Eglė Butkutė
Lietuvos sporto pasaulyje Pijaus Rulevičiaus vardas yra gerai žinomas, nors ledo ritulininkas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gimęs ir augęs Elektrėnuose, Pijus Rulevičius dar labai ankstyvame amžiuje kartu su visa ledo ritulininkų šeima išvyko už Atlanto, tačiau tai nesutrukdė Pijui daugelį metų atstovauti Lietuvos nacionalinei ledo ritulio komandai. Pasiekęs karjeros aukštumas, šiais metais sportininkas nusprendė pasukti kitu keliu – nuo šiol ledo ritulio subtilybių mokys vaikus. Taigi, kas P. Rulevičių po daugelio metų vis dar sieja su Lietuva, Elektrėnais ir kodėl sportininkas pasirinko kitą kelią?
Gimėte ir augote Elektrėnuose. Tad kaip atsidūrėte JAV?
Taip, Elektrėnuose aš užaugau ir čia baigiau 4 klases. Prasidėjus 5 klasės mokslo metams aš ir mano visa šeima išvykome gyventi į Čikagą. Tada mano šeima laimėjo „žaliąją kortą“, kuri tuo metu leido išvykti į šį tolimą žemyną, būtent tai ir lėmė mūsų apsisprendimą persikelti į Ameriką.
Į JAV išvykote būdamas labai jaunas. Ar nebuvo sunku dėl anglų kalbos?
Pačioje pradžioje buvo labai sunku. Tik atvykus į Čikagą tėvai man rado ledo ritulio komandą. Tada iš trenerių gavau užduotį išmokti anglų kalbą, jeigu noriu žaisti toje komandoje. Pirmomis savaitėmis su manimi į treniruotes eidavo kažkas iš lietuvių, tam, kad padėtų man bendrauti anglų kalba. Bet gana greitai aš ir pats išmokau kalbėti angliškai, nes visur aplinkui tik šią kalbą ir girdėjau. Jau pirmaisiais mėnesiais išmokau tiek, kad galėčiau susikalbėti. Bet mokomės juk visą gyvenimą, tai net ir po šitiek metų išmokstu vis kažką naujo anglų kalboje.
Ar jautėte namų ilgesį?
Dabar jau savo namais laikau Ameriką. Bet kai tik persikėlėme čia, labai dažnai grįždavau į Lietuvą, tai ir nespėjau pajusti to didelio namų ilgesio. Taip pat turbūt tam įtakos turėjo ir tai, kad po kelerių metų, praleistų Amerikoje, porai metų grįžau žaisti į Liepoją, Latviją.
Kaip lietuvį priėmė JAV ledo ritulininkai?
Kai tik persikėliau į JAV ir dar nemokėjau kalbos, tai ir nežinau, ar kas prieštaravo. Iš šono gal kažkas tai matė, bet aš pats jokio priešiškumo nepajaučiau. O vėliau jau aš buvau Amerikoje augęs žaidėjas, tai visi ir priėmė labai lengvai. Kiti net nežinojo, kad aš esu ne iš Amerikos tol, kol neprisistatydavau. Tada visi klausdavo, iš kur pas mane toks vardas ir pavardė. Jei žmogus supranta Amerikos kultūrą ir sugeba įsilieti į jų gyvenimą, tai jokių problemų ir neturėtų kilti.
Jūsų tėtis Egidijus Lietuvoje buvo gerai žinomas ledo ritulininkas, mama Jūratė taip pat mokė šios sporto šakos. Ar tai lėmė ir Jūsų tapimą ledo ritulininku?
Neslėpsiu, tėvai padarė tikrai didelę įtaką šiam sprendimui. Mano tėvų draugai visi buvo ledo ritulininkai, jie taip pat šiam sportui buvo atsidavę, tad ir aš ledo ritulio arenoje praleisdavau labai daug laiko. Mano mama pati nežaidė ledo ritulio, bet visą laiką jautė labai didelę meilę šiam sportui, tad dėl šios priežasties labai norėjo suburti merginų ledo ritulio komandą. Ir jai tai pavyko. Mano sesė taip pat žaidė mamos treniruojamoje ledo ritulio komandoje. Galima sakyti, kad mūsų šeimoje visi yra ledo ritulininkai.
Kiekvienais metais Lietuvai kartu su Nacionaline ledo ritulio komanda atstovaujate pasaulio čempionatuose. Ką Jums reiškia vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius?
Man yra labai didelė garbė ginti savo šalies vardą, atstovauti tautai. Taip pat jaučiu didelį džiaugsmą, galėdamas žaisti su žaidėjais, kurie man buvo autoritetais ir pavyzdžiais tuomet, kai dar buvau vaikas. Atstovaudamas Nacionalinei komandai turėjau galimybę kartu žaisti su tokiais žaidėjais kaip Egidijus Bauba, Artūras Katulis, Darius Lėlėnas, Mindaugas Kieras ir kitais. O pasaulio čempionate, kuris vyko Kaune, turėjau garbės vienoje komandoje žaisti su tokiomis žvaigždėmis kaip Darius Kasparaitis ir Dainius Zubrus. Taip pat man patinka ir tai, kad žaisdamas už rinktinę galėjau susitikti su tais žaidėjais, su kuriais tik pradėjau savo ledo ritulio karjerą dar prieš išvykstant į Ameriką. Dabar Nacionalinėje komandoje jau daug naujų veidų, jaunų žaidėju, kurių aš jau nebepažįstu…
Į varžybas su Lietuvos nacionaline ledo ritulio komanda labai dažnai Jūsų palaikyti atvyksta ir šeima. Ar tai Jūsų šeimos tradicija?
Taip, kaip grįžtu žaisti į Lietuvą, tai palaikyti atvyksta tikrai didelė šeimos dalis, giminaičiai. Visiems juk įdomu pamatyti, kaip šeimos narys žaidžia. Man taip pat labai malonu, kai palaiko artimiausi žmonės. Tik neslėpsiu, tada ir jaudulys prieš varžybas didesnis. Bet pastebėjau, kad kai mano rungtynes stebi šeima, man ir sekasi geriau. Kai rungtyniauju Amerikoje, šeima taip pat dažnai atvyksta manęs palaikyti. Tradicija – jei kažkas atvažiuoja į svečius, tai tikrai apsilankys ir mano varžybose. Praeitą sezoną buvo mamos jubiliejus, tai daug giminių ir draugų iš už Atlanto buvo atvažiavę, tai net įvartį tada įmušiau dėl tokios progos.
Sakėte, kad Jūsų visa šeima žaidžia ledo ritulį. Kaip atrodo ledo ritulininkų šeimos kasdienybė?
Kai dar buvau jaunesnis, tai ir tėvams, ir sesei nebuvo lengva, nes pats dar nevairavau, todėl jie mane vežiodavo į ledo ritulio treniruotes. Elektrėnuose tai gerai, kai viskas vietoje… O kai pradėjau žaisti aukštesniame lygyje, lankiau koledžą, tai pats geriausias laikas būdavo, kai grįždavau namo. Labai pasiilgdavau savo šeimos, tad grįžęs bandydavau įsijausti į jų kasdienybę. Bet ledo ritulys visada buvo šalia.
O kas po šitiek metų Jus vis dar sieja su Elektrėnais?
Šiame mieste gyvena mano močiutės, mano giminaičiai, draugai, pažįstami. Man būna labai gera čia grįžti, pamatyti visus pažįstamus veidus, stebėti, kaip gimtasis miestas keičiasi.
Ar nesusimąstėte grįžti gyventi atgal į Lietuvą?
Niekada nemąsčiau grįžti gyventi į Lietuvą. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Amerikoje, dabar ten mano namai… Man visada smagu grįžti čia pasisvečiuoti, bet apie gyvenimą čia negalvoju. Bet niekas nežino, kaip gyvenimas pasisuks ir kokia bus ateitis.
Galima sakyti, kad ledo ritulys yra Jūsų gyvenimas? Ar turite dar ir kitų pomėgių?
Vis dėlto ledo ritulys yra pagrindinis dalykas, nors ir kitų pomėgių taip pat yra. Bet jais dažniausiai užsiimu vasarą, kai turiu daugiau laisvo laiko. Labai mėgstu keliauti po Ameriką ir lankyti draugus. Taip pat mėgstu tenisą bei golfą. Pastarosiomis vasaromis dirbau vaikų ledo ritulio treneriu sporto stovyklose, tai laiką leidau su šiuo sportu, tik kitoje ledo ritulio pusėje.
Sakote, kad treniruojate vaikus, o pačiam paauglystėje nebuvo kilusi mintis, kad reikia viską mesti?
Ne, tokios mintys niekada manęs nebuvo apėmusios. Aš visuomet tik galvodavau į priekį. Kas bus toliau, kai pabaigsiu žaisti vienoje lygoje, kai baigsiu koledžą…
Grįžtate į Lietuvą, kartu žaidžiate su Lietuvos klubams atstovaujančiais sportininkais. Koks pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ledo ritulio ir Amerikos?
Europietiškas ledo ritulys yra daugiau techniškesnis, o Amerikoje šis sportas daugiau fizinis. Taip pat skiriasi ir ledo ritulio aikštelių dydžiai. Kai dar atstovavau Lietuvos jaunimo ledo ritulio rinktinei, vis gaudavau po 10 ar 20 baudos minučių dėl to, kad per stipriai varžovą nubortuodavau, bet aš tiesiog buvau pripratęs prie labiau fizinio žaidimo.
Kaip manote, ką Lietuvoje reiktų keisti, kad šalyje ledo ritulio lygis kiltų?
Jaunesniems ledo ritulio žaidėjams Lietuvoje sąlygos tikrai geros. Bet vėliau, kai žaidėjai išauga, jiems čia nėra kur tobulėti. Dėl šios priežasties daug ledo ritulininkų ir renkasi užsienio klubus. Manau, jei būtų stipri jaunimo komanda ar lyga, ledo ritulio lygis kiltų, čia pasiliktų daugiau gerų sportininkų. Tada vaikai turėtų kur tobulėti, nes būna ir taip, kad ne visi geri žaidėjai turi galimybę išvykti į užsienio klubus.
Ryšį su ledo rituliu turite jau daug metų. Kokių smagių nutikimų yra nutikę per tą laiką?
Ledo ritulys man suteikė labai daug gerų emocijų ir šiltų prisiminimų. Nors tai yra sunkus sportas, jis žmogui duoda labai daug. Net sunku būtų viską papasakoti ar išsirinkti vieną išskirtinį nutikimą. Bet greičiausiai pats įsimintiniausias nutikimas man buvo, kai laimėjome auksą su Lietuvos nacionaline ledo ritulio komanda Kaune ir kai laimėjome NCAA čempionatą su koledžo komanda. To tikrai niekada nepamiršiu.
Kaip ruošiatės varžyboms? Ar ledo ritulyje yra svarbus psichologinis nusiteikimas?
Aš manau, kad tai yra labai svarbu. Tu gali būti sau pats didžiausias pagalbininkas arba pats didžiausias priešas. Kiekviena diena prieš varžybas prasideda nuo sočių pusryčių, kad pasikrautum kuo daugiau energijos. Aš visada stengiuosi rytą pradėti produktyviai, einu prasičiuožti ar tiesiog kažkaip prasiblaškau. Po taip pat sočių pietų stengiuosi eiti pamiegoti bent pusvalandį, nes tiesiog laukti varžybų visą dieną būtų labai sunku. Tada jaudulys kyla valandomis. O kai užmiegi, leidi ir kūnui, ir protui pailsėti. O vėliau jau prasideda svarbūs momentai. Ką nors lengvai visada užkandu ir tada pradedu galvoti apie varžybas. Bet bent jau man tai pats sunkiausias laikas yra ne prieš, o po varžybų. Tada labai sunku užmigti, nes adrenalinas dar būna sukilęs, emocijos veržiasi, mintys neduoda ramybės, tada vis galvoju, ką geriau galėjau padaryti.
Ar per ledo ritulio karjerą turėjote rimtų traumų?
Labai didelių traumų man išvengti pavyko. Dėl kažkokių sužalojimų neteko praleisti labai daug laiko be ledo ritulio. Bet esu susitraumavęs šlaunį. Tada reikėjo mėnesį praleisti be sporto. Vėliau reikėjo įdėti daug darbo, kad galėčiau vėl grįžti ant ledo. Tada koja buvo taip stipriai ištinusi, kad net per kelį negalėjau jos sulenkti.
Prasidėjo pirmasis ledo ritulio sezonas, kuomet neatstovaujate jokiai komandai. Kokia to priežastis?
Praeitas sezonas man buvo paskutinis. Aš tiesiog gavau pasiūlymą tapti ledo ritulio treneriu ir darbuotis ledo ritulio akademijoje. Šio sprendimo aš pats nepavadinčiau priežastimi, man tai daugiau yra kaip galimybė pradėti kažką naujo. Pastaruosius mėnesius jau gyvenu mieste, kuriame yra akademija, jau treniruoju žaidėjus. Vasaros metu labai daug keliavau po Ameriką, stengiausi tobulėti kaip treneris, dirbau penkiose skirtingose vaikų sporto stovyklose, treniravau vaikus kartu su labai gerais Amerikos vaikų treneriais. Šis pasirinkimas buvo labai sunkus tiek man, tiek mano šeimai. Mūsų šeima yra labai vieninga ir didžiąją dalį sprendimų mes priimame kartu. Tai buvo labai sunku, bet tikiuosi nieko nenuvyliau. Paskutinysis mano sezonas buvo vienas iš geriausių mano karjeroje ir savijauta buvo labai gera. Tai ir šis sprendimas nėra atsisveikinimas su ledo rituliu, aš ir toliau gyvensiu šiuo sportu.
O kaip pats jaučiatės, kai visą laiką atstovavęs ledo ritulio komandoms, dabar niekur nerungtyniausite?
Dabar varžybų turėsiu penkis kartus daugiau nei turėjau žaisdamas pats. Mūsų ledo ritulio akademija turi ne vieną ledo ritulio komandą, ir savaitgaliais aš turėsiu suspėti į visas varžybas. Manau, kad net nebus laiko pagalvoti apie nerungtyniavimą. Bet neslėpsiu, ilgėsiuos laiko su komandos draugais, pačių varžybų. Bet komandos draugus pakeičiau į 50 jaunuolių, kurie dega noru išmokti ledo ritulio paslapčių.
Savo tolimesnę ateitį taip pat siesite su šia sporto šaka?
Kaip ir minėjau anksčiau, aš nuo ledo ritulio tikrai neatitolsiu, o priešingai, dar labiau priartėsiu. Dabar turiu ne tik vaikus, bet ir save mokyti, kaip pradėti viską nuo pat pradžių. Aš kartais juokauju, kad būna atvejų, kad vaikus reikia mokyti, kaip atskirti pačiūžą nuo pirštinių.
Ką Jums pačiam, kaip asmenybei, davė ledo ritulys?
Ledo ritulys man davė labai daug. Visų pirma aš augau kaip asmenybė, turėjau galimybę keliauti ir aplankyti labai daug šalių, kurių gal net nebūčiau aplankęs, jei ne šis sportas. Bet pati didžiausia vertybė, kurią suteikė sportas, tai draugai. Viską, ką davė ir išmokė mane šis sportas, aš stengsiuosi perteikti savo mokiniams. Mano pagrindinis tikslas visų pirma yra išugdyti gerus žmones, o vėliau – gerus sportininkus.
Norintys aplankyti JAV ir pamatyti ledo ritulio varžybas, turės pateikti paraišką esta vizai gauti.