Vėželių indėlis į Lietuvos sėkmės aruodą – auginti duoną

Dvarai Lietuvoje

Tradiciškai teigiama, kad pirmieji dvarai Lietuvoje ėmė rastis XIII a. viduryje. Tuomet tai buvo ir didžiojo kunigaikščio rezidencija – administracinis centras, iš kurio buvo valdoma valstybė. Taip pat dvaras buvo ir ūkinis centras, kuriame buvo kaupiama iš aplinkinių valstiečių surinkta duoklė. Manoma, kad šie dvarai buvo retai pasklidę po jų savininko, didžiojo kunigaikščio, tėvoniją (domeną). Po šimtmečio, apkrikštijus Lietuvą ir bajorams suteikus teises į jų valdomas žemes bei jose gyvenusius valstiečius, analogiška struktūra atsirado ir stambiųjų žemvaldžių žemėse. Didiesiems kunigaikščiams plečiant bajorų privilegijas, gausėjo ir jų dvarų. Mūsų laikus pasiekęs plačiai po visą kraštą išsimėčiusių dvarų tinklas pradėjo formuotis po XVI a. viduryje įvykdytos valakų reformos. Jos metu buvo surašytos visos valstybinės, t.y. valdovui priklausiusios žemės, o jose gyvenę valstiečiai, gavę po vieną valaką (apie 21 ha) žemės, sukelti gyventi į kaimus. Kiekvienam valstiečio valakui, priklausomai nuo žemės derlingumo, buvo numatytos prievolės – lažas ir duoklė. Siekiant palengvinti prievolių administravimą, didžiojo kunigaikščio dvaro žemėse buvo įsteigti palivarkai. Palivarko sodybai buvo parenkama vieta, kurion­ jam priklausiusiems valstiečiams buvo netoli atvykti eiti lažo ir suvežti duok­lę. Palivarką paprastai sudarydavo administracijos pastatas, ledainė, sandėlis, kumetynas, svirnas, ­tvartas ir kiti ūkiniai pastatai. Kiek vėliau, analogiškai pasielgė ir kiti stambieji LDK žemvaldžiai – didikai ir bažnyčia. Per šimtmečius patys palivarkai, jiems priskirtos žemės, jose buvę kaimai dėl įvairių turtinių sandorių – pirkimų, dovanojimų, paveldėjimų ir pan. – keitė šeimininkus, kito jų plotai. Kai kurie palivarkai vėliau net virto kaimais ar nemenkais miesteliais, pvz. Krosna (Lazdijų raj.), Antašava (Kupiškio raj.) ar Vičiūnai (Kauno raj.). Krikščionybės plitimo laikotarpiu dvarai ėmė vykdyti ir kitas – visuo­meninio bei kultūrinio gyvenimo – funkcijas. Juose vyko aukštuomenės susitikimai, sudarinėjamos sutartys, imtos kaupti bibliotekos bei meno dirbinių kolekcijos.
XVII–XVIII a. dėl karų ir užsienio valstybių invazijos vis labiau ekonomiškai ir politiškai silpstant LDK bajorijai, daugelis palivarkų virto savarankiškais dvarais. Didžiulį smūgį bajorija patyrė XIX a. – po pralaimėtų 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų, Lietuvą aneksavusios carinės Rusijos valdžia gerokai apkarpė maištingų bajorų žemes. Būtent tokio likimo sulaukė ir sukilėlių būriui vadovavęs Gabriliavos dvaro savininkas Vincentas Matuševičius (Matusevičius), iš kurio buvo atimtas aštuntadalis jam priklausiusių žemių. Tačiau šie procesai turėjo ir kitų pasekmių. Daugelio neįmantrių administracinių pastatų vietoje iškilo daugiau ar mažiau ištaigingi rūmai, tapę dvaro šeimininkų rezidencijomis. Iki šiol buvę mediniai dvarai virto mūriniais, barokinio, o XIX a. romantizmo stiliaus pastatais. Paprastai dvarų pastatus juosė želdinių masyvai, suformuo­ti pagal angliško ar prancūziško parko principus.
1861 metais panaikinus baudžiavą valstiečių kaimai atsiskyrė nuo dvaro. Nuo to laiko dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. pabaigoje dauguma jų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi laisvai samdomų žemės ūkio darbininkų darbu. Stambiuo­se dvaruose buvo vystoma ne tik žemės ūkio, bet ir pramoninė gamyba. Dvarų, kaip ekonominio, socialinio ir kultūrinio visuomenės gyvenimo centrų saulėlydis atėjo 1918 m., paskelbus nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Daugelio dvarų šeimininkai, bijodami karo audros, pasitraukė iš Lietuvos, palikę savo turtus likimo valiai. Prasidėjus žemės ūkio reformai, didžioji dalis dvarų žemės buvo paimta į valstybės žemės fondą, savininkams paliekant po 80 ha (vėliau ši norma buvo padidinta). Daugelio dvarų šeimininkai nebegrįžo į savo valdas, o dvarų sodybas galėjo nusipirkti bet kuris prakutęs šalies pilietis, kuris dvarininku, o tuo labiau bajoru, savęs vadinti jau nebegalėjo.

Audrius Jurgelevičius, istorijos mokytojas

 

Virginija Jacinavičiūtė

Vienoje knygoje radau įdomią ir netikėtą mintį apie laiko mašiną. Toje knygoje smalsūs vaikai laiko mašina vadino ne ypatingą aparatą, o žmogų, kuris gali papasakoti apie praeityje nutikusius įvykius. Pasakojimas, tarsi laiko mašina, gali nukelti žmogų į senus laikus, ypač jei ta istorija sklinda iš lūpų į lūpas. Šią knygą prisiminiau pradėdama publikaciją apie Vėželių giminę, nuo senų laikų gyvenusią, žemę dirbusią Kakliniškių kaime ir tuo stiprinusią Lietuvos valstybę. Svarsčiau, kad kažkada žmonės, atsivertę mūsų laikraščio puslapius bibliotekoje ar kituose archyvuose, galės nusikelti į šimtmetį siekiančią praeitį, paskaityti ir nuotraukose pamatyti žmones, gyvenusius, dirbusius ir kūrusius Elektrėnų apylinkėse.

Prosenelių ir senelių indėlis Lietuvai

Apie Vėželių giminę kalbėjausi su Edmundu Vėželiu, ilgamečiu Lietuvos elektrinės inžinieriumi-elektriku, buvusiu bendruomenės „Elektrėnų kraštas“ pirmininku, aktyviu visuomenininku, jau kurį laiką kaip grūdelius į aruodą renkančiu giminės istorijas ir lipdančiu giminės medį, kuris ateities kartoms neleis

E. Vėžėlio tėvas Pranas

E. Vėžėlio tėvas Pranas

užmiršti savo šaknų.
Tolimiausias giminaitis, kurį pamena Edmundas, yra prosenelis Jonas Vėželis, kuris galėjo gimti XIX amžiaus viduryje. J. Vėželis su žmona, kurios vardo Edmundas neprisimena, susilaukė dviejų vaikų Lauryno ir Onos, kuri ištekėjusi tapo Sajėtiene. Edmundo senelis Laurynas Vėželis gimė 1876 m. Tuo metu pusė Kakliniškių kaimo priklausė Gabriliavos dvarui, kurį tuomet valdė Matusevičiai. Onos Rasutės Šakienės knygoje „Buvom“ senieji gyventojai pasakoja, kad dvarą valdė Matusevičius – Vincento Matusevičiaus, Lietuvos 1831 m. sukilimo Trakų apskrities būrio vado sūnus. Matusevičius valdė Ausieniškių ir Gabriliavos dvarus, turėjo kelis šimtus hektarų žemės, jam priklausė daug kaimų – Pustakiemis, Migūčionys, Batrakėliai, Gilučiai (pasakojo­ Jadvyga Rikterytė Ar­nat­kevičienė, g.1920 m.).
Tuo metu Kak­liniškės buvo dviejų – Gabriliavos ir Ab­romiškių – dvarų susikirtimo linijoje, todėl, pasakoja E. Vėželis, kaimas buvo perskeltas tarsi pusiau, o gatvė, atskyrusi dvarų teritorijas, ėjo maždaug ten, kur dabar Taikos gatvė, netoli tvenkinio.
Edmundo senelis Laurynas į žmonas paėmė Ievą Lin­kevičiūtę, kilusią iš Geibonių kaimo. Nepriklausomoje Lietuvoje vykdant žemės reformą, senelis Laurynas savo sodybą perkėlė į naujai paskirtą žemės sklypą Kakliniškėse, iš gyvenvietės į vienkiemį. Po senelio mirties tame name liko gyventi sūnūs Martynas ir Zigmas, o Edmundo tėvai šalia taip pat pasistatė namus, kuriuose vėliau gimė Edmundo brolis, savivaldybės politikas Vytautas Vėželis. Laurynas ir Ieva ūkininkavo Kakliniškėse, dirbo 24 ha žemės, kurioje augino javus. Edmundas senelio nepamena, jis mirė1940 m, kaip rašyta mirties liudijime, nuo skilvio ligos, tačiau atmintyje išliko močiutė Ieva, gyvenusi 73 metus. Laurynas ir Ieva susilaukė 6 sūnų.

Dėdės

Vyriausiasis Lauryno ir Ievos sū­nus, Edmundo dėdė Motiejus gimė 1900 m. Jis būdamas dar labai jaunas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo pirmo šaukimo kareivis.
Senelio brolis Aleksas, pamena Edmundas, po vedybų išsikraustė gyventi į uošvių namus. Jo istorija parodo, kokį charakterį turėjo senelis Laurynas ir kokią reikšmę jam turėjo šeimos vienybė. Po vestuvių Aleksas kažkur pasislėpęs vienas vestuvių pyragą valgęs, o tai pamatęs tėvas įtūžo ir liepė jam iš namų kraustytis.

Dėdės Martynas ir Zigmas

Dėdės Martynas ir Zigmas

Edmundo tėtis Pranas, gim. ­1911 m., tarpukariu ūkininkavo ir dirbo geležinkelininku, prižiūrėdavo bėgių liniją, kuri kirtosi su partizanų keliais. Dirbti buvo pavojinga, todėl Pranas iš namų neišeidavo nepasiėmęs žibalinio žibinto. Su šiuo žibintu Praną atpažindavo tiek stribai, tiek partizanai (žaliukai). Edmundo tėtis pasitikdavo ir išlydėdavo kiekvieną traukinį, prižiūrėdavo geležinkelio liniją.
Kitas dėdė Zigmas, prisiminė Edmundas, prasidėjus antrajai okupacijai, tarnavo rusų kariuomenėje. Kai į namus užėjo Garnizonas (rusų kariuomenės dalis, dislokuota Lietuvoje), Martynas ir Pranas pasislėpė, o Zigmą sugavo ir paėmė priverstinai į kariuomenę, kur jis Antrąjį pasaulinį karą praėjo Lietuvos divizijoje kulkosvaidininku, bet liko gyvas. Edmundui dėdė Zigmas yra pasakojęs įdomią istoriją, kaip užėmus vokiečių apkasus, kareiviai nusprendę pasišildyti. Zigmas apkasų tuneliu judėjo ieškodamas prakurai šakelių. Taip tas šakeles berinkdamas nukeliavo iki apkasų, kuriuose akis į akį susidūrė su vokiečiu. Zigmui iš rankų šakelės iškrito, stovėjo jis negalėdamas žodžio ištarti, matyt, galvodamas, kad gyvam ištrūkti nepavyks. Tačiau vokietis nešovė, parodė, kad jis gali eiti. Po šio įvykio Zigmas nešaudė į vokiečius, bijojo, kad nušaus geradarį, neatėmusį jam gyvybės.
Edmundo dėdė Martynas taip pat tarnavo Lietuvos kariuomenės armijoje, kai prasidėjo 1940 metų rusų okupacija. Šalia Lietuvos karininkų jau stovėdavo ir rusų karininkai, kurie nesuprato lietuvių kalbos, tad lietuviai nevengdavo savo kalba, pasišaipyti iš rusų.
Jauniausias brolis Andrius dirbo Kaugonių geležinkelio stotyje. Artėjant fronto linijai, Vėželiai laikinai slėpėsi Geibonyse. Po darbo Andrius keliavo į Geibonis ir netikėtai šeimą ištiko nelaimė. Gal tai, kad vilkėjo darbinę uniformą, nulėmė, kad būdamas tik 24-erių ir nė nespėjęs šeimos sukurti jis baigė savo žemiškąją kelionę. Andriaus Vėželio subadytas ir kulkos pašautas kūnas buvo rastas teritorijoje, kur dabar išsidėstę bendrijos „Šviesa“ kolektyviniai sodai. Edmundas spėja, kad dėdė galėjo būti palaikytas šnipu ar kuo kitu, todėl ir buvo nužudytas. Šalia mirusiojo kūno buvo rastas rusiškas durklas.

Sunkūs pokario metai

Paskutinė mamos nuotrauka su sūnumis Vytautu, Pranu ir Edmundu per 1970 m. Kalėdas

Paskutinė mamos nuotrauka su sūnumis Vytautu, Pranu ir Edmundu per 1970 m. Kalėdas

Edmundas pamena, kad karo ir pokario metas Vėželių šeimai buvo sunkus, kaip ir daugumai tuo metu gyvenusiųjų. Karo metais – 1943 m. vasario 16-ąją – Pranas su žmona Jadvyga Malašauskaite, kilusia iš Lubakos kaimo, susilaukė pirmagimio Prano Vėželio, po karo – 1947 gimė Edmundas, o 1952 – Vytautas.
Okupantams Vėželiai mokėjo duokles, turėjo atiduoti beveik viską, ką užaugindavo, o kad netektų badauti tekdavo gudrauti- slėpti gyvulius. NKVD’istai užsukdavo į kaimo gyventojų namus, tačiau net ir vaikai žinodavo, ką galima ir ko negalima sakyti nelauktiems svečiams. Edmundas pamena, kad tėvas sovietmečiu užsidirbdavo užsiimdamas kailiadirbyste, tačiau tai, be abejonės, buvo didelė paslaptis, kuri galėjo pasibaigti tremtimi. Pirmokas Edmundas vienas namie buvo, kai į namus užsuko NKVD’istai ir klausė, kur tėvas kailius laiko. Edmundas atsakė, kad nieko nežino, nors tuo metu kaip tik ant užraugtų kailių statinės sėdėjo. Pareigūnai tuos kailius rado, tačiau vienas pareigūnų Vėželių šeimą pažinojo ir pasirūpino, kad šio įvykio atgarsiai nepasklistų už namų sienų.
Sunkiais karo ir pokario laikais šeima laikėsi kartu ir visas negandas ištvėrė, tačiau vos perkopęs 40-etį šeimos galva susirgo, metus gulėjo ligoninėje Vilniuje. Išleisdami iš ligoninės, daktarai žadėjo, kad Pranas išgyvens daugiausiai mėnesį, tačiau liaudiškos priemonės leido vyrui sustiprėti ir išgyventi dar 7 metus. Kol Pranas sirgo, visi rūpesčiai krito ant mamos pečių. Šeima tėvo neteko, kai Edmundui buvo 13 metų. Po tėčio mirties Edmundas buvo mamos padėjėjas – arė, akėjo, šienavo – visus ūkiškus darbus atliko ne prasčiau nei šeimos galva.

Prisiminimai

Gabriliavos dvaras

Gabriliavos dvaras

Nors praėjo daugiau nei pusė amžiaus, Edmundo atmintyje išliko įdomių faktų, kurie padeda sudėlioti Gabriliavos dvaro žmonių gyvenimą. Edmundas pamena, kad dvaro valdytojui Matusevičiui mirus, tą dvarą valdė Norvaišos. O. R. Šakienės knygoje rašoma, kad Gabriliavos dvarą valdė broliai Aleksiejus, Leonas ir Jonas Norvaišos. Prasidėjus neramumams dvarininkai bėgo į Kauną, o pas Vėželius šiene paslėpė knygas, sąsiuvinius. Edmundas dar mažas buvo, bet tas knygas ir sąsiuvinius vartė. Vėliau Gabriliavos dvare veikė septynmetė mokykla, kurioje mokėsi ir Edmundas, ir Vytautas.
Vieną didesnių žygdarbių E. Vėželis atliko būdamas 13-metis paauglys. Tuomet buvo matuojamos Elektrėnų miesto ribos, o Edmundo brolis Pranas buvo oficialiai įsidarbinęs geodezininkų padėjėju. Tačiau Pranas neturėjo laiko darbams, nes intensyviai sportavo. Tuo metu brolį pavaduodavo Edmundas ir dalį 1960 metų vasaros praleido braidžiodamas po laukus, o kartais net plaukdamas per pelkes. Geodezininkai ir Edmundas marių ribas žymėjo įkasdami pačių pagamintus medinius riboženklius su išdegintu herbu. Dar prieš kelerius metus Edmundas matė išlikusių šių riboženklių, bet šiuo metu jie jau sunykę ar pakeisti naujais.
Edmundas su Vytautu pamena, kaip praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje šalia jų namo buvo tiesiamas geležinkelis. Geležinkelį tiesę kareiviai buvo mandagūs, pamena Vytautas. Nors sode dirbo, tačiau obuolių neatsiklausę nevalgė. Edmundas pamena, kad projektuotojams atlikus matavimus, geležinkelio linija ėjo tiesiai

Prano ir Jadvygos Vėželių namas prie geležinkelio

Prano ir Jadvygos Vėželių namas prie geležinkelio

per namą. Mama verkė, kad namą teks griauti, ir projektuotojai pasigailėjo, rusiškai tardami: „Velniop, pasuksim“. Geležinkelio linija buvo pasukta ir ėjo pro sodą, tad dalį medžių reikėjo išpjauti. Edmundas pamena, kad tiesiant paskirstymo liniją, kareiviams teko rinktis, medį pjauti ar stulpą versti. Jie pasirinko stulpą, taip parodydami, kad ne žmonės blogi, o šalies vykdoma politika.

Vėželių giminės medžio šakos

Vyriausiasis brolis Pranas Vėželis visuomet buvo linkęs į mokslus, didžiąją dalį laiko paskyrė sportui. Pranas įgijo sportinių žaidimų-krepšinio specialybę, treniravo Vilniaus politechnikumo, M. K. Čiurlionio mokyklos, Dailės akademijos, Medicinos mokyklos krepšinio komandas. Jis dirbo treneriu Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje, atliko vienerių metų fizinio pasirengimo trenerio stažuotę „Lietuvos ryto“ krepšinio komandoje. 1990 m. Vilniaus raj., Juodšiliuose, įsteigus pirmąją lietuvišką mokyklą, Pranas Vėželis buvo paskirtas direktoriumi. Pranas Vėželis gimė 1943 m. vasario 16-ąją ir ši data visada buvo dviguba šventė. „Man ši data įrašyta širdyje. Dirbdamas kūno kultūros mokytoju M. K. Čiurlionio menų mokykloje, sporto varžybas surengdavau taip, kad finalas būtų Vasario 16-ąją. Net mano vairuotojo pažymėjimas išduotas vasario 16 dieną“, – yra pasakojęs P. Vėželis.
Pranas Vėželis su žmona užaugino du sūnus – Marių ir Giedrių. Giedrius pasekė tėčio pėdomis – jis treniruoja lauko teniso sportininkus, o Marius dirba prekybos srityje.

Anūkės Miglės KTU gimnazijos baigimo šventėje Edmundo Vėželio šeima (iš kairės): marti Laima, anūkės Ugnė ir Miglė, sūnus Darius, dukra Aurelija, anūkė Greta, žentas Gintaras, anūkė Gustė ir žmona Janina

Anūkės Miglės KTU gimnazijos baigimo šventėje Edmundo Vėželio šeima (iš kairės): marti Laima, anūkės Ugnė ir Miglė, sūnus Darius, dukra Aurelija, anūkė Greta, žentas Gintaras, anūkė Gustė ir žmona Janina

Mamos pagalbininkas Edmundas Vėželis po vidurinės mokyklos įstojo mokytis į Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus-elektriko specialybę. 1965 m. Edmundas pradėjo dirbti Lietuvos elektrinėje, kurioje dirbo 45 metus. Tiesa, ne iš karto pateko į norimas pareigas, tačiau buvo atkaklus ir po kelerių metų gavo elektriko-inžinieriaus darbą. Edmundas niekada nebijojo turėti savo nuomonės ir ją išsakyti, todėl prasidėjus Atgimimui buvo kolegų pasiūlytas ir išrinktas Elektrėnų gyvenvietės tarybos deputatu 1987 m. 1990–1995 m. dar kartą ėjo Elektrėnų gyvenvietės tarybos deputato pareigas, aktyviai dalyvavo mitinguose, Sausio 13-osios įvykiuose, Baltijos kelyje.
1988 metų rugsėjo 17 dieną Edmundas drauge su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu (LPS) ir Lietuvos „žaliaisiais“ gyva grandine apjuosė Ignalinos atominę elektrinę (IAE), reikalaudami nutraukti jos trečiojo bloko statybą.
Edmundas buvo Kultūros, švietimo, jaunimo reikalų ir sporto komiteto nariu. Šio komiteto pirmininku buvo ilgametis pedagogas ir Tarybos deputatas Antanas Rutkauskas.
2005–2011 metais Edmundas buvo Elektrėnų savivaldybės tarybos nariu, o šiuo metu yra Nevyriausybinių organizacijų tarybos narys, Elektrėnų savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininko pavaduotojas, Elektrėnų savivaldybės bitininkų draugijos „Bitinai“ valdybos narys, Elektrėnų miesto VVG valdybos narys, bendruomenės „Elektrėnų kraštas“ valdybos narys.
Su žmona Janina Edmundas su­silaukė dviejų vaikų. Sūnus Darius yra žinomas verslininkas ir kavos degustatorius, gyvena Kaune. Dukra Aurelija gyvena Vilniuje, kaip ir mama J. Vėželienė, pasirinko mokytojos specialybę.
Jauniausia Prano ir Jadvygos atžala Vytautas baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), įgijo agronomo specialybę.
Įkūrus Elektrėnų savivaldybę, V. Vėželis paskirtas Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėju, vėlesniais metais buvo šio skyriaus vyr. specialistu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistu.
Su žmona Danute Vytautas susilaukė dviejų vaikų. Programuotojo specialybę įgijęs sūnus Mindaugas mokėsi, gyvena ir dirba Anglijoje, dukra Jurgita įgijo teisininkės ir ekonomistės specialybes, dirba teisėja.

Iš kairės: Vytauto žmona Danutė, dėdės Motiejaus anūkė Marija, Vytautas Vėželis, jo dukra Jurgita, dėdės Motiejaus anūkė Janina ir jos dukra Agnė, Pranas Vėželis, Edmundas Vėželis ir Vytauto sūnus Mindaugas Semeliškėse per Šv. Roko atlaidus

Iš kairės: Vytauto žmona Danutė, dėdės Motiejaus anūkė Marija, Vytautas Vėželis, jo dukra Jurgita, dėdės Motiejaus anūkė Janina ir jos dukra Agnė, Pranas Vėželis, Edmundas Vėželis ir Vytauto sūnus Mindaugas Semeliškėse per Šv. Roko atlaidus

Brolių Prano, Edmundo ir Vytauto vaikai susilaukė 10 vaikų, kurie savaip prisidės kurdami Lietuvos istoriją. Džiaugdamasis augančia ateities karta Edmundas nerimauja tik dėl vieno – mergaičių giminėje gimė daug daugiau nei berniukų, tad neramu, ar amžius besitęsiančios Vėželių pavardės gija nenutrūks.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-47717949-1