Alesninkų kaimo istorija ir dabartis

Čia 2025 m. gegužės 10 d. alesninkiečių bendro susiėjimo nuotrauka

Julija Kirkilienė

Iš Vievio važiuojant link Kazokiškių yra toks kaimas Alesninkai. Kaip vykusiame Alesnin­kų gyventojų susirinkime kalbėjo meras Gediminas Ratkevičius, Elektrėnų savivaldybėje yra 275 kaimai, bet šauniausias tarp tų kaimų yra Alesninkai. Tame šauniame kaime gyvena puikūs žmonės, gegužės 10 d. į šventę ­„Susitikimas kryžkelėje“ sukvietę vietinius ir iš kaimo išėjusius ­alesninkiečius.

Tradicijos pradžia
Mintis nors trumpam alesninkiečius sukviesti į gimtus namus kilo ilgus metus Anglijoje gyvenusiai ir į tėvų namus sugrįžusiai Albinai Grincevičienei. Į pirmąją šventę žmonių gal susirinko ne taip gausiai, kaip tikėtasi, bet norint įvesti tradiciją visada reikia pradžios. Alesnin­kų gyvenvietės pradžia šaltiniuose aprašyta labai taupiai, bet susitikime dalyvavusi istorikė, knygos „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ sudarytoja Romutė Lapinskienė tai vienuose, tai kituose šaltiniuose surado, kad Alesninkų kaimas rašytiniuo­se šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Istoriniame Žečpospolitos (1569–1795) žemėlapyje, išleistame Paryžiuje, Vievis ir apylinkės pavaizduotos lakšte Nr. XIII Wilno, miestelis (Vievio) pažymėtas Jewie… Žemėlapyje detaliai pavaizduotas to meto kelių tinklas (Algimantas Muzikevičius, Vievis žemėlapiuose, psl.47). Tarp Kazokisxi ir Jewie, pažymėtos Oloxie (dabartiniai Alesninkai). Istorikai spėlioja, kad kaimo pavadinimas dėl slavų kalbos įtakos greičiausiai kilęs iš žodžio Aliosninkai, o šis – iš netoliese tekančios upės vardo Aliosa. Žodis „aliosa“ siejamas su baltarusišku žodžiu „alies“, reiškiančio liūną, raistą, klampynę ir ­panašiai. Pagal A. Jukavičiaus surinktą informaciją, prieš karą dauguma Alesninkuose gyvenančių žmonių dirbo geležinkeliuose, todėl jie nebuvo imami į karą – remon­tuodavo vėžes.

Oginskių pėdsakais
Kaip knygoj „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“, naudodama rusų k. parašytus informacijos šaltinius, rašo R. Lapinskienė, 1619 m. birželio 20 d. turtingi ir religingi didikai – kunigaikštis Bogdanas Oginskis ir jo žmona Regina Valavičiūtė-Oginskienė – 500 dešimtinių žemės su Alesninkų ir Balceriškių kaimais bei juose gyvenančiais valstiečiais užrašė Vievio vienuolynui. Prie Aliosos upelio, spėjame, kad vie­nuolynas, pastatė malūną ir popieriaus dirbtuves (drukarnia), kuriose buvo gaminamas popierius Vievio spaustuvei. Vievio gamybos popieriuje buvo vandens ženklai, vaizduo­jantys R. Valavičiūtės-Oginskienės herbą ir inicialus. (Romutė La­pinskienė „Vievio miesto ir jų apylinkių istorija“). Alesninkų kaimo istorijas dar galima išgirsti iš seniai čia gyvenančių alesninkiečių. O į susitikimą atvažiavęs iš Alesninkų kilęs inžinierius ir alpinistas Algirdas Jukavičius atvežė alesninkiečiams dovanų 1932 metais Alesninkuose darytą nuotrauką, kurioje užfiksuotas panašus gyventojų susitikimas, ir informaciją apie gilias šaknis turinčias Davidavičių, Jukavičių, Gliaudelių gimines. Ir dabar Alesninkų vyriausia gyventoja yra 90-metė Genovaitė Gliaudelytė. Susitikime ji nedalyvavo, bet dalyvavo jaunesnė jos sesuo Vanda Gliaudelytė.

Gliaudelių istorija
2010 metais laikraštyje „Pasaulio lietuvis“, rubrikoje „PLB Kraštų žinios“ išspausdintas Audronės V. Škiudaitės interviu su Anastazija Gliaudel. Interviu, pavadintame „Suvedė atsitiktinumas“ apie Gliaudelių giminės istoriją Anastazija taip pasakoja: „Gliaudel giminės šaknys veda nuo Napoleono laikų, kai Prancūzijos ­imperatorius Napoleonas rengė karo žygį į Rusiją. Kai Napoleonas pralaimėjo karą Rusijoje ir traukėsi, sužeistuosius karius kariuomenė palikdavo pakelyje kai­muose. Mes žinome, kad pirmasis Gliaudel (iš pr. Klaudel) buvo prancūzas, sužeistas, paliktas viename kaime Lenkijoje, kur jį slaugė viena kaimo mergaitė lenkaitė. Jie vėliau susituokė. Po to Gliaudeliai persikėlė gyventi į Lietuvą, o jų giminė labai išsiplėtė Alesninkų kaime. Gliaudelius aplinkiniai visada vadino prancūzais, jie netgi tarpusavyje poravosi – tuokė­si pusbroliai su pusseserėmis. Mano protėviai taip pat visi gimė tame kaime ir išvyko į Sibirą uždarbiauti. Buvo trys broliai ir dvi seserys. Visi broliai buvo baigę geležinkeliečių mokyklą, o Sibire tuo metu smarkiai vystėsi geležinkeliai. Tai buvo 1916–1918 metai, kol kas tiksliai datos nežinome. Ten jie liko, vedė, susikūrė gyvenimus ir daug pasiekė. Atėjo 1937-ieji, Stalino represijų Rusijoje metai. Du broliai buvo sušaudyti. Atsitiko taip, kad pradžioje areštavo vieną brolį, Bronislovą, antrasis brolis Juozapas, arba Josifas, irgi buvo areštuotas ir sušaudytas. Trečias brolis – Michailas, Mykolas, supratęs, kad ir jį sušaudys, pabėgo į Kazachstaną, sėdo į pirmą pasitaikiusį traukinį ir išlipo Kazachstane. Taip jis vienintelis išsigelbėjo.
Bronislovo, mano prosenelio, liko du vaikai – Romualdas ir Rima. Mano senelis Romualdas baigė penkias klases, bet kadangi jis buvo laikomas liaudies priešu, jam neleido toliau mokytis, išvijo iš mokyklos. Jis kažkaip turėjo užsidirbti gyvenimui. Pradėjo dirbti būdamas dešimties metų. Ko tik jis nedirbo, bet buvo labai energingas, organizavo moterų ledo ritulio komandą „Rekord“, buvo komandos treneris. Seneliu mes labai didžiuojamės. Jo toks sudėtingas gyvenimas, jis nuo mažų dienų šeimoje buvo likęs vienintelis vyras, išlaikė šeimą. Dabar mūsų šeima – mano mama, Tatjana Gliaudel, kuri nepakeitė pavardės, ir aš.
Mūsų šeima nukentėjo dėl to, kad buvome lietuviai, tai senelis visada sakydavo, kad mes nesame lietuviai, o esame rusai. Jis prisistatydavo ­Romanu, nors jo vardas Romualdas. Ir kartą kaimynas mamai pasakė: ,Jūs lietuviai“… Mama apie tai pasakė ­seneliui, tuomet senelis nuėjo pas tą kaimyną, kuris pasakė, kad mes ­lietuviai, ir susimušė su juo. Sovietiniais metais lietuviais mes nebūtume galėję išgyventi.
Šiandien viskas yra gerai. Mes sakome, kad esame lietuviai, mokomės lietuvių kalbos. Mes suradome vietą, kur buvo sušaudytas ir palaidotas mūsų prosenelis Bronislovas Gliaudel, tai vieta už Irkutsko miesto, Pivovarichos kaime. Ten į didžiulę duobę versdavo lavonus. Ten guli labai daug žmonių. Dabar stovi memorialinė lenta. Šiandien žinau, kad Gliaudel yra labai daug. Mes su teta Lietuvoje sudarėme genealoginį medį: iš viso šiame medyje yra apie 100 tūkst. žmonių Lietuvoje ir užsienyje“. (Spausdinome sutrumpintai. Red.).
Algirdas Jukavičius alesninkiečių Gliaudelių istoriją papildė dar vienu įdomiu faktu. Kauno mieste, Aukštuosiuose Šančiuose, yra Vievio gatvė. Jos krikštatėviu buvęs vienas iš Gliaudelių (vardo nežino), kilusių iš Alesninkų kaimo. Jis prieš karą dirbęs geležinkelių sistemoje, kontrolės skyriuje. Pirmas toje gatvėje pasistatė namą ir turėjęs tei­sę tą gatvę „pakrikštyti“. Taip Kaune atsiradusi Vievio gatvė.

Pasaulinio karo pėdsakai
Jukavičių šeimos atstovas Algirdas, suradęs Gliaudelių šeimos istoriją, priminė ir istoriją apie vokiečių kapines prie Vievio geležinkelio stoties. Ten galėjo būti palaidoti ne tik vokiečiai, bet ir kitų tautybių žmo­nės, Vievio apylinkėse kariavę Pirmojo pasaulinio karo metu. Algirdas kalbėjęs su Elektrėnų savivaldybės vadovais, kurie žino, kad tos kapinės ten tikrai buvo ir pažadėję teritoriją įtraukti į saugomų objektų sąrašą, bet kol kas to dar nepadarę. Algirdo padovanotoje nuotraukoje tarp Jukavičių giminės užfiksuoti du vokiečiai, kurie buvę atsiųsti tų kapinių tvarkyti. Senelis Bernardas Jukavičius į žmonas buvo paėmęs Dulkaitę Justiną. O senelės giminaitė buvo ištekėjusi už Prano Davidavičiaus brolio ir gyveno Amerikoje. 1932 metais jie buvo atvažiavę į tėviškę ir prie Vievio kapinių padarė giminės ir kaimynų nuotrauką. Nuotraukoje matoma kapinių tvora.
Algirdo tėveliai Genoefa ir Antanas kilę iš Šakaldonių ir Jokūbiš­kių kaimų, dabartinėje Semeliškių seniūnijoje, sukūrę šeimą atvažiavo gyventi į Pilypiškių kaimą, nes Vievyje reikėjo darbuotojų naujai sta­tomuose Vievio paukštyne ir Vievio malūne. Algirdo mama įsidarbino Vievio malūne, tėtis – paukštyne. Tėtis Antanas, sako Algirdas, buvęs tas paukštyno darbuotojas, kuris dalyvavo pirmųjų viščiukų iš kiaušinių išsiritimo priėmime. Geonefa dirbo Vievio malūne, bet ten susižeidė, todėl dirbo įvairius lengvesnius darbus. Šeima pradžioje gyvenamąją vietą nuomojo Pilypiškėse, vėliau Alesninkuose nusipirko seną namą, dar vėliau – pasistatė naują namą Alesninkų gyvenvietės centre.

Arlauskų istorija
Susitikime taip pat dalyvavo žymus alesninkietis, buvęs Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas, Europos Sąjungos ekonomikos ir socialinio komiteto narys Danas Arlauskas. Penkerių metų Daną į Alesninkus atsivežė tėvai Jonas ir Janina Arlauskai. Jie buvo geležinkeliečiai, todėl apie 1952 metus buvę išsiųsti dirbti į Znamenską (buvusią Vėluvą). Ten 1955 m. Danas ir gimė. 1960 metais Arlauskai grįžo į Alesninkus, iš kur kilę Dano tėvai. Dano seneliai Aleksas ir Veronika Arlauskai gyveno šalia geležinkelio. Statant naftos perdirbimo bazę, tas namelis buvo nugriautas. Sugrįžę į tėviškę, Dano tėvai namuką pasistatė Alesninkų kaime, ir susitikime Danas pasakojo linksmas istorijas apie pinigus, dedamus naujų namų pamatuose. Jis prisimena, kokie draugiški Alesninkuose gyvena žmonės. Prisiminimuose išlikusi Kazytė, moteris, neturėjusi namų, bet kiekvieną naktį suradusi prieglobstį alesninkiečių namuose. Jo tėvai Kazytei specialiai virdavę košę, nes Kazytė neturėjo dantų, todėl negalėjo kieto maisto sukramtyti. Alesninkuose, sako Danas, jis gyveno panašiu politiniu laikotarpiu, kaip ir dabar. 1960 metais pasaulis stebėjo vadinamą Karibų krizę ir bijojo naujo karo. Tad Arlauskų šeima taip pat buvo išsikasusi slėptuvę ir ten kaupė maisto atsargas.

Žilinskai
Kitokia alesninkiečių – Stefanijos ir Vaclovo Žilinskų – istorija. Jų sūnus Augenijus, išgirdęs apie Arlausko statomo namo tradiciją po pamatais pakasti pinigų, kalbėjo, kad tokį paprotį įvedęs jo tėtis Vaclovas, Alesninkuose pastatęs ištisą naujų namų gatvę. Nauja Žiedo gatvė Alesninkuose nutiesta buvo sovietmečiu melioruojant laukus, o žmones iš vienkiemių perkeliant į gyvenvietes. Augenijus prisimena, kaip jo tėtis būsimų namų savininkams prieš pradedant kasti pamatus, liepdavęs atnešti piniginę.
Stefanija ir Vaclovas Žilinskai – politiniai kaliniai. Vaclovas buvo ištremtas 25 metams kalėti į Magadaną, Stefanija kalėjo Mordovijoj. Kaip pasakojo dukra Rasa, po Stalino mirties grįžusieji iš tremties savo gyvenimo istorijų stengdavosi nepasakoti ne tik svetimiems, bet ir savo vaikams. Vaikai tik žinojo, kad yra politinių kalinių vaikai. Senelis iš tėvo pusės, kaip ne vienas tarpukario lietuvis, vykęs į Ameriką uždirbti pinigų. Grįžęs į Lietuvą pirkęs žemės, buvęs „nebiednas“ ūkininkas, todėl 1940 m. su pirmąja trėmimo banga šeima buvo ištremta į Sibirą, kur senelis ir mirė. Už kokius nusikaltimus buvo įkalinti tėvai, Rasa sako nė nežinanti, bet prisi­menanti mamos pasakojimą, kad Sibire bulvių lupenos buvusios pats ge­riausias maistas.
Kilę Žilinskai buvo iš Alesninkų apylinkių: Vaclovas – iš Kaugonių, Stefanija – iš Dainavėlės kaimo. Grįžę iš tremties Žilinskai Alesninkuose pasistatė namą sau, o Vaclovą, kaip gerą statybininką, namus statyti samdydavo naujakuriai. Deja, Žilinskai Alesninkuose neužsibuvo. Mirus tėvams, vaikai namą pardavė.

This slideshow requires JavaScript.

Draugiškas kaimas
Susitikimą organizavusi Albina Grincevičienė dalinosi vaikystės prisiminimais apie labai draugišką kaimą. Albinos tėveliai Marijona Petrauskaitė gyveno Mackonių kaime, o tėvelis – Albinas Suchockas – Mustenių kaime. Meilės istorijos vaikai jau nežino, bet jauna šeima Alesninkuose apsigyveno 1961 metais, kai Vievio apylinkėse sparčiai vystėsi pramonė, buvo stiprus tarybinis ūkis, todėl buvo reikalingi darbininkai. Jaunavedžių tėveliai Kostas Petrauskas ir Ignas Suchockas, žinoma, padedant jaunavedžiams, pastatė bene pirmą namą dabartinėje Žiedo gatvėje. Į tuos namus dabar ir grįžo Albina, turinti begalinį norą su­vienyti alesninkiečius. Žmonės, pasak Albinos, čia nuo seno yra labai draugiški. Buvusi emigrantė prisimena vaikystę, kai laidotuvės vykdavo namuose, o vaikai meldėsi kartu su tėveliais, kai kaimynai krikštydavo kaimynų vaikus, kai, pamatę atslenkant lietaus debesį, kaimynas kaimynui skubėdavo į šienapjūtės talkas. Į susitikimą atvykę Albinos bendraamžiai taip pat prisiminė savo vasaras, lakstant dabartinės užtvankos dugne, kai tos užtvankos dar nebuvo, prisimena džiaugsmą, kai buvo išasfaltuota gyvenvietės centrinė Žiedo gatvė. Į susitikimą atvykę alesninkiečiai ne visi vienas kitą beatpažino, todėl susipažino iš naujo.
Renginį vedusi Jūratė Gline­vi­čienė renginio prasmę išsakė eilėmis:
Visus akmenis reikia nuo
širdies nuridenti,
Kad neslėgtų, kas buvo,
liktų vietos geram…
Pasitikime oriai mus
kasdien skirtą lemtį,
Kas mumyse geriausia,
atiduokim vaikams.
Šventė buvo pavadinta „Susitikimai kryžkelėje“, bet istorikė R. Lapinskienė siūlė tradicine tapsiančią šventę pavadinti „Susitikime prie kelio…“. Nes Alesninkų kaimas visus tuos šimtmečius nuo pavadinimo atsiradimo stovėjo ant laikmečių kelio, čia, kaip visais laikais, išvyksta ir sugrįžta žmonės.