Vilija Blinkevičiūtė: „Investicijos į vaikus ar vaikiški bilietai į skurdą?“

Rimantas KATKEVIČIUS

Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narė, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vi­cepirmininkė Vilija Blinkevičiūtė įsitikinusi: ir Europos Sąjunga, ir Lietuva vis dar per mažai inves­tuoja į vaikus.
Europarlamentarė teigia, kad vaikai turi tapti pirmuoju valsty­bės investicijų pasirinkimu, ir klausia: „Ką renkamės: investicijas į vaikus ar vaikiškus bilietus į skurdą?“

Vilija Blinkevičiūtė: „Arba investicijos į vaikus ir švietimą, arba ir toliau bus leidžiamos milžiniškos sumos kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, skurdu, menkomis pajamomis, nusikalstamumu“

Vilija Blinkevičiūtė: „Arba investicijos į vaikus ir švietimą, arba ir toliau bus leidžiamos milžiniškos sumos kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, skurdu, menkomis pajamomis, nusikalstamumu“

Gerbiama Vilija, kaip vertinate siūlymą jau kitais metais Lietuvoje tiekti nemokamus pietus ir ikimokyklinukams, ir pirmokams?
Žinoma, pritariu. Aš – už investicijas į vaikus. Į garantuotą vaikystę.
Labai gerai, kad savivaldybėms ir mokykloms siūloma leisti pa­čioms nutarti, koks maitinimo būdas (švediškas stalas ar maistas porcijomis) priimtinas ir mokiniams, ir jų tėvams. Ir teigiu, kad toks nemokamas maitinimas būtų pakeliama našta valstybei. Juk 2008 metais gebėjome nemokamai maitinti visus ikimokyklinukus ir pradinukus.

Bet juk teigiama, kad tai – pinigų švaistymas vėjais: neva vaikai to maisto dažniausiai nevalgo?
Gal kai ką ir nustebinsiu, bet vaikai ir Lietuvoje, ir likusiame pasaulyje valgo. Nori valgyti, nors kai kurie vaikai ne visada turi ką (skurdą, nepriteklių patiria kas ketvirtas Europos Sąjungos vaikas, tarp jų – ir Lietuvos vaikai). Mes, suaugusieji, turime apsaugoti vaikus, kad jie nuo mažų dienų nesijaustų esantys prastesni, blogesni tik todėl, kad auga nepritekliuje.
Ir visa tai – ne išlaidos, kaip dar kartais teigiama. Tai – investicijos. Į vaikus. Vadinasi, į valstybės ateitį. Į saugumą. Todėl tikiuosi, kad Lietuvos Res­publikos Seimas, balsuo­damas už 2020 metų valstybės biudžetą, skirs pakankamai lė­šų ir nemoka­mai maitinti vaikus mokyklose, ir vaiko pinigams. Ir tai tėra tik pradžia kuriant garantuotą vaikystę.

Kokios žinios iš Europos Parla­mento dėl Jū­sų pasiūlytos eu­ro­pinės Vaikų ga­rantijos iniciatyvos?
Geros. Europos Par­­lamente vykusiuo­se­ kandidatų į Eu­ropos ko­misa­rus klausymuo­se ypatingas dėmesys skirtas europinei Vaikų garantijos iniciatyvai, kuriai 2021–2027 metų ES biudžete numatyti 6 milijardai eurų. Būtent naujajai Europos Komisijai teks užduotis sukurti Europos vaikų garantijos iniciatyvos mechanizmą, taip pat ir programas, kurio­mis tėvams teikiama parama.
Vaikų garantija reiš­kia ne tik nemokamą vaikų priežiūrą, tinkamą mity­bą, lygias galimybes mokytis, lankyti būrelius, bet ir jaukų būstą, sąlygas suau­gusiems šeimos nariams dirbti ir užsidirbti, derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, slaugyti sergančius artimuosius. Tai ir investicijos į švietimą ir mokytojus, į socialines paslaugas ir socialinius darbuotojus, tai ir konkreti pagalba auginantiems neįgalius, sergančius vaikus.
Todėl Vaikų garantija – tai ir suaugusiųjų garantijos. Valstybės garantijos tiems, kurie vaikus augina, auklėja, moko, prižiūri, slaugo ir labai dažnai tuo pačiu dar ir dirba keliuose darbuose arba apskritai neturi darbo.

Visiems vaikams garantuoti vaikystę reikia milžiniškų lėšų. Iš kur jos?
Klausimas yra kur kas platesnis. Vaikystė be bado, nepriteklių, stogas virš galvos, šilti namai, artimųjų meilė ar bilietas į skurdą nuo pat ankstyvos vaikystės? Ką mes, Europos Sąjunga ir Lietuva, renkamės?
Ar galima pritarti Kauno miesto tarybos sprendimui, kad ne mieste gyvenantys tėveliai mokėtų už vaikus darželiuose 16 kartų didesnę kainą, nei mieste gyvenantieji tėveliai? Kas leido rūšiuoti vaikus? Negalima spekuliuoti vaikais ir tėvų jausmais siekiant savo politinių tikslų.
Kai girdžiu sakant, kad nėra pakankamai pinigų nei investicijoms į vaikus, nei švietimui, visada atsakau: nuo vaikystės skurstantiems vaikams sunkiau sekasi mokytis, jų silpnesnė sveikata, vėliau jiems būna sudėtingiau gauti gerą darbą, didelė tikimybė, kad dėl to skurs ir jų vaikai. Mes to norime? Mes ir toliau pasirengę amžinai leisti milžiniškas sumas kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, su skurdu, atskirtimi ir menkomis pajamomis, su patyčio­mis, nusikalstamumu, smurtu šeimose ir savižudybėmis?
O pinigų visada bus per mažai. Visada. Esmė, ką renkamės prioritetu. Būtent vaikai turi tapti prioritetu, pirmuoju valstybės pasirinkimu kuriant ateitį.

 

 

 

 

 

 

 

Užs. 1841

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1