Ukrainiečių skausmu dalijasi ir elektrėniškiai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 6
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 12 lapkričio 2015

Julija KIRKILIENĖ

Nuotrauka0272 001Rimantą Griščenką elektrėniškiai pažįsta kaip aktyvų visuomenininką, sportininką, bet ne daug gal kas žinojo, kad jis yra geraširdis ir pilietiškas žmogus. Tos tremtinių vaiko žmogiškosios savybės labiau atsiskleidė dabar, kai jo tėvelio gimtinėje, Ukrainoje, vyksta beprasmiškas karas.

Rimantas visada turėjo draugų Ukrainoje, taip pat artimai palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiais ukrainiečiais. Kai į Lietuvą iš Ukrainos karo laukų gydyti pradėti buvo vežti sužeisti kareiviai, Rimantas taip pat neliko abejingas. Jis su žinomu Lietuvos rankinio „Granitas“ komandos vartininku, ukrainiečiu Michailu Jusko sužeistuosius lankė gydymo įstaigose, padėjo jiems moraliai, o, reikalui esant, ir materialiai. Rimantas sužavėtas ukrainiečių karių ryžtu bet kokia kaina apginti savo šalį, įspūdžiais pasidalinti nori su elektrėniškiais, ypač jaunais žmonėmis.

Po Alavaisko mūšio į Kauno klinikas atvežtam 22 metų Ukrainos kariui Vladimirui gydytojai nuo amputacijos išsaugojo koją. Vaikinas Rimantui pasakojo, kad sužeistą jį išvežė iš kovos lauko į medicinos punktą, kur Ukrainos medikai tik ant mėsos besilaikančias kojos dalis buvo pasiruošę amputuoti. Vaikinas paskambino mamai, kuri verkdama prašė gydytojų sūnų pervežti į kurią nors ligoninę ir pabandyti koją išsaugoti. Karys buvo atvežtas į Kauno klinikas, kur chirurgai ir mikrochirurgai padarė stebuklus – vaikinui koją išsaugojo. Rimantas pasakojo apie kitų karių sužeidimus: kulkomis perskrostos galvos, žandikauliai, pilvo dalys. Lietuviai gydytojai karių kūno dalis tiesiog sustato į reikiamas vietas ir vienus išsiunčia į reabilitaciją Lietuvoje, kitus – atgal į Ukrainą. Bet kiekvienas po kiek laiko vėl privalo sugrįžti į Kauną, kur skiriamas tolesnis gydymas. Visų karių didžiausias noras, pasakojo Rimantas, grįžti į karo laukus ir kovoti tol, kol išlaisvins savo šalies priešų užimtas teritorijas. Rimantas pastebėjo, kad ukrainiečiai kariai kalba labai mažai, apie įvykius pasakoja glaustai, konkrečiai ir niekad nesididžiuoja savo žygdarbiais. Rimantas sako, kad jie galėtų būti tikras pavyzdys Lietuvos vaikinams, bijantiems tarnauti karinėje tarnyboje, nesuprantantiems, kokia yra laisvės kaina.

Lapkričio pradžioje Vilniaus lengvosios atletikos manieže vyko tarptautinis pasaulio čempiono Rimanto Bagdono graikų-romėnų imtynių turnyras, kuriame dalyvavo ir Ukrainos sportininkai. Svečiais į turnyrą pakviesti buvo ir kariai, besigydantys Lietuvoje. Jie pasveikino Ukrainos sportininkus, laimėjusius medalius, ne mažiau nei sportininkai manieže pagerbti buvo ir kariai. Imtynininkų kovas taip pat stebėjo Lietuvoje dirbanti Ukrainos balerina Kateryna Kistol bei kiti Ukrainos bendruomenės Lietuvoje atstovai, tarp jų ir Rimantas Griščenka bei Michailas Jusko. Varžybas stebėjo šalies premjeras, buvęs imtynininkas Algirdas Butkevičius. Jis pasveikino turnyro dalyvius, o ukrainiečiams linkėjo ištvermės ne tik sporte, bet ir beprasmiškame kare. Ukrainos bendruomenė mielai fotografavosi su premjeru, bet kariai ne visi norėjo fotografuotis: jie nenori rodyti savo veidų, nes tvirtai tiki, kad grįš į Donecko kraštą, kuris turi likti Ukrainos.