Abromiškėms – 440.Jubiliejų mini ir kaimas, ir žmonės

Abromiškėms – 440.Jubiliejų mini ir kaimas, ir žmonės

Visiems abromiškiečiams geriausiai pažįstamos kaime buvo trys senolės: Veželienė, Dubosienė ir Mikaliūkštienė. Jos šįmet gražų jubiliejų minėsiančiame kaime gyveno jau tada, kai nemaža dalis dabar Abromiškes gimtine vadinančių žmonių čia atsikraustė – jų gimtuosius kaimus užliejus Elektrėnų marioms. Dvi jų – Dubosienė ir Veželienė – prieš metus kitus iškeliavo Anapus. Beržų gatvės pradžioje, šalia didelio gėlyno, mažame mediniame namuke tebegyvena devyniasdešimt pirmus metus einanti Ieva Tereškevičiūtė – Mikaliūkštienė.

Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ

Į Abromiškes atvedė nelaimingas atsitikimas

Ieva nėra tikra abromiškietė. Kaip ji pati sako, iki tol, kol likimas lėmė jai apsigyventi šiame kaime, jame ji buvo lankiusis tik sykį – per Antrąjį pasaulinį karą, kai rusų kareiviai, apsistoję Abromiškių dvare, iš Geibonių atsivedė porą moterų, kad šios skalbtų patalynę. Ieva prisimena, kad kaime moterys neturėjo muilo, tad iš tokios „tarnybos“ kelis gabalėlius namo parsinešdavo.

O Abromiškėse apsigyventi Ievai lėmė nelaimingas atsitikimas. 1957 m. sudegė Geibonyse stūksojęs Tereškevičių namas. Kaip Ieva įtaria, gaisras, matyt, kilo iš patėvio pypkės vėjui išpūtus žariją – juk gryčių stogai tuomet šiaudiniai buvo, užteko ir tiek. Šešių asmenų šeimos namas supleškėjo birželio 7 d. ir pusmetį iki Kalėdų Tereškevičiai glaudėsi  kluonelyje.

Namo atstatyti toje pačioje vietoje jiems neleido – kolūkis davė medienos, o statytis leido Abromiškėse.

Tačiau ir Geibonių tikrąja savo gimtine Ieva pavadinti negali: pasak jos, tėveliai buvo bežemiai, tad kur gaudavo darbo, ten ir apsigyvendavo.

Mezgė kunigams

Į Abromiškėse šalia nuo dvaro vingiuojančio brukio pastatytą medinį namuką Tereškevičiai įsikėlė likus savaitei iki Kalėdų. „Neturėjom nieko: nei ko pasikloti, nei kuo užsikloti. Vyras budėjo per naktį prie karvių, parnešė šiaudų. Pasibarstėm jų po kampus ir gulėm,“ – pasakojo senolė.

Ištekėjo Ieva per patį karą – šliūbą ėmė Kietaviškių bažnyčioje, o santuokos registruoti su pabroliu ir pamerge pasikinkę arklius važiavo į Vievį. Paklausta, kokios buvo vestuvės, Ieva atsako paprastai: „Biedni buvom, kokios ten vestuvės…“

Gyvendami Abromiškėse abu su vyru dirbo kolūkyje, laukuose.

Ieva labai mylėjo gėles – dar prieš pora metelių gėlynais aplink namus pasirūpindavo pati. Ieva mėgo megzti – su kaimyne Dubosiene iš „knatų“ megzdavo megztinius, juos puošdavo, ir veždavo į Vilnių slaptai parduoti. Tokiais šiltais megztiniais mielai puošdavosi ir kunigai.

Austi kaimo moterys tuomet neturėjo galimybės – kolūkyje draudė auginti linus.

„Viską menu, tik metų nemenu“

Pora susilaukė trijų vaikų – dukros ir dviejų sūnų. Vyriausiajai dukrai jau 68 metai, ji nutekėjo į Lazdijų rajoną. Jauniausiąjį sūnų Ieva gimdė Abromiškių dvare įsikūrusioje Vievio ligoninėje. Našle Ieva liko prieš aštuonerius metus, su vyru spėjusi atšvęsti deimantines vestuves – 60 metų jubiliejų.

Devynias dešimtis metų pergyvenusi moteris dar ir pajuokauja: „Dienas ir mėnesius, kada gimė vaikai, menu, bet metų – nemenu…“

Prieš dvejus metus senoliai atlikta operacija, implantuotas širdies stimuliatorius. Ir Ieva, ir nameliu, ir aplink žydinčiais gėlynais dabar rūpinasi iš Vilniaus kiekvieną savaitę atvykstantis sūnus.

Truputis istorijos

Mikaliūkščių namas Sanatorijos gatvėje buvo trečias, o vėliau besistatančių eilės Ieva nepajėgė prisiminti – tarsi būriu žmonės atsikėlė iš mariose paskendusių kaimų.

Netrukus prasidėjo Elektrėnų statybos, kurioms žvyrą sunkvežimiais gabeno iš Abromiškėse įrengto karjero. Kai kurie gyventojai dar prisimena, kaip sprogdinant karjerą dužo namų langai, kaip žvyras, vežamas pro Abromiškes į Elektrėnus dulkėjo, ir kaip tuometinis elektrinės direktorius Pranas Noreika pasirūpino, jog kelias vandeniu būtų plaunamas, kad abromiškiečiams būtų lengviau kvėpuoti.

Abromiškių dvaro svirne, kaip ir turi būti, buvo laikomi kolūkio grūdai. Tik vėliau, kolūkį pertvarkius į Ausieniškių tarybinį ūkį, jis liko tuščias. Maždaug tuo metu Abromiškėse buvo atidarytas elektrinės profilaktoriumas, tad daugelis abromiškiečių surado sau darbo vietų ten.

Toks tad, atrodytų, paprastas buvo dabar vyriausios abromiškietės Ievos Tereškevičiūtės – Mikaliūkštienės gyvenimas. Metai bėgo, o Abromiškės aplink Mikaliūkščių namelį augo, keitėsi, buvo tiesiami keliai, atsirado naujos gatvės, gimė ir augo vaikai, šventė jubiliejus, Anapilin vienas po kito iškeliavo kaimynai, kūrėsi bendruomenė. Būtent tokią nesenų laikų Abromiškių istoriją prisiminė ir mums papasakojo Ieva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų