Laisvės gynėjų dienos 25-osioms metinėms paminėti – pokalbis su Nepriklausomybės gynėju, savanoriu Gintu Vilkeliu

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 10
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Antradienis, 12 sausio 2016

Raminta ČESNAUSKAITĖ

vilkelisnŠiemet sukanka 25 metai nuo Sausio 13-osios įvykių, kai sovietų kariuomenė bandė užgniaužti 1990 m. kovo 11 d. paskelbtą šalies nepriklausomybę, užimdama Lietuvos radijo ir televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus Vilniuje, kai žuvo 14, o nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Apie žmonių drąsą, pasiaukojimą ir vienybę tomis dienomis lietuviams stojus ginti šalies laisvės vis dar galima išgirsti iš pačių dalyvių. Daugeliui iš jų vis dar turime galimybę padėkoti ir išreikšti pagarbą. Lapkričio 23 d. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjunga Lietuvos Nepriklausomybės gynėjo medaliu apdovanojo vieviškį Gintą Vilkelį.

vilkelisArtėjant Laisvės gynėjų dienos minėjimui – kviečiame susipažinti su Lietuvos Nepriklausomybės gynėju, savanoriu G. Vilkeliu.

Aštrių pojūčių mėgėjas

G. Vilkelis prieš 54 metus gimė Lazdijuose, užaugo Marijampolėje, ten baigė vidurinę mokyklą, susipažino su būsima žmona vieviete Genute ir atvažiavo gyventi į Vievį.

Augdamas netoli Marijampolės (tuo metu Kapsuko) aerodromo, G. Vilkelis negalėjo ramiai žiūrėti į skrendantį lėktuvą, labai norėjo iš jo iššokti su parašiutu. Sulaukęs 16 metų, jis tris mėnesius lankė kursus-parašiutizmo pradžiamokslį, nors nė karto nebuvo net skridęs lėktuvu, ir pasiruošė pirmajam šuoliui. Būdavo dienų, kai per dieną atlikdavo ir 10 šuolių – visas laisvalaikis būdavo praleidžiamas aerodrome. Iš viso G. Vilkelis yra atlikęs per tūkstantį šuolių iš lėktuvo. Du kartus parašiutas neišsiskleidė, tačiau išsiskleidus atsarginiam, G. Vilkelis pasiekė žemę, patyręs galvos smegenų sutrenkimą bei sumušimų. Tik pagijęs vėl lipo į lėktuvą, kaip pats sako, net nebuvo minčių nešokinėti, nors du draugai žuvo, neišsiskleidus parašiutui. Paskutinį kartą parašiutu jis nusileido prieš trejus metus Marijampolėje. G. Vilkelis planavo būti parašiutizmo instruktoriumi, bet, atsikėlus gyventi į Vievį, tam nebuvo sąlygų.

Kadangi atliko daug šuolių ir buvo sportiškas, 1981-1983 m. G. Vilkelis tarnavo sovietų armijos elitiniame desantininkų dalinyje: pirmus pusę metų – Seržantų mokykloje Rukloje, Jonavos raj., likusį tarnybos laiką – Alytuje. Nors tarnavo Lietuvoje, tarnyba nebuvo lengva. Į namus, kaip dabar, savaitgaliais niekas neišleisdavo: sekmadieniais prieš išleidžiant porai valandų į miestą, kariai turėdavo nubėgti dešimt kilometrų su visa amunicija ir automatu, po miestą išleisdavo pasivaikščioti tik greičiausiai atbėgusius. Lietuvių pulke tarnavo tik trys, nes visus stengdavosi išsiųsti kuo toliau nuo namų. Kai G. Vilkelis tarnavo armijoje, karininkai jį vadino „aštrių pojūčių mėgėju“. Vievietis pasakoja, kad visą kuopą, kurioje kartu su juo tarnavo apie šimtas karių, paruošė ir išvežė į Afganistaną, jo nepaėmė, nes tuo metu jau turėjo dukrą. Nepaėmė ir dar vieno kareivio, kuris šeimoje buvo vienturtis, turėjo pagyvenusius tėvus. G. Vilkelis nešė du kartus prašymus pulko vadui, kad jį paimtų į Afganistaną, nes buvo „negeras jausmas, kad jį išskyrė iš kitų“. Bet vadas atkalbėjo sakydamas: „Sūneli, pagalvok ką tu darai, kada nors man padėkosi, kad neleidžiu, galvok geriau apie žmoną ir dukrą“. „Taip ir likau Lietuvoje tarnauti. Tik po tarnybos sužinojau, kad beveik pusė išvežtųjų tarnauti į Afganistaną į namus sugrįžo cinkuotuose karstuose“,- prisimena vievietis.

Savanoris

Po armijos G. Vilkelis pradėjo dirbti Trakų melioracijos eksploatavimo valdyboje inžinieriumi-hidrotechniku. Darbas buvo nuobodus ir nelabai patiko, todėl perėjo į tik susikūrusią, sukarintą Elektrėnų priešgaisrinę tarnybą dirbti ugniagesiu. Nuo gaisrų saugojo ir juos gesino Lietuvos elektrinėje ir Elektrėnų mieste bei aplinkiniuose kaimuose. Prasidėjus Atgimimui Vilniuje, o vėliau ir kituose miestuose ėmė burtis grupelės, kurios įvairiuose renginiuose užtikrindavo viešąją tvarką. Tokia bendraminčių grupė veikė ir Vievyje, ją sudarė G. Vilkelis, Zigmas Vaišnoras (miręs), jo brolis Nikodemas Vaišnoras, Juozas Gurskas, Algis Zologa (miręs), Albertas Amšiejus, Alvydas Čižas.

„Maža grupelė, nuo kurios viskas prasidėjo: padėjom budėti įvairių renginių, susibūrimų metu, mitinguose Vilniuje. Po to prisijungėme prie Trakuose veikusios Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 1 bataliono Trakų kuopos, kuriai iš pradžių vadovavo Rimas Baniuševičius, vėliau bataliono vadas buvo Romas Chodosevičius, tikras idealistas ir Lietuvos patriotas, ta dvasia mus ir užkrėtė, palaikėm vieni kitus, nes laikai tikrai buvo neramūs“, - pasakoja G. Vilkelis ir prisimena atvejį, kai Trakuose prieš išvedant kariuomenę buvo duotas įsakymas budėti prie Trakų karinio komisariato pastatų ir stebėti kariškius, įvažiuojančius ir išvažiuojančius automobilius, ką atveža ir ką išveža, kiek žmonių atvyksta ar išvyksta. „Deja, nebuvo kažkokių susitarimų tarp budėjusių grupių, kairė nežinojo, ką darė dešinė. Tuo metu kitos kuopos savanoriai, kai mes budėjom, o jie to nežinojo, atvežė du didžiulius sunkvežimius žvyro užpilti ant karinio komisariato vartų, kuriuos kaip tik ir stebėjau. Metaliniai vartai išgriuvo kartu su tvora, išbėgo kariškiai, buvo įtampa, jie irgi budėjo, buvo išgėrę, su ginklais. Jie įsitempė mane į komisariato kiemą, užtaisė automatą, grasino nušauti, laimei, atvažiavo Trakų policijos komisariato viršininkas Zenonas Šavareika ir dar keli policininkai ir viskas laimingai baigėsi. Kitą mašiną su žvyru, kurį turėjo išpilti ant kitų vartų, policija sulaikė“, - prisimena vievietis. Vėliau G. Vilkeliui teko budėti mitinguose, prie Aukščiausiosios Tarybos, Šiaurės miestelyje savo automobilyje su vienu Seimo apsaugos nariu stebėjo ir pranešinėjo, kiek karinės technikos išvažiuoja į miestą, Lentvaryje teko stebėti karinius dalinius, būti pasalose. „Užduočių turėjom, gaudavome iš Trakų vado R. Chodosevičiaus, jis gaudavo iš Vilniaus“, - sako G. Vilkelis.

„Kai susikūrė SKAT, visiems buvo pasakyta, kas turi kokį ginklą – jį nešiotis. Man buvo išduota granata, kadangi mane paskyrė Vievio ir dalies Elektrėnų būrio vadu“, - prisimena G. Vilkelis. Būriui reikėjo susirinkti 30 narių: buvo patriotų, kurie patys prisijungė, kitų jis ieškojo iš pažįstamų tarpo, kalbino, buvo tokių, kurie iš vakaro pažadėjo prisijungti, o ryte – pranešė, kad persigalvojo, bijo ir nevažiuos budėti. „Spaudos ir radijo pastatai Vilniuje buvo užgrobti, neaišku, kuo viskas galėjo baigtis“,- sako G. Vilkelis ir paaiškina, kad nieko nuostabaus, kad tada žmonės bijojo. Jis ir dabar juokauja, kad už gautus apdovanojimus ir medalius, pirmu traukiniu važiuotų į Sibirą.

G. Vilkelis beveik dvejus metus prasinešiojo granatą, kaip pats sako –„kišenėje“ ir džiaugiasi, kad ji nesprogo ar neteko jos panaudoti. Tačiau sako, kad, esant reikalui, būtų ginklą panaudojęs, neabejodamas.

Per 1991 m. sausio įvykius G. Vilkelis priėjo prie apsaugos, budėjusios prie Aukščiausiosios Tarybos, ir prisistatė, kokiuose daliniuose tarnavęs, nes norėjo stovėti pirmose gretose ir ginti šalį. Kelias sausio naktis jis buvo prie Aukščiausiosios Tarybos: naktį budėdavo, dieną parvažiuodavo į Vievį pamiegoti. G. Vilkelis prisimena, kai eilinį kartą važiavo savo automobiliu su dar keturiais savanoriais į Vilnių, ties Grigiškėmis pamatė magistralėje stovinčią rusų tanketę, kuri kontroliavo įvažiavimą į miestą. Lietuviai buvo sustabdyti kariškių patikrinimui, laimei, pavyko lengvai juos apgauti, paaiškinant, kad važiuoja į Minską. Sovietų kariškiai patikėjo ir praleido.

Patriotas

vilk.3Prisimindamas Sausio įvykius, G. Vilkelis sako, kad tada kovojo dėl laisvos Lietuvos, nes žinojo, kad Lietuva daug metų buvo laisva, ir vėl norėjosi Laisvės. „Norėjosi geriau gyventi, pamatyti pasaulį“, - sako G. Vilkelis. Nors dabar jis yra šiek tiek nusivylęs ne Lietuva, bet kai kuriais politikais valdžioje, kurie stengiasi ne dėl kitų, dėl šalies, bet tik dėl savęs, tačiau, jei reikėtų, vėl gintų šalį.

G. Vilkelis galvoja, kad patriotizmas gali būti ne tik įgimtas, bet ir išugdytas, nors kai kuriems jo įskiepyti neįmanoma. Jis prisimena, kai tuokėsi 1981 m. vasario 14 d., ir jau tada per vestuves visi atsistoję sugiedojo Lietuvos himną. O po tarnybos, jam siūlė pasilikti armijoje, vėliau Vilniuje atsiimant pasą – dirbti milicijos įgaliotiniu, net butą žadėjo, bet jis nenorėjo dėvėti milicininko uniformos, o kai atsirado Lietuvos policija – mielai į ją atėjo dirbti. G. Vilkelis daugiau kaip 20 metų dirbo policijoje: pradžioje Trakų policijos komisariate Viešosios policijos viršila, vėliau – apie 10 metų Elektrėnų policijos nuovadoje budėtoju. Po to apie 10 metų dirbo Vievio policijos nuovadoje viršininku. Dabar jau penkeri metai yra pensijoje. Jo dukra Gitana Elektrėnų policijos komisariate dirba tyrėja, sūnus Aivaras, baigęs VGTU kelių inžinerijos magistratūros studijas, projektuoja kelius. Auga dvi anūkės Gabrielė ir Amelija. Žmona Genutė dirba Vievyje pradinių klasių mokytoja. Brolis Žydrūnas – Lietuvos karininkas.

„Dirbant policijoje, reikėjo kažkaip atsipalaiduoti, nuimti įtampą – pradėjau auginti dekoratyvinius paukščius. Kol dirbau, buvo sunku derinti darbą ir pomėgį, turėjau nedaug paukščių. Dabar pensijoje paukščių auginimas tapo hobiu. Dažnai su kitais dekoratyvinių paukščių augintojais išvažiuojame į paukščių parodas. Per tuos penkerius metus išvažinėjau visą Europą. Dažniausiai važiuojame į Vengriją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Slovakiją, Slovėniją, Lenkiją“, - sako G. Vilkelis. Iš kitų šalių jis parsiveža retesnių veislių paukščių ir veisia juos: augina 5 veislių fazanus, apie 15 rūšių vištų, balandžių.

G. Vilkelis yra gavęs įvairių padėkų ir apdovanojimų, bet brangiausias jam – Lietuvos Nepriklausomybės gynėjo medalis.

G. Vilkelis sako, kad Laisvės gynėjų dienos jis ypatingai neminės, jam svarbios visos Lietuvos valstybinės šventės, o Lietuvos trispalvė jo kieme plazda kiekvieną dieną.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.