Bendruomenė buria žmones bendram darbui ir poilsiui

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 24 kovo 2017

Marija DubosieneNepriklausomos Lietuvos tiltą nuo 1918 metų iki šių dienų tiesia žmonės, gyvenę ir dirbę viename ar kitame šalies krašte. Šį kartą siūlome paskaityti apie vienos šeimos kelių kartų gyvenimą ir darbą Žebertonių kaime. Dubosų giminė visada pasižymėjo organizaciniais gabumais, todėl šalia gyvenančius žmones sujungdavo bendrai veiklai.

mugėjeMano mamos mama Marija Dubosienė gimė Žebertonių kaime 1908 metais, ištekėjusi persikraustė į vienkiemį, šalia miško. Kažkodėl vadinome „už kalnelio“, nors namelis priklausė Abromiškėms. Močiutė buvo gera siuvėja, turėjo mokines, kurios norėjo išmokti siūti. Už siuvimą susitaupiusi pinigų, ji pasistatė namą, nusipirko bričką, arklį ir dekoratyvines roges, nes laikė ūkį. Močiutė gerai siuvo tiek vyriškus, tiek moteriškus rūbus, todėl pokario kovų metais pamiškės trobelėje vagys rado ir išsinešė daug rūbų. Senelių namas išsiskyrė iš kitų kaimo namų. Smetonos laikais Marija ir Ignas Dubosai už aplinkos ir namo priežiūrą gavo net piniginę premiją. Karo metais Dubosų šeimą nuo karo ir pokario negandų apsaugojo iškastas bunkeris.

1930 metais gimė mano mama Danutė Dubosaitė. Baigusi Trakų mokytojų seminariją, buvo paskirta mokytojauti į Žebertonių tuometinę septynmetę mokyklą. Jauna, graži mokytoja mokykloje sutiko savo gyvenimo palydovą – mano tėvelį, matematikos mokytoją Vytautą Bražinską. 1954 metais mamą paskyrė direktoriauti į Čižiūnų septynmetę mokyklą. 1962 metais tuometinėje Abromiškių dvare įsikūrusioje ligoninėje gimiau aš. Mama ilgėjosi savo gimto kaimo. Po penkiolikos metų mamai pasiūlė grįžti į Žebertonis ir vadovauti jau aštuonmetei mokyklai. Taip 1969 metais mes atsikėlėme atgal į Žebertonių kaimą. Gyvenome mokyklos antrame aukšte. Mano mama D. Bražinskienė buvo reikli, griežta, bet teisinga vadovė. Visi ją gerbė ne todėl, kad bijojo, o todėl, kad prireikus sulaukdavo visokeriopos pagalbos. Ji mokėjo kolektyvą suburti bendram tikslui, buvo gera renginių organizatorė, pati kūrė scenarijus, dainoms žodžius. Sceniniai drabužiai būdavo pasiūti pačios mamos. Užaugę kartu su tėvais mokykloje dirbome ir mes su broliu Vytautu. Jis – darbų mokytoju, aš – renginių organizatore ir geografijos mokytoja. Dar dirbo ir mamos sesuo Marija Jazukevičienė, kuri vedė muzikos ir fizinio lavinimo pamokas. Mano sūnus Arnoldas baigė šios mokyklos keturias klases. Taip vienoje mokykloje mokėmės, o vėliau dirbome kelios giminės kartos. Mokyklos kolektyvas dalyvaudavo rajoniniuose renginiuose. Agitmeninių brigadų pasirodyme mūsų komanda užimdavo pirmąsias vietas, sportinėse varžybose taip pat tapdavo prizininke. Kartą sportinėse varžybose dalyvavome šeimų rungtyje – močiutė, dukra, anūkas – ir iškovojome pirmą vietą. Moksleiviai nenusileisdavo savo mokytojams, tarp rajoninių mokyklų skynė prizines vietas gimnastikos, lengvosios atletikos, šaškių, rankinio sporte. Teta Marija žaidė rankinį už Lietuvos rinktinę ir tuometinėje TSRS buvo sidabro medalininkė. Turėjome stiprų moksleivių chorą, šokių būrelį, kuriuos lankiau ir aš, kai dar mokiausi Žebertonių mokykloje. 1972 metais mokykla buvo renovuota – apmūryta, iš galų pristatyti priestatai, pastatyti du „alytnamiai“ (Alytuje gaminami surenkami mediniai namai), kad pradinės klasės galėtų persikelti iš Abromiškių dvaro. Kylant Elektrėnų miestui, o kaime mažėjant gyventojų, 2001 metais mokykla buvo uždaryta. Išsibarstėme kas kur, tačiau neilgam. Gyvenimas pakoregavo, kad grįžome atgal į tėviškę: brolis – į mamos, aš – į močiutės, kurių namai iš vienkiemio buvo perkelti į Žebertonis, namus. Išvykusi iš kaimo, tikrai netikėjau, kad grįšiu atgal. Kai grįžau, norėjosi kažką veikti, būti naudinga savo kaimui. Pradėjo kirbėti mintis apie Žebertonių bendruomenės kūrimą. Supratau, kad būti bendruomenės pirmininke – darbas, reikalaujantis daug jėgų, laiko, aišku, ir lėšų, tačiau skatinama bendraminčių, kad įdomesnis taptų kaimo gyvenimas, 2007 m. gruodžio 17 dieną įregistravome bendruomenę. Kalbų buvo įvairių. Vieni juokėsi, kiti ėjo pasižiūrėti iš smalsumo, treti palaikė. Šiandien norėčiau visiems padėkoti. Reikėjo ir reikia visada visko – ir stiprios komandos, ir pagalbos, ir spyrio, kad eitum pirmyn, ir apkalbų, kad suprastum jog eini priekyje...

Įkūrus Žebertonių bendruomenę, kaime gyvenimas tikrai pagyvėjo. Projektų ir geranoriškų bendruomenės narių pagalba kultūriniai renginiai įgavo daugiau atspalvių. Per dešimt gyvavimo metų sukūrėme jaukius namus, kurie įsikūrė kartu su biblioteka buvusioje Žebertonių mokykloje. Įrengėme patalpas amatams vystyti ir plėtoti, taip pat įrengta maisto ruošimo virtuvėlė, konferencijų salė. Kitaip tariant, mokyklą renovavome – apšiltinome, apkalėme dailylentėmis, įvedėme kanalizaciją, viduje įvedėme centrinį šildymą, įrengėme dušą, tualetus. Senosios mokyklos kiemo takeliai iškloti trinkelėmis, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, sporto aikštelė, lauko treniruokliai.

Suremontuotos patalpos tuščios nebūna. Organizuojame edukacines programas: „Duonos kelias“, kadangi turime šaunią duonkepę, „Žvakių liejimas“, įsigijome formeles žvakėms lieti.

Bendruomenės virtuvėlėje ruošiame tradicinius tautinius patiekalus įvairiems renginiams. Stengiamės, kad atgytų ir gyvuotų kaime kultūrinės tradicijos, kad visi gyventojai pajustų bendruomenės veiklos naudą ir reikalingumą. Jau tradiciniais tapo renginiai: Adventinis vakaras, Naujametinis karnavalas, Užgavėnių šventė, Atvelykis, Vaikų gynimo diena ir kt. Kadangi kaimas gana religingas, organizuojame gegužines pamaldas, aukojamos mišios už kaimą. Į bendruomenės namus atvyksta parapijos kunigai, kartais ir monsinjoras, Elektrėnų parapijos klebonas Jonas Sabaliauskas. Mūsų pastatas yra dviejų aukštų, todėl jau tradicija tapo Naujuosius sutikti bendruomenės namuose: antrame aukšte – jaunimas, pirmame – mes, „brandus jaunimas“. Kiekvienais metais bendruomenėje pavasarį organizuojame talką „Darom“. Darbo daug: malkas supjauti, sukapoti, sudėti, aplinką apgrėbti, medžius apgenėti, pastato langus išsivalyti. Darbai virte verda. Na, o po darbų skani vakarienė. Nors ir turime virtuvę, mieliau renkamės lauke kepti kaimišką kiaušinienę su lašinukais. Talkos, renginiai, susiėjimai – tai tarsi dalis bendruomenės gyvenimo, dalis jo bendruomeniškumo, kuris stiprina pilietinę visuomenę, buria žmones bendrų interesų labui.

Nuo pat bendruomenės įkūrimo bendruomenės nariai stengiasi nepamiršti savo krašto švenčių, papročių ir tradicijų. Mes neturime apmokamo renginių organizatoriaus etato, tačiau labai didelės pagalbos sulaukiame iš bibliotekininkės Irenos Kubilinskienės, kuri organizuoja repeticijas, padeda pasiruošti renginiui, lieja su vaikais žvakes. Turime būrį aktyvistų, kurie niekada neatsisako padėti, tai Saulė ir Kęstas Gusčiai. Kęstas dovanojo savo daigintas tujas, kurias pasodinome prie koplytstulpio, sumeistrauto Vytauto Bražinsko. Saulė dalyvauja renginiuose, vaidina įvairius personažus. Mūsų virtuvės – šefai Aušra Aliubavičienė ir Gražina Geležienė. Mūsų Aldona Rainienė ir virtuvėje, ir renginiuose groja pirmu smuiku. Raimondas Geležius – pirmasis pagalbininkas ir talkose, ir renginiuose. Prie jo prisideda Vytautas Bražinskas, kuris dar ir kas dvi savaites patrumpina žolę (jam talkina Arnoldas Andrejaitis), Povilas Kubilinskas, Jonas Matkevičius, Vytautas Kanapka – Žebertonių žentai – visada nuoširdūs pagalbininkai tiek šventėse, tiek darbuose. Mūsų tradicijų puoselėtoja Gražina Martinaitienė seka mamos pėdomis, moko mus skaniai išsikepti duonos. Gražinos mama Janina Kanapkienė, kurios jau nėra tarp gyvųjų, buvo ta pirmoji kregždutė, kuri neatsisakė pamokyti kepti duoną, nes be galo norėjome išmokti tai daryti. Pasitarus su bendruomenės taryba, nusprendėme iš projektinių lėšų pasistatyti duonkepę. Jaunos mamytės nupirko rėmelius paveikslams, kuriuos ant vandens (EBRU) nutapė jų atžalos, nupirko tikrą eglutę, kurią pasodino prie bendruomenės namų, kad vaikai papuoštų ne tik dirbtinę eglutę, statomą viduje. Didelis dėmesys skiriamas jaunimo pilietiniam ir patriotiniam ugdymui, iš finansuojamų programų organizuojami vaikams skirti renginiai.

Renginiai ir kelionės vis labiau sujungia bendruomenę. Į svečius koncertuoti buvo atvykę dainininkai: Vitalija ir Monika Katunskytės, Liveta ir Petras Kazlauskai, Rytis Cicinas, Giulija, Radži, Birutė Dambrauskaitė, Laimutis Purvinis. Ne kartą su skirtingais spektakliais lankėsi Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvas, vadovaujamas Nijolės Skorubskienės, choras „Sidabrinė gija“ ir kiti kolektyvai. Bendruomenės nariai vieni kitus geriausiai pažįsta išvykose, todėl bendruomenė pagal galimybes kartu keliauja. Lankėmės Belmonte, Botanikos sode, Merkinės piramidėje, Kryžių kalne pastatėme ąžuolinį Žebertonių bendruomenei atstovaujantį kryžių, kurį sumeistravo Antanas Zinkevičius, lankėmės kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje Žasliuose bei Paparčių vienuolyne. Pagal projektą „Keičiu veiklą“ buvo organizuojamos dekupažo pamokos, kurioms pasibaigus jas tęsė jau ne naujokės šioje veikloje Saulė Gustienė ir jos dukra Greta. Bendruomenės namuose buvo organizuojami įvairūs seminarai mums patraukliomis temomis, anglų kalbos kursai pradedantiesiems. Sportuoti taip pat mėgstame. Iš projektinių lėšų lankėme užsiėmimus sporto klube „Halkis“, ne vienerius metus plaukiojome miesto baseine bei garinomės pirtyse.

Mūsų kaimo bendruomenė siekia nutiesti tiltus tarp kartų, skatina gyventojus kūrybiškai pažvelgti į aplinką, kurioje jie gyvena. Ne griovimas ir naikinimas lemia žmonijos istorijos kryptį ir raidą. Ją nubrėžia kūrybinė mintis, žmogaus kūrybiniai genai. Taigi dvasinės kultūros istorija, prasidedanti nuo gimtojo žodžio, pasakos, patarlės ir mįslės, besitęsianti per tradicijas, literatūros, meno, mokslo istoriją, yra tas atminties pamatas, ant kurio stovės mūsų KATEDRA. Tai toji tvirta šaknis, kuriai nebaisios jokios audros, tas ryšys, kuris jungia praeitį, dabartį, ateitį.    

Rasuolė MISTRULLI,

Žebertonių bendruomenės pirmininkė