Mes, kuriems įvairias šventes tenka ne tik švęsti, bet ir organizuoti, dažnai pradedame laiką skaičiuoti nuo vienų švenčių iki kitų. Įsisukę į tą švenčių maratoną, pastebime, kaip greitai tas laikas bėga. Nespėjame nuimti kalėdinių dekoracijų, jau reikia bažnyčią puošti Velykoms ir t.t. Tokiame švenčių režime kartais pajuokaudavome, kad reikėtų įvesti šventėms bent vienų metų moratoriumą (pertrauką, sustabdymą) – nors pailsėtume. Bet Viešpats savaip supranta juokus: ėmė ir įvedė. Tikėkimės, kad ne metams, ir jau Sekmines Kazokiškėse švęsime kaip esame įpratę. O, kadangi būsime pasiilgę bendrijos, tai dar uoliau ir gausiau susirinkę.
Natūralu, kad artėjant šventėms, norisi ištrūkti iš to niūroko šiandieninio konteksto ir pagalvoti apie kažką šviesaus ir pozityvaus.
Bet ar įmanoma, kasdien skaitant tą kraupią statistiką, dar apie kažką šviesaus galvoti?
Ne tik įmanoma, bet ir reikia.
Visos epidemijos kada nors pasibaigia. Dažnai netikėtai, taip, kaip ir prasideda.
Man, atrodo, geriausiai čia mums tiktų šiek tiek perfrazuotas filosofo F. Nyčės posakis: „Viskas, kas mūsų neužmuša, turi padaryti stipresnius“.
Bet kaip išeiti iš šios gniuždančios situacijos stipresniems? Kuo stipresniems?
Stipresniems atjauta,
stipresniems pastabumu,
stipresniems solidarumu,
stipresniems sąmoningumu,
stipresniems susitelkimu,
stipresniems pilietiškumu,
stipresniems supratingumu,
stipresniems pakanta,
stipresniems meile gyvenimui,…
stipresniems tikėjimu.
Koks platus laukas veikti, kurti, pertvarkyti savo vidų ir aplinką!
Stipresni atjauta, pastabumu ir solidarumu. Na, turime pripažinti, kad pergyvenę visas okupacijas, sunkmečius, kamuojami milžiniškos socialinės atskirties, mes įpratome rūpintis tik savimi. Bet ar dar nepastebėjome, kad nepriklausomai nuo socialinės padėties, įtakos, ryšių ir t.t., kokie visi esame vienodai pažeidžiami, pasimetę, susirūpinę, išsigandę šios grėsmės akivaizdoje? Puikus metas ugdyti empatiją (gebėjimą įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus).
Stipresni sąmoningumu, pilietiškumu ir susitelkimu. Turbūt nebus daugiau tokios galimybės suprasti, kaip svarbu yra veikti kartu, būti sąmoningiems, parodyti savo pilietinę brandą tų atžvilgiu, kurie dar to nesuprato. Nuo to tiesiogiai priklauso, kaip greit mes įveiksime šią krizę, kiek aukų pavyks išvengti. O tada, išmokę susitelkti, rimčiau kovotume su gamtos tarša, nusikalstamumu ir kt.
Stipresni supratingumu ir pakanta. Kiek daug šiandien girdime kritikos ir piktų žodžių valdančiųjų atžvilgiu. Taip, tikriausiai jie daug padarė klaidų, nes nėra nei visažiniai, nei visagaliai. Bet parodykite tą, kuris geriau orientuotųsi situacijoje, apie kurios sunkumą ir sudėtingumą niekas negalėjo net įsivaizduoti.
O atsiverskite komentarus po straipsniais apie vis dar grįžtančius iš užsienio tautiečius. Visi jie pakrikštyti „marozais“, „buduliais“ ir kitais tik lietuviams suprantamais epitetais. Niekas nesigilina, kodėl jie užsieniuose užtruko. Žinoma, kad kai kuriems iš jų tikrai trūksta supratimo ir atsakomybės, bet didžioji dalis jų, tai tie, kurie buvo suklaidinti prieštaraujančiomis rekomendacijomis ką daryti: vieną dieną buvo sakoma likti darbe, o kitą dieną „mes jau užsidarome“, vieną dieną, kad studijos bus tęsiamos, o kitą dieną, kad viskas baigta, nenurodant aiškios datos, kada studijos vėl atsinaujins, ir t.t. Pabandykime pabūti nors minutę jų vietoje ir nepraleisime puikios progos patylėti.
Stipresni meile gyvenimui. Ko mes tik nepadarome, kad sugadintume savo sveikatą. Žalingi įpročiai, netinkama mityba, judėjimo stoka, perdėtos baimės ir nuolatinis stresas pražudo nepalyginti daugiau žmonių negu tas nelemtas virusas, netgi visi virusai kartu sudėjus. Puiki proga sveikai pasimaitinti, atsisakyti rūkymo ir kasdienio alaus po darbo, netgi rytais pasimankštinti.
Kai kurių žmonių perdėta ligos baimė ir panikos skleidimas man atrodo jų pačių sveikatai pavojingesni už pačią ligą. Vienas žinomas tarnautojas feisbuko arimuose jau prieš tris savaites skelbė apie Vievyje gatvėmis vaikštančią infekciją. Kol kas, ačiū Dievui, Vievyje niekas nesusirgo. Taigi norisi paklausti, ar pats panikierius tikrai sveikas? Ar jam nereikia jokios pagalbos?
Yra ir dar viena baisi statistika. Kai kuriais duomenimis, pasaulyje per metus yra nužudoma per keturiasdešimt milijonų negimusiųjų. Štai kur pati kraupiausia „infekcija“. Kiek neįsivaizduojamai daug reikia paramos ir pagalbos motinoms, kad jų apsisprendimas būtų už gyvenimą.
Stipresni tikėjimu. Ar gali ši situacija pasitarnauti mūsų tikėjimui? Žinoma. Tik ne ta prasme, kad „apkasuose netikinčiųjų nebūna“. Arba kad „kiekvieną juodą, šiurpią naktį kiekvienas ateistas tampa nors trupučiu tikinčiu“. Pavojui ir baimei praėjus viskas greit užsimiršta.
Šis laikas yra puiki proga paimti į rankas gerą knygą, pažiūrėti gerą laidą ir pamąstyti apie pasaulį, gamtą ir save tame pasaulyje. Pasidalinti savo pasaulėžiūrine patirtimi su artimaisiais. Prisipažinkime, juk taip retai su šeimos nariais kalbamės apie tikėjimą, gyvenimo prasmę ir kančią.
Nebuvimas bendravimo su kitais žmonėmis turi ir vieną gerą aspektą. Nereikia, užsidėjus kaukę (ne tą medicininę), vaidinti savo įprastą rolę, kuri dažnai ne daug ką bendro turi su mūsų vidumi. Kai esame be kaukės, daug geriau matosi Kūrėjo pėdsakas pasaulyje ir jo vedanti ranka tavo gyvenime.
Tikiuosi, kad tie bažnyčios lankytojai, kurie gal ir ne kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose, išgyvenę tą laikmetį, kai net ir esant tinkamai nuotaikai, neturėjo galimybės bendruomeniniam Eucharistijos šventimui ir maldai, išsiilgę su dar didesniu džiaugsmu sugrįš į įprastą sekmadienio šventimo ritmą.
Na ir įprastas palinkėjimas neįprastoje situacijoje:
Linksmų šventų Velykų. (Žinoma, ir sveikų)
Alfonsas Kelmelis,
Vievio ir Kazokiškių parapijų klebonas