Žmogau, aš tau atleidau

Žmogau, aš tau atleidau

Karolina Naprienė

Ir vėl gruodis. Prasidėjo žiema. Pirmosios jos dienos atnešė ilgai lauktą sniegą. Medžiai ir krūmai pasipuošė šerkšno kepurėmis. Žmonės iš spintų ištraukė šiltesnius drabužius, sužibo viltis, kad gal ši žiema bus tikrai „žiemiška“, gal Kalėdos bus baltos, su sniego kepurėmis, su besmegeniais ir pusnimis. Juk pastarąjį dešimtmetį dažnai to pasigesdavom. Viduržiemiais ieškojome ­ne veltinių, o guminių batų. Kitokių žiemų daug kas net neatsimena, jų ilgisi. Tik ne aš.
Aš puikiai atsimenu vėjuotą ir šaltą 1956-ųjų metų žiemą. Kažkur skaičiau, kad 1956-ųjų metų žiema įvardijama kaip šalčiausia šimtmečio žiema. Praėjo beveik septyni dešimtmečiai, o aš vis nepajėgiu pamiršti to, ką teko išgyvent tų metų gruodį, o jei tiksliau – Kūčių vakarą.
Buvau penktokė, jau įžengusi į 14-tus metus. Kaip ir visi pokario vaikai, buvau liesa, maža, baili ir beveik visada alkana.
Į mokyklą Lentvaryje­ važinėdavau traukiniu. Primenu, kad anuomet keleiviniai traukiniai vykdavo retai, pritaikyti, kad žmonės galėtų važiuoti į Vilnių, į darbus, o vakare – grįžti. Gyventojai traukinius taip ir vadino: rytinį – „šeštuku“, vakarinį „devintuku“. Taigi į mokyklą išvažiuodavau dar neprašvitus, o grįždavau jau sutemus. Išlipdavau Lazdėnų stotelėje ir eidavau beveik 2 kilometrus link miško į Joteliūnų kaimą, kur ant Bražuolės upelio kranto, šalia seno malūno gyveno mano tėvai. Traukiniu dažniausiai važiuodavau be bilieto, t. y. „zuikiu“. Tuo metu daugelis darbininkų taip važiuodavo. Tokių stebuklų kaip nuolatiniai bilietai ar mokinio pažymėjimas dar nebuvo. Užtat kontrolierių, gaudančių zuikius, buvo daug. Jie eidavo po kelis, nes pavienį tikrintoją „zuikiai“ partrenkdavo, jie tiesiog perlipdami bėgdavo į kitus vagonus, lipdavo ant vagono stogo. Beje kartą ir mane, prieš mano valią, bėgliai užkėlė ant stogo. Baisus dalykas vaikui atsidurti ant važiuo­jančio, siūbuojančio vagono stogo.­ Verkiančią (tada buvau vos 12 me­tų) nukėlė kontrolieriai. Todėl vėliau, kai „bezbilietnikai“ bėgdavo, aš likdavau vagone, tarp tų nedaugelio keleivių, važiuojančių su bilietais. Todėl kontrolė likusiųjų vagone kartais net netikrindavo. O jeigu patikrindavo, tai išbardavo, pagąsdindavo atiduoti policijai, liepdavo be bilieto nevažiuoti.
Tą Kūčių rytą važiavau irgi be bilieto, nes už tas tėvo duotas kapeikėles bilietui, nusipirkau neišpasakytą skanėstą, šiltą „pirožką“ (pyragėlį su mėsa) ir kvapnią bandelę, į kurią žiūrint tekėdavo seilės. Taigi vėl „zuikiu“. Pasirodę kontrolieriai buvo trys, du vyrai ir stora moteris, buvo labai pikti ir suirzę. Nusivedę į konduktorės kambariuką mane labai barė ir moralizavo. Atseit aš, pionierė, (tarp mano knygų rado kaklaraištį) važiuoju švęsti Kūčių. Verkiau ir teisinaus, kad Kūčių nešvenčiam, o tik sveikinam mamą su vardinėmis. Juk gruo­džio 24-oji Ievos vardinės. Mama buvo Ieva. Vėliau šį gražiausią pasaulyje vardą skyriau dukrai.
Vienas iš kontrolierių buvo labai piktas ir grasino išmesti mane iš traukinio vidury miško. Kai privažiavom Lazdėnų stotelę, verkdama prašiau išleisti, nes juk naktis, labai šalta, aplink miškas. Sugraudinau beveik visus, bet tik ne tą jauną kontrolierių, kuris įvykdė savo pažadą. Traukiniui sustojus kitoje – Baltamiškio – stotelėje, išstūmė mane iš vagono. Panirau iki kaklo į pusnį. Gal praradau sąmonę, nes atsipeikėjau labai sušalusi. Nukrapščius nuo veido suledėjusias ašaras, išbridau iš pusnyno ir nutariau eiti namo. Juk prieš išstumiant mane iš vagono, jis liepė dar džiaugtis, kad jis toks geras, toli nenuvežęs, o čia tik kokie 6–7 kilometrai iki Lazdėnų. Ėjau geležinkeliu, nes jokio takelio nesimatė, tik abipus geležinkelio miškas. Nežinau, kiek ir kaip aš ėjau. Iš pradžių buvo labai šalta, o po poros valandų ėjimo pasijutau sukaitusi, pradėjau snūduriuot. Ėjau beveik miegodama, automatiškai. Atsipeikėjau, kai išgirdau į mane lekiančio traukinio garsą. Instinktyviai nusiritau į griovį. Kai nurimo pralėkusio traukinio gaudesys, išsikapsčiau iš pusnies supratusi, kad reikia saugotis traukinių. Reikia stengtis neužmigt ir eit namo, ten kur laukia tėvai. Ėjau, griuvau, kėliaus ir vėl ėjau. Kažkurioj pusny pamečiau savo senutį mokyklinį portfeliuką su knygomis ir su kaklaraiščiu.
Sunkiausi buvo paskutiniai kilometrai iki jau matomų tėvų namų. Kai pasibeldžiau į duris, jau buvo antra valanda po pusiaunakčio. Reiškia, mano kelionė į namus truko apie 4–5 valandas. Pasirodo, grįžau ne tik be portfelio, bet ir be vieno „čeveryko“ (suvarstomo batuko). Pasirodo, jį pamečiau jau visai prie namų. Ryte tėtis rado įstrigusį tarp tilto per Bražuolės upelį lentučių. Sunku net apsakyti, ką išgyvenau per tą mano siaubingą kelionę pas tėvus, kelionę namo.
Man greit bus 80! Turiu šiltus namus, gerus vaikus, rūpestingą vyrą. Gyvenk ir norėk. Bet negaliu. Nes tas nakties košmaras, baisi nemiga, baimė, pakrikę nervai, padidintas jautrumas, nesugebėjimas susikaupti, atminties spragos, yra nuolatiniai mano palydovai. Apie tai niekada niekam nepasakojau, net savo vaikams. Nežinau, ar suprastų, ar patikėtų. Jaučiuosi lyg ir kalta. Kalta, kad važiavau be bilieto, kalta, kad praėjus keturioms dienoms po mano kelionės į namus, mano motiną ištiko insultas ir ji iki pavasario pragulėjo Kauno klinikose. Po šio pirmo insulto ji išgyveno dar kelis, liko nevaikštanti, paralyžiuota.
Šiemet Kūčios ir Kalėdos kitokios nei visad. Pandemija, karantinas, mirtys… Iš gausios šeimos (10-ies vaikų) likau viena. Su vaikais ir anūkais bendrauju tik naudodama technologijas. Bet ar tai svarbu? Svarbu, kad mylime vieni kitus, kad patys esame mylimi ir globojami, kad atleidžiam vieni kitiems už kartais neapdairiai ištartą piktą žodį ar pamokymą.
Kreipiuos į tave, kontrolieriau. Aš net nežinau tavo pavardės, nežinau, ar esi gyvas, nepamenu tavo vei­do, nes savo košmaruose regiu vis kitą veidą, bet pamenu tavo akis: piktas, šaltas. Suprantu, tu tada dirbai savo darbą. Aš važiavau be bilieto, tu mane nubaudei. Tik norėčiau paklaust, ar niekad manęs nesapnavai? Ar ramiai miegi? Ar labai myli savo vaikus? O gal ir juos kaip mane mažus išmetei į šaltą naktį, į mišką? O gal vis tik jauti sąžinės graužatį? Jei taip, tai nurimk. Miegok ramiai. Žmogau, aš tau atleidau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas