Tautos tradicijos: Užgavėnės

Tautos tradicijos: Užgavėnės

Šiais metais, kaip retai būna, Valstybės atkūrimo diena minima kartu su Užgavėnėmis. Gaila tik, kad nei vienos, nei kitos dienos tradiciškai švęsti negalime. Užgavėnės švenčiamos likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Užgavėnėmis prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Nors šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, nes kitą dieną prasideda pasninkas.

Užgavėnės turi labai senas tradicijas tautoje. Senovėje jas šventė visa Europa. Ypač Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Amžiams bė­gant, keitėsi laikai ir papročiai. Užgavėnės išlikę mūsų krašte iki šių laikų, nes mūsų šalis yra žemdirbių tauta. Daug žmonių persikėlė gyventi į miestus, iš dalies keitėsi ir tradicijos. Todėl pateikiame senuo­sius Užgavėnių pa­pročius, kurie buvo gajūs iki dvidešimto amžiaus.

Autorės sukurta mini Morė, skirta deginti patalpose

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis, jos visada būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena. Prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieną vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinks­minimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, „kad užtektų energijos per visą gavėnią“.
Buvo valgoma 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 valandą nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.
Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai. Žemaitijoje buvo pa­protys užsigavėti šiupiniu. Jame kartu verdama ir kiaulės uodega, kurią paslėpdavo šiupinio dubens vidury: kam šiupinį semiant į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius metus.
Valgiai užgeriami namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus kamuos troškulys.
Nepatariama sėdėti ir namuose. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų ­pakeliauti, naujas vietas pamatyti.
Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, beveik visi susiję su žemdirbyste: kad linai gerai derėtų, kad kenkėjai nedarytų žalos gyvuliams, kad verpiami siūlai būtų ploni (šeimininkė šluosto iš visų kampų voratinklius); kad avys atsivestų po du ėriukus ir jie būtų balti, nes ir vilnos tokios bus. Daržinėse po balkiais iš virvių buvo įtaisomos sūpynės, kuriose supdavosi jaunimas ir net suaugę vyrai ir moterys. Vyrams rūpėjo aukštai įsisupti, kad žirgai būtų grei­ti, eiklūs: moterys suposi, kad linų ­pluoštas būtų geras. Pagal tradiciją negalima buvo dirbti darbų, susijusių su siūlais, nei drabužius lopyti, nei ­linus verpti bei sukti siūlus, buvo tikima, kad pelės siūlus sukapos, linai išguls, vasarą kils audros ir dar begalybė visokių nelaimių užgrius. Vedybinės laimės būrimai per Užgavėnes buvo analogiški Kūčių vakaro būrimams. Merginos skaičiuodavo porom iš skiedryno į pirkią atneštus šakalius ar apglėbtus tvoros statinius, barškino kieme nugraužtus kaulus ir klausėsi, kuriame krašte šuo sulos – iš ten tikėjosi jaunikio sulauksiančios.
Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiš­kia pirmuoju žalumu, paukščių sutartinėmis ir žibuoklių žiedais, bet pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, pailginančio dieną, žadančio naujo derliaus augimo laiką. Žmonės įvairiomis apeigomis, būrimais, kaukėmis ir tarp tų kaukių vykstančiomis „peštynėmis“ – kovomis – stengėsi padėti pavasariui nugalėti žiemą, pagreitinti jo atėjimą ir tuo pačiu įsiteikti gamtos jėgoms, kad vėliau jos atsilygintų geru derliumi, turtingais, skalsiais metais.
Įdomiausios ir visų laukiamos buvo šią dieną ir vakare persirengė­lių vaikštynės, jų krečiami pokštai, šmaikštūs dialogai, improvizacijos, šokiai, vaišinimasis blynais. Tie juokai dažnai šiurkštoki, jungiantys dažnai ir liaudiškąjį komizmą ir magiškąjį erotizmą, kaip derliaus skatinimo pradą. Karnavalininkų aprangai, elgesiui improvizuotiems vaidinimams – įvairioms buitinėms scenoms – būdingi liaudies dramos bruožai: pastabumas, buities negerovių kritika, šviesus humoras, pereinantis į kandžią satyrą. Žydų ir kaimiečių santykių būta visada draugiškų, kas ir leido jiems vieniems kitus pašiepti.
Persirengėliai „žydai“ kartu vedasi savo „žmonas“, „vaikus“ ir „gyvulius“ – ožį, arklį, mešką, gervę. „Pirkliai“ prie juostų prisikabindavo kojines ar maišelius, pripiltus moli­nių puodų šukių, kurias garsiai barškindavo, ieškodami pirk­ti senmergių-bergždininkių, t.y. netekėjusių, pa­gyvenusių merginų (bet kuri mergina, netekėjusi iki 20 metų, buvo laikoma senmerge). Kita persirengėlių grupė – pamėklės, Morės vežiotojai. Morininkai landžioja po trobas, kamarą, taikosi pavogti kepamus blynus, lenda bučiuotis. Jie taip pat kaukėti, bent veidus išsisuodinę. Dažnai kelios kaukės sudaro vieną grupę ir atlieka tam tikrus vaidmenis. Pavyzdžiui, giltinė susikauna su velniu dėl kurio nors kito veikėjo. Daromas teismas. Kita persirengėlių grupė – pamėklės, vadintos More, Katre, Raseinių Magde, Čiučela ir dar kitaip. Ant rogučių pritvirtinamas senas ratas, kuris sukasi roges traukiant. Ant to rato pastatoma iš pagalių ar šiaudų moteriška figūra, aprengta ilgais, palaidais drabužiais Prie jos tabaluojančių rankų pritvirtinamos šluotos, lazdos. Roges traukiant ratas sukasi, o su juo ir Kotrė. Jos rankos mataškuoja į visas puses ir „šventina“ tą, kas arti prieina.
Eisena pasibaigia sutartoje vietoje, kur sukrautas didelis laužas. Kotrė užverčiama ant laužo ir sudeginama (kai kur ji paskandinama arba pakariama). Taip simboliškai išreiškiama linksmojo pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Kotrės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą. Kaukininkams besivaišinant troboje visai prieš vaišių pabaigą, pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Kanapinis ir Lašininis. Lašininis – riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs. Jis simbolizuoja linksmą „riebų“ pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis, liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs, iššaukia storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės, raudonas šalikas ant kaklo – pavasario simbolis. Jis yra gavėnios pasninko atstovas. Nuo pasninko išsekęs Kanapinis visada nugali Lašininį, jis išvejamas pro duris, o „velnias“ su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja švaistytis po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti gavėniai.
Sumodernintų Užgavėnių tradicijų ir dabar daug kas laikosi. Žiemos šventes švenčia uždarose erdvėse. Galima pasigaminti ir miniatiūrinę Morę, kurią pasistačius ant stalo, apvaidinti, o renginio pabaigoje ją sėkmingai sudeginti metalinėje lėkštėje. Tai bus pagrindinis šventės akcentas. Galima taip „pažaisti“ ir su Lašininiu bei Kanapiniu. Smagus būna mūšis. Pamėginkite.

Ona Patronaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų