Pirmadienį iš pat ryto Vievio vaikų dienos centro vaikai ir darbuotojai išsiruošė į piligriminį žygį, į Paparčių vienuolyną. Gavę kunigo Romualdo Šalčiūno palaiminimą, vaikai nešini vėliava, gitara, kuklia manta, pasuko link Paparčių, iki kurių net 27 kilometrai.
Daugiausia žygin išsiruošusių vaikų buvo iš Vievio vaikų dienos centro (vad. Vilma Paškevičienė), kiti iš turizmo būrelio (vad. Kęstutis Dringelis) bei Vievio parapijos jaunimas (vad. Aušra Malinauskaitė). Žygeiviai beveik visą kelią iki Paparčių vienuolyno keliavo Zelvės mišku. Pakeliui, kas 45 minutes, kaip pamokė turizmo būrelio vadovas K. Drignelis, sustodavo pailsėti bei pavalgyti. Kelionė užtruko šiek tiek ilgiau nei tikėtasi, tad į 18.00 val. Mišias, kurias aukojo Paparčių kunigas, šiek tiek pavėluota. Po Mišių vaikai įkūrė poilsiavietę, pastatė palapines, pavakarieniavo ir apie valandą bendravo su vienuole prancūze. Nors ji kalbėjo laužyta lietuvių kalba, tačiau vaikai viską suprato. Vienuolės prancūzišką vardą vaikams buvo sunku tarti, todėl ji pasakė, kad lietuviškai būtų galima vadinti ją Ugne. Nors vaikai ir buvo pavargę, tačiau iki pat vėlumos nenorėjo miegoti – bendravo ir žaidė žaidimus prie laužo. Kitą dieną vyresni vaikai iš pat ryto ėjo klausyti vienuolių giedojimo. Prieš išvažiuodami dar aplankė Paparčių bažnyčią bei Paparčių vaikų globos namus. Atgal pėsčiomis grįžti vaikams nereikėjo, juos parvežė Elektrėnų socialinių paslaugų centro autobusiukas. Nežinia, gal kelionė atgal pėsčiomis visai nebūtų išgąsdinusi vaikų. Pasak Vievio vaikų dienos centro vadovės V. Paškevičienės, vaikai nesigailėjo pasiryžę tokiam žygiui, nors pakeliui ne kartą klausė, ar dar toli.