Viktoras Mekas: svarbu mokytis, žinoti, suprasti ir dirbti

Julija Kirkilienė

Algis Viktoras Mekas

Algis Viktoras Mekas

Žymus Lietuvos inžinierius energetikas, Lietuvos nusipelnęs inžinierius Algis Viktoras Mekas už Elektrėnus vyresnis trimis dešimtimis metų. Atvyko į šias vietas jis tada, kai dar nebuvo nei elektrinės, nei Elektrėnų marių, nei Elektrėnų. Jis buvo tas žmogus, kuriam patikėta buvo visa elektrinės techninė dalis. Į būsimus Elektrėnus jis atvyko 1961 metais, balandžio 12 d., kai į kosmosą pakilo pirmasis žmogus Jurijus Gagarinas. Šią naujieną pirmą savo darbo dieną išgirdo per laikinoje gyvenvietėje veikusį garsiakalbį. Bet Viktoro kelias į gyvenimo aukštumas prasidėjo anksčiau, gavus retą Meko pavardę.

Mekų giminės ištakos
A.V. Mekas gimė Biržuose 1928 m. liepos 6 d. Jono ir Vandos Mekų šeimoje. Tėvas Jonas Mekas, gimęs 1897 m. 5 km nuo Biržų esančiame Šlepščių km., 1915 m. baigė Biržų progimnaziją ir įstojo į Panevėžio realinę mokyklą, su kuria artėjant frontui (vyko Pirmasis pasaulinis karas) buvo evakuotas į Rusijos gilumą. Mokyklą baigė 1918 m., grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos gerovės kūrimą.
Tėvas buvo Biržų žemės ūkio draugijos reikalų vedėjas (direktorius), Lietūkio valdybos, Pieno centro tarybos narys, turėjo apie 28 ha šeimos ūkį. Už indėlį į nepriklausomos Lietuvos vystymąsi Jonas Mekas 1939 m. buvo apdovanotas Gedimino penkto laipsnio ordinu. Su garsiuoju Amerikos lietuviu, poe­tu, kino kūrėju Jonu Meku Viktoras vienus metus mokėsi toje pačio­je gimnazijoje – Viktoras pirmoje klasėje, Jonas – paskutinėje. Mekai priklausė Evangelikų reformatų bažnyčiai, tačiau jų giminystė nenustatyta. Viktoro tėvas Jonas Mekas buvo Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, J. Mekas dalyvavo Vilniuje vykusiame istoriniame Sinode, kuriame Vilniaus krašto reformatai vėl grįžo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčion. Kaip redakcijai sakė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė, muziejuje saugomuose archyvuose Jonas Mekas minimas kaip vienas iš evangelikų reformatų konferencijos atstovų, dalyvavusių Biržų parapijos komiteto kūrimo veikloje, taip pat Biržų kooperacijos kongresui ruošti kooperatyvų tarybos prezidiume, kurį sudarė vien evangelikai reformatai.

Laborantai Fizikos katedroje: V. Mekas ir jo globėjas E. Jaronis

Laborantai Fizikos katedroje: V. Mekas ir jo globėjas E. Jaronis

Jono Meko veidą muziejininkė užtiko vienoje trečiosios „Radvilos“ jaunimo ir giesmių šventės (1937 m.) nuotraukoje. Žemės ūkio draugijos, kooperatinę bei Jaunųjų ūkininkų ratelio veiklą, „Lietūkį“ įamžinusiose nuotraukose jį sutikti galima gana dažnai.

Gyvenimas permainų laiku
Nors būsimasis energetikas pakrikštytas buvo dviem vardais – Algis Viktoras, bet jam prigijo antras vardas – Viktoras, visada taip ir vadinamas. 1940 m. Viktoras pradėjo lankyti Biržų gimnaziją, o tėvams, kaip ir visiems gyvenusiems tuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu, teko taikytis prie besikeičiančių valdžių ir kurti vis naują gyvenimą. 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, Jonas ir Vanda Mekai gyventi persikėlė į tėvų ūkį Šlepščių kaime. Karo frontui einant į Vakarus, Mekų vienkiemis atsidūrė tarp fronto linijų, todėl jį užiminėjo tai rusai, tai vokiečiai. Vienas rusų karininkas, pusdienį pabuvęs Mekų sodyboje, Jonui papasakojo apie visas sovietų valdžios subtilybes ir patikino, kad tai valdžiai priešintis yra beprasmiška. Po nakties sodybą vėl užėmė vokiečiai. Be gimnazijos vokiečių kalbos pamokų Viktoras, dar nuolat tėvo skatinamas ir padedamas, jau buvo pramokęs neblogai vokiškai skaityti ir susikalbėti. Teisindamasis kareiviams, kad jis neseniai pradėjo kalbėti vokiškai, sužinojo, kad ir kareiviai vokiškai neseniai pradėję kalbėti. Jauni kareiviai buvo iš vokiečių pasisavintos Prancūzijos dalies, gal todėl su lietuviais bendravo labai draugiškai. Apie savaitę trukęs bendravimas, vykęs tarp susišaudymų, buvo gera proga pasimokyti kalbėti vokiškai. Tas vokiečių buvimas jų sodyboje Viktorui liko kaip geras prisiminimas iš to tamsaus istorinio laikotarpio.

1961 m. Tikrinamas būsimų pirmojo turboagregato pamatų pagrindo paruošimas. Iš kairės: LVRE vyriausias inžinierius V.Mekas, LVRE SV vyriausias inžinierius J.Velaniškis

1961 m. Tikrinamas būsimų pirmojo turboagregato pamatų pagrindo paruošimas. Iš kairės: LVRE vyriausias inžinierius V.Mekas, LVRE SV vyriausias inžinierius J.Velaniškis

Viktoro tėvas po karo prisiminė rusų karininko pamokas ir, vis netikėdamas, kad bolševikinė valdžia ilgai išsilaikys, bandė nuo represijų išsaugoti Šlepščių kaimą. Jis dalyvavo kuriant kolūkį ir buvo išrinktas jo pirmininku. Deja, tokiu lojalumu naujajai valdžiai okupantai nepatikėjo. Gal po poros savaičių į kolūkį atsiųstas buvo pirmininkas komunistas, o Jono ir Vandos Mekų šeima 1949 m. kartu su dukterimis Irena ir Birute buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį. Tuo metu Viktoras jau mokėsi Kaune, todėl tremties išvengė. Viktoras sako girdėjęs informaciją, kad Universiteto vadovai, klausinėjami apie studentą Meką, sakę tokios pavardės nežinantys. Tėvai su dukra Birute iš tremties grįžo 1956 m., apsigyveno pas Viktorą Šiauliuose, o Irena su šeima grįžo 1994 m. jau į nepriklausomą Lietuvą.

Svarbu mokytis
A. V. Mekas Biržų gimnaziją 1946 metais baigė aukso medaliu. Ir dabar, prabėgus septyniems dešimtmečiams, Viktoras prisimena Bronių Krivicką, literatūros mokytoją, poetą, ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvį, žuvusį 1952 metais. Fizikos moky­toju, norėdamas išvengti mobilizacijos, dirbo Elektrotechnikos fakulteto paskutinio kursų studentas Enrikas Jaronis, kuris vėliau tapo Lietuvos taikomųjų mokslų akademijos akademiku. Karo metais, norėdami išvengti tarnybos armijoje, vyrai dažnai įsidarbindavo mokytojais. Kaip prisimena Viktoras, mokytis jis galėjo bet kur, ir prisipažįsta, kad vienos kažkokios išsvajotos profesijos neturėjo. Tėvai, žinoma, norėjo sūnų matyti gydytoju, bet profesijos jam nerinko. Pats Viktoras sako iki sovietų okupacijos pagalvodavęs apie agronomiją, nes senelių namuose, Šlepščių kaime, dirbo įvairius ūkio darbus, skaitydavo ūkininkams skirtą spaudą, bet visados linko prie technikos. Tą pokario vasarą tėvas sūnui davė pinigų, įdėjo maisto ir išleido į Kauną. Viktoras sako, kad ir į Kauną atvažiavęs jis dar nežinojo, kur stoti, jam svarbu buvo mokytis. Tad auksinis gimnazistas iš Biržų ir nutarė rinktis tai, kas sunkiausia – elektrotechniką. Įstojo į Kauno Vytauto didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Vėliau universitetas buvo reorganizuotas, todėl 1951 metais Viktoras su pagyrimu baigė jau Kauno politechnikos institutą, įgydamas inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. Studijuojant antrame kurse, buvęs gimnazijoje fizikos mokytojas E. Jaronis (fizikos mokslų daktaras, per 30 metų vadovavęs Instituto ultragarso laboratorijai), jau dirbantis Fizikos katedroje, rekomendavo priimti Viktorą į katedrą laborantu. Čia studentas dirbo iki pat studijų pabaigos, o gaunamas atlyginimas, tėvus išvežus į Sibirą, jam padėjo išgyventi.

Keliai į Elektrėnus
Baigęs institutą Viktoras gavo paskyrimą į Lietuvos energijos rajoninę valdybą, kuri jį nukreipė į Rėkyvos elektrinę. Ten jis pradėjo dirbti Kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi, vėliau tapo Technikinio skyriaus viršininku. 1957 m., Lietuvoje vykdant energetikos ūkio valdymo reorganizavimą, paskiriamas naujai sukuriamos Šiaulių elektros tinklų įmonės vyriausiuoju inžinieriumi. 1960 metais tuometiniame Vievio rajone buvo pradėta statyti nauja elektrinė, pavadinta Vievio valstybine rajonine elektrine (Vievio VRE). Komplektuojant naujos elektrinės personalą vyriausiojo inžinieriaus pareigos buvo patikėtos Viktorui Mekui. Tuo metu Viktoras jau buvo vedęs kaunietę medicinos seserį Aldoną, buvo gimusi dukra Jūratė (1951 m.) ir sūnus Gintaris (1960 m.), neblogai sutvarkytos buitinės problemos, tačiau Viktoras nedvejodamas sutiko persikelti į dar tik būsimus Elektrėnus. Būsimos elektrinės administracijos patalpos įkurtos buvo laikinojoje gyvenvietėje. Viktoras prisimena susitikimą su pradėtos statyti elektrinės direktoriumi Pranu Noreika. Asmeniškai jie pažįstami nebuvo, bet susitikti teko P. Noreikai dirbant Lietuvos Ministrų Tarybos Reikalų valdyboje. Direktorius būsimajam pavaduo­tojui parodė stalą priešais savo stalą ir pasakė: „Sėsk čia, dirbsime“.

III Lietuvos evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ jaunimo ir giesmių šventės dalyviai iškilmingo posėdžio metu. Šventė įvyko 1937 m. liepos 11 d. Papilyje. Joje dalyvavo 500 radvilėnų, 44 Klaipėdos jaunieji sandoriečiai su savo choru ir orkestru ir daugybė svečių iš įvairių evangelikų parapijų. Dalyviai, grojant orkestrui, nešdami vėliavą žygiavo per Papilio miestelį į iškilmingą posėdį. Prie stalo iš kairės garbės svečiai: kun. Vytautas Kurnatauskas (pasisukęs šonu), Biržų žemės ūkio draugijos pirmininkas Jonas Mekas, pranešimą apie nuveiktus darbus skaito „Radvilos“ draugijos steigėjas ir centro valdybos pirmininkas kun. Aleksandras Balčiauskas. Nuotrauka iš Biržų muziejaus archyvo

III Lietuvos evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ jaunimo ir giesmių šventės dalyviai iškilmingo posėdžio metu. Šventė įvyko 1937 m. liepos 11 d. Papilyje. Joje dalyvavo 500 radvilėnų, 44 Klaipėdos jaunieji sandoriečiai su savo choru ir orkestru ir daugybė svečių iš įvairių evangelikų parapijų. Dalyviai, grojant orkestrui, nešdami vėliavą žygiavo per Papilio miestelį į iškilmingą posėdį. Prie stalo iš kairės garbės svečiai: kun. Vytautas Kurnatauskas (pasisukęs šonu), Biržų žemės ūkio draugijos pirmininkas Jonas Mekas, pranešimą apie nuveiktus darbus skaito „Radvilos“ draugijos steigėjas ir centro valdybos pirmininkas kun. Aleksandras Balčiauskas. Nuotrauka iš Biržų muziejaus archyvo

Netrukus Mekai ketvirtajame daugiabutyje, būsimoje Draugystės g., gavo 3 kambarių butą, o iš namo išeiti į darbą ir jam, ir Aldonai, palijus, tekdavo tik su guminiais aulinukais. Praėjus metams po V. Meko atvykimo, būsimasis miestas buvo pavadintas miesto tipo laikinąja gyvenviete Elektrėnais. V. Mekas prisimena diskusijas dėl gyvenvietės vardo. Šiame krašte gyvenviečių ir miestų pavadinimai dažniausiai turėjo priesagą „-iškės“, kaip Semeliškės. Priesaga „-ėnai“ dominavo Žemaitijoje, kaip Tytuvėnai. 1962 m. balandžio 19 d. Ministrų tarybos nutarimu buvo įregistruota miesto tipo gyvenvietė Elektrėnai.

Elektrinės statybos istorija
A.V. Meko pirmieji pagrindiniai darbai buvo suformuoti stiprų personalą ir sukomplektuoti įrengimus. Jam buvo pavesta statybos bei montavimo darbų kontrolė. Lietuvos elektrinė tuomet nuo ankstesnių Lietuvos elektrinių skyrėsi technologinių įrenginių naujovėmis. Tuo metu veikusių šiluminių elektrinių atskirų generatorių galia neviršijo 10 tūkst. kW, o naujos elektrinės pirmieji keturi energoblokai buvo po 150 tūkst. kW galios. Kuro sąnaudos vienai kWh elektros energijos čia buvo apie 2 kartus mažesnės nei senosio­se elektrinėse. Toliau buvo montuo­jami dar techniškai pažangesni 300 kW galios energoblokai. Naujiems įrengimams aptarnauti reikėjo ieškoti stipraus personalo. Tyli tuometinė nuostata, žinoma, ne be respublikos vadovų žinios, buvo specialistų ieškoti Lietuvoje. Paieškas sėkmingai vykdė direktorius Pranas Noreika, tačiau prie to prisidėti teko ir vyriausiam inžinieriui Viktorui Mekui. Taip į Elektrėnus gyventi ir dirbti atvažiavo geriausi specialistai iš tuo­met veikusių elektrinių Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose, Petrašiūnuose. LVRE lietuviškas personalas sudarė 80 proc. dirbančiųjų. Vėliau neturintiems specialybių žmonėms buvo sudarytos geros sąlygos jas įsigyti: Elektrėnuose buvo atidaryti Kauno politechnikos instituto (direktorius Antanas Liepinis) ir technikumo (direktorius Algimantas Norušis) Elektrėnų vakariniai skyriai, atidaryta Elektrėnų profesinė mokykla.
Knygoje „Lietuvos energija II dalis“ rašoma, kad Lietuvos VRE buvo statoma pagal „Teploelektroprojekt“ instituto Rygos skyriaus paruoštą projektą. Statė ir montavo „Sevenergostroj“ tresto Lietuvos VRE statybos valdybos (viršininkas Olegas Šadurskis, vėliau Jonas Velaniškis) bei TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerijos specializuotos organizacijos. Įrengimus elektrinei siuntė daugiau kaip 200 TSRS respublikų įmonių. Norint pasiekti gerų rezultatų, vadovams intensyviai teko dirbti su projektavimo, montavimo, derinimo organizacijomis, įrenginių gamyklų inžinieriais, ieškoti optimaliausių techninių sprendimų, vėliau nuolat tobulinti aukštų slėgio ir temperatūrų katilų, turbinų, aukštos įtampos ir didelės galios turbogeneratorių, kitų elektros įrenginių režimus, konstrukcijas, siekti kuo mažesnių kuro sąnaudų energijai gaminti, nuolat įgyvendinti įvairias gamtosaugos ir įrenginių darbo patikimumo priemones. V. Mekas sako, kad gerų rezultatų pasiekti padėjo kruopšti gaunamų įrengimų ir statybos montavimo darbų kokybės kontrolė. Praėjus 28 mėnesiams nuo to laiko, kai buvo iškastas pirmasis kubinis metras žemės, 1962 metų gruodžio 30 dieną pradėjo veikti pirmasis energetinis blokas. Inžinierius šmaikš­tauja, kad pagal tuometinius normatyvus, tokiam įrenginiui pastatyti buvo duodama 56 mėn. Bet jauni elektrinės specialistai nežinojo įstatymų, todėl I bloką pastatė per dvigubai trumpesnį laiką, nei numatyta normatyvuose.

V. Mekas energetikams veteranams organizavo išvyką į suskystintų dujų laivą-saugyklą „Independence“. Laivo denyje 2017 m. Iš kairės: Stasys Lančinskas, Algimantas Antanas Visockas, laivo kapitonas, Algimantas Kleinas, Romualdas Algimantas Liutkus, Liudas Juškevičius, Algis Viktoras Mekas, Vytautas Miškinis

V. Mekas energetikams veteranams organizavo išvyką į suskystintų dujų laivą-saugyklą „Independence“. Laivo denyje 2017 m. Iš kairės: Stasys Lančinskas, Algimantas Antanas Visockas, laivo kapitonas, Algimantas Kleinas, Romualdas Algimantas Liutkus, Liudas Juškevičius, Algis Viktoras Mekas, Vytautas Miškinis

Elektrėnų istorija
Kartu su elektrine statoma buvo ir naujoji gyvenvietė. Lėšas tiek elektrinės, tiek gyvenvietės statybai skyrė Maskva, bet generalinėje sąmatoje lėšos atskirai būdavo skirtos elektrinei ir miestui. Sąmatas sudarydavo projektuotojai. Į projektus įtrauktos būdavo sritys: švietimas – mokyklų statybos, medicina – poliklinikos, ligoninės, vaistinės, prekyba – parduotuvės ir t.t. Šalia suprojektuotų objektų Elektrėnuose sparčiai kilo laisvalaikio statiniai, kuriuos elektrinės darbuotojai statydavo talkų metu, o lėšų „atlikdavo“ nuo elektrinės statybos. Taip Elektrėnuose pastatytas buvo tiltas į ežerą, „Vaikų pasaulis“, valčių prieplauka „Poseidonas“, Ledo rūmai ir kt. V. Mekas pabrėžė, kad tuo metu kiekvienas darbininkas, kiekvienas vadovas pareigingai ir atsakingai atlikdavo ne tik jiems priskirtus tiesioginius darbus, bet ir darbus visuomeninėse talkose.
Sėkminga elektrinės statybos pradžia lėmė tai, kad LVRE visada buvo pavyzdžiu kitoms SSRS veikiančioms elektrinėms, buvo nuolatinė soc. lenktynių nugalėtoja.
Gerų rezultatų pasiekti galėjo gerai organizuota techninė tarnyba ir profesionalūs vadovai. Vienas iš tokių vadovų buvo įmonės vyriausiasis inžinierius. Lietuvos elektrinė ištisus dešimtmečius, iki Ignalinos atominės elektrinės paleidimo, buvo didžiausia elektrinė Lietuvoje (4 blokai po 150 MW+4 blokai po 300 MW, viso 1800 MW galia, kuras – gamtinės dujos ir mazutas), patikimai užtikrinusi elektros energijos generavimą Lietuvos energetikos sistemai. Elektrinės vyriausiojo inžinieriaus pareigas (vėliau technikos direktoriaus, direktoriaus pirmojo pavaduotojo, generalinio direktoriaus pirmojo pavaduotojo pareigas) A. V. Mekas ėjo per 50 metų.

Mekų šeima 2016 m.

Mekų šeima 2016 m.

Gyvenimo mokykla
Taip greitai prabėgę šešiasdešimt metų ne tik pakeitė santvarką, miesto architektūrą, bet Elektrėnuose paliko gausią, sąžiningą, talentingą ir darbščią Mekų šeimyną. Viktoras šmaikštauja, kad vaikystėje skaitęs vieno išminčiaus žodžius, kad žmogui svarbiausias žodis yra jo pavardė. Sūnaus Gintario, taip pat energetiko, veikla prasidėjo Ignalinos atominėje elektrinėje. Pradėjus statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę Gintaris grįžo į Elektrėnus ir Kruonio HAE ėjo įvairias pareigas – nuo elektros cecho viršininko iki direktoriaus. Šiuo metu G. Mekas dirba AB „Ignitis gamyba“ projektų vadovu. Dukra Jūratė Vilniuje – vokiečių k. mokytoja. Anūkas Viktoras, informatikos specialistas, gyvena Elektrėnuose, Vilniuje įkūrė projektavimo įmonę. Jis savo senelį pradžiugino net keturiais proanūkiais: Vakare, Viktorija, Vasare ir Ąžuolu Simonu. Anūkas Donatas Mekas, technologijų pedagogas, dirba vadybininku Vievyje, UAB „Plastiksė“. Jis su šeima gyvena Elektrėnuose, augina dukrą Elzę. Simono šeimoje auga dar viena Viktoro proanūkė Lauksmė-Dara. Anūkė Augusta taip pat gyvena ir dirba Vilniuje.
O liepos 6 d. devyniasdešimt antruosius metus sutiksiantis Viktoras Mekas irgi be darbo nesėdi. Jis renka energetikų veteranų biografijas, ruošia jas spaudai. Jau išleista per 20 biografijų, kurias galima surasti www.vikis/ energetika/ personalijos. Artimiausiu metu biografijas planuo­jama sudėti į vieną leidinį.
V. Mekas yra daugelio straipsnių, publikuotų energetikos techniniuose žurnaluose (Električeskije stanciji, Energetik) bendraautoris, taip pat išradimų, tobulinančių virškritinių parametrų energetikos įrenginius, bendraautoris. Lietuvos energetikos istorijos V t (2015 m.), VI t (2016–2017 m.), VII t (2018 m.) redkolegijos narys ir bendraautoris. Aktyvus Lietuvos energetikų senjorų klubo valdybos narys. Turi vyriausybinių apdovanojimų: Garbės ženklo ordinas 1971 m., Darbo raudonosios vėliavos ordinas 1986 m. Viktorui Mekui suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas (1967 m.). 1978 m. TSRS energetikos ministro įsakymu suteiktas Garbės energetiko vardas. Jis apdovanotas daugybe Lietuvos vyriausybės ir ministrų Garbės ir Padėkos raštų. V. Mekas yra tas žmogus, kurio gyvenimas, kaip daugelio žinomų žmonių, galėtų būti pavyzdžiu jaunimui. O jaunimui nusipelnęs inžinierius, tėvas, senelis ir prosenelis Viktoras Mekas palieka tokią pamoką: gyvenime svarbu mokytis, žinoti, suprasti ir dirbti.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1