Vietovardžiai, kaimai, gyventojai

Ona Rasutė Šakienė

,,Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, keičiantis gyvenimo sąlygoms, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kuriose gyventa daug žmonių. Tokie vietovardžiai dažnai išgyvena ilgus amžius, net tūkstantmečius“ (geografas St.Tarvydas, 1958 m.).

Rungiai, buvęs kaimas
Rungiai* man girdėti, buva seniau, jau seniau, kai aš gyvenau Salose, tai jau nieka nebuva. Gal Lekavičiuose? Vanda Šumskienė Baliūnaitė
Rungis – lietuvių mitologijoje senasisi malūnininkų dievaitis
Rungių kaimas buva. Vanduo buva išplovęs 8 metrų daubas, išplovė didžiules įlankas, saka vanduo tenai tekėja upeliu ir iš Bezduka ežera, prie pat Baliūnų tai buva didesnė upełė ir praplaudava krantus. Paskui tiesina kelius, vedė vieškelį, prakasė kitur jai vagą ir pasuka kitur. Nelika nei to kaima. Dar senuose cara laikų žemėlapiuose mačiau, buva. Česlovas Kazakevičius
Kai mokiausi mokykloje, mokiniam reikėja išnešiot’ žmonėm pa­kvietimus į balsavimus. Mokytojas visiems išdalina, o aš žiūriu – Rungių kaimas. Tai ir klausiu mokytojo, kaip jį rasti, aš tokio nežinau. O mokytojas man sako kad paklausčiau sava tėva, jis parodys, tada tėvas man ir parodė kur nunešt’ tuos pakvietimus, ale aš visai neprisimenu, kur aš ėjau. Kur tai prie Rungos, nemenu. Ty tik dvi sodybos tokio pavadinimo kaime buva. Paskui visai visi užmirša, matyt jau niekas to net nežinoja, tik dokumentuose dar rašėsi. Vaclovas Kanapka

Rungos upė
Iš pačių seniausių, mažai žinomų ir minimų lietuvių dievaičių – Rungis. Malūnininkų dievas. Na, manysime senovėje ant šio upelio kranto, ištekėjusio iš pelkėse buvusio didelio šaltinio ir tekėjusio per šaltinius, tikrai stovėjo kažkoks senasis malūnas…Upė buvusi šventa, ant jos krantų stovėjusios senosios­ šventvietės. Taip ir norisi cituoti Maironį: ,,Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų…“

Gojus, Lubaka, Rungių kaimas ir upelis

Gojus, Lubaka, Rungių kaimas ir upelis

Rungos upelė tekėjus į rytų pusę, ne taip kaip kitos upės. Sako, šventos vietos buvę, koplytėlė stovėjus. Aldona Skorupskienė
Runga tekėja iš šaltinių, upelia vanduo buvo labai švarus. Žmonys šulinių nekasi, sėmėsi vandenį iš upelia. Abiejose pusėse buvo labai aukšti, statūs krantai, sunku buva užlipt’ su pilnais kibirais, ale vis tiek nešėsi, ba vanduo buva labai geras. Niekas šulinių nekasi. Janina Šeštokaitė-Rusakovienė
Rūbus plovė Rungos upelij rankom, dažniausiai su kultuvėm, nes viskas buvo pasiūta iš namų darbo lino. Rungoj buvo daug žuvies, kai rūbus plauni, labai eina an to šarmo, rankom gali ištraukt’ lydeką. Aleksas Beganskas buvo iškasis prūdu, an upelia Rungos buva uždėjis lieptelį. Domicelė Kazlauskaitė Apanavičienė
Gyvulius girdi, pievos buva an Rungos kitoj pusėj, an Perkū­nakiemia. Runga neužšąla, an kelia buva brasta, plati, lydekos ėja, statūs krantai buva tenai kur dabar tiltas, toliau ji buva lygi, vėl’ vingiuota. Pranas Kazlauskas
Tuose plovuose* žinojom kiekvieną kupstą. Runga ėjo žemyn kilpomis po kokių 30 metrų. Krantai aukšti buvo, ėjo pro Perkūnakiemį. Kai vedė vieškelį, tai vanduo, šaltiniai užako. Česlovas Kazakevičius.
* Plovai (plovas) – užžėlęs ežero ar upės krantas, liūnas.
Rungoj, kur dabar tiltas kaba, pavasarį, dar su sniegu, eidavam lydekų gaudyt’. Rankom gaudim. Lydekos aina neršt’ aukštyn tuom upeliu, tai mes, mergaitis, viena einam vienu krantu, kita – kitu ir ieškam stovinčių lydekų. Mokėjam paimt’ lydeku, mama pamokina griebt’ ir išmest’ ant kranta. Tai ainam ir mėtam. Paskui susirenkam, kai jos jau nusiramina šokt’. Pas mumį lydekas visada viri.
Per Rungu buva medinis tiltas, ėja kelias. Upelis tekėja Dumbliukan. Ty buva labai klampu, tikra bedugni. Aidavam per lantas iki ažera, aplinkui auga krūmai. Saka, tynai, tuose krūmuose, vilkai vedisi vaikus. Pelkynai, tai alksniai, beržai auga. Vaclova Beganskaitė-Girsienė
Prie plento* kur sodai seniau buvo didelis šaltinis. Iš jo pietuosna per pelkėtas, šaltiniuotas vietas tekėjo mažas upeliukas. Jis platėjo, o prie miško, atsimušęs į Ivicko laukus, lanku sukosi rytų pusėn ir jau leidosi žemyn į ežerus. Tas Rungos upelis – stačiais krantais ir geru vandeniu, kad žmonės, gyvenantys prie jo, net šulinių nekasė. Vaclovas Janavičius
* Dabartinio greitkelio Vilnius–Klaipėda.
Dėl Lekavičių kaimo vardo, dėl užrašyto Janinos Šeštokaitės Rusakovienės pasakojimo apie tai, kad ant Rungos upės krantų stovėję ir Perkūno ir Liūto statulos konsultavausi su etnologu profesoriumi Libertu Klimka. Profesorius man pasakė tik vieną frazę, kuri giliai įstrigo atmintin : ,,O, tai gali būti labai gilią senovę menančios vietos. Liūtą, kaip šventą į mūsų kraštus galėjo atnešti dar senieji indoeuropiečiai. Jūsų Runga galbūt ir mena tuos laikus.“
Jau minėjome, jog Perkūnakiemio kaimą nuo Lekavičių skyrė šventasis upelis Runga. Taigi pakartoju sakmę: Perkūnakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta – stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikštu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran. Mama pasakoja. Ty Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vienąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbridus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, kaip užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi. Janina Šeštokaitė-Rusakovienė

Lekavičiai, buvęs kaimas

Lekavičių kaimo žmonės

Lekavičių kaimo žmonės

Saka, kad seniau čia gyvena toks grafas Lecha. Kai užėja kryžiuočiai, tai prasidėja baisus karas. Buva vasara. Kaunasi jiej, o kyla toks baisus juodas debesis ir kai ims tą visą kariuomenę daužyt’ perkūnas, tai kryžiuočiai ne tiek silpni buva, kiek isiganda ir pasilaida visi bėgt’. Taip Lecha laimėja karu, o tų vietu pavadina Perkūnakiemiu. O kaimas kitoj pusėj upelia ir dabar vadinasi Lechavičiais, Lechavičiuose, saka, gyvena koks tai Lecha, vadas kariuomenės, o Perkūnas – vadas Perkūnakiemia. tai lika kaimai kap ty buva, kap tai kariava. Buva čia ir turkai, buva užejį, a, kas čia neja…Juozas Kučinskas

Vietovardžiai
Auksa kalnelis, Blindynas, Busila lizdas, Dumbliukas, Gojelis, Grabliukas, Grablius, Juodpurvis, Lekavičiai, Ošeikas, Pakrantė, Pavieškelys, Petrakampia sala, Smaliarnia, Telėdnikas. Aleksius Sinkevičius

Gyventojai
Kaime gyvena Vankevičius Stasys, Vėželis Vaclovas, Kazlauskas Pranas, Kazlauskas Aleksandras, Kačenauskas Viktoras, Beganskas Aleksas, Beganskas Ignas, Ivankevičius Jonas, Girsa Pranas, Junevičius.
Gatvinis kaimas prasidėja prie Rungos kranta, kur dabar pėsčiųjų tiltas, čia stovėja Prana Kazlauska namai, toliau iki Kakliniškių, iki Raistinės aja kelias iki Abromiškių. Palei keliuku visur stovėja namai. Už Kazlauska Prana aja Beganskų sodyba, revas, už jo Junevičius, Narušia žentas. Kitoj kelia pusėj stovėja Vėželia Vacia sodyba, ir kitų Kazlauskų namas an dviejų galų, vienam gyvena Zigmas, kitam Jonas, dvi šeimynos. Kur dabar benzina kolonėlė. Toliau – Vankevičiai, o Ivankevičiai gyvena netoli plenta. Visų trobos buva medinės, dviejų galų, daugelia su gonkom nuog darželia pusės. Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė
Seniau ėja kelias nuo Abromiškių per Alinką ir an Lekavičių. Prie Rungos sukosi į kairę an Perkūnakiemia, kitas – an Gojaus, Lubakos. Kaimas buvo siauras, ilgas. Pranas Kazlauskas
Kitoj Rungos upelio pusėj buvo Lekavičių kaimo žemė. Tenai gyveno Kačėnas, Vėželis, Beganskas, Junevičius, Girsa. Vaclovas Janavičius

Gojus
Miškas Gojus
Gojus – šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Vėliau, krikščionybės laikais, Perkūnakiemio kaime labai trankėsi perkūnas, augo dideli medžiai ąžuolai. Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams. Bronius Levickas

Gojaus miško pilkapiai
Tėvas pasakojo, kad senovėj šiose apylinkėse ėjo dideli karai, tai Gojaus miške yra palaidota daug kareivių. Vaclovas Janavičius
Karves ganėm miške, tai ty yra kurgonai. Man mama pasakoja, kad miške prilaidota daug kareivių. Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė
Gojaus miške, už Loibos sklypų, buva labai daug vadinamų kurgonų – labai senų kapinių. Mama pasakoja, kad kas tai buva atvažiavį, ty kasinėja. Ar rada ką, nežinau. Anelė Mitraitė-Švenčionienė
Gojuje per karą vokiečiai labai išpjovė medžius, daugiausiai storas, dideles pušis prie Sūriaraisčio. Vardas kilęs gal nuo jo formos – panašus į sūrmaišyje suspaustą sūrį, o gal nuo jame buvusio sūraus (gal mineralinio?) vandens. Tenai buvo daug sūrių šaltinių. Pranas Česonis

Kaimas Gojus
Gojus – senovėje šventas miškas, jame yra trys grupės pilkapių, dabar vadinamų skirtingais vardais – Perkūnakiemio, Mijaugonių ir Gojaus. Perkūnakiemio pilkapiai labai apgadinti, tenai buvo dirbama žemė, ganomi gyvuliai, vėliau, tiesiant geležinkelį link elektrinės, visai iškasti, sunaikinti, tik pakraščiuose dar likę atskiri pilkapėliai. Mijaugonių pilkapiai yra sujaukti lapių olomis ir iškasinėti vietos gyventojų ir vaikų, keletas radinių, kuriuos su Kietaviškių vidurinės mokyklos mokiniais atliko mokytojas Makackas, yra atiduoti Kaišiadorių muziejui. Pats didžiausias Gojaus vardu vadinamas pilkapis yra netyrinėtas ir laukia savo eilės.
Pagal archeologą dr. Vykintą Vaitkevičių – tai senovėje Perkūnakiemio kaimo apylinkėse vykusių mūšių su kryžiuočiais, kurie ypač dažnai puldinėjo lietuvių šventvietes, norėdami jas sunaikinti karių, žuvusių tuose mūšiuose pilkapiai, todėl Gojus iki mūsų laikų atėjo kaip šventos vietos, kuriose buvo aukojama ir meldžiamasi. Kaimas šiose vietovėse kūrėsi vėliau, ilgai čia dar stovėjo šventu vadinamas ąžuolas Gojaus Lubakos kaime, kuris buvo nupjautas tik apie 1 – ajį pasaulinį karą. Vietos turėjo vaidilutės Lubakos vardą, šie du kaimai neatskiriamai susiję su pilkapynais senovėje, su Gojaus pilkapių vardu.
Senoliai Gojų vadino Šventos Lubakėlės rojumi. Iki XX a. pradžios ant kalnelio stovėjo šventas ąžuolas, toks aukštas ir storas, kad iš visų apylinkių buvo matomas, o jį apkabinti

Didysis Gojaus pilkapis

Didysis Gojaus pilkapis

galėjo tik penki vyrai, susikabinę rankomis. Gojaus kaimo sodybos buvo arti viena kitos, apsodintos įvairiausiais medžiais. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė
Vietovė Užkarčemys. Palei Prakusą, kur Janavičiai gyvena, yra Užkarčiamys, nes tenai seniau gyveno žydas ir laikė karčiamą. Bronius Levickas
Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Bronius Levickas
Janavičius Augustas pasakojo, kad Gojus senovėje buvo ąžuolynas, tik per žemės reformą žemė buvo išdalinta žmonėms. Pranas Česonis

Lubaka, k.
Kaimo pavadinimo kilmė
Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Per­kūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo ir Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka. O seniau pasakojo taip. Kai ėjo kryžiuočiai ir pradėjo naikint senas šventvietes, tai vaidilutė Lubaka tiek verkė, kad ištekėjo upeliu per pievas, per šaltinėlius į Prakusą, tai kaimas ir buvo pavadintas jos vardu. Bronius Levickas
Tėvas pasakojo, kad Lubakos kaimas buvo vadinamas „Šventa Lubakėlė“. Sako, ty žmonės nenorėjo nieko dirbt’ – sėdės ant tvorų, žiūrės vieni in kitus ir šnekėsis, tai ir vadino taip. Vaclovas Janavičius
Dar menamas Glembockos dvaras, karčiama ir pašto arklių stotis. Žemės priklausė Andriui Janavičiui. 1923 m. glembockiečiai, kurių kaimas buvo archajiškas, žemė sudalinta rėžiais, tapo sklypininkais. Kaimą vadino Lubakos vardu, Gojaus Janavičiaus viensėdis irgi atsidūrė Lubakos kaimo teritorijoje. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė

Šėtono raistelis
Mūsų žemė, kur trobos stovi, vadinasi Šėtona raistelis.. Vaidenosi labai. Naktim nevaikščiok, paklysi. Filomena Malašauskienė

Raistinė, buvęs kaimas
Vietovardžiai
Auksinis kalnelis, Bala, Blindinė, Duobełė, Dvara daržas, Kampas, Kapčiai, Kupstynas, Mažylis, Pas šulnį, Pas Dumbliuką, Pakriokšnis, Petrakampis, Po alksniais, Pušynėlis, Raistinė, Revas, Salaitė, Samanynas, Spalna, Šiłalis, Telėdnikai, Už Jakelia kluona. Aleksius Sinkevičius

Pilkapiai
Prie Sajetų buva kapčiai. Mama pasakoja, kad buva karas ir per karu upelis ty krauju aja, kiek žuva. Paskui pušyne ty kapčių yra. An Sajetų lauka mokytojas vedžioja, ty radau tokį dzvanelį, tai mokytojas ty turėja tų gelažėlių. Mokytojas pasakoja, inlankoj, in klonį, kada tai per karu buva padėta dėžė auksa. Ty Mažiklėj. ­Janina Jakelytė Petkevičienė

Kaimas
Pusiasalis – dar Raistinė, ant kalna – Alynka, toliau buva Mažiklė.
Seniau visi kaimai buva kupetoj, per vidurį aja kelias, abiem pusėm namai stovieja. Paskui jau isiskirsti, išieja an sklypų, statėsi. Pranutė Olubaitė Sajetienė
Kaime gyveno 7 gyventojai – 3 Jakeliai ir 4 Sajetai. Jakeliai – Motiejus, Ignas ir Petras. Sajetai – Aleksas, Stasys, Juozas ir Martynas.
Viduriu gatvės aja kelias, vienoj pusėj gyvena Jakeliai. Ignas ir Motiejus, toliau auga labai didelės kriaušės ir gyvena Petras. Prie tėvelia namų auga dvi liepos, jose gyvena gandrai. Sajetai gyvena už Pakriokšnia upelia. Kaimas sėdava savo laukus šniūrais, buva dūminės pirkios. Janina Jakelytė Petkevičienė
Raistinės kaime gyvena Jakeliai, Greželis, Sajetų žentas ir Sajetos, a palei ažeru stovėja pona Naruševičiaus dvarelis. Dvarelis nebuvo didelis, menu, ateidiniejam dirbt’, namas buva medinis, gražus su langinėm, menu kad buva svirnas. Buva ženotas su našla, vyresne už savį, turieja daug žemės, gyvulių. Paskui po kara jiej išvažiava Lenkijon. Menu buva ardinarščikų namas, tenai jiej atskirai gyvena.
Raistinės k. – Pranutė Olubaitė Sajetienė
Raistinės kaime stovėja Kazimiera Naruševičiaus dvarelis. Janina Jakelytė Petkevičienė.
Po vyro mirties žmona Karolina Pacevičienė ištekėjo už Kazimiero Nariavičiaus, kuris turėjo dvarą Raistinės kaime, ir taip pasiėmė visas žemes. Jiems labai sekėsi, turėjo kumetyną ir daug kumečių. Marijona Loibaitė Gedminienė
Kur dabar jachtklubas buva Naruševičia žemi, visos apylinkės, net iki poliklinikos. Kur restoranas, – jau Junevičia žemė. Junevičius vėłi milu, moterys audė naminius vilnonius audeklus,vėłė tuos audeklus vėlykloj ir siuva jarmėkus, per karą prie vokiečių pas Junevičių buva ir pieninė. Ir aliejaus spaudykla. Boleslovas Pruskas

Alinka
Vardo kilmė
Sako, senų se­no­vėje kur dabar an kalno stovi pilkapiai, buvus alka, tenai melsdavosi, šventa vieta, bet paskui visi užmiršo ir pradėjo vadinti Alinka. Dambrauskas
Alinkos kaima, kur gimiau, pavadinimas nuo aludės, ty seniau alų gamina. Netoli buva Raistinė, o ty – Narušia palivarkas, priklausi Abromiškių dvarui. Veronika Vėželienė
Vietovardžiai – Alinka, Alksnynas, Baltaraištis, Daržinėlė, Dubija, Ignasiaus skynimas, Ivoniškis, Kampai, Karklynas, Kapčiai, Kupstynas, Kaukolius, Margai, Pas šaltinį, Pas grūšelą, Pas ievą, Peliuga, Prūdelis, Pusmargis, Šakelės, Skynimai, Smičkovos raistelis, Velnio raistelis. Jonas Sabonis
Buva baikų apie kokius tai karus. Kariuomenė bėga per Puikiną in šitu kraštu Žvėrinčiaus įlanka, gal bijoja trauktis, tai čia raiti šitoj siauroj įlankoj inlūža, tai , saka, pasitapina – ir kareiviai žuva ir arkliai nuskenda. Susmuka po ledu.
Buva Mažiklės ežere Žvėrinčiaus miškas tai armijų suvarė Žvėrinčiun, ty iš trijų pusių sąsiauris, Šlekčionka su Mažikle, apie 30 metrų plotis. Per ladu. Daug ty prisitapina. Ežeran sukiša.
Sladkevičių Rafalką visi vadina japonu. Tai saka, kad jo senelis ar prosenelis buva nuog senų karų usilikis japonas. Sladkevičius dar mana jaunystėj vadina japonais. Juozas Kučinskas

Kakliniškių k.
Yra manoma, jog kaimo vardas yra kilęs nuo šiose vietovėse kažkada gyvenusio dvarininko Koklino.
Kaimas priklausi dviem dvaram. Ėja dyrbt’ ir Gabriliavos dvaran, ale kita kaima pusi ėja Naruševičiaus dvaran. Boleslovas Pruskas
Vienon pusėn vadinosi Derešiukai, toliau aja Gabriukai, an dviejų vardų. Kas ty buva? Ir žemi. Derešiukai in Sabališkes, Gal priklausė Abromiškių dvarui ir gyvulius gani, ir dyrba ir laidojasi atskirai – derešiukai an Sabališkių kapinių, Gabriukai priklausė Gabriliavos dvarui, net sava kapinėlas turėja. Šita vieta kaip tai iš visų pusių grioviai, upeliai, šaltiniai. Aja grioviai in Prakusu, kitoj pusėj aja iki ažera. Adelė Šimonytė Vėželienė
Kiek menu, Kakliniškių kaimas buvo didelis, jame gyveno: Malašauskas Boleslovas, Kumeliauskas Martynas, Šimonis Martynas, Šimonis Mykolas, Šimonis Stasys, Šimonis Vladas, Vėželis Pranas, Vėželis Martynas, Vėželis Zigmas, Vėželis Andrius, Leščinskas Juozas, Jakelis Juozas, Janavičius Benediktas, Janavičius Pranas, Janavičius Martynas, Česonis Vladas, Malevičius Vladas, Olubas Bernasius, Olubas Zigmas, Olubienė Ona, Mickus Zigmas, Janulevičius Zigmas, Giraitis Olesius. Malašauskas Boleslovas
Mūs kaime buva tokia mada – jei paklausi žmogų jo tikra pavarde, tai stovės, žiūrės, akis išvertį, koks čia žmogus, iš kur? Beveik visus vadina tėvų vardais. Jei tėvas Raulas, tai Rauliukai – Raula Martynas, Raula Zigma… Mūs tėvas Stasys, tai mes – Stasiukės. Kavolis buva, nu kalvis, tai ne Malašauskai, o Kavoliai, Kavoliukės. Žmonos irgi buva pagal vyra vardu – Stasienė, Andriuvienė, Pranienė, pavardės buva tik dokumentuose. Mana vyra Vėželia buva trys broliai – Martynas, Zigmas ir Pranas. Adelė Šimonytė Vėželienė

Migūčionys
Kaimas buva didelis. Gyvenam Leketavičiai, Kazlauskai, Zarembai, Vėželiai, Stanevičiai, Bagdonavičiai, kiti Vėželiai, Arnatkevičiai, Malašauskai. Visi gyvena palei keliu, skaitės Naujos Migūčionys, ba buva ir Senos Migūčionys.
Buva, kad įdomiai vadina kai ką. Tokių Janį tai Kumelaite vadina, buva Gorodova Jonas, Džiana Algirdas, buva mergos Ributės.
Vadina ir vietas visaip – buva Barščiukų laukas, Juodiškės, Vispa, Tarpumiškis. Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė
Yra kaimas, vietovė vadinama Gervaraistis. Yra raistas, pelkė Gervaraistis, jis apsauptas Gervaraisčio miško, netoliese prateka upė Žiežmara. Manomai vardas kilęs nuo čia gyvenančių paukščių gervių.netoli išteka upelis Pakriokšnis

Pustakiemis
Vardo kilmė
Sako, seniau čia buvo plyni laukai, dar miškai ošė. Žmonės kūrėsi dykoje vietoje. Kiti sako, kad kai užėjo maras, tai nušlavė kaimą, visus alei vieno išguldė. Liko tuščios sodybos.
Ir apie baisius dalykus pašneka žmonės – neva šitas apylinkes labai nuteriojo maskvėnai, kai prieš kelis šimtus metų jie čia buvo užėję. Pasakojo diedukai. O pagal rusišką liežiuvį – pustoj. Tai liko Pustakiemis.
Mūsų kaime gyveno A. Zaremba, cariniais laikais platinęs lietuviškas knygeles, gimę kunigas Aleksandras Alkovikas, Operos teatro solistas Pranas Zaremba, žurnalistas Juozas Malašauskas. Juozas Kundrotas
Kaimas priklausė Gabriliavos palivarkui, buvo karčiama, priklausiusi Oginskienei, ją laikė žydo J. Šmui­lovičiaus šeimyna. Pustakiemio kaimą valdė dvarininkai Matusevičiai.
Kaime gyveno Zarembai, Maciulevičiai, Kundrotai. Veronika Tamošiūnienė
Kaime buva vietų su visokiais vardais, buva Užubalis, Svalkė, Skynimai, Sidara raistas. Buva ir pravardžių visokių. Mana vyra tėvai gyvena an gala kaima, tai ir vadina Galiniai. Menu dar gyvena žmogus, vadina Batas. Emilija Vaicekauskaitė Zarembienė
Pustakiemio kaime yra gimęs kultūros veikėjas, rašytojas publicistas Juozas Kundrotas. Įsteigtas Botanikos draustinis, saugantis rudeninio vėlyvio natūralias augimvietes. Veronika Tamošiūnienė

Gabriliava
Iš dvaro istorijos

Gabriliavos dvaras

Gabriliavos dvaras

Vincentas Matusevičius Lietuvos 1831 m. sukilimo Trakų apskrities būrio vadoas. Matusevičiai valdė Ausieniškių ir Gabrliavos dvarus.
Girdėjau tokią šneką, kad senovėj vieną iš savo dvarų koks tai Abromiškių dvara ponas padovanoja savo dukteriai Gabrielei. Paskui jau dvaras sunyka, lika tik kaimas Gabriliava. Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Gabriliavos dvare gyvena ponas Matusevičius, jis turėja kelis 100 – tus hektarų žemės, jam priklausė daug kaimų – Pustakiemis, Migūčionys, Batrakėliai, Gilučiai. Jadvyga Rikterytė Arnatkevičienė
Dvaro parką iš visų pusių apstojusios aukštos eglės, vidinėj pusėj – stuomeningi klevai ir liepos, tarp jų tiesėsi jaukios, tvarkingos alėjos, pro pilkus medžių kamienus gelsvavo dviaukštis pastatas. Parkas taisykligos ovalo formos slėpė rūmus nuo svetimos akies, prie dvaro stovėjo ūkiniai pastatai, klėtys, oranžerijos. Medinių pastatų virtinė čia atsiveria visu savo grožiu ir harmonija.
Moliakasų kalnas kadaise buvo apaugęs mišku ir ponas leido tą mišką kirsti, pasidaryti ne tik malkų, bet ir pasistatyti sau namus. Sako, kiek dvigalių trobų atsirado.
Senelis Juozas pasakojo, kad Gabriliavos dvaran suvažiuodavo apylinkių grafai, dažnai vykdavo baliai, grodavo orkestras, o kaimo žmonės klausydavo išėję iš trobų tos muzikos. Sako, jis leisdavo ateiti į koncertus ir paprastiems žmonėms. Juozas Kundrotas
Kaimas seniau vadinosi Grižkelia, vardas toks buva. Menu seniau reikalava uždėt’ lentełi an vežima, jei kur toliau važiuoji. Su kaima vardu. Prie vežima reikėja pritvirtint’, kur šone pririšt’, menu dar. Tai menu buva parašyta Grižkelio kaimas. Gabriliavos tai dvaras buva. Čia visur jo žemės, paskui čia daug kas gava žemės, statėsi, atsirado kaimas.
Vaikai ganėm gyvulius. Miške an Vyspos ganėm. Jaronimas Zajančkauskas

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1