmą, R. Gavelį, Jurgį Kunčiną, nagrinėja ir žymiausius poetus. Rašytojui susidarė įspūdis, kad studentams A. Škėma buvo tikrai įdomus. Tačiau A. Grybauskas sako, jog lietuvių leidyklos mažai domisi čekų literatūra, o čekų leidyklos lietuviška – dar mažiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų