Elektrėniškių darbai nepriklausomos Lietuvos gynybai (3)

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 05 rugpjūčio 2016

Tęsinys

Pradžia Nr. 29 (886)

Julija Kirkilienė

Profesija – ginti Tėvynę

toropovoElektrėnų kuopos savanoriai savo veiklą fiksavo nuotraukose asmeniniais fotoaparatais, bet ne visada ant nuotraukų užrašydavo net datas. Dienoraščio ar užrašų ant kalendorių užrašyti ir palikti istorijai niekas nesugalvojo, todėl 25 metų senumo įvykiai savanorių prisiminimuose išliko skirtingi. Vėliau už savo lėšas savanoriai nusipirko video kamerą, pratybas filmuodavo ir sukūrė filmą, kurį dabar, švenčių metu, peržiūri, pasidalina prisiminimais. Iš Elektrėnų savanorių kuopos išaugo ir po pasaulį pasklido vyrų, kurių profesija tapo ginti Tėvynę. 2002 metais Elektrėnų kuopą sujungus su Vievio kuopa užsibaigė Elektrėnų kuopos veikla, bet neužsibaigė elektrėniečių darbai Tėvynės gynybai. Daug elektrėniškių pasirinkę profesiją – ginti Tėvynę - garbingai dirba ir tarnauja Lietuvos kariuomenės struktūrose.

Kodėl jie?

Kodėl mes? Visi savanoriai atsako vienbalsiai: kitaip negalėjo būti. Taip reikėjo. Ir kiekvieno savanorio giminės šaknys pradėtos šeimose, kuriose, pasak Vytauto Uoginto, įaugęs patriotizmas.

SEDIElektrėnų savanorių kuopos kuopininko V. Uoginto tėtis aštuonerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Negi sūnus, išsivaduojant iš okupacijos, galėjo pasielgti kitaip? Rimantas Griščenka – ukrainiečio, kalėjusio sovietiniame lageryje ir lietuvės ūkininkaitės tremtinės sūnus. Ar jis galėjo suabejoti, kas be jo galėtų Tėvynę ginti? Šiuo metu, kai rašome straipsnių ciklą apie Elektrėnų savanorių kuopą, jis Lietuvos genocido aukų muziejui kaip tik dovanojo tėvų išsaugotą, siuntiniu iš Lietuvos į tremtį gautą lagaminėlį su užrašytu adresu.

Gintautas Akelis – nepriklausomos Lietuvos pasienio policininko Jono Stanevičiaus bei mokytojos Onos anūkas. Senelis po karo pasirinko partizano kelią, vėliau jam pasisekė pasitraukti į vakarus. Močiutei teko kalėti lageryje ir nežinia, ar maldos prie iš duonos nulipdytos Marijos skulptūros, ar likimas lėmė iš mirtininkų kameros jai sugrįžti gyvai. G. Akelio žmonos Rimos tėvo brolis Vytautas Bliujus – partizanas, palaidotas Peliūnų kapinėse. O promočiutė – akloji šimtametė tremtinė iš Kietaviškių.

Jos istoriją knygoje „Tremtiniai“ aprašė Jonas Laurinavičius. „Kai Žiežmarių stribai apsupo paryčiais Bliujų sodybą, nerado joje nei Bliujienės sūnaus Prano, nei jos dukters. Tada jie suėmė šimto dvylikos metų aklą, aplinkoje jau visiškai nesiorientuojančią senutę ir nugabeno ją be jokio maisto ir drabužių į Kaišiadorių geležinkelio stotį trėmimui į Sibirą. Įkėlė ją į gyvulinį traukinio vagoną, kur jau buvo sugrūstos kelių kaimynų šeimos. Iki pat Čeliabinsko senutė meldėsi ir vis šaukė: „Pranuli, tu mano Pranuli. Kur tu, sūneli, mano? Kur tu?“ Tremtinės moterys, atitraukusios kąsnį nuo savo vaikelių burnų, maitino senutę, ją prižiūrėjo. Ir ji, ką jai paduodavo noriai čiaumodavo. Moterys šluostė jai ašaras ir ją guodė. Vienoje iš Čeliabinsko srities stotelių tremtinių traukinį pasivijo Bliujienės sūnus Pranas (R. Akelienės senelis), ją surado ir toliau jau su ja keliavo į Krasnojarsko sritį Krivliako gyvenvietę“,– straipsnyje „Apie Lietuvos skausmą, kurį jaučiame iki šiol“ atpasakojo prof. Ona Voverienė.

Savo patriotizmo šaknų neieškojo kariūnų gyvenimą pasirinkę Genadijus Navickas ir Vitalijus Toropovas. Genadijaus protėviai – sentikiai, Lietuvoje radę prieglobstį nuo represijų XVIII amžiuje. Vitalijaus tėvas – rusas. Bet jie visi suprato viena – šiuo istoriniu laikotarpiu turi būti Tėvynės gynėjų gretose.

Savanorio kelias

toropovo2Vitalijus apie Elektrėnų savanorių kuopos štabą vaikštinėjo dar paauglystėje – įdomu buvo ir ieškojo savo apsisprendimo gyvenime. 1992 metais, vos sulaukus aštuoniolikos, Vitalijus davė savanorio priesaiką ir pradėjo tarnybą. Penkerius metus tarnavo be atlyginimo – kartais jiems sumokėdavo tik už Kruonio HAE ir Vilniaus tarptautinio oro uosto saugojimą.

Savanoriai tuo laiku aktyviai dalyvavo mokymuose ir Vitalijui tai patiko. Jau tada jis pasirinko gyvenimo kelią. 1997 metais buvo paskirtas Elektrėnų kuopos vadu ir už tarnybą pradėjo gauti atlyginimą. Darbo buvo daug – juk savanoriai turėjo nuolatinius darbus, užsiėmimai vykdavo vakarais arba savaitgaliais, bet nė vienas buvęs savanorių vadas neskaičiavo darbo valandų. Ir šeimoms nebuvo lengva, nes vyrai išties mažai laiko būdavo namuose.

Įdomiausi prisiminimai iš to laiko – bendri Elektrėnų, Vievio, Onuškio ir Trakų kuopų mokymai. Kuopų vadai bendravo ir sveikai konkuruodavo tarpusavyje siekiant motyvuoti savo karius ir kelti jų pasirengimą. Mokymai finansuojami būdavo mažai, todėl išradingumui vietos buvo apstu. Savanoriai ne tik maistą, palapines veždavosi savo – dažniausiai viskas, ko reikdavo užduotims įvykdyti, buvo daroma parankinėmis priemonėmis. Savanoriams atsirado galimybės vykti į savanorių mokymo centrus. Buvo organizuojami snaiperių ir kiti karinės taktikos kursai. Tai neabejotinai kėlė karių kvalifikaciją ir visi noriai dalinosi patirtimi.

Porą metų padirbėjęs kuopos vadu ir aktyviai dalyvavęs mokymuose bei mokydavęs savo kuopos karius, jaunasis kariškis buvo pastebėtas. Labai sėkmingai baigus instruktorių kursus, tuometinio mokymo centro viršininko, dabartinio Lietuvos kariuomenės generolo Gintauto Zenkevičiaus buvo pakviestas tarnauti į KASP Majoro Juozo Lukšos vadų mokymo centrą dirbti instruktoriumi. Dirbo jis Vadybos ir karo pedagogikos skyriuje, buvo aktyviai bendradarbiaujama su danų bei britų kariškiais. Vitalijus šypsosi, kad danai lietuvius išmokė taip, kad savo mokymo kursų kokybe pralenkė juos pačius. Per 24 metų bendrą savanorio ir profesinės tarnybos kario karinę tarnybą Vitalijui teko tarnauti ir Klaipėdos Dragūnų mokomajame batalione, Vilniuje – Judėjimo kontrolės centre, vėliau – Logistikos valdyboje bei Jungtiniame kariuomenės štabe.

Apie galimas kovas

Per tarnybos metus Vitalijui teko laimė dalyvauti įvairiose misijose, tris metus dirbti NATO pajėgų vadovybės štabe Briunsiume, esančiame Nyderlandų karalystėje. Puskarininkio laipsnį turintis V. Toropovas sako, kad dirbdamas NATO štabe įgijo neįkainojamos profesinės ir gyvenimiškos patirties, kuria mielai dalinasi dirbdamas Lietuvoje. Darbas tarptautinėje aplinkoje išskirtinis – reikia suprasti kultūrinius skirtumus ir mokėt prisiderinti.

su matoniuKita svarbi patirtis – karinės misijos. Vitalijui teko vykti į misijas Afganistane. Misijose Vitalijus dirbo logistikos srityje, o tai reiškia, kad nuo jo tarnybos priklauso karių gerovė ir psichologinė atmosfera. Logistika – didžiulis iššūkis, o kai ją reikia vykdyti nekasdieninėmis sąlygomis, tai reikalauja išties daug pastangų. Didžioji dalis misijos prabėgo lydint smėlio audroms, kai pavėsyje termometrų stulpelis rodydavo iki 50 laipsnių karščio bei vykstant stovyklos netiesioginiams apšaudymams ir kitokiems išpuoliams. Vitalijus prisimena, kad laikas Afganistane prabėgo greitai, nes ilsėtis nebuvo kada. Sekėsi, nes dalyvaujant misijose rimti pavojai karius aplenkdavo, sako Vitalijus.

Karinę tarnystę pasirinkęs elektrėniškis sako, jeigu Lietuvai iš tikrųjų kiltų karinis pavojus, šalyje yra daug patyrusių bei gerai išmokusių karinius mokslus specialistų, galinčių atlikti jiems pavestas užduotis, vadovauti patriotiškai nusiteikusiems ir ginti šalį pasiruošusiems žmonėms, todėl laisvė Lietuvoje prarasta galėtų būti tik nelygioje kovoje. Bet Lietuva yra NATO narė, padidinus finansavimą kariuomenei bendras kariuomenės stiprėjimas neabejotinas, todėl, ramina jis tėvynainius, nelygios kovos neturėtų būti.

Vitalijus viliasi, kad savanorių kuopa Elektrėnuose atgims kaip kad atgimė privalomoji karo tarnyba ar Šaulių sąjungos rinktinės ir tai įvyks taikos sąlygomis. Juk kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga ginti Tėvynę ir kiekvienas turi teisę rinktis tarnybą.

Įvertinimai ir pasiekimai

apdovanPirmieji Elektrėnų savanoriai prisimena, kad ne visi iš užsirašiusiųjų į savanorius jais liko. Daug vyrų išsigando. Liko tie, kurių giminių šaknys, pasak V. Uoginto, įsikeroję. Pirmasis karininko laipsnį iš Elektrėnų savivaldybės užsitarnavo G. Akelis. Tarnauti jam teko Vilniaus, Ruklos, Kauno, Šalčininkų batalionų vadu, Juozo Raštikio puskarininkių mokykloje taktikos ir šaudybos mokyti studentus. Šiuo metu jis – karininkas atsargoje. Atsargos karininku yra buvęs Elektrėnų kuopos ir Trakų bataliono vadas Rimantas Rimkus.

Tarnybą kaip profesiją pasirinko V. Uogintas, savanoris Juozas Kaminskas, Genadijus Navickas, Vitalijus Toropovas, Mindaugas Taučikas, Vilius Kazlauskas, Ramūnas Stankevičius, Aurimas Guobis, du Broniaus Pargaliausko sūnūs Vilius ir Giedrius. Kariuomenėje tarnauja G. Navicko sūnus Aurimas, Valdo Strasevičiaus sūnus Rytis. Karininko profesiją pasirinko elektrėniškis Audrius Maleravičius.

Valstybiniais apdovanojimais – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais apdovanoti elektrėniškiai: Gintautas Akelis, Genadijus Navickas, Algis Zaloga, Rimantas Griščenka, Vytautas Uogintas, Romutis Bernatonis, Gintaras Lingevičius. bet vyrai tėvynei tarnauja ir ją ginti pasiruošę ne dėl įvertinimų ir darbo, bet dėl pareigos.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.