Gyvenimas – tai pareiga

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 6
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 17 kovo 2017

edita.sukieneAlbina SIDARAVIČIENĖ

Vievio meno mokyklos tinklapis skelbia, kad Edita Šukienė yra mokytoja, laikinai vykdanti direktorės funkcijas. ,,Taip, aš šiuo metu vadovauju įstaigai. Bet vėlgi, vadovavimas įstaigai yra komandinis darbas. Vienas vadovas tiek nepadarys, kiek padaro gerai suformuota komanda, kuria galima pasitikėti. Džiaugiuosi, kad tokią turiu. Daug padeda ir švietimo skyriaus specialistai, kuriems galiu visada paskambinti ir prašyti patarimo, pagalbos“, -taip apie naujas pareigas kalba mokytoja.

Darbas man patinka

Kalbamės apie tai, kaip sekasi dirbti. Mokytoja Edita teigia: „Darbas man labai patinka, tiek pedagogo, tiek vadovo. Aš save labiau laikau mokytoja, o ne vadove. Tiesiog dabar esu atsakinga už meno mokyklą ir stengiuosi šią garbingą pareigą atlikti kuo geriau. Dabar mano, kaip mokyklos vadovo, pagrindinis siekis – leisti mokytojams dirbti savo darbus, geras mokyklos vidaus mikroklimatas. Noriu, kad mokytojai darbe jaustųsi gerai. Jei mokytojas jausis gerai, tai gerai jausis ir vaikai. Jei vaikai jausis gerai, tai jie noriai lankys pamokas, sieks geresnių rezultatų. Grandininė reakcija“, - tokia, atrodo, nesudėtinga, humanizmo principais grįsta mokytojos vadovavimo kolektyvui filosofija. Ši filosofija gerai dera su mokyklos strateginiame plane įvardinta mokyklos vizija: ,,Vykdyti kokybišką ugdomąją, meninę ir kultūrinę veiklą bei sklaidą, būti bendruomenei atviru kultūros centru, kuriame gerai jaustųsi pačių įvairiausių meninių gebėjimų ir socialinių sluoksnių vaikai ir jaunuoliai bei suaugę, įvairius kultūrinius poreikius tenkintų visų amžiaus grupių bendruomenės atstovai.“

Populiarumas

Vievio meno mokyklos mokinių skaičius nuolat auga. Klausiame direktorės, kodėl mokykla tokia populiari? ,,Mūsų populiarumą, ko gero, lemia kelios priežastys: pirma, puiki mokytojų komanda, kuri motyvuoja mokinį per visus mokymosi metus, o tai yra didžiausias iššūkis, antra, Vievis yra geografiškai palanki vieta gyventi jaunoms šeimoms (gyvena čia, dirba Vilniuje), kurios suinteresuotos vaikų ugdymu, ir, trečia, mokyklos mokiniai dažnai dalyvauja miestelio kultūriniuose renginiuose, jų veikla yra matoma. „Mums, aišku, smagu,- sako E. Šukienė,- kad šįmet turime rekordinį vaikų skaičių, ir, manau, galėtumėme jų dar daugiau priimti, jei būtų pakankamai patalpų. Ateityje planuojame įvesti naujų programų, sudaryti galimybę vaikams mokytis groti įvairesniais instrumentais, vis pasvajojam apie violončelę, apie vokalo pamokas, varinius pučiamuosius. Kiek įmanoma, stengiamės būti įdomesni, įvairesni, patrauklesni ir mokiniams, ir jų tėvams.“

Mokykla - kultūros židinys

Mokykla yra užsibrėžusi tikslą kelti bendruomenės kultūrą. Domimės, kaip sekasi vykdyti šį uždavinį?

,,Žinoma, teisingiausiai atsakyti galėtų patys bendruomenės nariai. Mano nuomone, mums sekasi gerai. Mūsų mokykloje dirba daug puikių specialistų. Savo amato jie mokėsi nuo mažų dienų, visi myli savo darbą, o menas gyvena su mumis, tuo mes ir esame ypatingi. Norėčiau paminėti akordeono mokytoją metodininkę Sigutę Gervienę, kuri žinoma ne tik Elektrėnų savivaldybėje, bet visoje Lietuvoje. Ji ne tik dalyvauja su vaikais įvairiuose konkursuose (respublikiniuose, tarptautiniuose), bet yra kviečiama į kitų organizuojamus konkursus kaip vertinimo komisijos narė. Mokykloje iš viso dirba 24 puikūs mokytojai, iš jų 2 kompozitoriai (L. Vaitkūnaitė ir V. Sobieski). Tai didelė kūrybinga komanda, galinti savo darbu sudominti Vievio bendruomenę.

Kartais mokytojai ateina ir pasiūlo fantastinių idėjų, ir man telieka tik kai kuriuos formalumus sutvarkyti. Visada maniau, kad kelios galvos yra geriau nei viena. Dauguma mūsų mokyklos renginių yra atviri, apie juos iš anksto informuojame tinklapyje, kviečiame dalyvauti. Vyksta tradiciniai renginiai: „Rudens džiazas“, susitikimai su dailininkais, kompozitoriais, tradicinis festivalis-konkursas „Laisvės šokis“, koncertas Vievio šv. Onos bažnyčioje, Kalėdinis koncertas tėveliams. Šis koncertas man labiausiai patinka, ypač džiugu jį organizuoti. Mes (aš ir mokytoja Asta Karpičienė), taupydamos laiką ir salės užimtumą, kalėdinį koncertą organizuojame kartu. Sunkiausia būna su idėjomis, nes siekiame tradicinį koncertą kasmet atnaujinti, norime ne pakartoti tai, kas buvo, o kaskart nudžiuginti sukurdami naują kalėdinį stebuklą. Mūsų kalėdiniai koncertai visada būna teminiai. Vienais metais su mokiniais kūrėme pasaką, kitais metais salę pavertėm kino teatru. Vaikai grojo meninių, animacinių filmų melodijas, o dideliame ekrane žiūrovai galėjo stebėti tą filmą. Kartą koncertą pavadinome ,,Žvėrių karnavalas“. Kūrėme ketureilius, o vaikai grojo kūrinius apie įvairiausius gyvūnus. Šįmet sumanėme kalėdines keliones, vaikai grojo įvairių pasaulio šalių tradicinius kūrinius, neatsispyrėme ir mes su mokytoja Asta ir pagrojome vieną kūrinį. Atėjus pavasariui būtinai keliaujame į Vievio lopšelį-darželį „Eglutė“, parodome mažiesiems, kaip mūsų vaikai groja. Bendradarbiaujame su Vievio pradine mokykla, pravedame pamokėles, organizuojame koncertus klasės draugams.

Dailės skyriaus mokytojai organizuoja parodas Elektrėnų švietimo paslaugų centre, Vievio miesto bibliotekoje, seniūnijoje. Mūsų mokytojai niekada neatsisako pagelbėti ruošiant įvairias dekoracijas kitų įstaigų organizuojamiems renginiams. Ruošiamės atgaivinti tradiciją ir ruošti mokinių dailės darbų parodas. Salėje iki šiol kabojo M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijos, tačiau nusprendžiau, kad mokykla turi būti mokinių, todėl mokykloje reikia eksponuoti vaikų darbus, jau yra paruoštos vietos net mokyklos koridoriuose – savais darbais puošime savo aplinką, o Čiurlionio paveikslus perkelsime į klases.“

Pasakoti apie save sunkiausia

Sunkiai sekėsi įtikinti mokytoją Editą papasakoti apie save. Prisipažino, kad ją kamuoja abejonės dėl straipsnio, juk nieko tokio nenuveikė, dėl ko reikėtų viešinti. Bet kaip sako žmonės: lašas po lašo ir vandenį pratašo. Taip ir mes po truputį prakalbinome mokytoją:

,,Apie save galiu pasakyti tik tiek. Taip, aš gimiau ir užaugau Vievyje, čia mokiausi, 1999 m. baigiau vidurinę mokyklą (dabartinė gimnazija) ir įstojau studijuoti fortepijono specialybę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ir iš Vievio aš niekur nebuvau išsikrausčiusi, visus 5 studijų metus gyvenau Vievyje - ryte nuvažiuodavau traukiniu į Vilnių, o po paskaitų grįždavau namo. Sakyti, kad grįžau dirbti į Vievį, būtų neteisinga. Aš visada čia buvau ir neįsivaizdavau savęs kitur. Tiesiog susiklostė man palankios aplinkybės (matyt, taip lėmė žvaigždės). Tuo metu, kai aš baigiau studijas, viena Vievio meno mokyklos mokytoja išvyko svetur ieškoti laimės ir liko laisva darbo vieta. Tada ir sulaukiau direktorės Albinos Dmukauskienės skambučio, kviečiančio ateiti dirbti į Vievio meno mokyklą. Taigi nuo 2004 m. rugsėjo aš dirbu. Kodėl pasirinkau būtent muziką? Matyt todėl, kad savo kelyje sutikau mokytoją Ireną Jasaitienę. Didelę pagarbą ir dėkingumą jaučiu savo fortepijono mokytojai I. Jasaitienei, kuri paskatino mokytis meno mokykloje, kuri man padėjo pamilti muziką, kuri mane mokė 10 metų ir kurios dėka man pavyko įstoti į konservatoriją. Tokia mano istorija, paprasta, atrodo kasdieniška, bet man ji sėkminga ir maloni, juk galiu savo mieste saviems žmonėms dirbti.

Festivalis – konkursas„Laisvės šokis

Edita ŠUKIENĖ

Vievio meno mokykloje gyvuoja ne vienas tradicinis koncertas. Vienas iš jų – „Laisvės šokis“, skirtas Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, paminėti. Mokiniai groja įvairius kūrinius. Šiemet mokykloje nuskambėjo jau 5-asis „Laisvės šokis“. Scenoje pasirodė 35 dalyviai. Komisijai teko nelengvas darbas išrinkti pačius geriausius.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.