Elektrėnų meno mokykloje kovo 16 d. vyko renginys, kuriame gausiai susirinkusi EMM bendruomenė maloniai buvo nustebinta ne tik pianisto Andriaus Vasiliausko atliekama muzika, bet ir jo papasakotais negirdėtais istoriniais faktais apie tos muzikos kūrėjus ir to laikmečio aplinką. Norėtume pasidalinti įspūdžiais iš to renginio, juolab manom, kad skaitytojams tai bus įdomu, nes istorija visada įdomu.
Andrius Vasiliauskas gimė 1954 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. 1973 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Aleksandros Juozapėnaitės-Esmaa ir vėliau, nuo 1975 iki 1978 m., prof. Olgos Šteinberg fortepijono klasėse, taip pat prof. Audronės Vainiūnaitės kamerinio ansamblio klasėje.
1986–1988 m.m. A.Vasiliauskas stažavosi LMTA, prof. Olgos Šteinberg klasėje.
1987 m. laimėjo 1-ąją premiją Taline vykusiame tarprespublikiniame Heino Ellerio pianistų konkurse.
Yra išleidęs 5 fortepijono muzikos kompaktines plokšteles, Lietuvos radijo muzikos įrašų fonduose saugoma per 200 jo įrašytų solinių ir kamerinės muzikos kūrinių. Taip pat publikuoja spaudoje straipsnius aktualiais muzikos ir kultūros klausimais.
A. Vasiliauskas parengė programą „Praeities uždangą atskleidus“, skirtą primirštoms, tiesiogiai ir netiesiogiai su Lietuva susijusioms asmenybėms, kurios savo laiku turėjo didelę įtaką tuometinės visuomenės dvasiniam gyvenimui. Įdomios yra sąsajos, kurios kartais nelauktai išnyra atidžiau pasidomėjus istorijos vingiais, kada paaiškėja, kaip skirtingų kartų, socialinės padėties, be galo nutolusių kraštų žmones suveda menas, talentas ir pažangios pažiūros. Todėl šios programos sumanytojas ir atlikėjas klausytojams pateikė įdomių faktų, liudijančių žemiau paminėtų autorių tarpusavio ryšius.
Kitas atlikėjo tikslas – pati atmosfera, kurią teikia netradicinis repertuaras, nes labai tikėtina, jog šie ir panašūs kūriniai kaip tik ir skambėjo kitados klestėjusių Lietuvos dvarų menėse.
Istorijos pažinimas yra nepaprastai svarbus, nes nesigaudydami praeities įvykiuose, nepajėgsime suprasti ir to, kas vyksta šiandien. Dar viena istorijos pažinimo dalis – tai muzikos, dailės, apskritai, meno istorija. Ir tai ne tik faktų rinkinys, bet ir įgijimas gebėjimo per meną pajusti dvasią, kas, bene, svarbiausia.
Ypatingai tai liečia jaunąją kartą, nes šiais laikais kasdienybė yra perkrauta informacija, o atranka yra praktiškai eliminuota, nes daugiausia į žmogaus sąmonę suplaukia tai, kas malonu. Na, o malonu nebūtinai yra tai, kas vertinga. Įsivaizduokime, kas įvyktų, jei nustotume valgyti duoną, o mistume vien saldainiais.
Dėl to ir koncertą, skirtą istorijos nutylėtoms asmenybėms, galima suprasti kaip bandymą padėti jaunimui pasijusti kiek kitokioje aplinkoje, o vyresnio amžiaus klausytojui – tai dar ir nauji, mažai žinomi muzikos istorijos faktai ir retai skambantys kūriniai.
Įdomu tai, kad visi autoriai yra išeinantys už įprasto Vakarų ar Rusų muzikos istorijos, kaip yra priimta, ribų. Visi gyvenę mūsų geografinėje platumoje, visi užimantys tarpinę padėtį tarp visuotinai priimtų istorijoje muzikos raidos požiūriu Vienos klasikų ir vėliau atėjusių romantikų. Ir visi taikliai atspindintys būtent mums įprastus lūkesčius ir vidinį pasaulį, ką pradedi suprasti atidžiau įsiklausęs. Ir dar suprasti, kaip tai yra aktualu šiandien. Dar svarbu, kad visi buvo pasiekę šlovės apogėjų, o šiandien yra labai primiršti. Taip pat visi sudarė nepaprastai ryškų foną, turėjo įtaką formuojantis visuomenės muzikiniam skoniui, ką vėliau genialiai reziumavo Frederikas Šopenas, nes jo muzika, kaip mūsų aplinkos sudedamoji dalis, dar ir šiandien, bene, labiausiai atliepia paslėptai, giluminei vidinei būčiai.
Į programą įtraukti Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1844), Franco Ksavero Mocarto (Franz Xaver Mozart, 1791–1844, Volfgango Amadėjaus Mocarto sūnus, gimęs tėvo mirties metais), Marijos Šimanovskos (Maria Szymanowska, 1789–1831), Džono Fildo (John Field, 1782–1837), Napoleono Ordos (1807–1883), ir kaip pavyzdys šalia kitų Frederiko Šopeno (Frédéric Chopin, 1810–1849) kūriniai.
Matome, kad iš minėtų autorių vyresnei kartai priklausytų M.K.Oginskis, o jaunesnei – N.Orda ir F. Šopenas, nors programos tikslas – pademonstruoti kartos iki F.Šopeno kūrybinį palikimą. N. Orda įterptas kaip nepaprastai įdomi asmenybė: kariškis, disidentas, visuomenės veikėjas, mokslininkas, keliautojas, kompozitorius, dailininkas, bet svarbiausia – F. Šopeno mokinys.
Kiti autoriai traktuotini kaip viena epochos, lėmusios tolesnę pasaulio raidą (turima galvoje Didžiosios prancūzų revoliucijos epocha), karta.
Ir visi jie daugiau ar mažiau susiję su Lietuva, o taip pat vienaip ar kitaip tarpusavyje. Šiandien gana sunku atsekti visus saitus, bet pagrindiniai minėtų asmenybių biografijų faktai byloja, kad M.K.Oginskis, didysis Lietuvos patriotas, kurio kūryba, nepaisant jos mėgėjiško pobūdžio, buvo stulbinančiai populiari (populiari ji ir dabar), Peterburge lankė Džono Fildo, kuris tuo metu buvo kone ryškiausia imperijos muzikos figūra, pamokas, Džonas Fildas lankė tame pačiame Peterburge Marijos Šimanovskos, kuri buvo pirmo ryškumo žvaigždė Europos mastu, saloną, o čia pat buvo galima sutikti ir Adomą Mickevičių, kuris vėliau Paryžiuje vedė M.Šimanovskos dukrą Celiną. Ir, beje, M.Šimanovska yra koncertavusi Vilniuje, o jos koncerto Varšuvoje apie 1819 metus, kada buvo išleista jos Fantazija F-dur, tikėtina, kad klausėsi devynmetis F.Šopenas, o poniai Marijai tebegyvenant Varšuvoje, jos salone tikrai lankėsi Francas Ksaveras Mocartas, kuris, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Ukrainoje, Lvovo (tuometinio Lembergo) mieste, mokė ten Lietuvos didikų Čartoriskių ir Sapiegų šeimų atžalas.
O kaip nepaminėti, kad N. Orda kartu su A. Mickevičiumi mokėsi Vilniaus universitete, o vėliau Paryžiuje jie palaikė labai artimus ryšius, o F. Šopenas kreipdamasis į N. Ordą nuolat pridėdavo epitetą lietuvis…
Programos sudarytojas ir atlikėjas tikisi, kad ši muzika, kuri, beje, žanriniu ir stilistiniu požiūriu yra gana įvairi, padės nors akimirkai priartėti klausytojui prie praėjusių laikų, kurių pajautos, rodos, dar visai neseniai buvo užpildžiusios, prieš įsigalint triukšmo erai, mūsų aplinką.
Straipsnį, pasinaudojęs Andriaus Vasiliausko pateikta medžiaga,
parengė Evaldas Petkevičius