Teismo nutartis: neturtas – nėra priežastis riboti vaiko ir motinos ryšius

Virginija Jacinavičiūtė

Kas galėtų atsakyti į amžiną klausimą apie žmogaus likimą: žmogus laimingesnis augdamas skurdžiai, bet tarp žmonių, susijusių kraujo ryšiais, ar augdamas tarp svetimų, bet turtingų ir galinčių žmogui suteikti tiek materialių, tiek dvasinių vertybių. Ši istorija apie mūsų savivaldybėje gyvenančią jauną moterį ir jos vaikus, kuriems reikalinga tiek valdžios, tiek žmonių pagalba, kad pasikeistų kelias kartas besitęsiantis netvarkingas žmonių gyvenimas.

Šansas
Šiandien Elektrėnų savival­dybėje gyvenanti Simona (vardas pakeis­tas) kas vakarą gali užmigti apkabinusi savo pirmagimę, tačiau trūko visai nedaug, kad Simona visam laikui netektų dukros. Iki šios dienos turėjo praeiti dveji su puse metų, turėjo įvykti du teismai, o jauna paauglė, gyvenanti šia diena, per trumpą laiką turėjo tapti moterimi, galinčia pasirūpinti savo atžalomis. Visos pastangos atsipirko – vaikas vėl su mama, o už tai Simona labai dėkinga svetimiems žmonėms, kurie ja patikėjo.

www.shutterstock.com nuotr.

www.shutterstock.com nuotr.

Neabejojame, kad ši publikacija sukels dvejopą skaitytojų reakciją. Greičiausiai dauguma žmonių sakys, kad likusi su globėjais mergaitė būtų turėjusi daug geresnį gyvenimą. Dauguma žmonių abejos, ar mamai pavyks suteikti kokybišką gyvenimą savo dukroms. Greičiausiai šios pagrįstos abejonės lydėjo ir Vaiko teisių apsaugos skyrių, mačiusį daugybę panašių atvejų ir norėjusį šviesaus gyvenimo mergaitei. Tačiau, kad ir kokią nuomonę turėtume, gyvename teisinėje valstybėje ir visi turime teisę savo teisybę ginti teismuose bei privalome paisyti teismo sprendimų. Simonos istorija aiškiai parodo, koks sunkus gali būti žmogaus kelias, kai gyvenime neturi kuo pasikliauti, kad žmogui paklysti gyvenimo kelyje daug lengviau nei vėliau į tas vėžes grįžti. Tačiau net ir labai stipriai suklydęs žmogus turi teisę gauti antrą šansą, ypač jei dėl šios galimybės įdeda daug pastangų.

Mokėsi iš pavyzdžio
„Tabula rasa“ – sakoma apie ką tik gimusį vaiką. Šio lotyniško posakio vertimas – švarus lapas, vaiko siela. Kiekvienas žmogus tą lapą užpildo savaip, tačiau tai mažų mažiausiai priklauso nuo paties vaiko, tai pri­klauso nuo tų, su kuriais vaikai gyvena, kokį pavyzdį matydami mokosi gyventi. Šviesiomis spalvomis Simona savo vaikystės tapyti negalėjo. Ji užaugo socialinės rizikos šeimoje, 2011-aisiais jos tėvų šei­ma buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos, piktnaudžiavimo alkoholiu. Simona sako, kad įtraukus šeimą į socialinės rizikos šeimų sąrašą, jai pačiai nebuvo teikiamos jokios paslaugos – namuose besilankančioms socialinėms darbuotojoms rūpėdavo tik tai, ar namuose yra maisto, ar palaikoma tvarka. Simona sako neturėjusi jokių galimybių suformuoti gerus socialinius įgūdžius, išmokti savarankiško gyvenimo. Grei­čiausiai tai lėmė, kad Simona pastojo būdama nepilnametė. Neturėdama socialinių įgūdžių ji nemokėjo rūpintis vaiku, nesuprato, kaip tvarkytis gyvenamojoje aplinkoje, palaikyti socialinių ryšių, todėl netrukus užgriuvo didelės bėdos. 2014 m. balandį, kai pirmagimei buvo trys mėnesiai, Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo signalą, kad Simona nesirūpina kūdikiu. Simona pripažįsta, kad policijos pareigūnus iškvietė kaimynai, pamatę, kad ji su draugais geria alų. Po kelių mėnesių Simona su dukra buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, ji buvo mokoma socialinių įgūdžių šeimos namuose. Teismo nutarime rašoma, kad 2014 m. spalį Simona paliko savo dukrą pas pažįstamus žadėdama sugrįžti iki vakaro, tačiau nesugrįžo, telefonu su ja susisiekti nebuvo galima, tad dukra buvo perduota Greitosios pagalbos medikams. Pati Simona šitą situaciją aiškina kitaip: vaiką ji buvo palikusi savo mamos priežiūrai, tačiau pas mamą besilankiusi kaimynė dėl neaiškių priežasčių vaiką išsinešė į savo namus ir iškvietė policiją, kuriai paaiškino, kad vaiką mama paliko ir neprižiūri. Simona sako, kad ne kartą tai sakė Vaiko teisių apsaugos skyriui, tačiau niekas ja netikėjo.

Nesibaigančios bėdos
Šia bėda rūpesčiai nesibaigė. Kaip pasakojo Simona, Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo įpareigojęs Simoną gyventi Socialinės reabilitacijos centre. Artėjant šventiniam laikotarpiui, jauna mama paprašė Vaiko teisių apsaugos skyriaus šventes praleisti močiutės namuose. Simona sako norėjusi didžiąsias metų šventes praleisti su broliu ir seserimi, o po Naujųjų metų grįžti į Socialinės reabilitacijos centrą. Ji pasakojo, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius prašymą tenkino, tačiau gruo­džio 30-osios rytą į namus atvyko Skyriaus darbuotojai ir išsivežė ją su dukterimi į ligoninę. Kol Simona buvo Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dukra buvo išvežta į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu mergaitei buvo nustatyta laikina globa, o Simonai apribotos motinystės teisės.
Teismo nutarime teigiama, kad Kūdikių namuose Simona dukrą aplankė tik keturis kartus, tačiau pati mama tokius priekaištus nei­gia, sakydama, kad vaiką lankė daugiau kartų. Tačiau po kiekvieno apsilankymo, kai reikdavo išsiskirti su dukra, jautėsi labai sugniuždyta, o savo liūdesį norėjo numalšinti rūkydama psichotropines medžiagas. Po metų Vaiko teisių apsaugos skyrius surašė mergaitės globos priežiūros aktą, kuriame nurodė, kad Simonos šeimai buvo skirta daug dėmesio, tačiau situacija tik blogėja. Vaiko teisių apsaugos skyrius pasiūlė nustatyti mergaitės laikiną globą šei­moje bei kreiptis į teis­mą dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo. Jau kitą dieną mergaitė apgyvendinta globėjų šeimoje Vilniuje. Redakcijos žiniomis, sutuoktinių pora, kuriai buvo paskirta globoti mergaitę, gyvena pasiturimai, abu sutuoktiniai užima vadovaujančias pareigas verslo įmonėse, bet neturi savo vaikų. Su mergaite globėjai susipažino savanoriaudami Kūdikių namuose.

Nepatikėjo
Simona sako, kad tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus, tiek socialiniams darbuotojams rūpėdavo, ar yra valgyti ir ar tvarkingi namai. Tačiau labiausiai Simonai reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų nuoširdžiai pasikalbėti. O tokio žmogaus nebuvo.
Kol pirmagimė dukra gyveno Kūdikių namuose ir globėjų šei­moje, Simona savo dukrą lankė, ja domėjosi, tačiau atsikratyti blogų įpročių nebuvo taip lengva. Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo užfiksavęs, kad Simona 2016 metų lapkritį buvo rasta namuose apsvaigusi. Elektrėnų Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai teismuose nurodė, kad Simona dukra susidomėjo tik tada, kai buvo pradėtas teisminis procesas, kuriuo laikinieji vaiko globėjai siekė tapti nuolatiniais globėjais ar net įtėviais. Pati Simona sako, kad didysis gyvenimo lūžis įvyko tuomet, kai 2016 metų lapkritį jai gimė antroji dukra. „Gimus antrajai dukrai kažkas su manimi nutiko. Supratau, kad daugiau negaliu taip gyventi. Bijojau netekti ir antrosios dukros. Iki tol gyvenusi šia diena ėmiau mąstyti apie ateitį, nusprendžiau viską padaryti, kad susigrąžinčiau dukrą, tačiau, kad ir ką dariau, viskas netiko Vaiko teisių apsaugos skyriui“, – pasakojo Simona. Kaip rašoma teismo nutarime, gimus antrajai dukrai, Simonai suteiktas gyvenamas plotas Socialinės reabilitacijos centre. Tada Simona pakeitė ir gyvenimo būdą. Ji ėmė mokytis neakivaizdiniu būdu suaugusiųjų mokykloje, lankėsi pas psichologę, lankė pozityvios tėvystės kursus, tinkamai prižiūrėjo ir augino jaunėlę dukrą. Kad Simonos namuo­se tvarkinga, kad ji nebuvo pastebėta neblaivi, kad vengia bendravimo su blogą įtaką darančiais asmenimis, užfiksuota ir Socialinių paslaugų centro rašte, rašytame 2017 m. kovą. Tačiau, sako Simona, Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius šių pokyčių rimtai nevertino, nuolat reikšdavo abejones, kad šie pokyčiai trumpalaikiai.
Kai domėjomės Simonos istorija ir išsiuntėme klausimus Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, gavome atsakymą, kuriame skyriaus vyriausioji specialistė Lilija Alimienė rašė: „Teis­mas atsižvelgia į pokyčius tėvų šei­moje (nors ir trumpalaikius), tik kas atsižvelgs į vaiko savijautą, kai tėvai nepateisina vaiko lūkesčių ir vaikui tenka dar kartą nusivilti. Kaip pasitikėti šalia esančiais, kai nuvilia patys artimiausi žmonės – tėvai.“

Pateikė apeliaciją
Laikinosios globos esmė – kad būtų pasirūpinta vaiko gerove, kol tėvai įgauna pakankamai įgūdžių, kad galėtų pasirūpinti vaiku. Tačiau Apeliacinio teismo nutartyje nurodyti faktai rodo, kad sutuoktiniai, globoję dukrą, trukdė Simonai bendrauti su vaiku. Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pritarė tokiai bendravimo tvarkai, pagal kurią Simona būtų įgijusi teisę susitikti su dukra 1 kartą per mėnesį, jei pradės dirbti ne mažiau kaip 4 valandas per dieną, visas savaitės dienas. Globėja pageidavo, kad susitikimai su dukra vyktų tik tada, jei Simona toje pačioje darbovietėje dirbs 4 mėnesius ir pradės gyventi nuomojame būste. Visi šie reikalavimai buvo iškelti nepaisant to, kad Simona augino antrą kūdikį. Simona prašė dažnesnių susitikimų, tačiau globėja manė, kad vaiką tiems susitikimams reikia paruošti. Pati Simona sakė, kad susitikimai su dukra būdavo įvairūs: vieną kartą dukra apkabindavo, kitą kartą būdavo nerami.
Kai Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. birželį tenkino Elektrėnų savivaldybės administracijos ieškinį, terminuotai buvo apribota motinos valdžia, o laikini mergaitės globėjai tapo nuolatiniais.
Simona sako, kad neturėjo į ką kreiptis pagalbos, kad susigrąžintų dukrą, todėl pažįstamos patarta kreipėsi į vienos bendruomenės pirmininką, kuris vėliau oficialiai tapo savanoriu Socialinės reabilitacijos centre ir padėdavo Simonai susitikti su dukra, veždavo į susitikimus. Šis žmogus pažadėjo Simonai padėti, jei ši bus atvira ir papasakos visą tiesą apie situaciją, dėl kurios buvo apribotos motinystės teisės. Pagalbininkas išklausė visą istoriją ir patikėjo Simonos pasiryžimu susigrąžinti dukrą. Kone paskutinę apeliacijos termino dieną
Simona, padedama bendruomenės narių, surašė apeliacinį skundą, kurį Apeliacinės instancijos teismas priėmė ir davė laiko Simonai susirasti advokatę, kuri teismui pateiktų skundą. Simonai pasisekė, kad teismas pritaikė išimtį – bylą nagrinėti žodine tvarka.
Nei Elektrėnų savivaldybės administracija, nei globėjai nenorėjo, kad į bylą būtų įtraukti nauji parodymai apie Simonos pasikeitusį gyvenimo būdą. Tačiau teismas įvertino ilgalaikius teigiamus pokyčius, pastangas bendrauti su vaiku ir tenkino Simonos skundą. Vienas iš teismo motyvų buvo tai, kad neturtas nėra priežastis riboti vaiko ir motinos ryšius. Elektrėnų savivaldybės administracija buvo įpareigota per penkias darbo dienas nuo nutarties paskelbimo parengti mergaitės grąžinimo motinai tvarką, kurioje būtų nustatyta vaiko grąžinimo per šešis mėnesius vykdymo tvarka. Prieš tai nuo neigiamų emocijų saugota mergaitė į mamos namus grįžo po dviejų savaičių, per kurias kasdien vykdavo kelias valandas trunkantys susitikimai su dukra. Simona pasakojo pati nustebusi, kad mergaitė grįžusi pas mamą jautėsi gerai, neverkė. Mamą vadina mama, o sesę sese.

Planai
Šiandien Simonos gyvenimas labai skiriasi nuo to, kuris buvo tada, kai prarado dukrą. Simona dirba, dukras vedą į darželį, buitį tvarkosi taip, kad niekas jai neturi priekaištų. Kalbinama Simona buvo atvira – jos gyvenimas buvo toks, kad dukra iš tiesų negalėjo su ja gyventi. Būtent todėl, globėjams atvykus į Socialinės reabilitacijos centrą, ji geruoju pasirašė visus dokumentus, žinojo, kad jos vaikas bus saugus ir tikėjo, kad vieną dieną dukrą tikrai susigrąžins. Simona nė nebando savęs teisinti ar kaltinti kitų, pyksta Simona tik ant mamos, kuri net tada, kai Simona pastojo būdama nepilnametė, dukra nesirūpino. Simonai atrodo, kad tokiais atvejais mama turėtų rūpintis dukros ateitimi. Tačiau Simonos atveju taip nebuvo. Jauna mama pripažįsta, kad su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais elgėsi nepagarbiai, kalbėjo šiurkščiai, tačiau toks elgesys jai atrodė normalus. „Aš nuo mažų dienų turėjau apginti save ir savo brolį bei seserį. Tokia reakcija man buvo įprasta, todėl į kiekvieną pastabą ar rekomendaciją taip reaguodavau. Man nepatikdavo, jei man kažkas nurodinėdavo ką daryti ir reabilitacijos centre gyventi nenorėjau, nes man nepatiko kontrolė“, – paaiškino Simona. Tačiau dabar moteris nori užversti tą tamsų gyvenimo lapą ir kuria daug šviesesnius planus, svajoja apie kasdienę šeimos rutiną, kurioje bus ne tik ji su dukromis, bet ir brolis, ir sesė, kurie dabar gyvena vaikų globos namuose. Tai didžioji Simonos svajonė. Simona sako, kad jaučia didžiulę atsakomybę prieš savo vaikus, prieš tuos žmones, kurie ją išklausė, patikėjo ir suteikė šansą susigrąžinti dukrą. Šis pasitikėjimas jai didelė atsakomybė nesuklupti kelyje, neapvilti savęs ir kitų.

Kylantys klausimai
Ši istorija daug klausimų ir abejonių kelia ne tik Simona patikėjusiems žmonėms, ne tik Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai, bet ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriams. Iš tiesų atrodo keista, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius ir globėjai prieštaravo, kad prie bylos duomenų būtų pridėti liudijimai apie pasikeitusį mamos Simonos elgesį. Keistai atrodo ir trukdymas bendrauti su dukra, vaikui esant globėjų šeimoje. Teismui globėjai buvo pateikę iš televizijos žinomo vaikų psichologo išvadą, kuria remiantis buvo sustabdytas mamos bendravimas su dukra, tačiau Simona sako, kad šis psichologas niekada nestebėjo jos ir dukros bendravimo. Šiuos ir kitus klausimus uždavėme Vaiko teisių apsaugos skyriui, tačiau skyrius atsisakė komentuoti konkrečią situaciją. „Konkrečios situacijos, siekdami apsaugoti vaiko interesus, su žiniasklaida neaptarinėjame“, – į paklausimą atsakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Aldutė Jaseliūnė.
Apeliacinis teismas įpareigojo Elektrėnų savivaldybės administraciją per penkias darbo dienas nuo nutarties paskelbimo dienos parengti mergaitės grąžinimo motinai tvarką, o grąžinimo vykdymo kontrolę pavedė Vaiko teisių kontrolieriui. Tokį sprendimą teismas priėmė motyvuodamas tuo, kad Elektrėnų savivaldybės administracija buvo ieškovas šioje byloje, o teisminio proceso metu buvo nustatytas kai kurių veiksmų neatitikimas teisės aktų reikalavimams. Kontrolierės Editos Žiobienės vyriausioji patarėja Eivilė Žemaitytė redakcijai komentavo, kad šis teismo nutarimas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybai kelia daug klausimų. Šiuo metu Tarnyba renka visą informaciją apie paslaugas, kurias Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius suteikė Simonos šei­mai. Įvertinusi surinktą medžiagą Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba spręs, ar pradėti tyrimą dėl galimai netinkamų Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmų.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1