Tidikių pėdos Pastrėvio žemėje

Neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje

Nors XX a. 6 dešimtmečio pradžioje ginkluotas lietuvių tautos pasipriešinimas buvo numalšintas, tačiau didžioji dalis visuomenės niekada nebuvo susitaikiusi su sovietų okupacija. Partizaninį judėjimą pakeitė „tylioji“ rezistencija ir disidentinis sąjūdis. Istorikai paprastai išskiria pasyviąją rezistenciją, kurios dalyviais buvo ženkli dalis to meto Lietuvos gyventojų, ir organizuotą rezistenciją, kurią vykdė mažiau ar daugiau organizuo­tos pogrindinės organizacijos. Šias organizacijas kūrė ir jų veikloje dalyvavo ne tik iš koncentracijos lagerių grįžę pasipriešinimo dalyviai, bet besimokantis jaunimas ir inteligentija. Jų nariai platino antisovietinius atsišaukimus ir tautinę atributiką, viešose vietose iškeldavo griežtai draudžiamas trispalves Lietuvos vėliavas, slapta studijavo draudžiamą Lietuvos istoriją, literatūrą ir kultūrą. Statistika byloja, kad vien tik 1955–1958 metais KGB Lietuvoje išaiškino 61 nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės. Ypač didelį akstiną šiai veiklai davė po Josifo Stalino mirties prasidėjęs „atšilimas“. Vienas ryškesnių tokių organizacijų istorijos pavyzdžių buvo 1958–1961 m. veikusi „Laisva Lietuva“.
Vėlų 1958 m. rudenį keli tuometės Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos (dabar Užupio gimnazija) ir Vilniaus elektromechanikos technikumo devintokai, nuo smalsių akių pasislėpę atokiame sandėliuke, įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisva Lietuva“. Kartu su priesaika siekti nepriklausomos Lietuvos, buvo priimta ir organizacijos programa. Joje buvo teigiama, kad „kiekvienas organizacijos narys privalo elgtis oriai, kaip pridera Lietuvos sūnui. Visi už vieną, vienas už visus – toks turėtų būti mūsų devizas.“ Nors organizacijos branduolį sudarę Vladas Šakalys, Vitas Vosylis, Romualdas Ragaišis, Stanislovas Žvirgždas ir kiti tebuvo paaugliai, tačiau jie neblogai žinojo pogrindinės veiklos abėcėlę – sukūrė šifrą, kurio saugumiečiams taip ir nepavyko iššifruoti. Palaipsniui prie organizacijos veiklos prisijungė vis daugiau jaunųjų Lietuvos patriotų. Sovietinio saugumo – KGB – archyvuose išlikę dokumentai leidžia spręsti, kad vienaip ar kitaip prie organizacijos veiklos buvo prisidėję (arba buvo apkaltinti šia veikla) beveik 50 narių. Garsiausiai nuskambėjusi „Laisvos Lietuvos“ akcija – trispalvės iškėlimas ant Trijų kryžių kalno Vilniuje. „Ruošėmės tam gal mėnesį, viską apgalvojome. Vėliavą patys pasisiuvome mūsų sandėliuke. Didelė buvo – gal kokie 2 X 3 metrų. Raudonos ir žalios medžiagos jau turėjome, nes kelias sovietines buvome „nusikabinę“. Tada 1959 metų vasario 16-osios (kitais duomenimis, vėliava buvo iškelta gegužės 1 d.) išvakarėse buvo šlapdriba, vėjuota. Kalno papėdėje stovėjo kelios saugumiečių mašinos, tačiau vyrukai šildėsi, leisdami butelį per rankas. Trijų kryžių paminklo jau nebebuvo, bet toje vietoje buvo stiebas, ant kurio iškeldavo vėliavą. Vietą jau buvome apsižiūrėję, net spynelės nuo lyno raktą turėjome, bet kai pasiekėme kalną, paaiškėjo, kad lynas nuimtas. Beliko vienam lipti į stiebą ir pritvirtinti atsineštą vėliavą. Buvau lengviausias, todėl ir teko man. Iki viršaus įlipti nesugebėjau. Vamzdis buvo iš trijų dalių, kuo aukščiau, tuo plonesnis, o ir vėjas siūbavo stiebą. Buvom numatę, kad išskleista vėliava gali imti plazdėti. Kad neišgriūčiau, ją buvom pritvirtinę prie pagalio ir virve surišę. Kai nusliuogiau žemyn, beliko virvę patraukti. Kitą rytą lėkėm prie Katedros pažiūrėti. Vėliava kabojo iki kokios dešimtos valandos, mat buvom parašę, kad užminuota, ir laidelį buvom prikabinę“, – prisimena S. Žvirgždas. 1961 m. pavasarį „Laisva Lietuva“ buvo susekta. Aktyviausi organizacijos nariai buvo teisiami už „valstybinio masto“ nusikaltimus, kitiems buvo pritaikytos kitokios represijos.
Naują pilietinio pasipriešinimo etapą žymėjo 1972 m. Tais metais protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino Romas Kalanta ir pradėtas leisti pirmasis periodinis pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jokiai pogrindinei organizacijai nepriklausiusio Kauno moksleivio poelgis – ryškus pavienio spontaniško ir kartu dramatiškai tragiško pasipriešinimo pavyzdys. Tačiau spontaniškai nepasitenkinimo sovietiniu režimu akcijos įgydavo ir masinį pobūdį. 1977 m. spalio 7 d. buvo priimta naujoji sovietinė, „pati demokratiškiausia“, konstitucija ir Vilniaus gatvėse buvo iškabinta daugybė raudonų vėliavų. Dalis vilniečių rado progą pademonstruoti dešimtmečiais susikaupusiam nepasitenkinimui komunistine santvarka. Šios dienos vakare garsiausia Lietuvos futbolo komanda Vilniaus „Žalgiris“ sausakimšame 20 000 žiūrovų stadione rezultatu 3:0 sutriuškino trečiaeilę Vitebsko komandą. Po pergalės sportinės emocijos peraugo į spontanišką tautinių jausmų prasiveržimą. Nors stadione buvo gausu milicijos, tačiau ji pasirodė bejėgė sutramdyti įsiaudrinusius žiūrovus. Iš stadiono plūstanti minia patraukė miesto centro link. Tvarką palaikę milicijos pareigūnai, tvirtai susikibę rankomis, mėgino minią sustabdyti ir sutrukdyti jai patekti į centrą. Tačiau ši užtvara buvo lengvai pralaužta, milicininkai buvo išsklaidyti. Minia toliau traukė pagrindine miesto gatve – Lenino (dabartiniu Gedimino) prospektu, nešdama kažkur nuplėštą sovietinės Lietuvos vėliavą. Puikiai girdėjosi šūkiai: „Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!“, „Laisvę Lietuvai!“. Grupelei į minios vidurį prasibrovusių pareigūnų pavyko atimti vėliavą, tačiau ją nešęs moksleivis liko nepaliestas. Vėliau paaiškėjo, jog saugumiečius labai supykdė tai, kad nešusieji tą vėliavą visą laiką juokėsi, atseit „išniekino vėliavą“. Eisena žygiavo traukdama lietuvišką „Ant kalno mūrai“, kai kur nedrąsiai, bet aiškiai girdėjosi ir „Tautiškos giesmės“ posmai. Ties Lenino aikšte, prie KGB rūmų, ėjusius žmones pasitiko geriau susiorganizavę milicijos, saugumiečių ir kariškių būriai. Čia minia buvo suskaldyta ir išstumta į šalutines gatves. Įvykio liudininkai teigia, kad aršiausias susidūrimas su demonstrantais įvyko ties Tauro kalnu. Net grumtynių metu girdėjosi šūkiai: „Šalin, rusai!“, „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę politiniams kaliniams!“. Nemažai žmonių buvo suimta ir tik surašius protokolus už viešosios rimtiems trikdymą paleista.
Įvairiomis progomis ir formomis pasireiškianti antisovietinė rezistencija nenurimo visą Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpį, neleisdama lietuvių širdyje užgesti svajonėms apie nepriklausomą valstybę. Svajonėms, kurioms buvo lemta išsipildyti 1990 m. kovo 11 d.

Paruošė:
Audrius Jurgelevičius,
Istorijos mokytojas

 

Daiva Červokienė

Laima Tidikienė – viena iš gerai savivaldybėje žinomų pastrėviškių. Ji, dar dirbdama agronome, subūrė moterų etnografinį ansamblį „Vuolasta“, kuris gyvuoja

L.Tidikienė, pasipuošusi kursų metu pasigamintais keramikos karoliais

L.Tidikienė, pasipuošusi kursų metu pasigamintais keramikos karoliais

jau 30 metų, buvo moterų klubo pirmininkė. Domėjimasis krašto istorija paskatino išleisti 3 knygeles. Būtent jos surinkta medžiaga sugulė į knygą „Elektrėnai“, pasakojančią visų savivaldybės seniūnijų istoriją…

Šaknys prie Kauno ir Ukmergės
Laima Galinytė ir Juozas Tidikis (1936–2009) atvyko į Pastrėvį kaip jauni specialistai 1960-aisiais.
Juozas su broliu Aloyzu gimė ir užaugo Balelių kaime Ukmergės r. prie senojo kelio Ukmergė–Panevėžys, ūkininkų šeimoje. Tėvas Mykolas ir motina Marijona su vaikais, kaip ir dauguma to meto žmonių, gyveno iš savo ūkio, turėjo 8 ha žemės. Juozas mokėsi Raguvos vidurinėje mokykloje, įstojo į Vilniaus universitetą studijuo­ti lietuvių kalbos ir literatūros, jį baigęs pagal paskyrimą atvyko mokytojauti į Pastrėvį.
Laimos tėvas Andrius Galinis (1896–1973) ir motina Marija Rudauskaitė-Galinienė (1906–1988) buvo mokytojai. Tėvas užaugo Daukšių kaime Marijampolės r., ūkininkų šeimoje. Mama Marija augo Maželių kaime Joniškio r., mokėsi Žagarėje, baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mamos tėvai užaugino 6 vaikus (dar 2 mirė maži), turėjo 40 ha žemės.
Andrius ir Marija susitiko A­nykščiuose mokytojaudami, 1930 m. ten ir apsivedė. Vėliau tėvai mokytojavo keliuose kaimuose Kėdainių r., ten gimė sūnus Algimantas ir dukra Laima. Tada šeima atsikėlė prie Kauno į Lapių miestelį, paskui – dar arčiau Kauno. 1939 m. nusipirko 10 ha žemės prie Domeikavos Kauno r., pradėjo kurti ūkį. Laima atsimena tėvus vis dirbančius: laikė dvi karves, arklį, kiaulių, būrį paukščių. Pasistatė laikiną medinį vieno kambario namelį su virtuve, raudonų plytų tvartą, klojimą ir pirtį. Planavo statyti plytinį namą – susipirko ir suvežė plytas, nemažai medžio perdengimams, visas medžiagas sudėjo sklype.

Karo ir pokario metai
Prasidėjo karas, frontas kuriamos Galinių sodybos nepalietė, bet ištaškė sovietai. Mokytoją Andrių Galinį suėmė ir nuteisę išvežė į Sibirą, Mariją Galinienę su dukra Laima išvarė iš namų 1945 m. rugsėjį. Laima puikiai prisimena, kaip į jų trobą pasibeldė kaimynystėje gyvenęs Lietuvos rusas. Atėjo jis su ginkluotu stribu ir paliepė moterims nešdintis iš namų, jis pats ten persikraustys gyventi. Atvažiavo su vienkinkiu vežimu, leido prisidėti daiktų, kiek telpa į vežimą. Mama jai liepė susirinkti savo drabužius, abi į vežimą įkėlė siuvimo mašiną ir apvalų staliuką, šiuos daiktus L. Tidikienė parsivežė iš Domeikavos į Pastrėvį ir tebeturi dabar.
Beveik penkeriais metais vyresnis brolis Algimantas tada mokėsi Kaune, tad jos su mama ir prisiglaudė palėpėje, kur jis samdėsi butą. Mama per pažįstamus gavo darbo Ariogalos rajone, o pradinukę aštuonerių metų Laimą išsiuntė pas savo seserį Liuciją Kalendrienę, ūkininkę prie Žagarės. Netrukus ir ten pasirodė stribai, tetos šeimą išvežė į Sibirą. Laimą paliko. Atvykę suskaičiavo, kad namuose vienu žmogumi per daug, ir svetimą paliko.
Mama blaškėsi po Lietuvą: mokytojavo Ariogaloje, Betygaloje, Žagarėje, Kaune. Vargu ar būtų gavusi mokytojos darbą, pažįstamas Ariogaloje dirbo Švietimo skyriaus vedėju, padėjo įdarbinti. Tad ir Laima mokėsi Ariogaloje, Betygaloje, Žagarėje, dvi paskutines vidurinės mo­kyklos klases baigė jau Kaune.

Vorkuta ir namai Domeikavoje
Laima Galinytė norėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute, nes Kaune aukštojo pedagoginio išsilavinimo nebuvo galima įgyti. Mokytis Kaune pedagoginėje mokykloje Laima nenorėjo, o vykti į Vilnių negalėjo – be mamos paramos nebūtų pragyvenusi, o ši remti dukros negalėjo. Tad L. Galinytė su drauge pasiryžo studijuoti agronomiją Žemės ūkio akademijoje.
Kai Laima mokėsi Akademijoje, iš tremties grįžo tėvas, Vorkutoje iškalėjęs 10 metų. Kaliniai ten vadavosi badu, dirbo labai sunkiai. Andrius Galinis pasakojo, kaip giliose anglių kasyklose kasė ir vežė anglis, gyveno pusbadžiu, vos išliko gyvas. Kaip didžiausią turtą parsivežė iš duonos minkštimo pasidarytą rožančių ir padovanojo dukrai.
„Apie tremtį tėvas vengdavo pasakoti – turbūt sunku ir skaudu buvo atsiminti. Labai gailiuosi, kad neištraukiau ir neužrašiau jo atsiminimų“, – prasitarė L. Tidikienė.
Ji įsitikinusi, kad tėvui ištverti alinantį darbą ir badą padėjo tikėjimas. Tad tėvo rožinį iš duonos rašomojo stalo stalčiuje tebesaugo kaip brangiausią relikviją.
Grįžęs tėvas kažkaip atgavo buvusį sklypą – klojimas, pirtis buvo nugriauti, mažame namelyje kažkas gyveno. Liko tik apgriautas tvartas, jį tėvas ir pradėjo iš nau­jo įrenginėti… Įsirengė du 3 kambarių butus su virtuvėmis, viename pastato gale apsigyveno tėvai, kitame – sūnus Algimantas su šeima. Namas tebestovi ir dabar, Algimantas ilgai ten gyveno. Vėliau jis dirbo, dabar jis jau labai pasiligojęs, gyvena Vėžaičiuose, prie Gargždų, o pakaunėje – jo sūnus Virginijus su šeima. Būtent Domeikavą ir L. Tidikienė vadina savo gimtine, ten vykdavo šeimos susitikimai.
Iš kur ponios Laimos dainingumas? L. Tidikienė sakė, kad daug patriotinių dainų ją išmokė tėvas, labai mėgęs dainuoti. Tarp tų Domeikavoje išmoktų dainų buvo daug patriotinių. Studijuodama ji dainavo LŽŪA chore, kurio repertuare skambėjo kompozitoriaus J. Naujalio dainos „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“.
Labai įsimintinas buvo  LŽŪA choro vadovo J. Čeičio atsisveikinimas su absolventais, kurių jis prašė pasklidus po Lietuvą nepamiršti dainos, nešti ją kitiems.

Tie lemtingieji 1960-ieji
Jauna specialistė buvo paskirta į Vievio r., 3 mėnesius padirbėjo Bagdanonyse, tada buvo perkelta į Pastrėvį.
Jauna specialistė apsigyveno pas Joną ir Antaniną Mikalauskus, (pirmininkas Genadijus Šestakovas jau buvo sutaręs) name, kurį vėliau šei­mininkams teko nusikelti, jo vietoje pastatė fermas.
„M. Melnikaitės kolūkis buvo labai skurdus, žmonės gyveno labai skurdžiai, nepasitikėdami žiūrėjo į jauną agronomę – ko ji atvažiavo. Pirmininkas, buvęs raudonasis partizanas, apie vadovavimą ūkiui nusimanė menkai. Kolūkiečiai nieko neuždirbdavo, už metų darbą parsinešdavo pusmaišį grūdų. Piniginis atlygis už darbadienį (dar pridėdavo grūdų) atsirado, kai kolūkį perėmė Kostantas Žukauskas“, – prisiminė L. Tidikienė. Ji pusę metų taupė uždarbį spintai.
Laimė, 1960 m buvo pakeistas kolūkio vadovas. Vadovauti kolūkiui ėmėsi Kostantas Žukauskas, lig tol mokytojavęs Kazokiškėse, suvalkietis, kilęs iš ūkininkų, žmogus atsakingas, vos užsilikęs nuo tremties. Įvyko formalus susirinkimas, balsuodami už naują pirmininką kolūkiečiai pakėlė rankas.
Pasak L. Tidikienės, K. Žukauskas dirbti ėmėsi iš pagrindų. Radęs grūdinių derlingumą 3-4 cnt/ha, tuščius aruodus, vos gyvus kelis gyvulius gaišenas, kuriuos pavasarį reikėjo kelti su virvėmis, ėmė žmones įtikinėti, kad darbštumu ir kolūkyje galima daug pasiekti, kad tik nuoširdžiai dirbdami išbris iš skurdo.
K. Žukauskas daug dėmesio kreipė į gyvulininkystę, kad kolūkis prasigyventų, iš paskutinių supirkinėjo iš žmonių veršelius, mokėjo ne „skūpai“ – gyvulius į Pastrėvį atveždavo iš aplinkinių kolūkių. Netrukus kolūkis pastatė sandėlius (lig tol jais tarnavo medinės klėtelės) ir nau­jus tvartus (senieji buvo pervežti iš žmonių). Pastatė didelę fermą ir vis supirkinėjo veršelius.
Įtemptas darbas po kelerių metų pradėjo duoti rezultatus: įsigyta ir žemės ūkio technikos, traktorių, pasirodė pirmieji kombainai, pradėta pirkti trąšų, kas buvo labai svarbu agronomei. Taip pradėjo gerėti derlius, kilo kolūkiečių gyvenimo lygis, didėjo atlyginimai, gyvenimas po truputį rutuliojosi…

Pririšo šeima
Pastrėvyje L. Galinytė pataikė ir į kitas reikšmingas permainas – pradėta statyti Valstybinė rajoninė elektrinė (VRE). Dalis Peliūnų ir visi Karkučių gyventojai privalėjo išsikelti iš savų sodybų. Vieni žmonės namus statėsi Pastrėvio centre, kiti Mustenių kaime – taip augo gyvenvietės.
Bet šis įvykis Laimai nebuvo toks svarbus, kaip užgimę šilti jausmai su mokytoju Juozu Tidikiu. 1964 m. jie susituokė, 1965 m. gimė dukra Daiva. Tada moterims po gimdymo suteikdavo tik 2 mėnesius atostogų, tad dukrelę auginti nuvežė mamai į Domeikavą. Kai parsiveždavo dukrą namo, ją prižiūrėdavo A. Mikalauskienė. Netrukus kolūkis pastatė pirmą 4 butų namą specialistams, ten davė butą ir Tidikiams.
Kai dukrai Daivai sukako dveji metai, L. Tidikienė sumanė įgyvendinti savo svajonę būti mokytoja. Vyras ją palaikė, tad Laima įstojo neakivaizdiniu būdu studi­juoti į Vilniaus pedagoginį institutą, pasirinkusi gamtos mokytojos specialybę. Kadangi ši buvo panaši į jos turimą, užskaitė du studijų kursus, ji iš karto tapo trečiakurse…
Tie metai moteriai buvo sunkūs: darbas kolūkyje, dukrelė, namų kūrimo rūpesčiai ir pedagogikos studijos Vilniuje. Laimė, autobusai į Vievį ir Vilnių kursuodavo dažnai. ..
Per porą metų L. Tidikienė sėkmingai išlaikė reikiamus egzaminus, liko tik valstybinius egzaminus išlaikyti ir… naujas diplomas būtų buvęs rankose. O su juo – ir naujas darbas kartu su vyru.
Tačiau šie L. Tidikienės planai buvo visai ne prie širdies M. Melnikaitės kolūkio pirmininkui K. Žukauskui. Jis neišleido agronomės į sesiją ir taip neleido baigti antrų studijų, o netrukus gimė sūnus Ramūnas.
„Gal ir gerai, kad taip įvyko. Jei būčiau tapusi mokytoja, būtume vargingiau gyvenę. Nors namą pasistatėme“, – prisiminimais dalijosi ilgametė agronomė.

„Vuolasta“ ir Moterų klubas
Vos atvykusi į Pastrėvį jaunutė agronomė pastebėjo, kad žmonės čia labai mėgo dainuoti. Dažnai ir laukuose per pertraukėles tarp darbų, ir namuose dainos skambėdavo. Ji pati dažnai nueidavo padainuoti su švie­sios atminties Maryte Bliujiene į biblioteką, kurioje ši dirbo, ar užsukdavo padainuoti pas ją į namus. Per kolūkio šventes Laimos Tidikienės ir Marytės Bliujienės duetas ir scenoje po kelias dainas užtraukdavo. Dažniausiai – kokį tuo metu mėgtą romansą ar liaudies dainą.
1986 m. Laima Tidikienė, pasitarusi su Pastrėvio kultūros namų direktoriumi Aleksu Dulke, nutarė suburti etnografinį moterų ansamblį. Jeigu kelios dainininkės yra, renginiuose dalyvauja, kodėl ir viso ansamblio nesuburti? Taip Aleksas ir daininga agronomė kalbino dainą mėgstančias moteris ateiti dainuoti drauge, dalintis savo dainų bagažu. Tai skatino ir faktas, kad sūnaus susilaukusi dukra Daiva metus buvo įdarbinta kultūros namų meno vadove, tuo metu ir šokėjų grupę pavyko suburti.
Pastrėvio moterų etnografinis ansamblis bendravo su Vieviu, Beižionimis, Kietaviškėmis, kitais aplinkiniais miesteliais, buvo kviečiamas jų šventėse dalyvauti. Ansamblis tapo tarsi šerdimi, aplink kurį burdavosi ir daugiau Pastrėvio moterų, ne tik dainingųjų. Visos suorganizuodavo įvairių renginių. Taip susibūrė ir Moterų klubas, talkinantis kultūros darbuotojams organizuoti visas pagrindines šventes, turintis ir savo sumanymų.

Krizė ir ansamblio jubiliejai
Pastrėvio moterų klubo veikla labai svarbi tapo 1997 m., kai gyvenvietėje uždarė kultūros namus. Pasak L. Tidikienės, Trakų rajono valdžia žiūrėjo į šį kaimą kaip į gūdžią provinciją (Vievio rajono jau nebebuvo), neskyrė lėšų kultūros namų remontui, o jų vadovas nebuvo labai ūkiškas. Taip pradėjo irti šildymo krosnys, prakiuro stogas, pro suskilusį šiferį bėgo vanduo, supuvo ir įgriuvo lubos. Pastatas tapo avarinės būklės, kultūros namus uždarė, darbuotoją atleido.
Tada L. Tidikienė „Vuolastos“ moterims pasiūlė rinktis repetuoti jos namuose, Moterų klubas ėmėsi iniciatyvos, suorganizuodavo kaime vieną kitą vakaronę švenčių proga, susidraugavo su kitu Vievio apylinkei priklausiusiu kaimu Kazokiškėmis – rudenį Sūrių dienas organizuodavo. Kad, pasak ilgametės agronomės, Laimos, ir joms pačioms, ir kitiems gyventi būtų įdomiau…
Paskui kaip meno vadovą į Pastrėvį atsiuntė muzikantą ir kompozitorių Aurimą Medzikauską –– jis nepritapo. Vėliau kultūros darbuotoja tapo pastrėvietė Jadvyga Strasevičienė, kuri ir „Vuolastoje“ dainavo, tad moterys bendromis jėgomis daug renginių darydavo, kad tik kultūrinis gyvenimas įsisiūbuotų.
Labai svarbi „Vuolasta“ tapo pačioms ansamblio dalyvėms ir visai gyvenvietei. Todėl ir ansamblio jubiliejai tapo reikšmingu bendruomenės įvykiu, visus suburiančia švente.
2001 m., minint ansamblio 15-metį, kolektyvas pasivadino gražios upelės, tekančios per apylinkes – Vuolastos – vardu.
2008 m. su Elektrėnų savivaldybės pagalba išleido DVD su 36 dainomis (operatorė Aldona Kazakevičienė).
25-ojo ir 30-ojo ansamblio jubiliejaus proga visas jo dainininkes gražiai pagerbė seniūnija ir bendruomenė, mokyklos bendruomenė ir kt. Pasakojimus apie ansamblio dalyves ir kolektyvo veiklą L. Tidikienė sudėjo į knygutę „Pastrėvio etnografinis ansamblis „Vuolasta“, jos spausdinimu pasirūpino tautodailininkė, poetė Ona Rasutė Šakienė.
Pasak L. Tidikienės, „Vuolastos“ moterys – labai susigyvenusios ir susidainavusios, džiaugiasi kiekvienu susitikimu, repeticija ar renginiu. Nors jų sveikata jau prasta, ne visos pajėgia ateiti į repeticijas ir koncertus, vaikai ar pažįstami suveža.

Tas Sąjūdžio gaivumas
Padvelkus permainų vėjams Tidikiai entuziastingai ėmėsi sąjūdinės veiklos, dažnai važiuodavo į Vievį ir Vilnių, palaikė ryšį su Vievio sąjūdiečiais, iš jų ar iš žiniasklaidos sužinodavo apie įvairius mitingus, renginius, į kuriuos traukė ir Juozą, ir Laimą.
„Susijaudinę klausėme pranešimų apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Pasikvietė į susitikimą su Vytautu Landsbergiu Vievyje, važiavome. Atrodė, kad kažkas turi būti labai gerai, širdyje buvo didelis pakilimas“, – prisiminė L. Tidikienė.
Pagaliau 1989 m. rugpjūčio 23 d., Baltijos kelias.
„Su kokiu džiaugsmu važiavom į jį. Kokia euforija! Mūsų rajono vieta kažkur ties Širvintomis. Semeliškių parapijos klebonas Romualdas Šalčiūnas pašventino kryžių, pasakė kalbą. Kalbėjo ir rašytojas Algimantas Čekuolis, švie­sios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas. Susikibus rankomis mus apėmė neįtikėtini jausmai, viltys, džiaugsmas“, – tęsė ponia Laima, pastebėjusi, kad nors gerai žinojo, jog kolūkinė sistema yra priverstinė ir ne pati geriausia, atrodė, kad taip bus per amžių amžius.
Ne kas kitas, o L. Tidikienė ir suorganizavo pastrėviškių važiavimą į Baltijos kelią. Paprašė kolūkio pirmininko, leido, davė autobusiuką „Latvija“. Važiavo pilnas, vairavo Juo­zas Jarašius.
Prisimindama tų dienų euforiją, moteris vis apgailestauja, kad Juozas nepaėmė fotoaparato – kokių reikšmingų nuotraukų būtų turėję.
Po Baltijos kelio Laima su Juozu vis užsimindavo – tokie įvykiai klostosi, o jie nė Lietuvos trispalvės neturi.
„Vyras daugiau važinėjo, jis Vievyje nupirko raudono, žalio ir geltono perkelio, aš pasiuvau vėliavą. 1990 m. vasario 16-ąją ją iškėlėme. Mūsų trispalvė buvo pirmoji tais metais Pastrėvyje“, – džiugiai prisiminė moteris.
„1990-ųjų kovo 11-oji – didžiulis džiaugsmas ir pakilimas! Dauguma kolūkiečių taip pat nuoširdžiai džiaugėsi. Negaliu pamiršti, kaip vieningai vieno susirinkimo metu ūkyje nuskambėjo Tautiška giesmė. Visi prisiminė ir mokėjo Lietuvos himną. Tada džiaugdamasi galvojau: kaip gaila, kad mano tėvas, buvęs politinis kalinys Vorkutos lageryje, ir mama, tiek patyrusi vargo, nesulaukė tų džiaugsmingų dienų“, – pasakojo L. Tidikienė.
Tidikiai su grupe kolūkiečių, nupirkę gėlių, kolūkio „Latvija“, vairuo­jama Juozo Jarašiaus, važiavo ir į 1991 m. sausio 13-osios aukų šermenis Vilniuje, Sporto rūmuose. Atsimena – buvo labai šalta, didžiausia eilė žmonių nusidriekusi, susiraičiusi per porą gatvių. Pastovėjo valandą, eilė beveik nejuda. Pradėjo temti, nuėjo prie Sporto rūmų įėjimo ir paprašė padėti gėles nuo jų gyvenvietės, mato, kad eilės nesulauks, nori namo važiuoti…
Beje, Laisvės gynėjų dienai, Sausio 13-ajai, L.Tidikienė su M. Stančikiene ir pačios sukūrė dainą, kurią atlieka šiai datai paminėti skirtuose minėjimuose.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais L. Tidikienė buvo išrinkta į Vievio savivaldybės tarybą.

Pasuko į kraštotyrinę veiklą
Tačiau nepriklausomos Lietuvos žingsniai L. Tidikienę daug kuo nuvylė. Pasak jos, reikėjo tvarkytis kitaip – neprotingai pasielgta su kaimu ir jo žmonėmis, gamyklomis, priimta daug nepalankių įstatymų, palikta daug vietos savivalei ir grobstymui ar tiesiog savieigai. Daug gamyklų ir ūkių, tiki, buvo galima išlaikyti, jų veiklą keisti palaipsniui, kad žmonės neliktų be darbo, nepultų į neviltį. Laimėjo tie kaimiečiai, kurie pasiėmę savo dalį iš kolūkio, atsiėmę savo žemę, pradėjo ūkininkauti. Kiti, kažko dar tikėjęsi iš bendrovės, buvo skaudžiai nuvilti. Kas tik norėjo – nešė, griovė, vogė. ..
Ji džiaugiasi, kad į pensiją išėjo 1992 metais, iš arti nematė šio skaudaus proceso, kolūkio turto parceliavimo, supranta, kaip skaudu buvo tai patyrusiems specialistams, pirmininkui K. Žukauskui.
Tapusi pensininke L. Tidikienė nutarė daugiau pasidomėti krašto, kuriame likimas lėmė nugyventi amžių, istorija, aprašyti įdomius žmonių, su kuriais teko susitikti, likimus.
Kaip susidomėjo kraštotyrine veikla? Sako jai visad norėjosi žinoti šių apylinkių, kaimo istoriją, tad kai atsirado daugiau laiko, ėmėsi iniciatyvos. Buvo labai įdomu tai daryti – kalbėti su žmonėmis, rašyti apie juos, gilintis į šaltinius. Juk būtent per kaimų istoriją, eilinių žmonių gyvenimus ir skleidžiasi visos šalies istorija.
L. Tidikienės nepriklausomybės metų derlius – knygos: „Pastrėvio apylinkių istorija“, knygelė apie „Vuolastos“ ansamblietes „Trys apybraižos“, „Strėvininkai“ – apie šio krašto Lietuvos savanorius.

Ir vaikai įleido šaknis
Tidikių dukra Daiva Bernatavičienė baigė ikimokyklinio ugdymo specialybę tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute ir kurį laiką dirbo Vievio vaikų darželyje auklėtoja. Ištekėjusi, augindama pirmagimį norėdama pasilavinti Daiva privačiai mokėsi anglų kalbos. Pramokus geriau šią kalbą atsirado galimybė jos moky­tis ir toliau. Tuomet labai trūko šios kalbos mokytojų, tuometinis Mokytojų tobulinimosi institutas suorganizavo poros metų kursus, kad norintieji gautų pedagoginį išsilavinimą ir teisę dėstyti anglų kalbą neakivaizdiniu būdu. Taip D. Bernatavičienė įgijo anglų kalbos mokytojos specialybę ir dėsto šią kalbą Trakų lenkų gimnazijoje.
Dukra Daiva su vyru Algiu užaugino du sūnus. Aurelijus baigė Gedimino technikos universitetą ir tapo autotransporto inžinieriumi, dirba Vilniuje, jaunesnysis Andrius Vilniaus universitete baigė biofizikos bakalauro studijas, dabar Olandijoje studijuoja magistrantūroje bioinformatiką.
Tidikių sūnus Ramūnas baigė telekomunikacijų inžinieriaus specialybę Vilniaus kolegijoje, dirba „Telia“. Jis gyvena Pastrėvyje, su žmona Jadvyga augina tris sūnus: Karoliui jau 13 metų, Deimantui 9 metai, Emilijus eis į priešmokyklinę klasę. Kai 2009 m. Amžinybėn iškeliavo Juo­zas Tidikis, Laima pasikvietė sūnų su šeima gyventi į Pastrėvį – viena nebūtų galėjusi tvarkytis.
L. Tidikienė džiaugiasi, kad vaikai turi darbus, anūkai studijuoja ar mokosi – dėl savo šeimos negali bėdoti. Bet pasidairius aplinkui – neramu dėl laisvos Lietuvos.
„Svarbiausia tikėtis, kad viskas eis geryn, susitvarkys“, – mano L. Tidikienė.

 

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

 

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1