85-osios šaulio pasieniečio žūties metinės paminėtos žygiu

85-osios šaulio pasieniečio žūties metinės paminėtos žygiu

Ar dažnai prisimename už Lietuvos laisvę kritusiuosius Šaulių sąjungos narius? Ar tie atminimui skirti renginiai būna efektyvūs?

Paminklas pasieniečiui

Jurgio Kybarto laidotuvesSpalio 1 d. Neries regioninio parko direkcija pakvietė į žygį „Tarpukario istorijos vingiai prie Neries“, skirtą 85-osioms pasieniečio Jurgio Kybarto (1894 09 29–1931 10 04) žūties metinėms paminėti bei tarpukario Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos istorijai pažinti. Keliavome apie 19 km vietomis, kur kadaise ėjo Lietuvos–Lenkijos valstybių riba. Žygį pradėjome Vievio kapinėse, kur palaidotas demarkacinę-administracinę liniją saugojęs ir nuo lenkų kulkų žuvęs pasienietis Jurgis Kybartas. Prie kapo gėlių padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko atstovai, Vievio seniūnas ir kiti.

Iš Vievio apie 300 įvairaus amžiaus žygeivių pasuko į J. Kybarto žūties vietą Baltamiškyje, kur istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius kalbėjo apie šio pasieniečio žūties prasmę ir pasekmes Lietuvos istorijoje. Ši žūtis buvo rezonansinis nusikaltimas prieš Lietuvą. Pasak istoriko, tokie įvykiai prie vadinamos demarkacinės-administracinės linijos nebuvo itin reti (nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai), tačiau būtent dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija nusiuntė notą Tautų Sąjungai, šiam pasieniečiui, kritusiam Tėvynės sienų sargyboje, pastatytas paminklas.

IMG 43771„Tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo karo padėtis. 1931 m. nuo sausio mėnesio Tautų Sąjungos nurodymu, Lietuvos ir Lenkijos konfliktą sprendė Teisingumo teismas. Teikti klausimą svarstyti šiam teismui buvo labai ryžtingas Lietuvos vyriausybės žingsnis. Teisėjai svarstyti konkrečią medžiagą pradėjo tik rugsėjo pradžioje, o šis incidentas spalio 4 d., kai buvo nušautas Lietuvos pasienietis, pasiekė ir teisėjų, tarp kurių buvo lenkas ir lietuvis, protus bei širdis. Spalio 15 d. teismas vienbalsiai paskelbė sprendimą – Lietuva teisi. Lietuvių sąmonėje J. Kybarto pralietas kraujas susisiejo su tuo sprendimu“, – kalbėjo Č. Laurinavičius, akcentuodamas, kad 1923 m. nustatyta Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija šaliai jokio saugumo nedavė, tik padėjo spręstis, ar Lietuva egzistuos kaip valstybė.

Detalus tų laikų aprašymas

Jurgis Kybartas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono sargybinis gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Nuo 1924 m. liepos 5 d. iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. – Trakų bare… Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Žuvusysis paliko žmoną Oną, dvi mažametes dukras Marytę ir Zofiją ir senutę motiną, kurią jis išlaikė.

IMG 4359Štai ką apie pasieniečio mirtį rašė B. Žaslys to meto žurnale „Policija“ (pateikiame sutrumpintai). Esą 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J.Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J.Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.

Išgirdęs du šūvius, Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartas jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičium, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos ir netrukus mirė.

Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Nuo spalio 5 d. lenkai savo kariuomenės dalis, saugojančias administracijos liniją, laiko „na ostrym pogotoviu”, o neteisėtai įsmeigtų gairių apsaugai iškasė apkasus ir pastatė kulkosvaidžius 250 metrų atstumu nuo administracijos linijos. Spalio 7 d. prie administracijos linijos atėjo viena pėstininkų kuopa apie 120 lenkų kareivių su trimis karininkais.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė ne tik iškilmingai palaidojo savo karį, už valstybės lėšas pastatė jam paminklą, bet ir kreipėsi į Tautų Sąjungą. Dar po šešerių metų pasieniečiai ir Lietuvos šaulių organizacija policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatė paminklą.

Pasieniečių kasdienybė

IMG 4411Žygyje dalyvavęs Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius bičiuliams pasakojo, kad Pasienio policijos Trakų baras buvo padalintas į 6 pasienio rajonus, kurie apėmė maždaug po 12 km. Iš viso Trakų pasienio bare buvo 20 sargybų, jose būdavo po 8 policininkus, vienas jų – vyresnysis. Kiekvienas policininkas turėdavo po karabiną, 100 šovinių, vyresnysis – ir pistoletą. Sargybos punkte buvo ir granatų, telefonas, kad pasieniečiai galėtų pranešti apie incidentą. Pasieniečiai pas kokį nors kaimo gyventoją išsinuomodavo patalpas, o sargybos punkte iš lentų ir šakų pasistatydavo tik pašiūrę pasislėpti nuo lietaus ir sniego. Jie turėdavo viską žinoti apie tą vietovę ir vietinius gyventojus, išsiaiškinti, kas su kuo pereina sieną, gabena kontrabandą. To meto demarkacinė linija nebuvo griežta. Pasienio gyventojai kasmet gaudavo lengvatinius leidimus ir galėjo vaikščioti per sieną. Šimtų jų žemė buvo kitoje valstybėje, tad kone kasdien pereidavo sieną dirbti savo laukuose.

Jaunimas ir tyčia pereidavo sieną. Tokį pagavę pasieniečiai sulaikydavo, išsiaiškindavo asmenybę, tėvas parašydavo laidavimo raštą, kad daugiau neišleis, ir jaunuolį paleisdavo.

Prie pasienio punkto

Karageliškių kaime, kuriame buvo įkurtas Pasienio policijos Trakų baro pasienio punktas ir konfiskuotų kontrabandinių prekių parduotuvė, žygio dalyviai sustojo pasistiprinti pasienietiška koše. Čia nedidelė fotografijų paroda pasakojo apie pasieniečių gyvenimą prie Neries Nepriklausomybės laikotarpiu. Daugumos jų autorius – Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininkas Kazimieras Čerskis.

Jo vaikaitis architektas ir dailininkas Robertas Čerskus žygio dalyviams pasakojo, kad jo senelis buvo kilęs iš bajorų giminės, mėgo fotografuoti. Proseneliai vaikus leido mokytis į Sankt Peterburgą. Ten senelis įsimylėjo ir 1916 m. vedė rusę, pasiturinčių Petrapilio verslininkų dukrą Mariją Vasiljevą, kas tėvams buvo didelis smūgis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Petrapilio politechnikos instituto studentus caro valdžia nukreipė į pagreitintą karo mokyklos kursą, ir Ekonomikos fakulteto studentas K. Čerskis, jau kaip Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, išvyko į frontą. Vėliau jis kažkaip atsidūrė Sibire, kariavo su bolševikais A. Kolčiako kariuomenėje, o grįžęs į Lietuvą tarnavo pradžioje Lietuvos kariuomenėje, o po to Lietuvos viešojoje ir pasienio policijoje karininku.

Šeimos atsiminimai

Vaikaitis įsitikinęs, kad Lietuvos pasienio policijos Trakų baro rajono viršininko postą prie Neries, tuo metu kurortinėje vietoje, tarnyboje susižeidusiam ir TBC susirgusiam K. Čerskiui parūpino giminaitis, karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje tarnavęs Lietuvos karininkas Petras Kirlys ir bičiulis, šeimos draugas, policijos inspektorius, vėliau tapęs departamento direktoriumi Kazys Svilas. Senelis mėgo technikos naujoves, pirmasis Vievio apylinkėse įsigijo radijo aparatą. Taip pat turėjo fotoaparatą, laisvalaikiu labai mėgo fotografuoti, pats ryškindavo ir specialiais, iš Vokietijos atsisiųstais dažais spalvindavo nuotraukas. Fotografavo apylinkes, gamtą ir žmones; įamžino pasieniečius tarnybos vietose, Panerių dvaro valdytojus ir poilsiautojus, pas pasieniečius atklydusį stirniuką, kurį priglaudė ir Karageliškių kaime augino K. Čerskio vaikai, pasieniečių vėžiavimus ir daug kasdienos ir švenčių akimirkų.

Senelė Marija Čerskienė buvo aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė. Jai su dukra bei 2 sūnumis pavyko pasitraukti į Vakarus, prieš mirtį DP stovykloje Bavarijoje jauniausiai dukrai Onai ji papasakojo daug įdomių istorijų apie Kazimiero Čerskio tarnybą prie demarkacinės linijos. Dalį tų pasakojimų Ona Čerskytė-Spidell vėliau aprašė anglų kalba Kanadoje išleistuose savo atsiminimuose. Vienas įdomesnių pasakojimų buvo tai: civiliškai persirengęs Kazys Čerskis, puikiai mokėjęs lenkų kalbą, su suklastotais dokumentais slaptai pereidavo demarkacinę liniją ir keliaudavo gilyn į Lenkijos okupuotą teritoriją atlikti specialių slaptų Lietuvos karinės žvalgybos užduočių.

Vienintelis gyvas K. Čerskio sūnus, Kanadoje gyvenantis 92 m. Kostas Čerškus sūnėnui Robertui pasakojo, kad jis Karagėliškių kaime (pasak Čerskių, tada ši „ulyčia“ vadinta Kergeliškių) turėjo draugų vietinių gyventojų, kalbančių lenkiškai. Kartą netoliese gyvenantis bendraamžis jį pasikvietė į svečius ir su visais pakvietė pietauti. Pasodino prie storo medinio stalo, kurio pačiame stalviršio viduryje buvo išskaptuotas gilus dubuo. Ten šeimininkė prikrovė košės, o visa šeimyna susėdę aplink su mediniais ilgakočiais šaukštais kabino tą košę ir valgė. Tai Kostą labai nustebino, jis tai papasakojo tėvui, o šis grįžęs iš eilinės kelionės miestan atsivežė naują pilną komplektą indų bei stalo įrankių ir padovanojo tiems žmonėms…

Apie renginių efektyvumą

IMG 4349Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė pastebėjo, kad pasieniečio Jurgio Kybarto žūties metines mini jau 10 metų, nuo to laiko, kai su VSAT sutvarkė kario žūties vietą ir paminklą. Tačiau 85-ąsias J. Kybarto mirties metines sumanė paminėti kitaip, sukviesti daugiau dalyvių – žygis aplankant kapą ir žūties vietą, demarkacinės linijos žymėjimo gaires su istoriko pasakojimais tam pasirodė tinkamiausia forma.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos istorijos mokytoja Vilma Narkauskienė, šiame žygyje dalyvavusi su dukra Marija ir būreliu jos draugų, neabejojo, kad istorijos mokytis ten, kur vyko tie istorijos įvykiai, yra daug įdomiau, įtaigiau. Tai duoda ne tik žinių, bet ir leidžia pajusti, suvokti, kiek nepriklausomybė žmonėms buvo brangi ir svarbi, kaip laisvės idėja vienijo žmones ir kiek vieno žmogaus pasiaukojimas gali turėti įtakos visam valstybės likimui.

Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų