Valiušių laikas: visoms permainoms reikia drąsos

Nacistinė okupacija Lietuvoje: didvyrių beieškant

Didžiavyriais, praeityje įveiku­siais šalies priešus grandioziniuose mūšiuose, mėgstantys pasididžiuo­ti lietuviai Antrąjį pasaulinį karą prisimena išimtinai kaip kaimynų agresijos laikotarpį, atnešusį tik milži­niš­­kų aukų ir kančių. Deja, šis laikotarpis neleido į Lietuvos istoriją įrašyti pus­la­pių apie šlovingas pergales.
1939 m., vos prasidėjus karui, Lietuvos valstybė strimgalviais nusirito į SSRS glėbį. Šis nuo­puolis baigėsi 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą be menkiausio pasipriešinimo okupavo sovietai. Jau kitą dieną prasidėjęs grubus ir planingas valstybės pamatų griovimas, istorikų vadinamas pirmąja sovietine okupacija. Vartydami šį laikotarpį aprašančios istorijos puslapius matome daugybę aukų ir nė vieno didvyrio, drįsusio bent kiek aiškiau pademonstruoti nepritarimą šalyje vykstantiems procesams. Akivaizdu, jog tautoje nepritariančių sovietų politikai buvo absoliuti dauguma, tačiau visi laukė pagalbos iš šalies. Visų pirma, iš mirtino Sovietų Sąjungos priešo Vokietijos. Karo tarp šių valstybių pradžios lietuviai laukė kaip galimybės nusimesti brutalios komunistinės okupacijos jungą. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dalis lietuvių ruošėsi, pasinaudojus vokiečių puolimu, aktyviai prisidėti prie sovietų triuškinimo.
Sukilimą prieš sovietinius okupantus dar 1940 metais planavo Vokietijoje susikūręs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius buvęs nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys šioje šalyje Kazys Škirpa. Organizacija vienijo įvairių politinių pažiūrų emigrantus iš Lietuvos, kurie tikėjosi pasinaudoję greit kilsiančiu karu tarp Vokietijos ir SSRS vėl atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pagal sukilimo planus sukilėliai turėjo vengti susidūrimų su gausiais Raudonosios Armijos daliniais ir stengtis užimti šalies miestus iš vidaus – į savo kontrolę perimti ryšių centrus, radiofoną, kitus strateginius objektus. Laikas sukilti atėjo, kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė pradėjo milžinišką puolimą prieš Sovietų Sąjungą. Jau kitos dienos – birželio 23-osios – naktį sukilėliai susprogdino centrinę Kauno telefono stotį Vilijampolėje, užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo stotis. Išjungti ryšiai sukėlė paniką tarp sovietinės val­džios ir kariškių. Pagrindinis sukilėlių koziris buvo staigumas, kuris leido ir taip netikėtos vokiečių agresijos sutrikdytus sovietus užklupti netikėtai. Nors ir patyrę nuostolių, birželio sukilėliai dar iki Vokietijos kariuomenės pasirodymo ėmė kontroliuoti situaciją abiejuo­se didžiuosiuose Lietuvos miestuo­se – Vilniuje ir Kaune. Pagrindinis sukilėlių tikslas – iki ateinant vokiečiams, de facto atkurti Lietuvos valstybę. Todėl birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių Leonas Prapuolenis paskelbė apie atkuriamą Lietuvos valstybę. Norėdami įteisinti savo pergalę, sukilėliai suformavo ir Lietuvos vyriausybę. Jos ministru pirmininku skirti buvo numatytas LAF įkūrėjas K. Škirpa, tačiau Vokietijos valdžia neleido jam vykti į Lietuvą. Laikinuoju laikinosios vyriausybės vadovu tapo moks­lininkas ir visuomenės veikėjas Juo­zas Ambrazevičius, o jos nariais – visuomenei gerai žinomi įvairių profesijų atstovai. Ir nors naujieji Lietuvos šeimininkai vokiečiai po mėnesio paleido sukilėlių vyriausybę, jos atsiradimo aplinkybės ir pirmieji veiklos žingsniai istorikų vertinami kaip aktyvūs veiksmai ginant lietuvių tautos interesus. Deja, vėliau visuomenė vėl pasinėrė į slogią vokiškosios nacių okupacijos kasdienybę. Lietuva, kartu su Latvija, Estija ir Baltarusija, buvo įtraukta į okupantų sukurtą administracinį vienetą – Ostlando Reicho komisariatą, kuriam vadovavo Rygoje rezidavęs generalinis komisaras. Jo nurodymu sudaryta kolaboracinė Lietuvos pseudovyriausbė – Tarėjų taryba. Jos nariai, kontroliuojami vokiečių, administravo įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalus, švietimą, susisiekimą, finansus, žemės ūkį ir t. t. Dauguma tarėjų, širdies gilumoje būdami patriotais, stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir lietuvių interesų. Tačiau ši susitaikėliška pozicija Lietuvai atnešė tik dar daugiau tragedijų. Tai šimtai tūkstančių getuose uždarytų ir sušaudytų žydų, tai tūkstančiai į priverstinius darbus Vokietijon išsiųstų lietuvių, tai krašto ekonomiką žlugdę mokesčiai ir prievolės. Bet ir šiomis sąlygomis tautoje giliai ruseno pasiryžimas imtis aktyvių veiksmų ginant Lietuvos interesus. Šis pasiryžimas prasiveržė 1944 m., kai vokiečiai leido suformuoti lietuviškąją kariuomenę – Lietuvos vietinę rinktinę. Rinktinės tikslas – ginklu priešintis link Lietuvos artėjančiai Raudonajai Armijai. Jai vadovauti buvo paskirtas aršus antikomunistas, Nepriklausomybės kovų didvyris generolas Povilas Plechavičius. Juo patikėję, norą ginti Tėvynę pareiškė apie 20000 savanorių. Jų neabejotinai būtų buvę dar daugiau, bet po kelių savaičių vokiečiai įsakė uždaryti visus mobilizacinius punktus. Šios mobilizacijos sėkmė atgaivino visą okupacijos laikotarpį hitlerininkų puoselėtus planus pakviesti lietuvių jaunuolius kautis už Vokietiją. Balandžio mėnesį buvo paskelbtas visuotinis šaukimas į vokiečių kariuomenę. Tačiau iliuzijos greitai išsisklaidė: noriai stoję į lietuviškus dalinius, lietuvaičiai taip pat vieningai ignoravo vokiečių raginimus. Tai ir nulėmė Vietinės rinktinės likimą – Generalinio komisaro nurodymu ji buvo išformuota, taip ir nesusirėmusi su sovietais. Ir tai buvo paskutinis aktyvus lietuvių bandymas Antrojo pasaulinio karo metu paimti tautos likimą į savo rankas. Taip ir neradusi savo didvyrių, Lietuva sulaukė antrosios sovietinės okupacijos.

Audrius Jurgelevičius, istorijos mokytojas

 

Julija Kirkilienė

V. Valiušis kalba iškilmėse prie paminklo žuvusiems partizanams Elektrėnų žemėse

V. Valiušis kalba iškilmėse prie paminklo žuvusiems partizanams Elektrėnų žemėse

Vienas iš Sąjūdžio Elektrėnų grupės įkūrėjų, ilgametis Lietuvos elektrinės inžinierius, bendrovės vyriausias ekonomistas, tarybos narys Viktoras Valiušis Sąjūdžio dienos išvakarėse sakė, kad kiekvienoms permainoms vykdyti reikia drąsos ir supratimo, kad dabar tas laikas. Drąsos ir supratimo dėl Lietuvos gerovės Valiušių giminė turėjo visada. Tai liudija turtinga giminės istorija.

Vienmetis su Lietuva
Viktoro tėvas Mykolas Valiušis šiais metais šimtmetį švęstų kartu su Lietuva. Deja, jei šimtametė valstybė vadinama jauna, tai žmogui retam kuriam lemta šimtmečio sulaukti. Istorijos vingiai, susipynę su Mykolo gyvenimu, Valiušius atbloškė į Elektrėnus, kur jie įleido šaknis ir svariai prisidėjo ne tik prie Elektrėnų augimo, bet ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Mykolas Valiušis gimė 1918 metais rugpjūčio 31 d. Sakalų kaime, Pakruojo rajone, stambių ūkininkų Juozo ir

Elžbietos šeimoje. Be Mykolo šeimoje augo dar 7 vaikai. Tėvai buvę tikri Lietuvos šviesuoliai ir net dviem vaikams suteikė galimybę įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Mykolas Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo inžinieriaus specialybę, jo sesuo Teklė Valiušytė-Sekonienė – mokytojos išsilavinimą. Kiti vaikai liko ūkininkauti iki tol, kol darnią šeimą išblaškė okupacija, karas ir pokaris… Valiušių dukros, išskyrus Teklę, ištekėjo, pakeitė pavardes ir be didelių pokyčių sulaukė ramesnių laikų. Vyriausias Mykolo brolis Augustinas ūkininkavo iš tėvo paveldėtame ūkyje. Pragyvenęs karą, Augustinas pokario metu į kolūkį nestojo. Bet

Mykolas ir Irena Valiušiai su sūnumis Rimvydu ir Viktoru

Mykolas ir Irena Valiušiai su sūnumis Rimvydu ir Viktoru

Klaipėdos rajone Dobilų kaime nebuvę kam kolūkyje pirmininkauti ir kaimo sueigoje pirmininku buvęs išrinktas Augustinas. Negalėjo jis atsakyti kaimynams, teko sutikti. Jo vadovaujamas kolūkis tvarkėsi labai gerai, todėl ir kaimynams gyvenimas sovietiniame kaime vis gerėjo.

Likimai
Šiaip Valiušiai buvo neramios sielos. Mykolas buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, dalyvavo 1941 metų sukilime Kaune – neleido rusams užimti Aleksoto tilto. Broliai Vladas ir Vincas, atlikę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, ūkininkavo šeimos ūkyje. Pokariu abu išėjo partizanauti. Į pasalą broliai pateko kartu. Vincas iš pasalos pabėgo, buvo pasikeitęs pavardę, bet atpažintas. Vladas buvo nuteistas 10 metų, o Vincas – 25 metus kalėti, išgyveno lagerius ir tremtį, bet atšilimo laikais buvo

Partizanas Vladas Valiušis

Partizanas Vladas Valiušis

amnestuoti ir grįžo į Lietuvą. Mokytoja Teklė, žinodama, koks jos laukė likimas sovietmečiu, suspėjo pasitraukti su vokiečiais: važiavo vežimais, traukiniu, basa pėsčiomis, nes batai kelionės neatlaikė, ėjo per Alpių kalnus iš Austrijos į Vokietiją. Vėliau persikėlė gyventi į Kanadą, Torontą. Ji buvo aktyvi lietuvių bendruomenės narė. Keletą kartų buvo atvažiavusi į Lietuvą, bet sugrįžti visam laikui nepasisekė. Palaidota Toronte.

Kelias į Elektrėnus
Tėvai norėjo, kad Mykolas Valiušis būtų kunigu. Mykolas kurį laiką net gyveno vienuolyne, bet dvasininku netapo. Karo metu baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, pokario metu atstatė sugriautą elektrinę Klaipėdoje. Tremties išvengė ir todėl, kad Lietuvoje trūko inžinierių, suprantančių apie elektrinių veiklą. Karo metu Mykolas Kaune susipažino su Irena Kurmyte, kuri mokėsi Kauno meno mokykloje (1939 m. buvo priimtas naujas moks­lo įstatymas, pagal kurį numatyta Kauno meno mokykloje išplėsti taikomosios dailės mokymą (ir įteisinti ją kaip aukštąją), o vaizduojamąsias specialybes perkelti į Vilniaus dailės mokyklą. Kauno meno mokykla pervardinta į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 – institutą), joje įsteigta naujų specialybių). Pora sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi į karo sugriautą Klaipėdą. Klaipėdoje Mykolą surado Pranas Noreika, kuris iš visos Lietuvos rinko inžinierius lietuvius, kad jų kuo mažiau būtų atsiųsta iš plačiosios Sovietų Sąjungos. 1962 metais Irena ir Mykolas Valiušiai su sūnumis Rimvydu ir Viktoru atvyko į statomą naują miestą, kuris Elektrėnais pavadintas buvo vėliau. Garbės sąraše „Jie statė Lietuvos elektrinę“ įrašyta ir Mykolo Valiušio pavardė. Mykolas dirbo Katilų ir turbinų cecho viršininku, viršininko pavaduotoju, Eksploatavimo tarnybos katilų ir turbinų baro viršininku. Taip pat dėstė Kauno politechnikos instituto ir Kauno politechnikumo Elektrėnų vakariniuose filialuose. Irena Valiušienė Elektrėnų mokyklose

dėstė dailę.

Kalantos karta
Viktoras Valiušis save priskiria Romo Kalantos kartai. Tais 1972 metais, kai protestuodamas prieš TSRS valdžią susidegino R. Kalanta, Viktoras buvo Kauno politechnikos instituto studentas, jautė jaunimo nuotaikas ir laukė savo laiko.

M.Valiušis su seserimi Tekle ir broliais Augustinu, Vladu ir Vincu

M.Valiušis su seserimi Tekle ir broliais Augustinu, Vladu ir Vincu

Viktoras 1975 m. baigė Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto taikomosios matematikos specialybę ir įgijo inžinieriaus matematiko profesiją. Kurį laiką pagal paskyrimą dirbo Vilniaus automatizuotų valdymo sistemų konstravimo projektavimo biure vyresniuoju inžinieriumi, dėstė kvalifikacijos kėlimo institute.
1977 m. grįžo į Elektrėnus ir iki 2010 m. rugsėjo 29 d. dirbo Lietuvos elektrinėje. Pradžioje elektros šaltkalviu, vėliau vyresniuoju inžinieriumi – grupės vadovu. 2002 metais buvo paskirtas AB Lietuvos elektrinės Ekonomikos skyriaus viršininko pavaduotoju, o dar po kelių metų vyriausiuoju ekonomistu, Ekonomikos skyriaus viršininku. Laisvalaikiu užsiėmė buriavimu, turizmu, kalnų slidinėjimu, dainavo Elektrėnų vyrų chore „Energetikas“.

Sąjūdis
Aktyvusis inžinierius aktyviai prisijungė prie Sąjūdžio veiklos. Viktoras prisimena, kaip jo kolega Vytautas Markevičius elektrinėje iškabino pirmąjį laikraštuko „Sąjūdžio žinios“ numerį. Netrukus atvažiavo saugumiečiai ir laikraštį nukabino. Vytas atsistojo prie partkomo durų ir laukė, kad atsiimtų laikraštį. Keis­čiausia, kad laikraštį jam atidavė. Tai gal ir buvo paskata elektrinės inžinieriams jungtis į kažkokią organizaciją ir spręsti, ką jie gali nuveikti, kai visa Lietuva gyveno Sąjūdžio nuotaikomis. Pirmieji pasitarti susirinko Aleksandras Klumbys, Vytautas Markevičius, Povilas Indrulionis, Antanas Algimantas Adomaitis, Viktoras Valiušis. Įkvėpti 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sostinės Vingio parke surengto mitingo Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 49-osioms metinėms pažymėti, elektrėniškiai nutarė įsteigti Sąjūdžio rėmimo grupę Elektrėnuose. Kad įsitikintų, ar Elektrėnai pritaria Sąjūdžio judėjimui, reikėjo į susirinkimą surinkti žmones. Prisiminus, kad Elektrėnai nei laikraščio, juo labiau interneto neturėjo, tai skelbimus iškabino ant stulpų, skelbimų lentose. Susirinkimas turėjo įvykti rugsėjo 11 ar 13 dieną (gerai nebeprisimena), aikštėje prie Kultūros namų. Reikėjo įgarsinimo, o Kultūros namai, kurie priklausė Trakų rajonui, nežinojo, ar gali talkininkauti. Sąjūdiečiams talkino Pranas Noreika, todėl įgarsinimas buvo paruoštas gerai. Į mitingą pakviesti

Pirmoje eilėje: Mykolo Valiušio mama Elžbieta, Viktoras Valiušis, mamos tėvelis Nikodemas Kurmis. Antroje eilėje Viktoro mama Irena, brolis Rimvydas ir tėvelis Mykolas

Pirmoje eilėje: Mykolo Valiušio mama Elžbieta, Viktoras Valiušis, mamos tėvelis Nikodemas Kurmis. Antroje eilėje Viktoro mama Irena, brolis Rimvydas ir tėvelis Mykolas

buvo pirmieji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai Egidijus Klumbys ir Bronius Kuzmickas. V. Valiušis prisimena, kad pusvalandį prieš planuotą mitingą aikštė buvusi tuščia. Tik šaligatviais vaikščiojo keletas žmonių. O lygiai paskirtą valandą, nežinia iš kur, aikštę užplūdo žmonės.
Susirinkime, virtusiame mitingu, buvo nutarta Sąjūdžio rėmimo grupę registruoti Trakų rajone, buvo išrinkti deputatai į Lietuvos sąjūdžio suvažiavimą. Viktoras buvo išrinktas Sąjūdžio Elektrėnų grupės, vėliau Trakų raj. skyriaus pirmininku.

Politika
Nuo Sąjūdžio laikų ir prasidėjo Viktoro Valiušio kelias į politiką. Nors pradžioje ne kiekvienas suprato, ko reikia elektrinės specialistams, kad jiems valdžia bloga, o kai V. Valiušis išdrįso vietoj Prano Noreikos, buvusio Komunistų partijos pirmininko Michailo Gorbačiovo vieno iš pavaduotojų, į SSR Aukščiausio­sios tarybos suvažiavimą pasiūlyti Julių Juozeliūną, jį suprato nedaugelis. Bet norint atsiskirti nuo SSRS Komunistų partijos, Lietuvai reikėjo naujų veidų Maskvoje. V. Valiušis 1990–1992 m. buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio Seimą, 1988–1993 m. Lietuvos Sąjūdžio Trakų raj. tarybos narys (1991–1993 m. pirmininkas), 1988–1991 m. Lietuvos Sąjūdžio Elektrėnų grupės pirmininkas, Krašto apsaugos savanoris nuo 1991 m., Tėvynės sąjungos narys nuo partijos įsteigimo 1993 m., ilgametis Trakų raj. ir Elektrėnų skyrių pirmininkas. 2001–2015 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de­mokratų Elektrėnų skyriaus pirmininkas, partijos Tarybos narys. 1990 m., 1995 m. ir 1997 m. buvo išrinktas į Trakų rajono savivaldybės tarybą. 2000 m., 2003 m., 2007 m., 2011 ir 2015 m. išrinktas į Elektrėnų savivaldybės tarybą. Buvo skiriamas Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininku. Nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. dirbo Elektrėnų savivaldybės mero pavaduotoju. 2011 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Šiuo metu V. Valiušis yra savivaldybės tarybos narys.

Darbus tęsia jaunimas

Lina ir Viktoras Valiušiai su sūnumi Ignu

Lina ir Viktoras Valiušiai su sūnumi Ignu

V. Valiušis su žmona Lina užaugino sūnų Igną. Jis, baigęs finansų studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dirba vienoje tarptautinėje kampanijoje Vilniuje. Pagal mainų programą dirbo JAV, nepraleido progos šią šalį pažinti iš arčiau, bet gyventi grįžo į Lietuvą. Viktoro brolis Rimvydas, taip pat inžinierius, dirba Vilniaus elektrinėje. Jo sūnūs Domas ir Simas pasirinko skirtingus kelius. Domas karjeros siekia Vilniuje, Simas – Londone. Kur begyventų Valiušiai, jie kiekvienas žino, kada ir kaip naudingi ir reikalingi gali būti savo šaliai. Jie visada turi drąsos savo laike atlikti reikalingus žyg­darbius. Nes ant tokių žmonių kaip Valiušių giminė ir laikosi Lietuva, kurią entuziastingai stengėsi atkurti Viktoras Valiušis. Viktoras sako, kad Sąjūdis savo darbą atliko, dabar Lietuva sėkmingai, nors ne visada sklandžiai, eina Nepriklausomybės keliu. Birželio 3 dieną Lietuva švenčia Persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo trisdešimtmetį. Nepriklau­somoje šimtametėje valstybėje 30 metų yra tas laikas, kai Lietuva savo pasiekimais yra geriausiai žinoma pasaulyje. Į tą šimtmečio istoriją savo aukso siūlus įaudė ir Valiušių giminė.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1