Julija Kirkilienė
Elektrėnų neįgaliųjų dienos centras kurti pradėtas buvo nuo Saulės Jakštienės projekto pranašišku pavadinimu: „Po saule sutilpsime visi…“.
Per trylika savivaldybės gyvavimo metų buvusi infekcinė ligoninė tapo nevyriausybinių organizacijų traukos centru, kur po vienu stogu jų sutelpa net 15. Dviems tokioms organizacijoms – Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungai ir pagyvenusių moterų centrui „Puriena“ – penkiolika metų vadovavo projekto „Po saule sutilpsime visi“ sumanytoja ir vykdytoja Saulė Jakštienė. Jubiliejinio gimtadienio sulaukusi aktyvi visuomenininkė metų pabaigoje nutarė neįgaliųjų sąjungos pirmininkės pareigas perleisti jaunesnei kolegei Laimutei Klinkevičienei. Per 300 žmonių jungiančios organizacijos „Elektrėnų kraštų neįgaliųjų sąjunga“ aktyviausi nariai nuoširdžiai dėkojo savo pirmininkei ir nerimavo, ar naujajai pirmininkei jie taip pat galės patikėti savo paslaptis, ar išklausys juos ir patars, ar naujoji vadovė suras rėmėjų įvairioms kelionėms, išvykoms į kultūrinius renginius, poilsiui prie jūros. Bet S. Jakštienė ramino žmones, žadėdama viskuo – patirtimi, pažintimi – padėti jaunajai pirmininkei ir savo prieš 15 metų įkurtai organizacijai.
Naujoji pirmininkė, buvusi projektų vykdytoja Laimutė Klinkevičienė, 11 metų stebėjo Saulės darbą, mokėsi, tobulėjo ir ruošėsi pakeisti jai autoritetu tapusią S. Jakštienę. Naujosios vadovės laukia nauji iššūkiai ir jos darbą organizacijos nariai vertins po metų. O dabar prisiminkime, nuo ko prasidėjo visuomeninių organizacijų judėjimas Elektrėnuose.
1998 metų šaltą kovo 5-osios dieną Elektrėnų kultūros centro nešildomoje salėje į steigiamąją konferenciją susirinko 23 elektrėniečiai ir Lietuvos žmonių su negalia organizacijos įkūrėjas ir tuometinis organizacijos prezidentas, rašytojas Jonas Mačiukevičius. Neįgaliųjų sąjungos Elektrėnuose įkūrėjos Saulė Jakštienė ir Marija Lavrukaitienė dirba iki šiol. Pirmasis neįgaliųjų sąjungos renginys buvo išvyka į Kryžiaus kalną, kur kiekvienas paliko kryželį. Po dešimties metų J. Mačiukevičius rašė: „Veiksmas, 1998 metais atliktas Elektrėnuose, nebuvo istorinė klaida…“. Per tuos 15 metų organizacija augo, darbais prisidėjo prie neįgaliųjų sveikatos stiprinimo, rūpinosi likimo draugų švietimu, dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu, skatino neįgaliuosius integruotis į visuomenę ir darbo rinką, lankė sergančiuosius, o galintys vaikščioti nariai du kartus per savaitę renkasi dienos centre. Vieni ateina čia norėdami tobulėti, sužinoti, kiti – norėdami išsikalbėti, sulaukti patarimo. Projektas vijo projektą, renginys – renginį, išvyka – išvyką. S. Jakštienė sako, kad per 15 metų prie organizacijos prisijungė daug jaunų, išsilavinusių žmonių, ir vardina sąjungos narius: Neringa, Laimutė, Audra, Silvija, Nijolė, Romualdas, Regina, Anatolijus, Ona ir kt. Pasak Saulės, organizacija stipri gali būti tik tada, kai patys norėsime būti naudingi vieni kitiems, aktyvūs, susitiksime ir atsisveikinsime šypsodamiesi. Per tuos metus, žinoma, būta nesusipratimų tarp kitų po bendru stogu besiglaudžiančių organizacijų vadovų, bet per tuos metus visi išmoko bendrauti tarpusavyje ir, pasak J. Mačiukevičiaus, naudotis konstitucine teise – dalyvauti kiekvienos visuomeninės organizacijos veikloje, jeigu jie yra naudingi ir jiems tos organizacijos yra naudingos.
Atsisveikindama su 15 metų pirmininkavimu Saulė Jakštienė vardijo žmones, prisidėjusius prie organizacijos veiklos bei neįgaliųjų dienos centro įkūrimo, ir jiems dėkojo. Pirmiausia – Elektrėnų garbės piliečiui, tuometiniam Lietuvos elektrinės direktoriui Pranui Noreikai, davusiam organizacijai patalpas, baldus ir kitaip parėmusiam organizaciją. Dėkojo merui Kęstučiui Vaitukaičiui, geranoriškai priėmusiam projektą „Po saule sutilpsime visi“, principingai, bet žmogiška vadovo širdimi suvienijusį bendradarbiavimui visas organizacijas. Dėkojo gydytojui Vidmantui Mickevičiui, dienos centro įkūrimui pasiūliusiam infekcinės ligoninės patalpas, ir visiems sąjungos nariams, dirbusiems ir lankiusiems centrą. Duona sąjungoje, pasak Saulės, buvo raikoma mažais gabalėliais, bet didele širdimi, todėl jos niekada nepritrūko. Tos duonos į dienos centrą ateiti gali visi – neįgalūs, pagyvenę, vieniši ir laimingi – nes dienos centro patalpoms vieta skirta patogioje miesto vietoje, pačiame centre, šalia medicinos įstaigų. O ir pati Saulė tik pirmininkavimą perdavė jaunesnei kolegei. Sąjungoje ji likti žadėjo tol, kol leis sveikata. Ateis į dienos centrą kaip lankytoja, gal vėl sukurs kokį projektą ir jį vykdys, moteris pažadėjo būti patarėja ir padėjėja naujajai pirmininkei, tolerantiškajai Laimutei, kol ji apsipras naujosiose pareigose ir kol ją įvertins sąjungos nariai taip, kaip vertino Saulę. . .