Eglė Butkutė
Arūnas Aleinikovas – iš Elektrėnų kilęs ledo ritulio vartininkas ir treneris, kurio vardas yra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ilgus metus atstovavęs Lietuvos nacionalinei ledo ritulio komandai, profesionaliai Gardino komandai „Neman“, vartininkas baigęs sportinę karjerą šių komandų nepaliko – dabar A. Aleinikovas treniruoja vartininkus. Kiekvienais metais Lietuvoje organizuojantis ledo ritulio vartininkų stovyklas jis kviečia prisijungti ir Lietuvos trenerius, tam, kad šie tobulėtų ir pasisemtų žinių iš kitų šalių profesionalų. „Treneris turi augti su savo komanda“,- sako Arūnas Aleinikovas.
Papasakokite, kaip ir kada prasidėjo Jūsų ledo ritulininko karjera.
Mano pažintis su ledo rituliu turbūt yra labai panaši su kitų mano amžiaus žaidėjų. Dar pirmoje klasėje vienos pamokos metu į klasę atėjo treneris Rimantas Sidaravičius ir visus berniukus pakvietė žaisti ledo ritulį. Pirmoji treniruotė vyko vakare, iš mūsų klasės tada atėjo apie dešimt vaikų, bet šiame sporte iš tų klasės vaikų likau tik aš.
O kodėl pasirinkote būtent vartininko poziciją? Ar nebandėte puolėjo ar gynėjo pozicijos?
Pačiais pirmaisiais metais visi mokėsi čiuožti, tada dar niekas į pozicijas neskirstė. Aš neprisimenu kodėl, bet kelis mėnesius praleidau treniruotes ir kai grįžau, norėjau būti būtent vartininku. Tada buvo tik ką pasibaigusi vasara, kieme su draugais žaisdavome futbolą ir man neblogai sekėsi žaisti vartuose. Vėliau labai norėjau būti puolėju ar gynėju, bet treneris Rimantas Sidaravičius man neleido, nes komandoje buvau vienintelis vartininkas. Nors kartais vistiek leisdavo užsivilkti žaidėjo aprangą, kad bent per treniruotes galėčiau pažaisti kitoje pozicijoje. Man net yra tekę varžybas žaisti žaidėjo pozicijoje. Buvo nutikusių kuriozinių situacijų, kai žaidžiau už Elektrėnų „Energijos“ komandą Rytų Europos lygoje. Prisimenu, kad tada važiavome į Kijevą ir mūsų buvo 10 žaidėjų ir du vartininkai. Po dviejų varžybų vienas žaidėjas buvo diskvalifikuotas, kitas dėl darbo reikalų turėjo grįžti į Lietuvą. Tada teko man vilktis žaidėjo formą ir eiti žaisti. Taip pat ir Amerikoje jaunių lygoje teko žaisti vienas varžybas kitoje pozicijoje dėl žaidėjų traumų.
Kuris treneris turėjo didžiausią įtaką Jūsų pasiekimams?
Aš turbūt negalėčiau išskirti nei vieno trenerio, nes visi į mano žinių bagažą įdėjo kažką naudingo. Tačiau pats pagrindinis treneris turbūt būtų Rimantas Sidaravičius, nes būtent pas jį ir pradėjau žaisti. Jis mane auklėjo ne tik kaip sportininką, bet ir kaip asmenybę. Kai buvau 16 metų, treneris Viktoras Seninas mane pakvietė žaisti už Elektrėnų vyrų komandą „Energija“. Tai irgi davė didelės patirties žaidžiant prieš Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos komandas. Na, o paskutinis etapas buvo tada, kai Gardino „Neman“ komandos treneris patikėjo ledo ritulio vartininku iš krepšinio šalies ir pakvietė mane žaisti į savo komandą.
Dabar pats esate treneris. Ar savo treniravimo metoduose įžvelgiate dalykų, kuriuos darote lygiai taip, kaip darė Jūsų buvę treneriai?
Dabar ledo ritulys yra labai stipriai pasikeitęs nuo to laiko, kai aš pats pradėjau žaisti. Mano treneriai niekada neaiškino ir nemokė, kaip reikia žaisti, jie paaiškindavo pagrindinius niuansus – kaip laikyti lazdą, kokia turi būti stovėsena. O dabar dirbama visai kitaip, yra specialios vartininkų treniruotės, filmuojama vaizdo medžiaga, daroma treniruočių ir varžybų analizė. Šiais laikais vartininkams yra skiriama labai daug dėmesio treniruočių procese.
Ar vartininkams, norint patekti į geras komandas, yra didesnė konkurencija nei, pavyzdžiui, puolėjams ar gynėjams?
Aš manau, kad konkurencija yra vienoda visiems. Nėra skirtumo, ar tu vartininkas, ar puolėjas, ar gynėjas. Komandoje yra dvidešimt žaidėjų, vartininkų – du ar trys. Jau nuo vaikystės būna sudaromas toks balansas ir natūraliai vyksta vienoda atranka, vienoda konkurencija.
Kaip vartininkai išgyvena pralaimėtas varžybas?
Yra dažnai sakoma, kad vartininkai yra keistos asmenybės. Aš manau, kad vartininkai kiek kitaip, nei kiti žaidėjai išgyvena savo klaidas, vartininkai viską priima labai asmeniškai. Vartininkas yra paskutinė komandos grandis, nuo kurios klaidų priklauso visos komandos rezultatas.
Ne vienus metus atstovavote Lietuvos nacionalinei ledo ritulio komandai, dabar ją treniruojate. Ką Jums pačiam tai reiškia?
Visos savo ledo ritulio karjeros metu žaisti už Lietuvos nacionalinę ledo ritulio komandą važiuodavau su didžiausiu noru, niekada manęs nereikėjo įkalbinėti atvažiuoti, žaisti už rinktinę važiuodavau net su traumomis. Aš visada norėjau atiduoti duoklę Lietuvai, kuri mane išaugino ne tik kaip sportininką, bet ir asmenybę. Dabar man labai malonu, kad Lietuvos ledo ritulio federacija mane įtraukė į Nacionalinės ledo ritulio komandos trenerių štabą. Man norisi savo sukauptą patirtį perduoti jauniems sportininkams. Taip pat man ir pačiam labai naudinga dirbti ir augti treniravimo srityje su aukštos kvalifikacijos specialistais, kurie yra kviečiami dirbti su rinktine.
Savo profesionalią ledo ritulininko karjerą pradėjote Elektrėnų „Energijoje“. Ką manote apie dabar susiklosčiusią klubo situaciją?
Aš manau, kad tokia komanda, su tokiomis tradicijomis ir pasiekimais kaip Elektrėnų „Energija“ privalo būti Elektrėnuose. Daugiau apie šią situaciją nelabai galiu komentuoti, nes nežinau visų niuansų. Bet yra aišku, kad tokia komanda Elektrėnuose turėtų būti.
2001 metais išvykote į Baltarusiją ir ten ne vienus metus atstovavote „Neman“ komandai. Kaip ten patekote ir kokie prisiminimai iš tų sezonų yra išlikę atmintyje?
Tais metais kartu su Martynu Šliku buvome peržiūroje Rygos komandoje „Riga2000“, tačiau jau po mėnesio mums nepatiko komandos situacija ir abu nutarėme iš tos komandos išvykti. Apie tai tada parašė Baltarusijos sporto laikraštis, o Gardino „Neman“ komandos daktaras tai perskaitė. Jis paklausė trenerio, ar šis prisimena didelį lietuvį vartininką, papasakojo situaciją ir pasiūlė treneriui pasikviesti mane į Baltarusiją. Susiskambinome ir aš išvažiavau į Baltarusiją. Po savaitės treniruočių pasirašiau kontraktą ir ten žaidžiau du sezonus. Komanda buvo gana stipri, komandos sudėtyje buvo geri žaidėjai iš Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano. Vietiniai žaidėjai komandoje buvo tik keli, nes Gardino ledo ritulio mokykla dar buvo jauna ir nespėjusi išugdyti vietinių žaidėjų.
O kaip atrodė gyvenimas tuometinėje Baltarusijoje?
Gardino miestas istoriškai yra Lietuvos–Lenkijos buvusios valdos. Tai senas miestas, turintis gražią architektūrą. Ten aš jaučiausi kaip Europoje, nejaučiau labai didelio skirtumo. Gardine gyvenantys žmonės labai draugiški ir nuoširdūs. Aš ten nesijaučiau blogai, jaučiausi gerai ir komfortiškai. Taip pat gerai buvo ir tai, kad Gardine 2001–2002 metų sezone klubui atstovavome kartu su Šarūnu Kuliešiumi, kartu ir gyvenome viename bute. Kitą sezoną kartu žaidė Artūras Katulis ir Mindaugas Kieras, tai mes visi buvome kartu, nebuvo liūdna.
Vėliau persikėlėte į Rusiją ir 2003–2004 metais žaidėte „Yuzhny Ural Orsk“ komandoje. Kokia istorija su šiuo klubu?
Tada man norėjosi naujovių, norėjau kažką keisti, kažką išbandyti naujo. Ši Rusijos komanda buvo laikoma stipresne, aukštesnio lygio, todėl ir išvykau ten. Tačiau prieš naujuosius metus pradėjo nebemokėti algų, todėl nusprendžiau išvykti ir palikti šį klubą.
O kaip atsidūrėte Liepojos „Metalurgs“ klube? Kokie prisiminimai išlikę iš Latvijos?
Apie Liepoją galiu pasakyti tik tiek, kad ten buvo gerai.
O kokia istorija su Didžiosios Britanijos klubu „Solihull Barons“, kuriam atstovavote 2005–2006 metų sezone?
Į Solihulą mane pakvietė kartu žaisti Šarūnas Kuliešius, jis toje komandoje kartu su Mindaugu Kieru žaidė nuo sezono pradžios. Jis pasakė treneriui, kad yra vartininkas, kuris gali padėti komandai, ir tada aš išvykau į Didžiąją Britaniją. Tačiau prieš pat atkrintamąsias varžybas išvykau žaisti už kitą komandą, su kuria pasiekėme finalą.
Vėliau vėl grįžote į Baltarusiją ir ten praleidote ne vieną sezoną. Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą?
Taip, aš vėl grįžau į Baltarusiją, nes mane tenkino ledo ritulio lygis, taip pat ir finansinės sąlygos. Taip pat mano žmona yra iš Gardino. Šis miestas yra visai netoli nuo Elektrėnų – vos pustrečios valandos kelio, tai labai dažnai grįždavau namo. Ten man viskas tiko.
Ar tai reiškia, kad Baltarusijos klubas „Neman“ Jums pačiam patiko labiausiai? Ar vis dėlto patirties daugiausiai gavote kokiame kitame klube?
Taip, galima sakyti, kad būtent „Neman“ klubas man patiko labiausiai. Ši komanda man davė didelį postūmį mano ledo ritulio karjeroje. Ten susiradau ir daug draugų, jaučiausi labai gerai ir komfortiškai.
Nuo 2009 metų pats treniruojate vartininkus. Koks yra Lietuvos vartininkų lygis Jūsų akimis? Kur dar reikėtų pasitempti?
Galiu pasakyti, kad Lietuvos vaikų vartininkų pasiruošimo lygis, lyginant su kaimyninėmis šalimis, yra labai neblogas. Daugelis ledo ritulio mokyklų jau turi vartininkų trenerius, taip pat vartininkai važinėja po specializuotas vartininkų stovyklas, kur gauna daug naudingos informacijos. Tačiau yra problema – nuo 16 metų jiems nelabai yra kur žaisti, nes vyrų lygyje žaisti dar anksti, o jaunių lygis Lietuvoje yra silpnokas. Aš manau, kad pasisekė tiems vartininkams, kurie gauna galimybę išvykti tobulintis į užsienį ir toliau augti, tobulėti jaunių lygose ir taip po truputį judėti link suaugusiųjų lygio.
Ką, Jūsų manymu, reikia daryti, kad bendras Lietuvos ledo ritulio lygis kiltų?
Aš manau, kad tas lygis kyla tada, kai dirba treneriai, kuriems ši veikla yra labai įdomi, kurie tobulėja ir nuolat mokosi. Treneris taip pat turi augti kartu su savo komanda.
O kuo skiriasi lietuvių vartininkų žaidimas nuo, pavyzdžiui baltarusių, kuriuos treniruojate?
Aš Baltarusijoje dirbu su profesionalia ledo ritulio komanda. Lietuvoje tokios dar nėra, bet labai tikiuosi, kad bėgant laikui bus. Todėl nuo to priklauso ir vartininkų pasiruošimo lygis – jis atitinkamai kitoks. Lietuva turi Mantą Armalį, kuris yra profesionalus ledo ritulio vartininkas. Mes negalime jo vadinti mūsų išaugintu vartininku, nes jis savo pirmuosius žingsnius ir karjerą pradėjo Švedijoje. Tačiau jei lygintumėme vaikus ledo ritulio vartininkus Lietuvoje ir Baltarusijoje, tai treniravimosi procesas nelabai kuo ir skiriasi. Tačiau tai taip pat priklauso nuo trenerio, kuris dirba su komanda. Viskas priklauso nuo to, kiek treneriui įdomu ir kiek jis stengiasi augti ir tobulėti savo profesinėje srityje.
Kasmet rengiate vartininkų stovyklas, į kurias kviečiate sportininkus iš įvairių šalių. Kaip gimė tokia mintis ir kaip kinta stovyklos populiarumas bėgant metams?
Kiekvienais metais rengiu dvi stovyklas Lietuvoje. Mane įkalbėjo pabandyti ir padėjo pirmaisiais organizaciniais klausimais Vilniaus „Geležinio vilko“ mokyklos įkūrėjas Andrėjus Jadkauskas. Šių stovyklų tikslas – Lietuvos vartininkams suteikti kuo daugiau informacijos kaip žaisti vartuose, kaip treniruotis ir kita. Taip pat aš į savo organizuojamas ledo ritulio stovyklas kviečiu ir ir visus vartininkų trenerius iš Lietuvos tam, kad jie matytų, kaip dirba didesnę patirtį turintys treneriai iš Latvijos bei Baltarusijos, kurie yra Nacionalinių komandų vartininkų treneriai, taip pat turintys vienos iš aukščiausių pasaulio lygų – KHL – žaidimo ir treniravimo patirties. Manau, kad tokios stovyklos naudingos ne tik sportininkams, bet ir jų treneriams.
O koks turi būti vartininkas? Kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti?
Kiekvienas vartininkas yra labai individualus. Vieni yra ramesni, kiti aktyvesni, tačiau svarbiausia savybė, kuria turi pasižymėti vartininkas, yra atsakingumas.
Kas yra sunkiausia trenerio darbe?
Vartininkų trenerio darbe pats sunkiausias dalykas, manau, yra rasti tinkamą priėjimą prie kiekvieno vartininko individualiai. Svarbu suvokti, kad negalima dirbti su visais vienodai pagal vieną sistemą ar šabloną.
Nuotr. iš asmeninio albumo