Širdy nešiojanti legendą apie Gomantą

Širdy nešiojanti legendą apie Gomantą

Onos Rasutės Šakienės senelis caro armijoje tarnavo kanonieriumi.
Kanonieriais buvo vadinami artilerijos daliniuose tarnavę eiliniai, kurių pareiga buvo nugabenti pabūklus į šaudymo pozicijas ir paruošti jas šaudymui. Carinės Rusijos kariuomenėje, į kurią prievarta, kaip rekrūtai, buvo imami ir jaunuoliai iš Lietuvos, kanonieriai atsirado XVIII a. pradžioje, valdant Petrui I. Kanonieriai, kurie tarnavo tiek sausumos kariuomenėje, tiek ir laivyne, aptarnaudavo tik patrankas. Haubicas ir mortyras aptarnaujantys turėjo bombardieriaus karinį laipsnį. XIX a., tobulėjant patrankoms, plėtėsi ir kanonierių funkcijos. Jie turėjo gebėti ne tik aptarnauti patrankas, bet mokėti šaudyti. Pagal armijos statutą buvo nustatytas kanonierių skaičius, priskirtas aptarnauti atitinkamą pabūklų skaičių. Vidutiniškai tris pabūklus aptarnaudavo du kanonieriai. Jiems padėdavo žemesnio laipsnio – handlangerio (vėliau pervadinto į jaunesnįjį kanonierių) – kariai.
Kanonieriaus laipsnį, kartu su kitais Rusijos armijos laipsniais, 1917 m. gruodžio 29 d. panaikino bolševikinė Rusijos armijos vadovybė.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvos kariuomenėje kanonieriaus laipsnio nebuvo.

Parengė Audrius Jurgelevičius

 

Albina Sidaravičienė

Tie Elektrėnų gyventojai, kurie domisi liaudies kultūra, literatūra, esu tikra, kad pažįsta Oną Rasutę Šakienę, tautodailininkę, folkloro ansamblio „Runga“ vadovę

Visas Girelės kaimas jau išvažiavo į Kareivonių kalnelį. Su vėliava iš kairės –Juozas Lipsevičius, toliau – giesmininkas Vladas Kertenis, su antra vėliava –Pranas Kliukas ir kiti gireliškiai
Visas Girelės kaimas jau išvažiavo į Kareivonių kalnelį. Su vėliava iš kairės –Juozas Lipsevičius, toliau – giesmininkas Vladas Kertenis, su antra vėliava –Pranas Kliukas ir kiti gireliškiai

ir dalyvę, etnokultūrologę, kuri savame krašte renka etnografinę medžiagą, tapo peizažus, rašo eiles. Jos kūrybą spausdino laikraščiai – „Galvė“, „Elektrėnų kronika“, žurnalas „Viltys“, Semeliškių Romos katalikų laikraštis „Strėva“ ir kt., o surinkta Elektrėnų krašto etnografinė-istorinė medžiaga sudėta į dvi knygas: „Ar meni tų ažerų“ ir „Buvom“.

Įkvėpimo šaltiniai

O. R. Šakienės poezijos ir darbų įkvėpimo šaltinis – vaikystės, jaunystės prisiminimai, kurie siejasi su Girele, Gomantų piliakalniu, Kareivonimis, Kietaviškėmis. Ji pamilo savo gimtąjį kraštą, o meilė išsilieja eilėraščių posmais, akvarelės peizažais, skamba surinktoje tautosakoje, prabyla prisiminimuose. Kalbėdamasi su Onute stebėjausi sužinojusi, kad ji turi dar vieną veiklos barą. Domisi ir jau yra užrašiusi savo giminės (Kliukų), kuri nuo seno gyvena mūsų krašte, istoriją, yra sudariusi giminės genealoginį medį. Giminės istorija vaizdingai pasakoja, kaip mūsų krašte gyveno praėjusios kartos – mūsų tėvai, protėviai.
Glaudėsi jos Girelės kaime, šalia Gomantų piliakalnio, kuris visada viliojo Onutę.

Kliukų giminės šaknys

Stovi Cecilija ir Pranas Kliukai, sėdi bobutė Elenora
Stovi Cecilija ir Pranas Kliukai, sėdi bobutė Elenora

Skaitydami O. R. Kliukaitės-Ša­kienės parašytą giminės istoriją, sužinotume, kad giminės pradininku laikomas Kaišiadorių apylinkių dokumentuose įrašytas Matas Kliukas (protėvis), gim. 1740 metais. Daugiau duomenų nerasta, manoma, kad Kliukai bus atsikėlę ar atkelti nuo Biržų. Žmona Kotryna Daukšaitė-Kliukienė (1746–1786). Šeimoje gimė 8 vaikai. Visi gyvenę Beištrakiuo­se, palaidoti Rumšiškių kapinėse.
O. R. Kliukaitė-Šakienė, rašydama savo giminės istoriją, tęsia seną tradiciją. Nuo seno priimta žinoti savo kilmės šaknis ir pradžią, šeimos tradicijas ir istoriją, kaip savo kultūrinės tapatybės ištakas. Giminės istorija – tai dovana visai giminei, pagarba protėviams, o mums pavyzdys, kaip reikia žinoti ir saugoti savo šeimos, giminės tėvynės istoriją. Pasak Gitano Nausėdos, finansų analitiko, dėstytojo, mokslininko, giminės patriotizmas papildo Tėvynės patriotizmą ir jie negali vienas be kito egzistuoti. Manau, kad daug kas sutiks su mintimi, jog svarbu rūpintis žmonių, kuriuos prisimename, atminimu ir jų perduo­tomis istorijomis, kurios ir sudaro mūsų tėvynės istoriją.

Proseneliai sukilimo audroje

O. R. Kliukaitės-Šakienės prosenelis – eigulys Laurynas Kliukas – gimė 1824 m. Vismaluose, 1857 m. Žiežmarių bažnyčioje susituokė su Ieva Genevičiūte, gim. 1834 m. Šeimoje gimė 3 vaikai: Magdalena, Jokūbas ir Antanas. Šeimą į savo sūkurį įtraukė 1863 m. sukilimas, nes miškai tapo sukilėlių prieglobsčiu, o Laurynas Kliukas – juk eigulys, miško žmogus, caro valdžiai įtartinas asmuo.
Po kovinių operacijų sukilėliai dažniausiai slėpėsi kaimuose ir miškuose, kuriuose buvo net savo stovyklavietes įsikūrę. O. R. Šakienė apgailestauja, kad beveik po pusantro šimto metų pamiršome vietas miškuose, kurios sukilėliams buvo labai reikšmingos, tarsi antrieji namai. Kokie svarbūs tuo metu buvo miškai ir juose dirbę žmonės, rodo Šiaurės vakarų gubernijų gubernatoriaus, caro generolo Muravjovo-Koriko, malšinusio 1863 m. sukilimą, įsakai. 1864 m. birželio 24 d. paskelbtas įsakymas, kurio vienas punktas nurodo, kad eigulių sodybose šaltuoju metu negalėtų apsistoti sukilėliai, privaloma išardyti eigulių namų stogus, išimti duris, išdaužyti langus, išgriauti krosnis, o eigulius su šeimomis laikinai iškelti į kitas gyvenvietes; kad kareiviams būtų lengviau įžengti į miškus, reikia iškirsti nesiauras proskynas, o šie darbai turi būti atlikti iš miškų savininkų lėšų. Trakų apskrityje šie nurodymai buvo vykdomi.
Kad sukilėliai negalėtų ilgai išsilaikyti miškuose, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 d. (spalio 1 d.) įsakė Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti

Ona Rasutė su broliuku Vytautu (dešinėje) ir kaimynais Onute ir Vaclovu Lipsevičiais
Ona Rasutė su broliuku Vytautu (dešinėje) ir kaimynais Onute ir Vaclovu Lipsevičiais

miškų vienkiemiuose gyvenančius šlėktas ir valstiečius. Įsakyta ne tik iškeldinti žmones, bet nuplėšti ir namų stogus. Kiek Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta žmonių, žinių nerasta.
Taigi Girelės kaimas įkurtas po 1863 metų sukilimo, iškirtus Girelės ąžuolyno masyvus, likusi šiaurinė miško dalis iki šiol vadinama Girelės mišku, pietinė pusė pavadinta Piliakalniu nuo seno. Iškirtus mišką, vyk­dant generolo Muravjovo-Koriko įsakymą, nuo Žaslių buvo atkelti trys karališkieji eiguliai – Kertenis, Kliukas ir Lipsevičius – ir įkurtas Girelės kaimas, kuriame šių pavardžių jau nelikę, anūkai išsikėlę į miestus, atsirado naujų pavardžių, kaimas gyvas.

Seneliai – kanonierius Antanas ir ūkininkaitė Eleonora

Prano Kliuko tėvas (Onos senelis) Antanas Kliukas gimė 1863 m. Vismaluose,1867 m. kartu su tėvais ir broliais buvo atvežtas į Girelės kaimą ir augo naujai kuriamame ūkyje. Sulaukęs 17 m. buvo paimtas į caro kariuomenę ir 1880–1890 m. tarnavo caro armijoje kanonieriumi. Kanonierius – 1700–1917 m. karinis eilinio artileristo laipsnis Rusijos armijoje.

Kanonieriaus uniforma
Kanonieriaus uniforma

Grįžęs iš caro armijos Antanas Kliukas 1893 m. susituokė su Rozalija Venskute, gim. 1873 m. Kudonių kaime. Santuokoje 1894 m. gimė sūnus Jonas, 1896 m. – Kazimieras. Netrukus prasidėjo nelaimės: vienas po kito mirė pametinukai vaikai – Marijona –1900 m., Aleksandras – 1901 m., Eleonora – 1902 m. 1908 m. mirė ir Antano žmona Rozalija Venskutė Kliukienė, jos mirties liudijime mirties priežastis nurodyta džiova. Visi palaidoti Kareivonių kaimo kapinėse.
Pavargęs nuo bėdų, ligų ir mirčių, 45 m. našlys kanonierius Antanas Kliukas 1908 metais skuba vesti antrąkart, į žmonas ima Eleonorą Ratkevičiūtę, gim. 1886 m. Karveliškių kaime ir augusią be anksti mirusios motinos, tik prie pamotės ir jos gausios šeimynos.
Jauna, smarki šeimininkė greitai suvaldė ūkį, 1909 m. pagimdė Emiliją, o 1912 m. – Pranciškų. Antanas Kliukas, caro kariuomenės kanonierius, ūkininkas, pasiligojęs mirė 1922 m., kai jauniausiam sūnui Pranciškui tebuvo dešimt metų. Visi jie palaidoti ilsisi Kareivonių kaimo kapinėse, kur ilgai stovėjo aukštas dzūkiškas giminės kryžius, dabar jis nupuvęs ir vieta užaugusi žole, baigia užsilaidoti svetimų.
Likusi našle Eleonora daugiau netekėjo, pati valdė žemę, tvarkė ūkį, augino vaikus, buvo labai darbšti ir valdinga.

Bobutė Eleonora

Vyresnioji Antano ir Eleonoros Kliukų dukra Emilija (gim. 1909 m.) augo kaime, buvo baigusi kelias klases, mokėjo skaityti ir rašyti. Motina Eleonora dukterį Emiliją labai norėjo išleisti už „amerikonto“, Amerikoje gimusio Vinco Laimučio sūnaus Petro Laimučio, gyvenusio Kudonių kaime. Kaip motina besisuko, kaip besistengė, bet amerikoniukui pažadėtosios pasogos niekaip neįstengė išmokėti. Motinos planuo­se buvo sūnaus Pranciškaus vedybos su kokia nors ūkininko dukra, kuri turėjo atnešti reikalingus pinigus. Visko buvo. Motina sukosi, vaikai turėjo savo planus, bet pagaliau sūnus nusileido ir važiavo ieškoti žmonos „su pasoga“. Sekėsi, nesisekė, bet apsukraus piršlio dėka Pranciškus buvo supirštas su ūkininkaite iš Žiežmarių valsčiaus Kertauninkų kaimo Cecilija Piliponyte. Nei jaunoji, nei jaunikis nenorėjo šitos sąjungos, nes abu turėjo jaunatviškų planų, bet buvo paklusnūs vaikai ir įvykdė įsakmių tėvų norus.
Ona Rasutė gerai prisimena senelę Eleonorą, kurią dzūkiškai vadina „mūsų bobutė Levasia“ ir pasakoja, kad ji buvo stipraus charakterio moteris, valdinga, darbšti, pragyvenusi ilgą amžių ir savo gyvenime išauginusi nemažą būrį vaikų, šeimoje pas tėvą Ratkevičių buvo vyriausia ir pamotei padėjo auginti brolius, seseris, paskui ištekėjo už našlio ir augino vaikus, anūkus, proanūkius. Mokėjo begales labai įdomių pasakų, kaip vadino baikų, buvo stiprios sveikatos, per gyvenimą nebuvo pas jokį gydytoją ir numirė turėdama 92 metus, palaidota Kareivonių kapinėse.
Ar tik ne iš bobutės Eleonoros anūkė Ona Rasutė paveldėjo gebėjimą atsiminti visokias baikas ir jas papasakoti kitiems. Primename, kad O.R. Šakienė yra išleidusi knygą „Buvom“, kurioje sudėta tautosakinė medžiaga, surinkta Perkūnakiemio  ir aplinkinių kaimų vietovėse, t.y. Elektrėnų savivaldybės – Kietaviškių,Vievio, Kazokiškių, Pastrėvio, Beižionių, Gilučių – seniūnijose, kai kuriose Kaišiadorių r. vietovėse, senojo Gomantų piliakalnio apylinkėse.
Bobutė Eleonora buvo tikra asmenybė, apie kurią su pasididžiavimu kalba anūkės: „Mūs baba Eleonora Ratkevičiūtė-Kliukienė buva labai stipri, niekad nebuva pas daktarus, vis basa, jau gruodas, šalta, o ji basa. Ar pas kiaułas, ar kur. Stiprios sveikatos buva, tik senatvėj prarada atmintį. Visus vaikus augina. Ji buva gimus Ratkevičiūtė iš Karveliškių, maža lika našlaiti, jos mama, Markauskutė iš Kareivonių miri, kai ji buva visai maža, tada atėja pamoti ir buva daug vaikų, tai ji visus augina. Ištekėja už našlia Antana Kliuka Girełės kaiman, daug vyresnia, jis jau turėja du paaugusius sūnus, Joną ir Kazį, kiti buva maži mirį ir jo žmona irgi buva mirus. Mūsų baba išaugina du vaikus – mano mamą Emiliją ir dėdę Praną. Paskui dukterį, mano mamą Emiliją išleida už Petra Laimučia Kudonių kaiman, ji visiem padėja augyt’ vaikus“. Tai papasakojo Emilijos dukra Ona Laimutytė-Jančiauskienė, o jos pasakojimą užrašė pusseserė Ona Rasutė.

Tėvai gyvenimo skersvėjuose

O. R. Kliukaitė-Šakienė yra kilusi iš Girelės kaimo, kuriame nuo 1867 m. gyveno kelios Kliukų giminės kartos. Onos Rasutės tėvai – Pranciškus Kliukas 1939 m.

Cecilija niekada nerinko poros savo vaikams, niekada nieko nepeikė ir nieko nesmerkė, o Pranas, susiklosčius tokioms aplinkybėms, niekada nebuvo labai geras gaspadorius savo namuose
Cecilija niekada nerinko poros savo vaikams, niekada nieko nepeikė ir nieko nesmerkė, o Pranas, susiklosčius tokioms aplinkybėms, niekada nebuvo labai geras gaspadorius savo namuose

vedė Ceciliją Piliponytę (gim. 1919 m. Kertauninkų kaime) – visą amžių pragyveno Girelės kaime ir užaugino tris vaikus – sūnų Algirdą, dukterį Oną Rasutę ir sūnų Vytautą Alvydą. Tėvų gyvenimas, kaip pasakoja p. Onutė, buvo margas.
Pranciškus Kliukas, gimęs 1912 metais spalio 5 dieną, buvo jauniausias Antano Kliuko sūnus, jaunesnysis antrosios Antano žmonos Eleonoros Ratkevičiūtės-Kliukienės sū­nus, jos numylėtinis. Buvo pasakojama, kad vaikystėje jis persišovė stuburą ir kairės rankos pirštus tėvo šautuvu, kabėjusiu ant sienos troboje. Tarp stuburo slankstelių buvo likusi didelė duobė, pažeisti rankos pirštai, todėl buvo pasiligojęs, jo, išgyvenusio karą, neėmė į kariuomenę, turėjo taip vadinamą baltą bilietą. Buvo baigęs keturias klases Kietaviškių mokykloje. Pranas išaugo savo bėdas, kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka jo pažeis­tas stuburas netrukdė gyventi visavertį gyvenimą. Žinoma, dideliu darbštuo­liu žmogus netapo, nors turėjo įvairių gabumų, bet palengva ūkyje tvarkėsi. Motina Eleonora tvarkė visus namų reikalus, dirbo ir, rodos, sūnui nieko negailėjo. Turėjo gražų raudoną dviratį, tais laikais jų buvo vienetai, ypač kaimuo­se. Motina turėjo nusipirkusi brikelę ir važinėdavo po turgus pati. Jaunystėje Pranas priklausė Jaunalietuvių kuopelei, mėgo dainuoti, turėjo draugų, lankėsi vakarėliuose, sakoma, turėjo ir merginą. Tik viena bėda – reikėjo pasogos seseriai, pinigų nebuvo, ir motina neleido sūnui rinktis: turėjo vesti nemylimą merginą iš tolimesnio krašto. Po ilgų įkalbinėjimų ir barnių jam teko nusileisti ir vesti peršamą Ceciliją iš Kertauninkų kaimo. Vestuvės abiem jauniesiems nebuvo labai smagios, nes, sakoma, jose apsilankė ir buvęs Cecilijos vaikinas, tuo metu uždarbiavęs kariuomenėje. Tik ant gražuolio ąžuolo Kliukų žemėje prie Gomantų piliakalnio plevėsavo lietuviška trispalvė, o po juo ant dirvono švietė didelis Cecilijos sukurtas laužas. Ar jis sudegino praeitį, ar apšvietė būsimą gyvenimą? Kažin…Vėliau savo paaugusiems vaikams Cecilija niekada nerinko poros, niekada nieko nepeikė ir nieko nesmerkė, o Pranas, susiklosčius tokioms aplinkybėms, niekada nebuvo labai geras gaspadorius savo namuo­se. Nežinia, kas, ar susiklosčiusios­ istorinės aplinkybės, ar motinos ranka, labiau jį nuskriaudė…

Onos Rasutės tėvų likimas

Jaunajai porai gimė sūnus Algirdas. Užėjo Antrasis pasaulinis karas, keitėsi valdžios. Sudėtingas ir sunkus pokaris daugelio gyvenimą labai pakeitė. Tėvo broliai – Jonas ir Kazimieras – draugavo su partizanais. Brolis Jonas, dirbęs malūne ir turėjęs ryšių su partizanais, buvo nuteistas ir kalėjo Sibiro lageriuose. Kazimieras naktimis vedžiojosi partizanus į namus, o tai buvo labai pavojinga, nes dienomis važinėdavo stribai, visur šniukštinėjo. Prasidėjo vežimai į Sibirą, kolūkius kūrė priverstinai, žemę, gyvulius atėmė, ir žmonės labai sielvartavo, jie nežinojo, kaip reikės išgyventi iš paliktų 60 arų žemės ir vienos karvutės. Tiesa, galėjai auginti porą paršelių ir keletą avių. Gimė kiti vaikai – duktė Ona Rasutė, sūnus Vytautas Alvydas. Pagausėjus šeimai, duonos stigo, nors bulvių ir daržovių užteko. Bet kaip šeimyną aprengti, vaikus išleis­ti į mokyklas? Šitame vargo ir neturto sūkuryje kaimas pamažu degradavo – vyrai varė „samagoną“ ir pradėjo gerti. Darbai

O. R. Šakienė. Liudmilos Felčinskajos nuotr.
O. R. Šakienė. Liudmilos Felčinskajos nuotr.

kolūkyje bendri, kažkas atneša butelį naminės, kaip širdies nenuraminsi stikliuku? Pamažu tai tapo beveik norma. Vyrai dar neprasigėrė, tai atėjo į kaimus žymiai vėliau, bet gėrė nemažai. Ona Rasutė sako prisimenanti, kaip ankstyvą pavasarį kaimo vyrai eidavo kelti kolūkio arklių (pakelti juos reikėdavo, nes išbadėję gyvuliai nebepajėgdavo patys atsistoti), o grįžę kraupiai juokdavosi, nes tekdavo kelti ir savo buvusius arklius. Onutė įtaria, kad po tuo kraupiu juo­ku, ko gero, slėpėsi vyrų širdgėla ir savo bejėgystės suvokimas. Ir vyrai dar smarkiau gėrė. Tada atsirasdavo ir moterys, ir dainos. Namų visus kampus laikė moterys. Namie ir toliau besitvarkanti motina Eleonora jaunajai Cecilijai neužleido savo pozicijų, nors ir nesipyko. Atsikels iš ryto abi, motina prie krosnies, prie namų, Cecilija – į laukus, prie gyvulių, nes Pranas vis kažkur kolūkio reikalais, dirbo tai tuo, tai anuo su popieriais, mat buvo raštingas, vėliau pašarininku, anksti reikėjo važiuoti skirti pašarų gyvuliams, tai namie jo beveik nebūdavo. Jį visur vadavo darbščioji Cecilija. Apavas prastas, batai amžinai skylėti, per rasas, per sniegus. Susirgo Cecilija reumatu. Ilgai ir sunkiai kankino ši nedalia moterį, ir vaikai išsibėgiojo po miestus, po darbus, po mokslus ir suaugo, subrendo, o liga vis progresavo. Nebuvo kaimo moteriai jokių sanatorijų, jos poilsis – jos gyvulėliai laukuose, jos laisvės valandos – Vilniaus turguje su rabarbarais, braškėmis, vyšniomis. Labai mylėjo darbą Cecilija, darbštuolė ūkininkaitė, ir savo vaikams vis sakydavo: „Ko jūs nenorit dirbt, gi dirbt labai gera“.
1974 m. rugpjūtį mirė senoji gaspadinė Eleonora, bet ir Cecilijos kojos atsisakė ir teko dalia dalužė – 12 metelių gulėti lovoje, surakintai reumato. Vyras Pranas, dirbęs tai brigadininku, tai pašarininku, tai paštininku, vis taikėsi prie lengvesnio darbo, senatvėje Cecilijos neišleido iš namų – pats prižiūrėjo sergančią žmoną, slaugė ir šiek tiek tvarkė namus. Didžioji našta, sunkieji darbai teko vaikams. Ir kentė visi savo dalią, negavo jokių pašalpų iš sovietinės valstybės, tvarkėsi patys, kaip buvo žmonėse nuo amžių įprasta. Pragyvenusi 66 m. Cecilija, jau visai iškankinta ligos, 1985 m. gegužę mirė. Ir įsisiautėjo tą dieną pūga, privertė sniego, pažliugo keliai, takeliai, o belydint ją į Kareivonių kapines, nušvito saulė ir kitą dieną to sniego jau neliko nė ženklo. Pats vienas kaime likęs Pranas bandė gyventi. Vaikai aplankydavo, bet jau rečiau, paskui jo atmintis ėmė gesti. Pasiėmė jį dukra Ona į Elektrėnus. Kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, per pietus apie tai buvo jam pasakyta. Ką jis suprato, nežinia, bet jo veidu ėmė ristis didelės skaidrios ašaros. Ir nieko daugiau jis nepasakė. Mirė 1992 m. gruodį.
Vieniši liko namai. Taip atsitiko, kad niekam iš vaikų neparūpo tvarkytis. Po keleto metų irimo, ūkelį pigiai pardavė. Tiesa, nauji gaspadoriai gražiai tvarkėsi, kūrėsi, tačiau nebuvo lemta – kilo gaisras ir neliko tos senos dvigalės trobos, keletą kartų perstatinėtos ir teikusios šilumą ir prieglobstį kelioms – Lauryno, Antano, Pranciškaus – Kliukų kartoms Girelės kaime, šalia Gomantų piliakalnio.

Jaunoji karta – vaikai ir vaikaičiai

Pranciškaus ir Cecilijos Pili­po­nytės Kliukų vaikai:
Algirdas Kliukas gimė 1940 metais balandžio mėnesio septintą dieną, jaunas, net nebaigęs vidurinės išvažiavo dirbti į Vilnių. Įsidarbino prie geležinkelio, jam padėjo ten dirbęs kaimynas Romualdas Lipsevičius, bet greitai jis perėjo dirbti į Vilniaus šiluminę elektrinę, iš kur buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo Vokietijoje, liko dar 7 metams, grįžęs į Vilnių vedė, mokėsi Vilniaus politechnikume, dirbo, iki šiolei gyvena Vilniuje.
Sūnus Alvydas Vytautas Kliukas, baigė tuometinį VISI, dirba Monetų kalykloje vyr. energetiku. Žmona Irena, sūnūs – Ričardas ir Valdas.
Duktė Ona Rasutė Kliukaitė gimė 1944 m. Kaišiadorių rajone, Girelės kaime. Iš vaikystės atmintyje liko nuostabūs Gomantų piliakalnio ąžuolyno vaizdai. Mokėsi Kietaviškių vidurinėje mokykloje, 1962–1966 m. mokėsi dabartinėje Vilniaus kolegijoje, Menų fakultete, kurį baigusi dirbo muzikos mokytoja Elektrėnų vaikų d/l. „Drugelis“, vėliau dirbo Elektrėnų „Versmės“ vidurinėje ir Elektrėnų pradinėje mokyklose etnologe.

Nepriklausomos Lietuvos ra­šytojas – dėdė Justinas Pilyponis

Mamos Cecelijos brolis, Justinas­ Pilyponis, dažnai pavadinamas lietuviškos detektyvinės-nuotykinės lite­ratūros tėvu. Jis vienas iš skaitomiausių autorių smetoninėje Lietuvoje.
Bene pirmoji rašytojo publikacija buvo apsakymas „Vieną naktį“, išspausdintas 1927 m. Vėliau buvo paskelbta keletas  kitų jaunojo literato apsakymų ir novelių: „Žydinčios lelijos“, „Gyvenimo bedugnė“, „Vaiduokliai“, „Mano mokytojas“, „Trys susitikimai“. Pajutęs pasitikėjimą savo jėgomis, jaunuolis kuria.

O. R. Šakienė su anūkais Austėja, Roku ir Liepa
O. R. Šakienė su anūkais Austėja, Roku ir Liepa

Netrukus tikrąja pavarde ir Justo Gesiulio slapyvardžiu publikuojamos jo apysakos „Jeruzalės žlugimas“, „Iš mano raisto“, „Sugriauta šventovė“. 1928 m. išeina pirmosios J. Pilyponio knygos –,,Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“, „Kamera“ ir „Antrasis pasaulinis tvanas“ (pirmoji dalis). 1934 m. išspausdinama antroji šio romano dalis bei du kiti romanai – „Amžinas Žydas Kaune“ ir „Kaukolė žalsvame čemodane“. 1935 m. išleistas knyga „Baltųjų velnių sala“, 1936 m. – „Kunigaikštis be praeities“ ir „S.O.S. 123 oro eskadrilė“, 1937 m. – „Keturių brangakmenių grobikas“, 1938 m. – „Raudonosios komisarės meilė“. Net trys rašytojo romanai pasirodė 1939-aisiais: „Maceikų kraujas“, „Paslaptingas svetys iš Indijos“ ir „Vampyras iš Brijači pilies“.

Onos kūrybinis kelias

Panašu, kad dėdė rašytojas, net pats to nežinodamas, bus paskatinęs Onutę kurti, juolab, kad sovietiniais metais jo kūryba buvo draudžiama. O juk visada tai, kas draudžiama, labiausiai ir traukia. Jau mokykloje Onutė rašo eiles, nors mano nenorinti būti poete. Bet tiesa tokia, kad vėliau apie dėdę rašytoją J. Pilyponį, apie sovietinę mokyklą O. R. Šakienė kalba knygoje „Jaunystės miražai“: „Gerai, kad šitie, daugiausiai vyresniojo brolio draugai jos neatstumia, vadina „poete“,  tai glosto jos savimeilę, bet ji žino, ji tvirtai nutarė, kad poete niekada nebus. Nebus todėl, kad literatūros mokytoja jos dėdę Justiną, Smetonos laikų skaitomiausią Kauno rašytoją, vieną dieną išvadino visokiais žodžiais, sakė, kad jis netinka mūsų kartai, skaityti jo nereikia, jei kas ir turi užsilikusių jo knygų, tegul ramiai sudegina arba, dar geriau, atneša jai.
Taip buvo suduotas pirmas smū­­gis žemiau supratimo ribų. Ji neskaitė dėdės knygų, ji jų neturi, žino, kad užėjus rusams visas knygas dėdės, mamos broliai, sudėjo į dėžę ir užkasė, kur  jas užpylė vanduo ir jos visos supuvo. Taigi, ji net negali pati įvertinti mokytojos žodžių, nei apginti rašytojo, nors ir labai skaudu, todėl privalo tylėti. Taip siela pradeda pirmąjį maištą: „Netikiu, ko nežinau, kolei pati neskaičiau.“ Užsidaro savo kiaute, nesiskundžia draugams, o ir pasiskųsti nėra kam. Visi seniai tiki tik mokytojais. Prisimena, kaip juokėsi jos klasės draugai, kai ta pati mokytoja pasišaipė iš atėjusio atsakinėti vieno vaiko, vakarykščiai klūpėjusio bažnyčioj. Mokinukas stovėjo nuleidęs galvą, o mokytoja šaukė, kad jo Dievas jam nepadeda atsakyti pamokos. Klasė kvatojosi, nors ne vienas paslapčia su motina ėjo prie Dievo stalo, visi irgi meldėsi. Vaikai negailestingi, nors  jie nenori išjuokti draugo, jie jau pataikauja mokytojai, jie nori jai patikti.… Geriau jau neužkliūti, net šiurpas nukrečia.“
Šiandien galim tik pasidžiaugti, kad Onutės, ko gero, iš dėdės paveldėtas noras rašyti buvo stipresnis už vaikišką nenorą tapti poete, už sovietams lojalios mokytojos požiūrį į nepriklausomos Lietuvos rašytojus.

Darbai Elektrėnams ir Lietuvai

Mokytoja Onutė savo gyvenimo patirtimi dalijosi su vaikais, pagal etninės kultūros kryptį mokė vaikus senovinių dainų, gerbti, mylėti, tausoti savo protėvių paveldą. 1988 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų Vilniaus skyrių tapybos sekciją. 1998–2002 m. mokėsi VEU PPR Centre , kur įgijo etnokultūros ugdymo konsultanto vardą.
Dirbo Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje etnologe. Įrengė mokytojo V. Mizero sumanytą etninės kultūros kabinetą, surinko daug senųjų daiktų, audinių, kitos medžiagos. Ruošė įvairias vakarones, muziejaus naktis. Surinko medžiagą apie liaudies dainų pateikėjus T. Brazio dainynui „Tautinės dainos“. 2008 metais įstojo į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą.
Išleistos knygos:
„Po medžiais“ (poezija), „Še­šėliuose“ (poezija), „Ar meni tų ažerų“ (tautosakos rinktinė), „Buvom“ (tautosakos rinktinė). Bendradarbiauja su „Elektrėnų kronika“, vykdė keletą Kultūros ministerijos, Spaudos, radijo ir televizijos fondo remiamus projektus, rašė straipsnius apie surinktą etnografinę medžiagą. Šiuo metu Ona ruošia spaudai naują poezijos knygą „Širdies bildukai“ ir sako turinti sukaupusi medžiagos dar ne vienai knygai, tik abejojo, ar atsiras lėšų jas išleisti.
2002 m. Rytų Lietuvos Kultūrinės veiklos centras apdovanojo O. R. Šakienę už eilėraščių rinkinį „Kai numirsiu“ trečiojo laipsnio diplomu, 2005 m. Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13 – osios brolija apdovanojo Padėkos raštu už aktyvią veiklą saugojant ir puoselėjant Lietuvos nepriklausomybę, 2003 m. Vilniaus apskrities viršininko administracija apdovanojo padėkos raštu už meninės kompozicijos derliaus deivės Javainės sukūrimą derliaus dienos šventėje „Rugio giesmė“, 2009 m. Vilniaus apskrities viršininko administracija apdovanojo už etnokultūros puoselėjimą ir išsaugojimą ateities kartoms.
2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas sky­rė­  no­minaciją „Tautosakos medus 2014“ už Elektrėnų krašte surinktą ir Lietuvių tautosakos rankraštynui įteiktą gausią tautosakinę medžiagą.
Šiuo metu p. Onutė nedirbu, lanko Medardo Čoboto TAU, daug važinėja po Lietuvos piliakalnius ir domisi Lietuvos istorija, tautosaka. Gyvenimo ir veiklos atspindžius galima rasti internetiniame puslapyje „Gomanta.lt“.

Darbų Lietuvai tęstinumas

Per gyvenimą Onutė ėjo ne viena. Ji laimingai ištekėjo už inžinieriaus elektriko Algimanto Šakio. Gyvenimo keliu abu ėjo drauge: abu pritarė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio idėjoms, abu dalyvavo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, kartu 1989 m. rugpjūčio 23 d. vyko į Baltijos kelią. Abu drauge dalyvavo kruvinuose 1991 m. sausio įvykiuose, kai buvo mėginama įvykdyti valstybės perversmą. Priešiškai nusiteikusios­ valstybės kariškiams sutrukdė Lietuvos Respublikos gyventojai, gynę savo teisėtai išrinktą valdžią ir Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Algimantas, kilęs iš žemaičių patriotų šeimos, pritarė žmonos Onutės etnokultūrinei veiklai. Jie abu dalyvavo „Rungos“ veikloje. Graži pora užaugino du sūnus – Gytį ir Rytį.
Gytis, kompiuterių specialistas, gyvena Vilniuje, augina dukrą ir sūnų. Dukra Austėja Vilniaus dailės akademijoje studijuoja scenografiją, bet vis dar ieško savojo kelio, o sūnus Rokas – mokinys, šiemet jau baigia muzikos mokyklos fortepijono klasę. Sūnus Rytis, ko gero, patraukė mamos keliu, jis – pedagogas, dirba Vievio gimnazijoje technologijų ir braižybos mokytoju. Augina dukrą Liepą, kuri mokosi pas mokytoją R. Gritienę (EMM) groti smuiku.
Savo giminės istoriją p. Onutė pirmiausia perduos savo sūnums – Gyčiui, Ryčiui – bei anūkams, kurie ir tęs giminės istoriją. Žinoma, užrašyta giminės istorija mielai pasidalina ir su brolių šeimomis bei kitais giminaičiais. Surinkta nykstanti tautosaka – mūsų tautos išsaugotas lobis, kuriuo galės didžiuotis ateinančios kartos.
Pasak Leonardo Saukos, „tra­dicinės kultūros ir tautosakos nykimą paspartino dramatiški įvykiai Lietuvos kaime pokario metais, masiniai trėmimai, prievartinė kolektyvizacija ir t. t. Stipriai veikė žiniasklaida: spauda, radijas, televizija. Ji keitė žmonių skonį, poreikius. Todėl šiandien jau ir pas mus abejojama, ar Lietuva išliks dainų kraštas. Vakarų Europoje tautosaka ir tradicinė kultūra ėmė nykti daug anksčiau; niekam nepasisekė atgaivinti natūralių tautosakos tradicijų, nors bandymų būta.“
Ačiū O. R. Šakienei, kad ji gebėjo atsilaikyti prieš jėgas, naikinusias Lietuvos kaimą, kad renka tautosaką ir ją perduoda ateinančioms kartoms, taip saugodama lietuvybę.
Dėkojame O. R. Šakienei už pateiktą medžiagą ir linkime dar daug kūrybingų metų.

Nuotraukos iš asmeninio O. R. Šakienės fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69