Vietovardžiai, kaimai, gyventojai

Ona Rasutė Šakienė

Gyvenamųjų vietovių vardai – kultūrinės atminties lobynas. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir kalbininkų domėjimosi sritis, tačiau kasdienybėje pasimiršta, jog tai ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas.
Gyvenamųjų vietovių vardai – tai savotiški kodai, apibūdinantys bendruomenes arba jų gyvenamą aplinką – buvusio/esamo gamtovaizdžio ypatybes, kraštovaizdžio elementus, gyvenusių žmonių verslus, socialinį statusą, istorinius įvykius, kaimų įkūrėjų pavardes, bendruomenių būdą.

Sabališkių k.

Aplinkui buvo daug ąžuolynų. Kadaise Sabališkių ąžuolynas pri-klausė dvarui, paskui buvo valdiškas. Pranas Česonis
Nuo Kučinsko sodybos per Sabališkes ėjo kelias iki skalda grįsto, vadinamo Jekaterinos, vieškelio. Palei tą keliuką dešinėj pusėj buvo likę labai senos didelės pušys. Sako, kad šiose vietose senovėj buvę dideli miškai. Pušys storos, jų šakos vietomis net žemę dengė. Gal gyveno sabalai, kad Sabališkės. Aleksas Račkauskas
Sabališkėse seniau buvo didelės dvaro arklidės, Kuliešius dirbo ūkvedžiu. Elena Čižauskaitė-Gudelienė
Grafas Pliateris labai mylėja arklius, laikė žirgyną, apie 40 arklių. Dvidešimt žirgų tik važiavimui, jojimui. Važinėja karietoj, kinkytoj še­šiais žirgais. Juozas Kučinskas
Sabališkės priklausė dvarui, tik dvarų porceliavimo metu žemė buvo padalinta kumečiams. Vaclovas Kanapka
Sabališkij buva Sabonių. Seniau Sabališkėse gyveno Šumskai, Mastauskai, Kučinskai. Gyvena Sinkevičiai, Dubosai buva jau kitoj pusėj. Kanapkai gyvena pačiam gale kaima. Kur kelia žiedas – Jackevičių trobesiai stovėja, dar stovi seni kaštonai. Paskui Čižauskai, ilgas sklypas ėja, pieva poliumas, daug gero šieno tenai buva galima pasipjaut’, paskui gyvena Urbonai. Lika laisvos žemės, pasiūlė Kučinskui tenai ait gyvent.

1812 m. karų, ėjusių per Abromiškių žemes, braižytas vietovės planas

1812 m. karų, ėjusių per Abromiškių žemes, braižytas vietovės planas

Buva Aukštašilia kalnas aukštas, Daržinėlėj dideli ąžuolai auga. Vaclovas Kanapka

Kapinės

Grafai seniau dar norėjo pastatyti bažnyčią ir ieškojo tinkamos vietos. Apžiūrėjo gražų kalnelį, suvežė daug akmenų, pasamdė darbininkus. Darbininkai ir klausia: „Ant ko gi statysim bažnyčią?“ Grafas klausia: „Tai ant ko gi reikia?“ Darbininkai jam: „Reikia ant žmogaus galvos.“ Grafas susimąstė: ,,Gerai. Kas eis pirmas, jos keliu pro šalį, tą ir paaukosim po pamatu“. Kaimiečiai tuoj sužinojo. Niekas niekur nevaikšto, net gyvulių negirdo, užsidarę trobose sėdi, nieks nenori po pamatais pakliūti. Po trijų dienų atjoja grafas ir klausia: „Ar radot ką nors?“ Darbininkai: „Ne, grafe, būsi pirmas.“ Išsigando mažumėlę grafas, bet nepasimetė: „Tai tada nereikia, aptverkit šitą kalnelį akmens tvora, tegu bus kapinės.“
Taip ir atsirado Sabališkių ka­pinės, tenai seniau grafai laidojosi, o paskui jau Pliateris pastatė koplyčią, koplyčioje grafai ir laidojos. O ta vieta, tas kalnelis ilgai dar vadinosi bažnyčiavietė, yra senuose že­­mė­lapiuose. Dabar jau išsiplėtė Sabališkių kapinės. Aleksas Račkauskas
Grafai anksčiau laidojosi, ne rūsiuose, paskui Pliateriai pastatė koplyčią ir čia pasilaidojo. Už koplyčios ir kiti grafai seniau palaidoti. Vytautas Skorupskas
Kai aš dar vaikas buvau, grafienė užpirkdava mišias koplyčioj­, atvažinėja kunigas. Abi su Naruševičiene sėdėja koplyčioj lomkose. Žmonės buva lauke. Ilgai dar žmonės meldėsi kapinių koplyčioj, grafienei išvažiavus Lenkijon, ilgai dar majavas giedojo. Paskui uždraudė. Janina Jakelytė-Petkevičienė
Koplyčios paveikslai vėliau piešti, pradžioje nebuvo. Nepamenu. Piešė iš Vilniaus, buvo atidarymas, kunigai buvo atvažiavę, vėliau buvo majavos, kaimas rinkosi. Priekyje buvo gražūs laiptai, marmuriniai, paskui juo išdraskė, išlupo sovietmečiu. Vytautas Skorupskas

Abromiškių kaimas

Žemėlapyje esama vietovėje iš­nykusių vardų. Vietovėje pažymėtoje Žagarinės vardu šiuo laiku jau yra Migūčionių kaimai arba senajame, ranka pieštame žemėlapyje atsirado netikslumų, tačiau nemanau, kad vardas buvo sukurtas. Įdomu tai, kad šalia Puikino ežero pažymėtas kažkoks dvaras ir Užumiškio vietovė, kurioje žmonės dar mini buvus kažkokį palivarką. O.Š.
Anoj pusėj vieškelia buva Abromiškių kaimas, gatvė. Vaclovas Kanapka
Senovės laikų radiniai. Už tvarto žemai bala, kupstai, kemsynai, ten durpyne radau sudeginto ąžuolo liekanas ir ąžuolinę kuoką. Kotas ir galva tokia kaip puodas, nutašyta kirviu, gal sena. Kažkur nusimėtė, patys dabar nerandam, sūnus vis ieško. Čia ant kalniuko iškasė didelį akmenį. Sako, vėjo malūnas čia buvęs, vieta ir vadinasi Malūnėliai. Žmonės čia gyvenę senais laikais. Aldona Skorupskienė
Senų Abromiškių kiemavietė ėja lygiai su dabartiniu plentu, čia pro mana namus iki Sabonia ėja gatvė, namai iš abiejų pusių galais stovėja. Čia seniau kitu vardu, lyg Kurmiškėm, kaip girdėjau, vadina, tik paskui prie dvaro jau Abromiškėm pavadina. Stasys Šareika

Abromiškių kaimo žmonės rugiapjūtės darbuose

Abromiškių kaimo žmonės rugiapjūtės darbuose

Abromiškių kaimas buva didelis. Seniau visus vadina viso­kiom pravardėm, reta katro tikrą pavardę žinojam. Kapačiauskas buva Navikas, Strasevičius – Biskelis, Kitas Kapačiauskas – Barliukas, Greželiai – Janeliai, Dubosas – Bibas, Dubosienė – Meška, kiti Dubosai – Dzindzirai, dar kiti Dubosai – Mackai, buva daug Dubosų, daugiausiai juos vadina senelių vardais. Ona Urbonaitė Kazlauskienė
Visais laikais čia buva karų. Baba pasakoja, kad čia ėja prancūzai, jie buva labai žiaurūs. Čia palei šaltinėlį daug jų buva prikavota. Saka, čia vyka susirėmimai, daug jų čia žuva. Link Auseniškių, kap darė keliu, tai iškasė labai daug žmonių kaulų, seni žmonės pasakoja. Per mumį ėja karai, frontas. Kap šaudėsi rūsai su vokiečiais, buva baisu, mes su mama sėdėjam sklepe. Po kara vaikščioja partizanai. Pro mumį dažnai praeidava, čia gyvena tokios Olubaitės, tai vis pas jas ateidinėja. Stasys Šareika

Abromiškių dvaras

Senas vietovės vardas – Kurmiškės. Priklausė dideliam Strėvininkų Oginskių dvarui.
Apie 1524–1531 m. Ona Hriniūtė Janavičienė iš Strėvininkų dvaro savininko nupirko didelį žemės sklypą, vėliau prijungė turėtą vyro žemę, jai dovanotą, ir po vyro mirties antrą kartą ištekėjusi už Abrahamo Poniatovskio, perleido vyrui visą savo ūkio reikalų tvarkymą, todėl Poniatovskis yra laikomas dvaro įkūrėju. Jo vardu buvo pradėtas vadinti ne tik dvaras, o ir šalia dvaro įsikūrusi gyvenvietė.
1571 m. Poniatovskis Abro­miškių dvarą su žemėmis, miškais ir Mindžio, Arvio, Domblio, Sedmio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio ir Vilkokalnio ežerais bei prie kelio stovėjusia karčema pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui. Apie 1600 m. buvo įkurta kalvinų bažnyčia, kiek vėliau – socijonų bendruomenė. Tai evangelikų tikėjimo atšaka, buvusi labai populiari tarp labiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Senosios maldyklos vieta nėra nustatyta, bet spėjama, kad kalvinų ir socijonų kapinės yra buvusios toje vietoje, kur dabartinėse Sabališ­kių kapinėse stovi Klevinskių, (Volminskių) Raesų ir Pliaterių koplyčia. Dvaras ėjo iš rankų į rankas, priklausė Klevinskiams, Raesams ir Pliateriams. Iš enciklopedijos
Vieną sykį tėtis minėja, kad diedukas sakė, kad čia buvę Bychovcai, paskui Klevinskiai, rodos, jie čia ir palaidoti, paskui jau po prancūzų likę Rajesai. Grafo dukros kai auga, tai jom mokytojai buva iš Prancūzijos, o grafienė buva lenkė iš Varšuvos, saka, turtingos giminės, turėja tris dvarus. Grafas valdė daug teritorijų – iki Vievio, visų apylinkių, dvarelių, palivarkų vyriausias buvo. Buvo geras žmogus. Nelaimė ar gaisras visada žmogui padėjo. Buvo jumoristas su faniberija, didžiuodavosi savo turtu ar titulu. Vaclovas Kanapka
Man atroda, jis valdė visus dvarus – ir Mijaugonių, ir Gabriliavos, ir Žebertonių, ir Obenių. Genovaitė Strasevičiūtė Strasevičienė

Žebertonys

Kunigas Č. Krivaitis

Kunigas Č. Krivaitis

Ty koks tai palivarkas buvis. Ona Kazlauskienė
Mano diedukas Mykolas Kazakevičius buvo Pliaterio kūčeris. Jie gyveno Žebertonių palivarke. Mano tėvas ir jo sesuo tenai išaugo. Diedukas Kazakevičius buvo atvažiavęs kažkur iš Žemaitijos, motina Marcelė buvo kilus iš Dainavos nuo Žaslių. Janina Kazakevičiūtė Medzikauskienė
Kunigas Krivaitis – mano pus­brolis. O buvo taip. Diedukas turėjo du vaikus – mano tėvą Vaclovą ir dukterį. Išaugus mano teta ištekėjo už kažkokio Krifkos (gal buvo sulenkinta pavardė), jie turėjo du vaikus – Česlovą ir mergaitę, kuri maža mirė. Paskui teta išsiskyrė su Krifka, ji buvo labai ambicinga, paliko sūnų Česlovą pas diedukus ir išėjo tarnauti Gabriliavos dvaran. Išaugęs Česlovas išėjo mokytis į Seminariją, Baigęs mokslus dirbo Žiežmariuose, paskui Žilinuose, Vilniuje, Šv. Mykalojaus bažnyčioje, vėliau tapo Kurijos kancleriu, Vilniaus arkivyskupu, tvarkė visus reikalus. Prie Neries upės šalia Dūkštų miestelio buvo pastatęs didelę vilą su daug gražių pastatų ir kriokliu ant upelio. Gražiai sutvarkė aplinką. Paskui dirbo Kernavėje, tenai viską sutvarkė. Palaidotas Kernavėje, prie bažnyčios. Janina Kazakevičiūtė Medzikauskienė

Dembina

M. J. Riomerio rezidencija tapo žmonos Rachelės de Raes (1783–1855) kraitis – Trakų apskrityje buvusi Dembina, atitekusi jai kartu su Karkliškių palivarku, kai Trakų pataurininkio Pranciškaus de Raeso našlė Judita Jelenskaitė de Raes, nujausdama artėjančią mirtį, 1799 m. ištekino vienturtę šešiolikmetę dukrą už Daugirdiškių dvaro savininko M.J. Riomerio. Dembina tapo jaunavedžių vasaros rezidencija. Tai buvo Pranciškaus de Raeso pastangomis neseniai įsteigtas palivarkas, atsiskyręs nuo Abromiškių dvaro. Pirmieji savininkai – Rachelės tėvai – jame apsigyveno 1785 m.
Aplink Dembinos dvarą iš­si­dėsčiusios artimiausių giminių valdos: Rachelės pusbrolio Vilhelmo de Raeso Pliaterio Abromiškės, brolio Juozapo Strėvininkai ir Paneriai, priklausę jo žmonai Aleksandrai Puzinaitei, pusbrolio Aleksandro Rio­merio Vertibiškės. Karkliškių palivarke ilgą laiką gyveno duktė Ana, ištekėjusi už Ksavero Druckio-Podbereskio. Pridėjus M. J. Riomerio Daugirdiškes Trakų apskrityje susidarė plati „Romerių“ erdvė, palaikanti intensyvius komunikacinius ryšius. Iš enciklopedijos
Buva dvaras, buva medini koplyčia, buva grioviai, gal tvenkiniai, stovėja trys namai. Seniau tai saka, Riomeriam, tada jau Tiškevičiui priklausi, Užtrakia ponui. Menu, čia buvis Dembinos dvaras, paskui Dembinos dvara žemi išdalina, tai žmonės du namus išardi, o iš trečia buva padaryta mokykla.
Namas buva didelis ilgas, apie 30 metrų ilgia, 12 pločia. Aplink didelis sodas, medžiai visoki. Mokyklai buva duota apie 10 hektarų žemės, tai beveik visa žemi buva tas sodas, tvenkinukai, upelis ėja iki Kurkaučiznos, buva koplyčia, dar likį akmenų, pamatų. Kryžiai iškalta. Katalikų. Lionginas Sakalinskas
Aš dar ajau Dembinon mokyklon, ale neilgai, paskui egzaminus laikim jau Žebertonyse, aidavam per Dembinos dvaru, palei parku, menu medžiai dideli, dvaras apgriuvis jau buva, matim kokius tai paveikslus pro langus. Jadvyga Ratkevičiūtė
Gyvenamas namas buvo medinis, dvaras buvo likis dar. Didelis toks, gražus. Buvo įrengta salė ir mokykla. Prie sovietų viskas buvo sunaikinta, išrengė, išvežė. Plikas laukas lika. Suartas. Buvo likusių medžių. Dembina – iš lenkiška, lietuviškai – Lazdynai. Juozas Varankevičius
Koplyčia buva už raista, už pelkės an kalna, saka, koki tai vienuoliai gyvena ty.  Kalneli ir dabar vadina „Po koplyčia“, dar buva toks kalnelis, vadina „Kiaulių kapinės“, gal kiaułas kavoja, kokia liga buva. O tiej vienuoliai prie cara dar, seniai, toj vietoj ir gyvena, saka, keturi vienuoliai.  Žemė gal Dembinos buva ir miškas Dembinos.  Prieg Lietuvai pavadina Lazdynai.  Pipiriškių piliakalnis toliau, už 4 kilometrų, labai gražus kalnas. Aplink pievos, vienoj pusėj ežeras, kitoj pusėj ežeras. O kalnu vadina Kepeliušu. Kitaip nevadina. Gal panašu? Pasakojo Jadvyga Ratkevičiūtė

Giedraitiškės

Iki XVII a. Giedraitiškių apylinkių žemėse aptinkama kunigaikščių Giedraičių pėdsakų – senųjų statinių liekanų, o dabar  likęs tik vietovės pavadinimas ir kaimo senkapiai.

Giedraitiškių ąžuolas

Giedraitiškių ąžuolas

Vėlesniais laikais, sakoma, čia gyvenęs Abromiškių dvaro valdytojas Kurkovskis, todėl vietovės ilgai buvo vadinamos Kurkovščizna, dabar grąžintas senasis Giedraitiškių vardas.
Plokštinis Giedraitiškių kapinynas, kitaip vadinamas senkapiu, stūkso ant Orio ežero kranto Giedraitiškių kaime.
Laidojimo paminklai yra skirstomi į dvi pagrindines rū­šis: plokštinius kapinynus (laidojimo vieta be kapų žymių žemės paviršiuje) ir pilkapius. Pastebima, kad plokštiniai kapinynai jau po krikšto kartais archeologų dar vadinami ir senkapiais. Tačiau skirtumas yra tik chronologijoje, bet ne sandaroje, kadangi, radus plokštinį kapinyną, archeologas niekada negali žinoti, kokio amžiaus kapus jame atras – iki krikšto ar jau po jo. Šiuo metu jau atsisakoma senkapio pavadinimo, visi plokštiniai kapinynai pradedami vadinti tiesiog kapinynais.

Giedraitiškių k.
Vietovė Kurkovčizna

Grafas Pliateris turėjo pri_žiūrėtoją Kurkovskį, jam buvo davęs žemės. Užtat ta vieta ir buvo vadinama Kurkovčizna, iš lenkiško. Likę buvusio dvaro liekanų, plytų prie Orio ežero. Aleksas Račkauskas

Vietovardžiai

Aukštašilis, Aukštas krantas, Ąžuolų revas, Bradas, Būkłės, Būklių vartai, Didžia bala, Dirvonas, Duobełė, Dziegcernios revas, Ūlyčia, Ūlytėłė, Gincinė, Hektarai, Ilga pievełė, Kaciniškės, Kaciniškių vartai, Kačerga, Karosnykas samanykštėlis, Klynas, Koplyčios kalnas, Kryžiakełės kalnas, Kurkauščizna, Furgonas, Kūlokinės revas, Kutalanka, Kupstuota pievełė, Mušta ažia, Oras, Pas šilalį, Po revais, Po ąžuolais, Prie ievos, Prūdelis, Ropėjas, Ropėjų vartai, Sala, Sausa pievełė, Sena tvora, Skynimas, Skynimo revas, Šilalis, Tomabala, Telėdnokai, Žvirgždynas. Stasys Dubosas
Mūs buva didelis namas, dviejų galų. Vienam gale, šitam in gatvi, buva gyvenama troba, vidurij – didelė priemenė, už jos antras galas buvo pertvertas per pusę. Tenai buva seserų kambarys ir kamara. Kambarys kūrenamas. Didžiajam kambarij – duonkepė krosnis. Priemenėj – kibirai, puodai, visi ūkiniai padargai. Kamaroj buva akmenim išdėta asla, atvira, kad nepelytų laikomi produktai, buva duobė – sklepas. Inlipt – kopėčios. Ty laikė bulves, daržoves. Kamaroj laikė pieną, kopūstų bačkas. Tenai stovėja girnos, visi rakandai, mėsos sūdyma loviai, kiaulines bulves kapot’ loviai. Burokėlius ty raugindava mediniuose kibiruose, kubiliukuose su dangčiu.
Svirne buva pilami javai, lovų nebuva, mergos miegoja kamaroj. Svirne stovėja mamos skrynia, buva aruo­dai javams supilt’, karoja šventiški pavalkėliai – jiej buva nedideli, dažyti. Jais kinkė arklius į bričkełą, an sienos karoja skambałėliai arkliui. Buva didelis kluonas dviejų durų – vienos durys iš šona, kitos iš gala, buva galima važinėti su vežimu. Kluone buva peludė, kai išarpuoja javus, tai lienka pelai. Juos plikina cebruose karštu vandeniu ir šėrė gyvulius.
Šulinys buvo medinių rentinių, ąžuolinių apačioj. Ir dar yra, seniau buva svirtis. Buva pirtis. Bronė Bičkauskienė

Orio ežeras

Orys – nedidelis ežeras, telk­šantis Elektrėnų savivaldybėje, į pietus nuo Abromiškių kaimo,. Bevardžiais upeliais jungiasi su keliais mažesniais apylinkėse telkšančiais ežerais. Orys užima 14,9 ha, savo forma primena širdies kontūrus, apie 0,6 km ištįsęs šiaurės – pietų kryptimi, plotis – iki 0,38 km. Vakarinis krantas aukštas, kiti žemoki. Iš pietų prieina Šarkinės miškas, į rytus plyti dirbami laukai, į šiaurę – pelkėtos, krūmais apaugusios pakrantės, išteka upelis link Elektrėnų marių.
Prie ežero yra šie kaimai: Abromiškės, Giedraitiškės ir Girnakaliai. Vakarinėje pakrantėje įsikūrusi Abromiškių reabilitacijos ligoninė.
Ežerėvardis Orys siejamas su ­baltiška šaknimi *ār-, reiškiančia „erdves, platybes, laukus“ (plg. oras ir latv. ara – „ariamas laukas“). Galbūt šios šaknies vediniais žymėti toli, atokiuose laukuose buvę vandenys. (Elektrėnų ežerai)
Gražialiauka aja iš šaltinių, iš abiejų pusių buva dideli krantai, aukšti, statūs. Nuo Abromiškių aja, nuo Oria ažera, susivingiuoja, aina net in mumį, krantai baisiausi. Pranas Sinkevičius

Vietovė Katiniškės

Streipūnų ažuolas

Streipūnų ažuolas

Keliu in Girnakalius važiuojant’, už Greželių, Bičkauskų, yra toks nedidelis pušynėlis – Kaciniškės. Saka, kadaise iš turgaus vėlai važiuojant’ čia vis rodėsi katė, kas tai labai jos išsiganda, tai ir pradėja tą vietą vadinti Kaciniškėm. Janina Jakelytė-Petkevičienė
Ir dabar vakarais tik užvėlink iš daržo važiuot’, toj vietoj žiūrėk an kelia katė ir bėga. Ar tupi. Vis an kelia tenai. Kazimieras Kukta

Gudbalis, buvęs kaimas

Kur raistai dideli, palei profilaktoriumą, senovėj, sako, gyveno Gudas. Tai ir dabar tą vietą Gudbale vadina. Aldona Skorupskienė
Gudbalės vardas kilęs nuo to, kad kadaise Vytautas čia sumušė gudus ir sukišo juos šitosna balosna. Tai ir vadina Gudbale. Vladas Dubosas

Vietovardžiai

Bagūna raistelis, Griežialiauka, Gudbaliai, Jaunių kaimas, Gudbalių pievos, Kaukariškas kalnas, Karvių kapinės, Kryžiakelė, Lapių balałė, Miška kalnas, Pievų salałė, Raistelis, Sena pirtis, Sidniokas, Smėlių balałė, Ševelionka, Tarp tiltų, Varlių bala. Jonas Žukauskas

Gražialiauka

Iš Orio ežero išteka Griaželiauka, pavasarį krantai pasikelia, vanduo eina. Žmonės statė bučius. Bučius – iš karklų supintas, apvalus kap butelis, tankus; skylė didelė, kad užtvenktų visą griovį. Tada žuvis inteina ir atgal neišeina. Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
Pasakojo tėvas, kad palei Gražialiauku vaidenasi. Jis su Mikaliūkščiu ėjo naktį iš vakarėlio, iš Sabališkių, tai palei Gražliaukos upelį, prie pirties, po kojom, iš kažin kur atsirado juodas kačiukas ir taip ėmė kniaukt’, taip kniaukt’, po kojom trintis, paeit’ negalima. Užsidegė jie degtuką norėdami pažiūrėt’, ogi nieko nėra – nei jokio kačiuko, nei nieko. Aldona Skorupskienė

Apylinkių kaimai

Kaimai: Juodeliai, Streipūnai, Ąžuolynė, Pievaičiai, Vilkiškiai.
Vardai susiję su mitologija, buvusiais gyventojų vardais arba yra gamtinės kilmės.
Ąžuolynėje augę daug ąžuolų, menami miškai, ąžuolynai.
Vilkiškiai – nuo žodžio vilkas. Apie Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju.

Bezduko ežeras

Nuo Migūčionių link Žebertonių liulėjo klampi pelkė Bezduku vadinama. Žmonės šneka, kad einant jos pakraščiais žemė supasi, liula ir gali praplyšti. Pelkės viduryje dar tebetvyro nedidelis Bezduko ežeras, kadaise buvęs dideliu ežeru. Jis visai baigia užaugti. Juozas Kundrotas
Bezdukas seniau buvo didelis ežeras, apie 12 ha pločio, dabar visai jau baigia užaugt’, tik pusės hektaro gal’ liko. Česlovas Kazakevičius

Pakriokšnio upė

Iš Bezduko ežero tekėjo upelis link Puikino, dabar jis jau išnykęs, tik grioviai likę po melioracijos. Algirdas Arnatkevičius
Pakriokšnis tekėjo iš Bezduko ežero, tai prakasė, jo vagą pakeitė. Pro Baliūnus tekėjo. Česlovas Kazakevičius
Pakriokšnis skiria Sabališkių ir Kakliniškių kaimus.

Žiežmara 

Neries kairysis intakas. Prasideda netoli Abromiškių. Teka šiaurės kryptimi, smarkiai vingiuoja. Įteka į Nerį 85 km nuo jos žiočių.
Upėvardis kildinamas nuo žodžio žiežti („urgzti, niurnėti, bam­bėti“) arba susijusio žiežmara ­(„žiežula, ragana“).

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1