Semeliškiečių Ališauskų gyvenimo vingiai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 03 kovo 2017

Besiruošdami švęsti Valstybės šimtmetį, vis dažniau atsisukame į žmones, kūrusius Lietuvą. Istorija mini daug iškilių žmonių, bet jie Valstybę kūrė su visais gyventojais. Kiekvienas darė tai, kas jam buvo gyvenimo skirta, tik ne kiekvienas pateko į istoriją. Vykdydami projektą „Prasmingi darbai vienija žmones“ ieškome savo apylinkėse žmonių, gyvenusių vienoje vietoje nuo 1918 metų ir savo darbais kūrusių tos vietos istoriją, kraštovaizdį, išlaikiusių tų vietovių papročius ir gyvenimo būdą.

Daiva Červokienė

Scan 20150413 103351Viena populiariausių pavardžių Elektrėnų apylinkėse yra Ališauskai. Šįkart pasidomėkime Semeliškių viršaičio Kazio Ališausko šeimos istorija. Kazys Ališauskas – mano prosenelis. Semeliškėse gimė ir mano senelis Juozas, močiutė Stefanija Pulauskaitė – Musteniuose. Taip pat Semeliškėse gimusi mano šviesaus atminimo mama Danutė Ona Ališauskaitė-Žilienė buvo pradėjusi rinkti giminės istoriją.

Bemokslis seniūnas

Semeliškietis Kazys Ališauskas (1877–1926) jokių mokslų nebaigė. Nors ir beraštis, buvo išrinktas Semeliškių seniūnu. „Pasirašydavo“ ant dokumentų trimis kryžiukais. Tik besimokydama dukra Marija išmokė tėvą pasirašyti. Tas džiaugėsi, kad dabar jo parašo niekas nepadirbs. Sulaukęs vos 49 metų peršalo ir mirė nuo plaučių uždegimo.

Mama Semelsikese HP0074Kazys buvo vedęs Eleonorą Pranckevičaitę (1880–1968) iš Mustenių kaimo. Eleonoros šeimoje vienas po kito gimė: Adomas ir Stanislovas (dvyniai), Jonas, Juozas, Pranas, Marijona, Ona ir pagrandukas Motiejus, kuris, būdamas pusantrų, mirė nuo skarlatinos. Pirmagimis Adomas mirė septynerių nuo kokliušo, o Stasys, būdamas 28-erių, išvyko su draugu į Argentiną uždarbiauti ir dingo, atsiuntęs vos kelis laiškus.

Du Kazio ir Eleonos sūnūs Jonas, Juozas ir abi dukros gyveno Semeliškėse, o Pranas – greta miestelio.

Eleonora mėgo rinkti vaistažoles, mokėjo užkalbėti, gydydavo žmones. Vaikaičių atmintyje Eleonora išliko tamsiaplaukė, aukšta, balta skarele ant galvos, ilgu platėjančiu sijonu, baltais drobiniais marškiniais su išsiuvinėtais rankogaliais, tamsiai žalia „kaišytine“ arba balta mezginiuota prijuoste.

Eleonora mokėjo daug pasakų, dainų. Idiliškas vakaras atrodydavo taip: Eleonora mušdavo muštuvėje sviestą, o greta susėdę vaikaičiai laižydavo grietine aplipusius muštuvės kraštus ir klausydavosi močiutės pasakų, dainų...

Paklausta, kur ji mokėsi ir ką baigė, Eleonora juokais atsakydavo, baigusi „asilų mokyklą“. Skaičiuoti – atimti, sudėti – gerai mokėjo, skaityti – ne. Vadovavosi senolių išmintimi, augalus sėdavo ar sodindavo pagal mėnulio fazes.

Jono Ališausko šeima

Jonas Ališauskas (1904–1986) baigė Semeliškių mokyklos keturis skyrius. Mirus tėvui, buvo išrinktas seniūnu, žmonės juo pasitikėjo ir gerbė. 29-erių palaidojo savo žmoną Oną, kuri mirė gimdydama antrą dukrą.

Vyriausioji dukra Janina Danutė Saulėnienė prisimena, kad tėvas turėjo dviratį (šis tada buvo retenybė), prie jo pritaisė sėdynę ir ją kone visur veždavosi kartu. Pasak dukros, tėvas domėjosi krašto ir pasaulio įvykiais, gražiai bendravo su miestelėnais, ruošė gegužines mokyklos sode. Žmonės į jas rinkdavosi noriai, daug dainuodavo, alkoholio nebūdavo.

Jonas Ališauskas  dirbo ir teismo sargu, rašė visokius raštus, prašymus, laiškus. Žmonės į teismą atvykdavo iš vakaro su arkliais, todėl parsivesdavo juos nakvynei, paklodavo kūlį šiaudų... Buvo ir batsiuvys, taisė laikrodžius, vėlė veltinius, o drabužius siuvo tik dukrai ir sau. Dukrai padarydavo žaislų: medinį „paspirtuką“, balandėlį su lazdele ir ratukais, kuriems riedant tas plasnodavo sparneliais, pasiuvo ir lėlę lininiais plaukais.

Ko gero, būtent našlio dalia ir noras rūpintis dukra paskatino 1939 m. Semeliškėse įkurti vaikų darželį, kuris veikė, regis, trejus metus. Jį lankė ir mano mama Danutė Ona.

Vėliau Jonas  Ališauskas dirbo ir kooperatyvo pirmininku, susikūrus kolūkiams – sandėlininku lauko darbininku, vėliau – fermoje. Našlavo 15 metų. Su  antrąja žmona Domicele Bliujūte iš Peliūnų kaimo, už jį 18 metų jaunesne, užaugino sūnus Juozą, Antaną, Joną, Algimantą ir dukrą Laimą.

Brolis Juozas – valsčiaus sekretorius

Juozas Ališauskas (1907–1996), mano senelis, baigęs Semeliškių pradinę mokyklą, mokėsi Aukštadvaryje, bet mirus tėvui grįžo dirbti ūkio darbų. Lietuvos kariuomenėje pastebėjo jo gražią rašyseną, todėl tarnavo pulko raštininku, vėliau dirbo Semeliškių valsčiaus sekretoriumi.

Vedė Stefaniją Pulauskaitę (1910-1996) iš Mustenių kaimo, netrukus pasistatė savo namą kone prieš pat tėvų. Karo metais gyveno Žiežmariuose, dirbo valsčiaus sekretoriumi. Po karo, 1947–1948 m., Stefanija su vaikams grįžo į Semeliškes. Jų namas buvo nacionalizuotas, jame įkurta ambulatorija. Močiutei su vaikais šiaip ne taip pavyko apsigyventi svirne. Tik išsikėlus medicinos felčerei, užėmė vieną kambarį, o išvykus gydytojui – antrąjį, taip palengva atgavo namą.

Sovietmečiu

Sovietiniais metais senelis dirbo maisto ir ūkinėje parduotuvėse Semeliškėse, o išėjęs į pensiją – Daugirdiškių poilsio namuose. Močiutė visą amžių siuvo miestelio ir aplinkinių kaimų moterims. Abu buvo nagingi, darė įvairius rankdarbius, močiutė daug mezgė. Iki šiol turime nemažai senelio darytų pintinių, verpsčių ir saulių, močiutės nertų staltiesėlių, porą jos austų lovatiesių, siuvinėtų paveikslų. Mama prieš septynerius metus viename kambaryje iškabino močiutės mezginių parodą, kuri tebekaba iki šiol.

Juozas su Stefanija užaugino tris vaikus: dukrą Danutę Oną (1936–2013), sūnus Algimantą (1938– 2003) ir Juozą Vytautą (g. 1942 m.). Sūnūs tapo inžinieriais, dukra – pedagoge, apgynė mokslinį darbą tema: „Apsakymo mokymas vidurinėje mokykloje“, dirbo Pedagogų kvalifikacijos institute, Vilniaus dailės akademijoje. Tapo Valdorfo pedagogikos pradininke Lietuvoje, įkūrė šios pedagogikos centro leidyklos grupę ir jai vadovavo, išleido apie 40 pedagoginių leidinių.

Dar besimokydama Semeliškių mokykloje mama parašė pirmą eilėraštį rajono laikraščio konkursui, už kurį gavo ir apdovanojimą. Tačiau prisipažino, kad jį nemažai padailino lietuvių kalbos mokytoja.

Kiek vėliau rajono laikraščio skelbtą apsakymo konkursą laimėjo ir jauniausias mamos brolis Juozas Vytautas, beje, kaip prisimena, vienintelis jo dalyvis. Prizą, 9 rublius, atsiėmė jau tapęs Kauno politechnikos instituto pirmakursiu...

Vėliau ir mama rašė apsakymus, apybraižas. Jie spausdinti „Kauno dienoje“, „Moteryje“, „Tarybiniame mokytojuje“ ir kituose žurnaluose, laikraščiuose, ne kartą premijuoti įvairiuose konkursuose.

Pokario karta

Mama Prano Arlausko sudarytoje knygoje apie Semeliškes savo straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“ pabrėžė, kad jos seneliai ir tėvai buvo šio krašto senbuviai. Jos atsiminimuose dažnai iškildavo močiutės Eleonoros pasakos. Dėdės Jono pasiūti batai. Vaikų darželyje išmokti eilėraščiai (vieną jų: „Aš žinau, man ne sykį sakė mamaitė, jog čia mūsų žemė, jog aš – lietuvaitė“, - dažnai deklamuodavo pasakodama apie savo vaikystę ir atminties fenomeną). Įstrigo atmintin ir žaidimai su kitoje gatvės pusėje gyvenusiomis žydaitėmis Odele ir Chanele, kurios buvo jai pažadėjusios padovanoti lėlę. Tačiau nespėjo – visai mažos iškeliavo Anapilin... Pokario eilės prie duonos. Kiekvienam – vienas forminis kepalėlis. Pramiegojai – negausi... Ir miestelio aikštėje gulintys partizanų lavonai... Kaimynystėje gyvenęs saugumo viršininkas, pas jį slapčia per daržą einantys žmonės, netoli įsikūrusi milicijos būstinė. Atrodė, kad net sienos turi ausis...

Ir apibūdino: šie pokario metų vaizdai, alsuojantys skurdu, prievarta, nesaugumu, mirtimi, vertė mūsų kartą gūžtis. Aukštasis mokslas tos kartos vaikams buvo sunkiai pasiekiamas, ypač kol Semeliškėse nebuvo vidurinės mokyklos, tik septynmetė.

Studijų ir darbo metai

Su pagyrimu baigusi Trakų mokytojų seminariją ir turėjusi teisę stoti į bet kurią aukštąją mokyklą (kiti gavo paskyrimus ir pradėjo dirbti), Danutė Ona Ališauskaitė įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Vilniaus edukologijos universitetas) Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Beje, į neakivaizdinį skyrių, jau dirbdama kuriamų Žiežmarių r. pionierių namų direktore ir mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Baigusi keletą kursų neakivaizdžiai, perėjo į stacionarą, nes labai troško patirti studentiško gyvenimo džiaugsmų.

Baigusi studijas dirbo Žaslių vidurinės mokyklos mokytoja, netrukus ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kauną, pas vyrą Vitą Žilį, dzūką nuo Simno, dirbusį Žemėtvarkos projektavimo institute. Kaune dirbo 6-osios vidurinės mokyklos pionierių vadove, Kauno miesto pionierių ir moksleivių rūmų direktore, Kauno politechnikos institute asistente, vėliau – kelių vidurinių-vakarinių mokyklų mokytoja, Kauno 1-osios vidurinės-vakarinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

„Literatūra ir pedagogika buvo didžiausios jos gyvenimo meilės. Pirmoji – impulsyvi, jaunatviška, romantiška, o antroji ramesnė, iš pradžių gana šalta, bet tolydžio stiprėjanti“, - apibūdino pasiteirauta apie pedagogikos ir literatūros dermę jos pašaukime. Mama prisipažino, kad tyrinėti apsakymą, jo dėstymą ir suvokimą teoriškai paskatino jaunystėje lydėjęs noras juos kurti. Tas trumpasis literatūros žanras jai buvo įdomiausias, nors rašyti trūko gyvenimiškos patirties.

Atrado Valdorfo pedagogiką  

Dirbama Mokytojų tobulinimosi institute D.O. Žilienė išgirdo paskaitą apie Valdorfo pedagogiką. Įstrigo perteiktos mintys, pajuto, kad tokios pedagogikos ieškojo visą savo gyvenimą. Ir išsiruošė į dvejų metų seminarą Maskvoje. Po jo pakvietė daną Jorgeną Nielseną skaityti paskaitų Lietuvoje, pradėjo organizuoti ilgalaikį seminarą „Valdorfo pedagogikos filosofiniai, pedagoginiai ir psichologiniai pagrindai“ Vilniuje (1992–1997 m.). Jo klausytojai pabiro po Lietuvą, pradėjo steigti darželius, mokyklas, savarankiškai veikti...

1993 m. mamos ir jos bendraminčių iniciatyva įkurtas Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras, kurio paskirtis buvo organizuoti seminarus, skleisti gerąją patirtį, kurti programas. Reikėjo įtikinti Švietimo ir mokslo ministerijos specialistus, programų ugdymo tvirtintojus, kad šie leistų pedagogams dirbti pagal Valdorfo mokyklų programas. Daug problemų teko spręsti dėl patalpų, trūko mokytojų, netrukus mama pradėjo rašyti apie šios pedagogikos principus spaudoje ir leisti knygas. „Tai, ko neužrašome, labai greitai pasimiršta“, - akcentavo bičiuliams.

Pasiteirauta, kas jai yra Valdorfo pedagogika, mama atsakė, kad tai – saviugdos ir meilės pedagogika. Ir galimybė tobulėti, švelniau prisiliesti prie vaiko, sekti jo likimą...

Mama dažnai pasidžiaugdavo, kad nepasidavė pagundai su broliais parduoti tėvų namų Semeliškėse. Jai rūpėjo, kad šios sodybos neparduotume, kad puoselėtume giminių suėjimo per šv. Roko atlaidus tradiciją. Nors tada ši man neatrodė labai svarbi, dabar vis labiau juntu jos prasmingumą...

Ištikimiausi Semeliškėms

Ištikimiausi Semeliškėms liko miestelio seniūno Kazio Ališausko sūnaus Prano (1910–2004) vaikai. Pranas vedė Stefaniją Butrimavičiūtę iš Prudžionių kaimo ir pasistatė namus už Nestrėvaičio ežero, pamiškėje, savo žemėje, kur ilgai gyveno. Su žmona užaugino 4 vaikus: Algirdą, Pranutę, Danutę ir Stasę. Vėliau pardavė savo sodybą ir nusipirko namą Semeliškėse, jį restauravo. Dabar viename namo gale Prano dukra Stasė įkūrė parduotuvę, kurioje dirba sesers Danutės marti (sūnaus Gintauto žmona) Birutė.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.