Vietovardžių metus palydint: išrinkti gražiausi, atrasti išnykę, sudaryta galimybė išsaugoti istoriją

Vietovardžių metus palydint: išrinkti gražiausi, atrasti išnykę, sudaryta galimybė išsaugoti istoriją

Projektą pradėjome ir užbaigiame vietovardžiais. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje galima aptikti daugiau kaip 21 tūkst. vietovardžių – miestų, miestelių, kaimų pavadinimų. Visų jų duomenys saugomi Adresų registre. 2019-uosius paskelbus Vie­to­vardžių metais, šis valstybės tur­tas gerokai pagausėjo. Prie to pri­­sidėjo ir laikraštis „Elektrėnų kro­nika“, vyk­dęs Spaudos, radijo ir tele­vizijos rėmimo fondo remia­mą projektą „Keliai link aukštumų“.
„Pažvelgus į istoriją matome, kad vietovės ir jų pavadinimai – tarsi gyvas organizmas, turintis savo gyvavimo ciklą. Jie įregistruojami, kurį laiką gyvuoja, o vėliau, juos apleidus gyventojams, perkirtus infrastruktūra, išardžius dėl okupacijos, kolektyvizacijos ar kitų istorinių įvykių – tarsi išnyksta nuo žemės paviršiaus. Tokie kaimai ir viensėdžiai lieka gyvi atmintyje, kaip mūsų senelių ar net mūsų pačių gimtosios vietos. Šiemet mes pasistengėme, kad tie sentimentai ir istorijos pėdsakai taip lengvai neišbluktų. Pasitelkiant istorinius registrų duomenis, sugrąžinome į valstybės atmintį keletą tūkstančių tokių vietovių“, – sako Registrų centro Komunikacijos skyriaus vadovas Tadas Valančius.
Šių metų pavasarį Registrų centras savivaldybių aktyviai naudojamoje atvirų duomenų platformoje REGIA pažymėjo per 2,5 tūkst. istorinių vietovių. Tai padaryta pasitelkus gausius archyvinius dokumentus: nustatytos tikslios buvusių gyvenviečių ribos, jų pavadinimai ir išregistravimo datos. Pastebėta, kad dauguma šių vietovių, gyvavusių tarpukariu ir anksčiau, panaikintos sovietmečiu.
Pažymint šį įvykį visą vasarą visuomenė galėjo susipažinti su gausiu vietovardžių lobynu ir išrinkti jiems gražiausius. Kartu su Lietuvos nacionaliniu transliuotoju organizuotų vietovardžių rinkimų metu gražiausiu jau išnykusiu vietovardžiu išrinktas Žemuogynės viensėdis, buvęs Biržų rajone, o iš egzistuojančių – Kėdainių rajone esantis Pelėdnagių kaimas.
Vos paskelbus išnykusius vietovardžius buvo pastebėtas didelis gyventojų susidomėjimas – keletą kartų išaugo REGIA žemėlapio lankomumas, gyventojai pradėjo ieškoti jiems artimų istorinių vietovardžių. Kiekvieno regiono visuomenės informavimo priemonėms buvo pateikti jų krašto istorinių vietovardžių sąrašai, kuriais buvo pasidalinta su savo skaitytojais, kai kur išdygo istorinių vietovių atminimo ženklai.
Metams baigiantis ir neslops­tant gyventojų susidomėjimui, REGIA žemėlapyje buvo sudaryta galimybė lankytojams ties kiekvienu istoriniu vietovardžiu palikti savo prisiminimus, istorijas ar pasidalinti vaizdine informacija apie konkrečią vietovę, jos panaikinimo aplinkybes. Tam, kad ieškantys tos pačios vietovės galėtų surasti vienas kitą. Žinia perduota ir užsienio lietuvių bendruomenėms.
Viso REGIA žemėlapyje yra pažymėta apie 2,5 tūkst. istorinių vietovardžių, čia taip pat galima rasti Adresų registre sukauptos informacijos apie daugiau kaip 21 tūkst. egzistuojančių vietovių.
Žemė prašo neužmiršti vardų
Lietuvos vardas (Lituae, vardininkas Litua) pirmą kartą paminėtas XI a. lotynų kalba parašytuose Kvedlinburgo analuose. Rusios metraščiuo­se užfiksuoti ankstyviausi pavadinimai Литъва, Литва veikiausiai rytų slavų gauti iš lietuvių. Nuo XII a. pabaigos vokiečių dokumentuose randama forma Lettowen, lotynų kalba rašytuose šaltiniuose – Lethovia. Lietuvos vardu tada galbūt buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, o tik jos dalis, greičiausiai tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių; čia buvo ankstyvojo laikotarpio Lietuvos valstybės feodaliniai ir administraciniai cent­rai – Kernavė, Trakai, Vilnius. Jungiant žemes ilgainiui Lietuvos vardu buvo vadinamas vis didesnis plotas.
VI–VIII a. lietuvių gentis dar tik pradeda reikštis baltiškųjų lyderių statuse. IX–XII a. lietuviai jau ne tik tvirta gentis, bet ištisa genčių sąjunga, kurios pagrindinis konfederacinis centras yra Neries baseinas. Tuo metu čia formuojasi etnokultūrinio ir etnosocialinio tipo Lietuvos genčių sąjunga. Ją valdo Neries basei­no kunigaikščių šeimos. Aukštaitija savarankiškesnė, Žemaitijos kraštas labai savarankiškas. Lietuvių kalba kaip tarpgentinio jau ankstyvojo laikotarpio bendravimo priemonė neturėjo konkurencijos.
Vietovardžiai – tai nepamainomas informacijos šaltinis kraštovaizdžio ir tautotyros raidoje.
Jau ir 1999 m. priimtame Lietuvos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme buvo nurodytas ir etninių vietovardžių išlikimo užtikrinimas. Vienu svarbiausių įstatymų Vyriausybė inicijuoja etninio kalbos savitumo ugdymą, užtikrina tarmių, etninių vietovardžių išlikimą.
Gyvenamųjų vietovių vardai, saugodami savyje kultūrinę-istorinę ir paleogeografinę informaciją, yra šalies kultūros nematerialusis paveldas, kultūrinės atminties lobynas. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas. Daugelis vietovardžių yra senes­ni už visus rašytinius dokumentus. Ypač likę senieji vietovardžiai, ku­riuos vėlesnės kultūros ne palaidojo, o išlaikė iki mūsų dienų tautos lūpose, sakmėse, mitologijoje. Ten, kur tankus dvarų ir juose gyvenusių bajorų tinklas nešė svetimą kalbą, ten kaip pyrago sluoksniuose išsilaikė senieji klodai, kurie neliesti stovėjo ilgus amžius. Tai būdinga kiekvienam Lietuvos kampeliui, kraštui, kur kirtosi senųjų kunigaikščių keliai, tvyrojo medžioklių plotai, stovėjo seno­sios šventvietės.
Tautotyros pradininkas Lietuvoje panevėžietis Petras Būtėnas – XIX a. pabaigos, XX a. pradžios žmogus, kurio dvasinę pasaulėjautą brandino tautos dvasinis atgimimas ir idealizmas. Jau 1923 metais dienraštyje „Lietuva“ P. Būtėnas paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį, kuriame pagrindė būtinybę išsaugoti miestelių, kaimų, viensėdijų vardus. Tada pradėtas šis šventas darbas. Mokytojai ėmėsi jo: ėjo po kaimus ir mokinių klausinėjo, todėl šiandieną dar galime džiaugtis, kad kažkokias nuotrupas pagavome.
Vietovardžiai – tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų – kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba – toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės. Ypatingai laikui atsparūs yra vandenvardžiai; jie išlieka net ir užkariautuose plotuose, išnykus ar nutautus juos įvardijusioms bendruomenėms.
Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi  objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kuriose žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes. Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai – iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Nemažos dalies gyvenviečių pavadinimai primena įkūrėjus ar pirmuosius gyventojus, tad jų kilmė – iš asmenvardžių.
Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis, net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus. Kraštotyros draugijos archyve sukaupta nemažai to­kios medžiagos.  O kokios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės. Gal todėl ir sakome, kad vietovardžiai – laiškai iš tolimos praeities…
Ar branginame šį kultū­ros  paveldą, ar mokame jį saugoti? Mat vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti. Vietovardžių kaitos ar nykimo priežastys įvairios. Lietuvos  kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu. Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas – štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių. Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus sujungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų. O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą? Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senaisiais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės. Lietuvių kalbos institute Vardyno skyriuje nuolat pildomas Lietuvos vietovardžių žodynas, taip pat ir elektroninė vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė.
„Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“. Fizikas etnologas prof. dr. Lib. Klimka
Gyvenamųjų vietovių vardai – tai savotiški kodai, apibūdinantys bend­ruomenes arba jų gyvenamą aplinką – buvusio/esamo gamtovaizdžio ypatybes, kraštovaizdžio elementus, gyvenusių žmonių verslus, socialinį statusą, istorinius įvykius, kaimų įkūrėjų pavardes, bendruomenių būdą. Tai nepamainomas informacijos šaltinis kraštovaizdžio raidos ir kituose kultūriniuose tyrimuose.
Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir kalbininkų domėjimosi sritis, tačiau kasdienybėje pasimiršta, jog tai ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas. Praėjus dešimtmečiui po įvykdytos kolektyvizacijos geografas St. Tarvydas apie vietovardžius rašė: „Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę. Kalbininkui, istorikui ir geografui jie yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Daugelis vietovardžių yra senesni už visus rašytinius dokumentus, todėl mokslininkai juos labai vertina ir brangina. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, kei­čiantis gyvenimo sąlygoms, ypač maro arba karo metu, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kurio­se gyvena daug žmonių. Tokie vietovardžiai dažnai išgyvena ilgus amžius, net tūkstantmečius.“
„Septintajame dešimtmetyje pra­­­dėjus melioracija pridengtą tota­linį vienkiemių nukėlimą, seno­sios kaimų bendruomenės pradėtos naikinti iš pagrindų, sukuriant nau­jas gyvenvietes ir tęsiant stambių socialistinio tipo bendruomenių – kolūkių brigadų ir tarybinių ūkių skyrių bendruomenių formavimą. Šitaip pertvarkytuose ūkiuose turėjo likti po 1–2, o sustambintuose – 4–5 bendruomenes, taigi, ir tik po kelis senųjų kaimų pavadinimus, kurių teritorijose tos gyvenvietės buvo įkuriamos. Be gyventojų likę ištuštinti kaimai būdavo išbraukiami iš respublikos gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų sąrašo, jų teritorijas pervadinant gretimų, dar liekančių kaimų vardais. Kitaip sakant, iškėlus bendruomenę, būdavo naikinamas ir jos gyvenamo­sios vietovės vardas, siekiant tą pavadinimą pašalinti ne tik iš oficialaus valstybės gyvenimo dokumentų, bet kuo greičiau ištrinti ir iš gyventojų atminties, nutraukti bet kokias asociacijas su tų šeimų, giminių istorine praeitimi, idant jos nekeltų tapatybės pojūčio ir palengvintų naujo identiteto formavimą. Filomena Kavoliutė Vilniaus universitetas.
„Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis. Kas gali būti nuostabiau – kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos krašto istorijos yra nepaprastai svarbios. Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis.“ Archeologas, prof., dr. V.Vaitkevičius
Mūsų kraštą supa dvi gražiau­sios upės – Neris ir Strėva, jų baseinuose kažkada kūrėsi Lietuvos valstybė, gyveno lietuvių, jotvingių gentys, karaliavo senieji kunigaikščiai. Teritorijose iki mūsų dienų yra išlikusių senųjų kelių, kuriais keliavo, girių, kuriose medžiojo, vietovių, kuriose vyko mūšiai su kryžiuočiais atėjūnais.
Strėva
„Legenda. Kartą gyveno dvi seserys – Strėva ir Verknė. Sumanė jos pas tėvą Nemuną nubėgti, bet nežinojo kur jį rasti. Verknė išskubėjo į vakarus, Strėva – į rytus. Ilgai jos ieškojo kelio, daug kilpų išraitė, kol atskirais keleliais surado Nemuną tėvą, stipriai įsikabino jam į šoną ir laikosi nusitvėrę“…
Strėva, beišdykaudama su broliais ežerais ir beskubėdama į šiaurę, vos nesumaišė kelių ir nenuskubėjo į Nerį, nuo kurios jau buvo tik 12 kilometrų, ir tik gerojo Anykštų ežero patarta, pasuko į vakarus, kur patekėjusi daugelį vingių, pasimaitinusi upeliais ir pasipuošusi krantų grožiu ir surado Nemuną. Manoma, kad priešledyniniu laikotarpiu Strėva buvo Neries intakas, o ir pati Neris tekėjo dabartinio Strėvos slėnio dalimi. Taigi už puikųjį slėnį žemiau Elektrėnų Strėva dėkinga savo vyresniajai seserei – Neries upei.
Strėvos vardas kilęs iš žodžio „Struja“ – srovė. Strėva pagal sraunumą yra viena srauniausių upių Lietuvoje.
Strėvos upės vardas atspindi vie­ną Lietuvos upių savybę – sraunumą (strėvus – sraunus), vidutinis jos greitis yra 1,1–0,3 m/ sek., žemupio rėvose siekia iki 1,0 m/ sek. Strėvos upė prateka trimis skirtingomis kryptimis beveik atitinkančiomis rajonus – aukštupyje teka į rytus, Trakų rajono žemėmis, vidurupyje teka į šiaurę Elektrėnų savivaldybės žemėmis ir žemupyje – į vakarus, Kaišiadorių rajono žemėmis.
Prie Strėvos nuo seno virė gyvenimas. Paupio gyvenvietės buvo sujungtos senoviniais keliais tarp Kauno, Žiežmarių, Semeliškių, Trakų, Vilniaus. Manoma, turėjus ir kelią Semeliškės–Paparčiai per Senas Kietaviškes. Senieji keliai išugdė Semeliškes ir Žiežmarius. Prie Strėvos galima suskaičiuoti buvus apie dvylika vandens malūnų. Patogi geografinė padėtis uždėjo ryškų istorijos ant­spaudą – gyvenviečių čia būta jau akmens amžiuje, piliakalniai, kurių buvo daug įrengta prie Strėvos ir jos intakų, dar I tūkstantmetyje p.m.e. regėjo genčių kovas ir susirėmimus su svetimšaliais. Pastrėviais nuvilnijo ne viena karų, mūšių, sukilimų aud­ra. Iš enciklopedijų
Neris
Upėvardis yra grynai baltiškas ir siejamas su liet. nerti – „staigiai lįsti ar leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“. Taip pat vartojamas kitas Neries pavadinimas – Vìlija. Būta mėginimų upėvardį Vilija sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti arba vieloti („vynioti“), taip pat vėlė, velnias, tačiau labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja (rus. Велья) „didžioji“. Pavadinimas Velja fiksuotas jau Ipatijaus metraštyje (XIII a. pirmoji pusė). Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuo­se nesyk minimas Neries vardas (nuo 1390 m. minimi ir Paneriai), o slavų metraščiuose žinomas tik Vilijos vardas. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pradedant Janu Dlugošu upė Lietuvos žemėse jau įvardijama kaip Vilija. Tai siejama su gudų kalbos įsigalėjimu Lietuvos kanceliarijoje XV–XVI a. Konstantinas Tiškevičius savo kelionės užrašuose nurodo, kad pirmąsyk kelionės metu Neries pavadinimą išgirdo ties Grabijolais.
Mitologijoje Neris – vėlių upė
„Tiriant senąsias šventvietes jau buvo atkreiptas dėmesys, kad lietuvių mitologijoje upių ir upelių (beje, jų dalis yra vadinama Vėlupiais) vanduo prausia mirusiųjų vėles ir plukdo jas į marias – pomirtinį pasaulį.Svarbiausią vaidmenį atlieka saulė, jos judėjimo kelias, tekėjimo ir laidos akimirkos. Saulėtekis, be jokios abejonės, yra gimtis, saulėlydis – mirtis. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą (pirmiausia iš gyvųjų pasaulio į dievų ir mirusiųjų arba atvirkščiai) vyksta šviesai silpstant, o tamsai stiprėjant arba atvirkščiai. Besileidžiančios saulės prašoma nešti linkėjimus mirusiems artimiesiems, užkalbėjimai veiksmingi juos atliekant saulei tekant arba leidžiantis, gyvybės daugėja saulėtekio metu prausiantis į rytus tekančiu šaltinio vandeniu.“ Archeologas prof. dr. V. Vaitkevičius
Baltų mitologijos paveldą Neries regioniniame parke išsamiai atskleidžia Vladimiro Toropovo studija. XVIII a. vidurio literatūroje Neris buvo laikoma Vilijos upės dei­ve. Po dviejų iš eilės Vilniaus miestą nusiaubusių gaisrų poetas Bazilis Bonifacijus Jakimavičius tokiais žodžiais kreipėsi į į upę, prašydamas miestiečių kančias perduoti dei­vei Neriai: „Upe, kuri nuneši mano ašaras, ištirpusias tavo skaisčiuose vandenyse, apreikšk mano dejones, apreikšk neramybę. Te tavo Neris apreiškia ir dievams, kurių valdžio­je jūrų gelmės, mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk Vilijos upės skaisčioji deive, kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, kaip buvai betrokštanti nuo mirtinų dūmų, kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti karštį, dejuodami skalavo miesto pelenus.“ Dar poetas pasakoja, kad Neris – tai upės nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji Neries pakrantėse turėjusi savo aukurus, kur buvo deginamos aukos. Žvejai ir sielininkai sukurdavo laužus iš sakingų medžių ir aukodavo aukas. XIX a. sielininkų dar praktikuojamas aukojimas upei prieš leidžiantis į didžiąsias rėvas tęsia rėvų, – ypatingų sąlyčio tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio vietų temą. Upei buvo aukojama druska, kad sumažintų ten esančių vėlių kančias. Nurodoma, kad visai neseniai sielininkai Grabijolų rėvoje ragindavę paragauti vandens, kuris čia esąs sūresnis negu kitur. Pilkapių, upės rėvų, gelmių ir kitų rūšių šventviečių kompleksai ir Grabijolų–Padvarių vietovėse yra unikalūs, jie turi analogijų už Lietuvos ribų, o mums šios vietos atskleidžia archajinius protėvių tikėjimus apie ypatingą upių rėvų vaidmenį mitologijoje, apie jų poveikį kultūrinio kraštovaizdžio formavimui.
Iš „Šiaurės Atėnuose“ spausdinto Juozo Šėrio straipsnio „Neris bebras, vėlių upė“ pokalbiuose su Neries regioninio parko kultūrologe Ida Stankevičiūte: „Bevaikščiodama palei Nerį ėmiau galvoti, kodėl pilkapynai yra susikoncentravę palei upę, toliau nuo vandens jų beveik nėra. Bevartant knygas akis užkliuvo už seno Lietuvos archeologijos atlaso, sudaryto A. Tautavičiaus. Atsivertusi 5–8 amžiaus senkapių ir pilkapių žemėlapį, atkreipiau dėmesį į šventąją Nerį. Kur dunkso pilkapynai? Beveik visa Neris – tarsi karoliukai prie upės tėkmės suverti. Šiuo požiūriu Neris – ypatinga upė. Dar pasimatė, kad pilkapynai yra išsidėstę šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis, o kur upė vingiuoja kitomis kryptimis, pilkapių visai nėra. Žinome, kad baltai įsivaizdavo, jog vakaruose yra mirusiųjų šalis, į amžinybę vėlės išeina su Saule.“
Neris – unikali upė, kadangi beveik visa vaga turi natūralius krantus, jos slėnis gilus 40–50 m gylio su ryškiomis terasomis, Neries regioninio parko teritorijoje daro kelias kilpas. Viena jų yra susimetusi tarp Šiurmonių ir Grabijolų, vadinama Velniakampio kilpa. Upės slėnis turi 5 terasas, tokia išilginio pylimo grandinė yra ir ties Grabijolais. Neris pakankamai vandeninga upė, teka skirtingais geomorfologiniais paviršiais. Teritoriją puošia Neries žemupiui būdingos plynaukštės. Žemiausios vietos virš jūros lygio yra prie Neries, jos tesiekia 66, 7 metrus. Vandeningos ir srau­nios upės Bražuolė, Žiežmara, daug mažų šaltinėtų upelių papildo upės vandenį vidutinio švarumo pavasarį ir švariu vasarą ir žiemą vandeniu.
Neries krantuose susiduriame su savita mitologijos paveldo grupe – konglomerato luitais ir atodangomis. Vietos žmonių jie vadinami uolomis ir dažnai atsiduria svarbių mitinių įvykių epicentre. Meškos pečius, Trys miegantys broliai, Velnio būda, dar kitos senųjų šventviečių grupės – kalnai, miškai, šaltiniai.
Atskiro dėmesio nusipelno Neries vagoje esantys akmenys – pavieniai ir grupės. Upės atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės sutinkame akmenis vardais – Gaidys, Avis, Dvylas, Bulius, Kiaulė su paršiukais, Karvutė, Tilvikas, Šunelis, Kumelaitė, Avinas Daugelis akmenų Neryje yra vadinami gyvūnų vardais. Sausumoje tokio tipo akmenų pavadinimai yra gana reti. O. Šakienė „Grabijolų byla“
XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje apie Vievį daugėjo kalbančiųjų baltarusiškai, įkandin plito lenkų kalba. Lietuvių kalba išliko dainose ir daugelyje vietų vardų, ką dar aiškiai mena J. Mickevičienė ir kiti paneriškiai:
„Taip tėvas vis sakydavo Arškecynia. Yra pavadinimas kalno – Arškecynia. Tai tėvas, sako, bala žino, ar čia lietuviškas, ar čia ne. Tėvui mano buvo įdomu. Visokių, a tokių va, būdavo pavadinimų.
Ot, o kitur labai akmenų, ten toliau, pakalne – Akmenų kalnas. Nu tai jau lietuviškas pavadinimas, jau matosi lietuviai čia gyveno kada tai. Aplinkumoj žmones tai čia lenkiškai šnekėdava, bet jie lietuviškai mokėdava, dauguma mokėdava. Lietuviškai dainuodava, o lenkiškai kalbėdava. Lietuviškas dainas dainuo­dava, o kalbą nemoka lietuvišką.
Šitoj pusėj Neries buvo Lietuviai. O anoj pusėj Neries – lenkai. Per pusę kažkaip buvo čia. Bet jie tas dainas mokėja lietuviškas.“ J.Mickevičienė
Akmenys
Beveik kiekvienas kaimas turi savo akmenį su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų, pasakojimų. Per pėdą ant akmens gali išeiti iš šio pasaulio kitan, pėda tarsi raktas, galimybė tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, suteikiant galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn. Akmenys su pėdomis, užfiksuoti upėje ir pakrantėse, teikia galimybę persikelti iš vienos erdvės į kitą, iš vienos būsenos į kitą.
Neries parko teritorijoje akmenys sudaro gausiausią mitologinių objektų grupę. Iš viso parko teritorijoje priskaičiuojama per 30 akmenų ar jų grupių, susijusių su mūsų protėvių mitologiniais vaizdiniais. Dažniausiai tai akmenys, gulintys Neries vagoje ar netoli jos. Pasak padavimų, kai kurie jų – tai užkeikti žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „užstrigę“ pereinant iš vienos erdvės į kitą. Suakmenėjusiais žmonėmis laikomi Valų Prakeiktų vestuvių, Verkšionių ir Grabijolų Užkeiktų vestuvių, Naujosios Rėvos ir Grabijolų Trijų brolių, Aliejininko, Elkos akmenys Neries vagoje.
Daug Neries vagoje gyvūnų vardais vadinamų akmenų: Gaidelis (Petušok, Bieliūnai), Avis (Ovečka, aukščiau Valų), Jautis (Vol, Valai), Dvylas (Dzvyl, Valai), Bulius (Byk, Saidžiai), Kiaulė su Paršiukais (žemiau Naujosios Rėvos), Karvutė (Krovka, Apskrita), Tilvikas (Cilvik, Karmazinai), Šunelis (Sobačka, Karmazinai), Kumelaitė (Kobylka, aukščiau Grabijolų), Avinas (Baran, Semeniškiai). Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėse, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Baltų dievai ir deivės ne tik savo palydoje turėjo tam tikrus gyvulius, žvėris ir paukščius, bet ir patys galėjo reikštis minėtais pavidalais. Atskirą grupę sudaro vadinamieji pėduoti akmenys, kuriuose pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Elektrėnų miesto istorinė krašto erdvė
Elektrėnų miesto senamiestis – Draugystės, Taikos, Sodų ir Rungos gatvėse stovintys 1961–1965 m. sta­tyti daugiabučiai – sukelia pirmą­ ir, kaip netrukus paaiškės, klaidingą įspūdį, jog energetikų miestas neturi istori­nės praeities, o jo gyventojai – jokio ryšio su etninės kul­tūros vertybėmis. Miestas, šilu­mi­nė elektrinė ir marios iš tiesų ne­atpažįstamai pakeitė istorinį krašto­vaizdį.
Duomenų apie jį išsaugojo tik senieji žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai ir prisiminimai. Iš jų šiandien tampa aišku, kad Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.
Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Jos yra grandis, kuri sieja priešistorę su ankstyvaisiais istoriniais laikais – epocha, kai kūrėsi dvarai ir miesteliai, o Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62). Perkūnakiemis, kitaip dar vadintas Perkūnkiemiu, pažodžiui reiš­kia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuo­se minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui prie jų prisijungė ir Loi­bos), kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Neatmestina galimybė, kad pastarųjų palikuonys yra Laimučių pavardę turintys krašto gyventojai. Šiame leidinyje skelbiami padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę (žr. tekstus Nr. 83, 95–98) yra unikali tekstų rinktinė apie Perkūną – lietuvių kariuomenės pagalbininką ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio Perkūnakiemio apylinkėse, didvyrį. Sunkiausiu metu jis vienas sumušė visus priešus (variantuose – privertė juos šaudyti į saviškius). Galimas dalykas, jog tarp šio reto lietuvių tautosakos motyvo ir rašytinės tradicijos apie karų metu Šv. Kazimiero daromus stebuklus būta tam tikros sąveikos, kuri dar laukia specialių tyrinėjimų.Gojaus miško, kitados priklausiusio Perkūnakiemio bajorams, pavyzdys pirmą kartą leidžia piešti seno­sios šventvietės, veikusios prie bajorų gyvenvietės, paveikslą. V–XI/XII a. pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti, kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės (galbūt ąžuolo ar miško dalies) ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių. Padavimuose apie Perkūnakiemį atspindėtą lietuvių ir švedų (variantuose – kryžiuočių) mūšio temą toliau plėtoja iki šiol istoriografijoje neišsakytas spėjimas apie tai, jog 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšis tarp LDK ir Ordino kariuomenių galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštų ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekiantys Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai. Taigi Strėva buvo plati. Tokia geografinė padėtis neprieštarauja vaizdui, kurį susidaryti leidžia XIV a. Vygando Marburgiečio kronikoje nupiešta mūšio situacija (žr. Naujoji Prūsijos kronika. V.,1999, p. 98–99).
Ne mažiau svarbus ir įdomus faktas, kad Puikino ežere žvejai tinklais iš seno sužvejodavo žirgo ekipuotės dalių (skambalų, balnakilpių, žąslų, sagčių) ir ginklų (kirvių, ietigalių). Kai kurie radiniai, būdingi II tūkstantmečio pirmajai pusei, iš marių užlieto Puikino ežero prie Mažiklės vietovės ilgainiui pateko į Lietuvos nacionalinį ir Trakų istorijos muziejus. Neatsakytas lieka mokslinis klausimas, ar šie radiniai yra sietini su aukojimo, laidojimo ar mūšio vieta.Perkūnakiemio fone dėmesį atkrei­pia ir faktas, jog mūšis (deja, LDK kariuomenės pralaimėtas), įvyko vasario 2-ąją – tikslią tą dieną, kurią tradicinės kultūros atstovai iki šiol sieja su Perkūnu, ugnimi ir bitėmis. Archeologijos mokslų daktaras, profesorius Vykintas Vaitkevičius
Vietovardžiai…
Iš amžių glūdumų, iš pradžių pradžių, iš išminties, suvokimo, matymo, mąstymo. Ėjo nepakitę, ėjo ir kito, ėjo ir eidami šaukė mums savitą būtį, savitą gyvenimo būdą, mąstyseną, matymą.
Mūsų tauta – žodžio karalienė. Užrašinėdama skaičiau, mąsčiau. Norėjau suprasti. Verkiau – kaip gražu. Juokiausi – kaip miela. Ir sava. Mano krašto. Kitur – kitaip. O čia, kur žemelę mylėjo, kur gyveno, juokės ir kentėjo jotvingėlis, dzūkelis, lietuvis. Jis buvo savimi nemąstydamas ir liko savimi. Kiek jo liežuvis apsivėlė svetimomis nuosėdomis, ar nugulė širdin?
Ne vieną jo gyventą vietą nesyk keitė istorijos vingių peripetijos, užaugo giriomis, šimtamečiais ąžuoly­nais gyvenviečių, piliakalnėlių išdeginti plotai, su žmogumi išėjo tie seni vardai. Paskui vėl sukosi gyvybės ratai – atėjo naujos kartos, iškirto tas girias, vėl statėsi ir pervadino naujais vardais. Kas suskaičiuos tokias vietas, kieno atminty dar rusena senieji vardai?
Sako – upės vardų nekeičia. Sako – ežerai. Gal ir tiesa. Bet kur dingo mūsų aplinkoje telkšnoję Lungio, Mindžio, Orvio, Domblio, Sednio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio, Vilkokalnio vardai? Tik keletas jų jau vos vos atpažįstami…
Vaikystėje, dar pradinėje mokykloje jau mokėmės literatūrinės kalbos, mokytojas pats dzūkelis jau kalbėjo tobulai, ir mus taisė, taisė… kiekvieną dieną, kiekvieną žodį. Dirbo tobulai. O vėliau jau vidurinėje sovietų laikais mokytojai irgi labai stengėsi, kad vaikai kalbėtų literatūrine kalba visur – ir tarp savęs po pamokų ir namie. Daug skaitėme. Gimtinės tarmė pamažu gulė į medžių paunksmes, į namų kertes išsigandusi žodžio: „Negražu. Nekalbėk taip.“
Elektrėnai – Dzūkijos pakraštėlis, trapus paribis tarp daug ko – tarmių, istorijos verpetuose – valdžių, po­žiūrių, klaidų. Tokiose vietose viskas kinta, net žmonės čia gimę ir augę kažkur išeina, ateina kiti. Paliko Spengla. Paliko Strėva. Liko Kareivonys, Ašakieniai, bet kur gi dingo Gomanta? O kur šiandieną Anykšta, kur gražuolis Puikinas, kur jotvingių krivius menantis Jagudas? O kur skaidravandenė šaltiniuota šventa upelė Runga? Pavadinome naujojo miesto gatves? Po šimto metų jose gyvendami žmonės žinos, kad tai Elektrėnų miesto gatvės. Ir tiek. Ir pats grubiai skambantis miesto vardas Elektrėnai naujakuriams jau nerėš ausies, jis prigis, tam reikia tik laiko. Viską apnešančio dulkėmis.
Lieka senieji vardai, vietovardžiai, pakeitę vietą ir prasmes, gal tai bus medžiaga būsimiesiems mokslo žmonėms, gal atradę jų senovines prasmes jie džiaugsis, pasakos, rašys. O šiandieną svarbiausia tai, kad šitie vardai, vietovardžiai neužmiršti, nau­jai įprasminti knygose, skulptūrose, o svarbiausia – žmonių atmintyje.
Baigiantis Vietovardžių metams Lietuvoje, Elektrėnų savivaldybėje darbas vyko gana sklandžiai. Vietos laikraščiai spausdino gana išsamius straipsnius apie vietovių vardus, atsirado daug entuziastų vietose, žmonės noriai prisiminė išnykusių kaimų, užmirštų šaltinių, miškelių, gojelių vardus. Išleistuose leidiniuose apie Kazokiškes, Semeliškes, Kietaviškes yra pateikti užmirštų vietovių vardai, užlietų kaimų vardai iškalti skulptūrose Elektrėnų skverelyje, buvusių salų pavadinimais pavadintos gatvės naujajame miesto kvartale. Žinoma, baigiantis metams nereikėtų užmiršti, jog žemelėje nėra užmirštų kampelių, senųjų vardų, kuriais jie buvo kažkada žymėti. Visa tai įdomu ne tik mokslininkams, istorikams, kalbos tyrėjams, bet ir mums, gyvenantiems čia ir dabar, nes tai mūsų istorija, mūsų kultūra.
Vėl ir vėl ateina žmogus, jis tarsi dievų siųstas sargas, ateina ir padaro daug. Į Neries regioninio parko direkciją etnologė Ida Stankevičiūtė atėjo dirbti pasiryžusi kalbos, kultūros barjerą tarp Vilniaus krašto gyventojų įveikti, o į kalbos, folkloro ir etnografijos paveldą Ida žvelgė per savo domėjimosi ir suvokimo priz­mę. Temų, kuriomis ji rinko tautosaką, ratas yra išties platus. Tai visų pirma vietovardžiai.
2002 m. vasarą–2006 m. pavasarį Neries regioninio parko teritorijoje ir už jos ribų surinktų etnografijos, folkloro, kalbos, istorijos duomenų vertę sunku pervertinti. XVIII–XX a. Lietuvos istorijos verpetai lėmė, jog labiausiai tyrėjų dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais stokojo mūsų sostinės – Vilniaus – apylinkės. Taip Idos Stankevcičiūtės darbus Neries regioninio parko ir jo apylinkių vietovardžių, mitologijos, tautosakos srityje įvertina archeologas prof. dr.Vykintas Vaitkevičius.
Prie darbo renkant ir fiksuo­jant vietovardžius savo gimtinėje prisidėjo semeliškiečiai, ypač žurnalistė Daiva Červokienė, pateikusi keletą straipsnių apie savo surinktus vietovardžius gimtųjų Semeliškių apylinkėse.
Kokie gražūs, skambūs ir prasmingi mūsų Elektrėnų sa­vivaldybėje esantys vardai:
Seniūnijų vardai – Beižionys,  Elektrėnai,  Gilučiai,  Kazokiškės,  Kietaviškės,  Pastrėvys, Semeliškės,Vievis.
Elektrėnų savivaldybės miestų gatvės:
Elektrinės, Rungos, Draugystės, Šviesos, Taikos, Pergalės, Šarkinės.
Elektrėnų naujamiesčio gatvės: Alinkos g., Atgimimo g., Aukštamiškio g., Ąžuolyno g., Budinės g., Dubijos g., Draugystės g., Dvaro g., Ginėjos g., Grigaičių g., Elektrinės g., Marių g., Obenių g., Pušų g., Raistinės g., Rungos g., Sabališkių g., Samanykščio g., Sodų g., Šaltinio g., Šarkinės g., Šviesos g., Taikos g., Trakų g., Žvejų g.
Vievio miesto gatvės: Ateities g., Bažnyčios g., Beržų g., Birutės g., Ežero g., Gėlių g., L. Giros g., Giros skg., Gluosnių g. Jaunystės g., Kauno g., Klevų g., Knygyno g., Kosmonautų g., Kranto g., Laisvės g., Liepų g., Lauko g., Lazdynų g., J. Milančiaus g., Mokyklos g., Naujoji g., Pakalnės g., Pakrantės g., Semeliškių g., Sodų g., Stadiono g., Statybininkų g., Stoties g., Šermukšnių g., Šviesos g., Taikos g., Taikos skg., Topolių g., Trakų g., Vilniaus g., Vilniaus skg., Vytauto g., Žvejų g.
Semeliškių gatvės: Basanavičiaus g., Bažnyčios g., Ežero g., Nestrėvančio g., Strėvos g., Šilo g., Trakų g., Užupio g., Vievio g.
Elektrėnų savivaldybės kaimų vardai:
Abromiškės, Aleksandrava,­ Alek­­­sandriškės, Alesninkai, Aliniš­kė,­ Alinka, Alksna, Antakalnis, Anupriškės, Apskrita, Ašakieniai, Ausieniškės, Ausiutiškės, Ąžuolinė, Bajorai, Balandiškės, Balceriškės, Baltamiškis, Barboriškės, Barčiai,­ Barsūniškės, Baubonys, Belezai, Bendrės, Beržonka, Bradatiškės, Būda (Kietaviškės), Būda (Vievis), Budiliai, Bukiškės, Burbiškės, Būriškės, Buzeliai, Ciruliškės, Dainava, Dainiškės, Damazava, Dambruvka, Daubos (viensėdis), Daučiuliškės, Daugirdiškės, Diek­cioriškės, Diržonys, Dumblikas, Dzekceriškės, Dzenkūniškės, Eitulionys, Ešerinė, Gabriliava, Gailaičiai, Gaštautiškės, Geibonys, Geniai, Genina, Gervaraistis, Giedraitiškės, Gilūšis, Giraičiai, Girnakaliai, Gojus, Grabijolai, Gulaičiai, Haliampolis, Jagėlonys, Jarmališkės, Jokūbiškės, Jona, Joteliūnai, Juodeliai, Jurzdika, Kakliniškės, Kalniniai Mijaugonys, Kampinė, Kapšiai, Karageliškės, Kareivonys, Karkučiai, Karsūniškės, Katiliškės, Kazerezina, Kazimieriškės, Keliakiemis, Kirtimai, Klevinė, Klykūnai, Kloniniai Jagėlonys, Kloniniai Mijaugonys, Konceptas, Kragžliai, Krivašiūnai, Kryžkelis, Krokšlės, Kulys, Kūnaviškės, Kurkliškės, Kuz­miškė, Laičiai (Beižionys), Laičiai (Semeliškės), Lajus, Lapaika, Lapiakalnis, Latviai, Lazdėnai, Lazdynai, Lelyva, Liaukiškės, Liepikas, Lingiai, Lubaka, Lunkiškės, Mackonys, Mackūniškės, Maitie­gališkės, Malavolė, Malinauka, Malinauka I, Malinauka II, Ma­lūnėlis (Ausieniškės), Malūnėlis (Elek­trėnai), Maskoliškės, Matukiš­kės, Ma­zūranka, Mažiklė, Medžiolai, Meičiškės, Migliniškės, Migūčionys, Mikailiškės, Minina, Mitkiškės, Musteniai, Naručionys, Naujadvaris, Nau­jakiemis, Naujalaukis, Naujalaukis, Naujieji Migūčionys, Naujoji Būda, Navasiolkai (Beižionys), Navasiolkai (Semeliškės), Noškūnai, Noškūnėliai, Nuobariškės, Nuotakai, Obeniai, Paaliosė, Paalkiai, Padūkštai, Pagrenda, Pajurgiškės, Pakalnės, Pakalniškės, Pakleviai, Palapiškės, Pamonaičiai, Paneriai, Paneriškės, Papiškės, Papliauškos, Pasamanė, Patiltai, Peliūnai, Perkūnkiemis, Petrošiškės, Pievaičiai, Pylimai, Pilypiškės, Pipiriškės, Podhaliampolis, Poliesis, Prūdžio­nys, Prūsiškės, Pugainiai, Pūstakiemis, Puščiava, Puzinava, Raistinė, Ravališkės, Rinkaučizna, Rudauka, Rusakalnis, Rusatiškės, Sabališkės, Sausaraistis, Seibutonys, Semeliškės (kaimas), Senieji Migūčionys, Senoji Būda, Senosios Kietaviškės, Signalai, Skynimai, Skirmantiškės, Sodyba, Stančikai, Stelmošiškės, Streipūnai, Strėvininkai, Strošiūnai, Subartėna, Sukra, Suslonys, Šadubalis, Šakaldonys, Šaltiniai, Šaltupė, Šarkinė, Šeiriškės, Šilonys, Šiulgiškės, Šuo­liai, Talpūnai, Tarbiškės, Taureika, Toleikiai, Tvertinės, Užkryžiai, Užu­miškės, Užupiai, Valakiškės, Vanga, Varkutonys, Varliškės, Vasyliškės, Vidugiriai, Vievininkai, Vigodka, Vilkabaliai, Vilkiškiai, Vilūniškės, Vindžiuliai, Vingeliai, Viršuliškės, Zabaka, Zabarija, Zacišė, Zapalina, Zaulcai, Zelvė, Žagarinė, Žalgiris, Žebertonys, Žydauka, Žiežmarka, Žikaronys, Žirginiai, Žuvyčiai.
Elektrėnų savivaldybės upės:
Aliosia, su intaku Zelvės upeliu, įteka į Nerį.
Beržuolė, įteka į Strėvą.
Bražuolė, su intaku Pylimo upeliu, įteka į Nerį.
Dabinta, įteka į Strėvą.
Neris, Elektrėnų teritorijoje pasipildžiusi intakais – Bražuole, Aliose, Rugtūpiu, Žiežmara, antroji pagal dydį Lietuvos upė, įteka į Nemuną.
Rugtupis, įteka į Nerį.
Skersė, įteka į Strėvą.
Spengla, Įteka į Strėvą.
Strėva, su Elektrėnų teritorijoje įtekančiais intakais Beržuole, Dabinta, Skerse, Vuolasta, Spengla įteka į Nemuną.
Vuolasta, įteka į Elektrėnų marias.
Žiežmara, įteka į Nerį.
Ežerai:
Abromiškių ežeras (Lungis), Aklaežeris, Aujėdas, Ausieniškių ežeras. Baka, Bakutis, Bedugnis, Beržiukas, Beržonkos ežeras, Beržuolis, Beržuoliukas, Besenis, Bizdukas, Bliūdukas, Briaunis, Briauniukas, Dabinčius, Dekis, Dėlinis, Dumblaičiai, Dumblaičiai II, Dumblikas, Dumbliukas, Ešerinis, Gackų ežeras, Galnis, Gaštautiškių ežeras, Gaviekas, Gelvaitis, Gelvis, Gilūšis (Pastrėvio), Gilūšis (Semeliškių), Girnakalių ežeras, Ilgis, Jagudėlis, Jagudis, Juodinis, Kapšių ežeras, Katiliškės, Keliakiemio ežeras, Klevžeris, Kregždė, Kūdrelis, Kūdriai, Lapoja, Laumena, Lojus, Luknia, Mažiklis, Meičiškių ežeras, Mergužėlė, Monaitis, Monis, Nabaraučiznos ežeras, Naručionių ežeras, Nestrėvantys, Orys, Pagojis, Pakalnis, Pakalniškių ežeras (Naručionys), Pakalniškių ežeras, (Rusatiškės), Pasamanė, Pečiūra (ežeras), Pikt­ežeris, Pylimų ežerėlis, Prūdas, Salcekas, Sarakas, Sysvantaitis, Skynimų ežeras, Smukuinis, Stančikų ežeras, Stančikų ežeras II, Strėvininkų ežeras, Svinuka, Šeiriškių ežeras, Šiemetis, Šiemetukas, Širinė, Švenčiukas, Švenčius, Šventalerikas, Tapelnė, Taureikus, Tilvikinis, Trumpalių ežeras, Užpurvio ežeras, Vagiekai Didieji, Vagiekai Mažieji, Vaisietis, Varliukas (Pastrėvio),Varliukas (Vievio), Vepriškai Vepriškai, Vievio ežeras), Zelva (ežeras).
Paveldas
Aleksandriškių eglė, Aleksan­driškių uosis, Alinkos pilkapynas, Alkų ąžuolas, Ausiutiškių konglomeratas, Beižionių akmuo, Bražuolės akmuo, Bražuolės tufų atodanga, Giedraitiškių ąžuolas, Grabijolų klevas, Jagėlonių akmuo, Laičių akmenys, Mitkiškių akmuo, Mitkiškių lobis, Mustenių akmuo, Mustenių lobis, Mustenių pilkapynas, Paaliosės pilkapynas I – II, Pajurgiškių akmuo, Paneriškių ąžuolas, Streipūnų ąžuolas, Žikaronių akmuo.
Miškai:
Budilių miškas, Jagėlonių miškai, Kazokiškių-Kaugonių miškai, Panerių miškai, Rusakalnio miškas, Semeliškių–Barbutiškių miškai, Strošiūnų miškai.
Informaciją spaudai paruošė etnologė O. R. Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas