Karolina NAPRIENĖ
Mums visus dabar vienija adventas. Tai laikotarpis, skatinantis nurimti, susikaupus apmąstyti praėjusių metų darbus, nutarti, kas keistino ir kas teiktino tavo gyvenime.
Mums visus dabar vienija adventas. Tai laikotarpis, skatinantis nurimti, susikaupus apmąstyti praėjusių metų darbus, nutarti, kas keistino ir kas teiktino tavo gyvenime.
Tai laikas, kai patartina lengvu pasninku išvalyti kūną, o mintimis ir pasiryžimais – dvasią.
Neatskiriamas šio laikotarpio atributas – advento vainikas. Tai ne tik graži dekoracija. Pasak gamtos mokslų daktaro profesoriaus Liberto Klimkos, advento vainikai imituoja saulę, ragina ją grįžti į žemę. Jie siejami su laiko tėkme ir amžinybe.
Advento vainikai – tai ženklas, kad laukiamos šventės, kad joms ruošiamasi.
Būtent tokį vainiką nupynusios įdomią šventę miesto gyventojams surengė nepailstančios Vievio kultūros centro darbuotojos. Jos organizavo susitikimą su etnokultūrologe Ona Rasute Šakiene, pavadintą „Šventų Kalėdų laukime“.
Gaila ir man tiesiog nesuprantama, kodėl vieviečiai tokie viskam abejingi ir nesidomintys tuo, kas vyksta miestelyje. O juk kultūros darbuotojos įdeda šitiek pastangų ir darbo, kad mes turėtume ką pamatyti, kur nueiti ar ką išgirsti, galų gale, pabendrauti, atitrūkti nuo kasdienių darbų.
Advento renginyje mūsų buvo nedaug, bet mus tiesiog pavergė Audronės Stepankevičiūtės dainuojama Kalėdinė liaudies daina „Atbėgo elnias devyniaragis“. Po jos dar ilgai sėdėjome susikaupę ir susimąstę, lyg užburti žiūrėjome į degančias advento vainiko žvakes.
O apie lietuvių liaudies adventinio-kalėdinio laikotarpio papročius ir žaidimus, tradicijas, burtus ir pokštus pasakojo viešnia O. Šakienė. Prisiminimais iš vaikystės, tėvų ar senelių pasakojimų dalinosi visi esantys salėje. Ir nesvarbu, kad buvome įvairaus amžiaus, bet visi vienodai džiaugsmingai dainavome „Sodai, sodai, Leliūnai“, „Atvažiuoja Kalėda“, „Kam tavo, vilkeli, akelės šviesios, Kalėda?“, ėjome ratelius „Bičiule, gražios tavo bitės“, „Oi tu, bitaite, maža nedidaite“, traukėme burtus, dalijomės prisiminimais. Netgi toks vaikystės žaidimas, kaip žiedo dalinimas, suteikė daug džiaugsmo ir emocijų.
Namo skirstėmės pakilios nuotaikos, pasijutę jaunesniais, pamiršę savas ligas ir metų naštą. Už tai esame dėkingi Vievio kultūros centro darbuotojoms ir viešniai – lektorei etnokultūrologei Onai Rasutei Šakienei.
Neatskiriamas šio laikotarpio atributas – advento vainikas. Tai ne tik graži dekoracija. Pasak gamtos mokslų daktaro profesoriaus Liberto Klimkos, advento vainikai imituoja saulę, ragina ją grįžti į žemę. Jie siejami su laiko tėkme ir amžinybe.
Advento vainikai – tai ženklas, kad laukiamos šventės, kad joms ruošiamasi.
Būtent tokį vainiką nupynusios įdomią šventę miesto gyventojams surengė nepailstančios Vievio kultūros centro darbuotojos. Jos organizavo susitikimą su etnokultūrologe Ona Rasute Šakiene, pavadintą „Šventų Kalėdų laukime“.
Gaila ir man tiesiog nesuprantama, kodėl vieviečiai tokie viskam abejingi ir nesidomintys tuo, kas vyksta miestelyje. O juk kultūros darbuotojos įdeda šitiek pastangų ir darbo, kad mes turėtume ką pamatyti, kur nueiti ar ką išgirsti, galų gale, pabendrauti, atitrūkti nuo kasdienių darbų.
Advento renginyje mūsų buvo nedaug, bet mus tiesiog pavergė Audronės Stepankevičiūtės dainuojama Kalėdinė liaudies daina „Atbėgo elnias devyniaragis“. Po jos dar ilgai sėdėjome susikaupę ir susimąstę, lyg užburti žiūrėjome į degančias advento vainiko žvakes.
O apie lietuvių liaudies adventinio-kalėdinio laikotarpio papročius ir žaidimus, tradicijas, burtus ir pokštus pasakojo viešnia O. Šakienė. Prisiminimais iš vaikystės, tėvų ar senelių pasakojimų dalinosi visi esantys salėje. Ir nesvarbu, kad buvome įvairaus amžiaus, bet visi vienodai džiaugsmingai dainavome „Sodai, sodai, Leliūnai“, „Atvažiuoja Kalėda“, „Kam tavo, vilkeli, akelės šviesios, Kalėda?“, ėjome ratelius „Bičiule, gražios tavo bitės“, „Oi tu, bitaite, maža nedidaite“, traukėme burtus, dalijomės prisiminimais. Netgi toks vaikystės žaidimas, kaip žiedo dalinimas, suteikė daug džiaugsmo ir emocijų.
Namo skirstėmės pakilios nuotaikos, pasijutę jaunesniais, pamiršę savas ligas ir metų naštą. Už tai esame dėkingi Vievio kultūros centro darbuotojoms ir viešniai – lektorei etnokultūrologei Onai Rasutei Šakienei.