Gustė Kašėtaitė,
žurnalistikos studentė, praktikantė
Šį vakarą (09-07) erdvėje prie policijos komisariato gaudžiantys varikliai ketvirtą kartą kvies stebėti varžybas „Rally Elektrėnai“. Savivaldybę vėl garsins elektrėniškis lenktynininkas Eugenijus Sladkevičius. Varžybų belaukdami su Eugenijumi kalbėjomės apie lenktynių sportą bei ateities planus.
Ar nuo mažens svajojote tapti lenktynininku?
Daugelis vaikystėje svajojo tapti lenktynininkais, tačiau ne kiekvienam yra suteikiamos sąlygos. Ši sporto šaka reikalauja labai didelių finansinių išteklių. Kai jų nėra, ši svajonė gali ir neišsipildyti, nes atiduoti viską, ką uždirbi, tam, kad važiuotum, yra beprasmiška. Aš nuo mažens domėjausi automobiliais ir mėgau greitį. Pradėjau nuo kartingų, mokiausi automobilių mechanizacijos, kai atsirado daugiau pajamų, pradėjau dalyvauti mėgėjiškose varžybose. Po kurio laiko pamačiau, kad man ten nebėra su kuo varžytis, man trūko rimtesnių varžovų. Supratau, kad noriu patekti į A lygą, tačiau iki to man reikėjo pravažiuoti trejas „tikras“ varžybas.
Ar prisimenate savo pirmąsias varžybas?
Taip, atsimenu jas su šypsena. Pirmąsias varžybas Druskininkuose aš važiavau be šturmano, dabar juokas ima, nes šturmanas yra labai svarbi komandos dalis, jis lyg akys, turi nuspėti žingsnį į priekį. Aš pasiėmiau žmogų iš gatvės, kuris visiškai nežinojo, kaip turi elgtis šturmanas. Nepaisant to, atvažiavau antras, ir tai dėl to, jog gavau nuobaudą dėl netikusio laiko apskaičiavimo. Tačiau dabar turiu šturmaną, su kuriuo dirbu nuolat ir mums sekasi puikiai. Labai svarbu, kad tarp šturmano ir vairuotojo būtų ryšys, juk varžybų metu kartu valgome, keliamės, treniruojamės ir važiuojame ištisas dienas.
Ar esate turėjęs ekstremalių situacijų?
Na, niekam ne paslaptis, jog šis sportas yra rizikingas. Nepaisant rizikos susižeisti, kiekviena klaida, kiekvienas vertimasis gali kainuoti daugybę pinigų, todėl geriau stengtis to išvengti. Praeitais metais per „Samsono ralį“ neapskaičiavau, jog prieš mus važiavo istoriniai automobiliai ir kelio danga buvo gerokai deformuota. Aš per greitai atvažiavau į posūkį ir mūsų automobilis vertėsi, tęsti varžybų nebebuvo tikslo. Buvo apmaudu, nes visas pasiruošimas, visos treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos pirmąją varžybų dieną.
Kaip vyksta pasiruošimas raliui?
Visada stengiamės kartu su šturmanu pasivažinėti prieš varžybų sezoną. Užsirašome kelius, jis man diktuoja, aš važiuoju, stengiamės sugrįžti į įprastą varžybų ritmą. Kartais automobilių klubai rengia oficialias treniruotes. Šiemet su savivaldybės sutikimu uždarėme kelio atkarpą ir treniravomės joje. Savivaldybės vadovai žiūri į tai teigiamai, ačiū jiems, tai buvo labai gera ir kokybiška treniruotė, uždarytame kelyje galima įsijausti ir pasiekti tikrąjį varžybų greitį. Žinoma, vyksta ir didelis techninis pasiruošimas, automobilis turi „savo ligos istoriją“, po kiekvienų varžybų yra registruojami gedimai ir trūkumai. Mechanikai komandoje taip pat atlieka didžiulį vaidmenį. Pavyzdžiui, varžybų metu jie dirba dviese, o laiko pataisymui duota apie 30 min. Pamatytumėte, kas vyksta servise tuo metu… Mechanikai per 30 min. atlieka 3–4 valandų darbą, o aš saugiai galiu tęsti varžybas.
Ar šeima palaiko Jūsų aistrą šiam ekstremaliam sportui?
Taip, šeima palaiko, jeigu to nebūtų ir išvažiuočiau į varžybas, žinodamas, kad namuose karas, nepakelčiau to psichologiškai. Mano šeima atvažiuoja į greičio ruožus, stebi varžybas, ačiū jiems už palaikymą. Mano sūnus taip pat pradėjo važinėti kartingais, keturračiais, manau, kad tai mūsų kraujyje. Tačiau jis laisvas rinktis pats, ko nori gyvenime.
Lenktynės yra Jūsų profesija ar tik hobis?
Tai yra hobis ir didelės išlaidos. Aš turiu savo įmonę, kuri nesusijusi su lenktynių sportu, tačiau dalį pelno investuoju į šį sportą. Pragyventi Lietuvoje iš to beveik neįmanoma, yra tik keli žmonės, kuriems tai pavyksta, ir tai didžiąją dalį sudaro reklama. Jūs nė neįsivaizduojate, kokio masto išlaidų reikalauja šis sportas. Visas sportas paremtas rėmėjų pinigais, Lietuvoje nėra tokios rinkos ir tokio masto rėmėjų.
Ar turite kokią svajonę, sudalyvauti didelio masto varžybose ar laimėti kurias nors iš jų?
Manau, didžiausia svajonė būtų Dakaro ralis, tai yra pats sudėtingiausias ralis pasaulyje. Kas man patiktų, ten stenograma nėra tokia tiksli, kokia įpastame ralyje. Dakare važiuoji ten, kur matai, tuo pačiu yra ir didelis greitis, aš manau, kad aš puikiai gaudausi tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Pats patekimas į ralį nėra labai sudėtingas, tačiau dalyvavimas jame atsieitų apie pusę milijono eurų, tai nerealu. Vien tai, kad ralyje dalyvauja trys lietuvių ekipažai, yra labai didelis pasiekimas, su tokiu biudžetu ketvirtam ekipažui vietos, kol kas, nėra.