Vieviečiai kelius tiesė ne tik į miestus, bet ir į laisvę

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 16 liepos 2015

Raminta Česnauskaitė

2015-06-25 20.24.05„Praeitį reikia žinoti, dabartyje reikia dirbti, o ateitį reikia numatyti“ - rašoma Susisiekimo ministerijos metraštyje, kuris saugomas Vievio kelių muziejuje. Metraštyje apžvelgiamos Lietuvos susisiekimo politikos gairės 1918-1938 m., dar daugiau istorijos saugoma nuotraukose, stenduose, įvairiuose leidiniuose ir kituose eksponatuose, kuriuos galima rasti Vievio kelių muziejuje, kad žinodami praeitį ir stropiai dirbdami galėtume pasirūpinti ateitimi.

Kelių ūkis Nepriklausomoje Lietuvoje

1918 m. lapkričio 14 d. Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas įsteigė Susisiekimo ministerijos tarybą, kurią sudarė inžinieriai J. Čiurlys, B. Tamoševičius, J. Šimoliūnas ir A. Rachlin-Rumiancevas. Jiems pavesta tvarkyti visus su susisiekimu susijusius reikalus. 1918 m. gruodžio 6 d. prie Susisiekimo ministerijos sauskeliams ir vandens keliams tvarkyti buvo įsiteigta Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, kurios viršininku paskirtas inžinierius Jonas Šimoliūnas. 1924 m. Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba pervadinta į Plentų ir vandens kelių valdybą, o 1936 m. reorganizuota į Kelių valdybą su trimis direkcijomis: Sauskelių, Vandens kelių ir Eismo. Sauskelių tarnyboje buvo sukoncentruotos visos plentų ir tiltų tarnybos. Kelių valdybos direktoriumi tapo inžinierius Leonas Tuskenis, o Sauskelių direkcijai pradėjo vadovauti Juozas Dragašius. Visą Nepriklausomybės laikotarpį sauskeliai buvo tvarkomi dviejų ministerijų: Susisiekimo ministerija prižiūrėjo plentus, o Vidaus reikalų ministerijai priklausė visi kiti keliai ir vieškeliai (jais rūpinosi kiekviena savivaldybė).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui karinė technika suniokojo visų Lietuvos kelių dangas, buvo deginami ir sprogdinami tiltai, išvežta arba sunaikinta kelių technika. 1941 m. visos kelių statybos buvo sustabdytos, vyko darbai tik Kauno–Vilniaus plento Žiežmarių–Vievio ruože, kuris buvo svarbus karo reikmėms. Karo metais visi kelių rajonai vykdė tik kelių darbus: buvo remontuojami mediniai tiltai, duobėti plentų ruožai, žiemą valomas sniegas. Po karo Lietuvos kelių ūkis buvo sugriautas.

Okupuotoje Lietuvoje

1944 m. okupuotame krašte įkurta Lietuvos SSR plentų valdyba, kurios viršininku tapo Vladislovas Martinaitis, tuo pačiu metu Kaune veikė ir lietuviškoji Kelių valdyba. Po metų pagrindiniai Lietuvos plentai atiteko Lietuvos SSR plentų valdybai, o mažesnės svarbos keliai – naujai įsteigtai Vyriausiajai kelių valdybai prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos. Pirmuoju jos viršininku tapo Jonas Kvasovskis. 1953 m. Vilniuje įsteigta Automobilių transporto ministerija, po pusmečio ji pertvarkyta į Kelių ir transporto ūkio ministeriją, dar po kelių mėnesių ji tapo Automobilių transporto ir plentų ministerija. 1956 m. įvyko esminė kelių valdymo reforma: Lietuvos SSR Plentų valdyba buvo likviduota, o jos funkcijos perduotos Vyriausiajai kelių valdybai, taip visų kelių priežiūra perduota vienai organizacijai, buvo sudaryti 21 naujas kelių statybos ir eksploatacijos rajonas. 1964 m. kiekviename rajone buvo įkurta savarankiška kelių organizacija: 23 kelių eksploatacijos ruožai (KER) ir 21 autokelių valdyba. 1965 m. įkurtas Kelių tiesimo trestas, kuriam pavesti visi kelių tiesimo darbai, tresto valdytoju buvo paskirtas Česlovas Radzinauskas.

Nuo 1973 m. keliuose dirbo budinčios 3-4 žmonių brigados, kurios specialiais automobiliais patruliuodavo keliuose ir pašalindavo atsiradusius kelių defektus: taisydavo kelio ženklus, poilsio aikšteles, kelio dangos nelygumus. Dauguma kelių priežiūros darbų buvo atliekami rankomis: šienaujami kelių pakraščiai, dažomi kelio ženklai, taisomos duobės ir pan. Tai užimdavo daug laiko, todėl nuolat siekta darbus mechanizuoti. Didėjant automobilių skaičiui keliuose, imta rūpintis ne tik kelių priežiūra, patogiu susisiekimu, bet ir eismo saugumu, poilsiu kelyje: buvo įrenginėjamos poilsio aikštelės, autobusų sustojimo aikštelės, magistralėje veikė radijo telefoninis ryšys.

Kelininkų rengimas

Tarpukario Lietuvoje trūko kelių specialistų. 1920 m. Kaune įsteigti Aukštieji kursai ir Technikos skyrius Kursų steigimo iniciatoriai Z. Žemaitis, V. Čepinskas, P. Jankauskas, P. Jodelė, S. Kolupaila, J. Šimoliūnas ir kiti, vėliau tapę profesoriais. Aukštieji kursai 1922 m. tapo Lietuvos universitetu Kaune, kur buvo įsteigta ir Kelių katedra, kurios vedėju paskirtas Jonas Šimoliūnas. Vėliau kelių specialistai rengiami ir Kauno Vytauto Didžioje universitete. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dauguma specialistų emigravo, nemažai Plentų valdybos specialistų buvo ištremta į Sibirą.

Po Antrojo pasaulinio karo keliuose eismo intensyvumas buvo nedidelis, darbo jėgos tiesti keliams buvo pakankamai, kadangi dauguma lietuvių nenorėjo būti mobilizuoti, verčiau rinkdavosi darbus taip vadinamose svarbesnėse ūkio šakose, kurioms priklausė ir darbas keliuose. Kelių remontininkų kursai buvo pravedami čia pat – kelių tiesimo ruožuose. Knygoje „Žvilgsnis į Lietuvos kelių istoriją“ rašoma, kad profesionalių kelių projektuotojų Lietuvoje nebuvo. Pavyzdžiui, norint rekonstruoti kelią Kaunas –Šakiai, dokumentaciją rengė Ukrainos specialistai, prieš rekonstravimo darbų pradžią buvo organizuoti kelių tiesimo mechanizatorių kursai, taip Lietuvoje atsirado buldozerininkų ir skreperininkų.

Tačiau lietuviai mokėsi greitai, o dėl savo darbštumo ir pasiaukojimo darbui (į darbą kasdien kai kuriems darbininkams tekdavo vykti 100-200 km), per maždaug dešimt metų Lietuvos kelių tinklą atkūrė.

Kaip vieviečiai tiesė kelius

1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo įkurtas Trakų kelių eksploatacijos ruožas, kuris prižiūrėjo visus Trakų rajone buvusius kelius. Taip prasidėjo pokarinis kelių ūkio tvarkymas, davęs pradžią Vievio kelių statybos valdybos įkūrimui. Tobulinant kelių ūkio valdybą 1945 m. sukurtas Trakų-Rūdiškių KER, kuris rūpinosi respublikinės reikšmės keliais. Trakų rajono kelių būklė, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo prasta, todėl sąjunginės reikšmės kelius buvo pavesta prižiūrėti Vievio kelių eksploatacijos ruožui Nr. 125. Pradžioje buvo atliekami tik nesudėtingi rekonstrukcijos darbai, daug dėmesio skirta plentų ir vieškelių atstatymui. 1956 m. spalio 1 d. KER-125 reorganizuotas į Vievio kelių statybos eksploatacijos rajoną Nr. 5, o nuo 1961 m. gegužės 4 d. – į Autokelių eksploatavimo linijinę valdybą. Tuo metu intensyvūs darbai vyko plente Vilnius–Kaunas, vietoj skaldos buvo tiesiama asfaltbetonio danga. 1966 m. sausio 1 d. Vievio kelių valdyba pertvarkyta į Vievio šeštąją kelių statybos valdybą (Vievio KSV-6). Jai pavesta eksploatuoti plento Vilnius–Kaunas ruožą iki Kaišiadorių-Kruonio sankryžos, atlikti rekonstrukcijos darbus. Tuo laiku buvo tiesiama automagistralė Vilnius-Kaunas, čia didžiulis darbas ir teko Vievio KSV-6. Tiesiant automagistralę daug nuveikta, kad ji atitiktų saugaus eismo reikalavimus, būtų patogi, estetiška, tam įrengti gėlynai, želdiniai, poilsio aikštelės. 1970 m. atskiri Vievio kelių valdybos padaliniai savo patirtimi su kolegomis dalinosi tiesiant automagistralę Vilnius-Panevėžys.

Už gerą darbą Vievio kelininkai ne kartą apdovanoti įvairiomis premijomis, už gerą automagistralės Vilnius-Kaunas tiesimo darbų atlikimą buvo apdovanoti: valdybos viršininkas A. Černiauskas, vyr. inžinierius J. Stepankevičius, vyr. darbų vykdytojas V. Poderis, gamybinio-techninio skyriaus viršininkas J. Lisauskas. Tarybų Sąjungoje už geriausius pasiektus rezultatus buvo įteikiama pereinamoji Raudonoji vėliava, 1976 m. tokia įteikta ir Vievio KSV-6, tik – visam laikui, nes kolektyvas gavo ją tris metus iš eilės, ši vėliava dabar saugoma Vievio kelių muziejuje, kaip ir kelininkų nuotraukos, jų gyvenimo aprašymai bei pasiekimai.

Vievio kelininkai tiesė kelius ne tik į šalies miestus, bet ir į Lietuvos laisvę: 1990 m. vieviečiai prisidėjo prie barikadų statybų Vilniuje, kovojant dėl nepriklausomybės. Respublikinėje spaudoje rašyta, kad nusprendus statyti barikadas, Vievio KSV-6 valdybai priklausanti sunkioji technika vežė barikadoms plytas, vėliau padėjo statyti užtvaras. Vievio kelių muziejaus vadovas J. Stepankevičius pasakojo, kad barikadoms statyti buvo skirtas kranas su priekaba, į sunkvežimį MAZ ir traktorių K-701 buvo kraunami ir vežami blokai, oficialiai technika tuo metu buvo „išsiųsta į komandiruotę“.

Susisiekimas atkūrus Nepriklausomybę

1990 m. Lietuvoje daugiau kaip 2 proc. kelių sudarė magistralės, su tokiais rodikliais Lietuva atsidūrė greta Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, tuo metu atkurta ir Susisiekimo ministerija, jos vadovu tapo Jonas Biržiškis. 1991 m. įkurta Lietuvos automobilių kelių direkcija, kurios vadovu tapo Gintaras Striaukas. Šiuo metu valstybinės reikšmės keliams prižiūrėti apskričių centruose veikia kelių valstybinės įmonės, o VĮ „Automagistralė“, įsikūrusi Vievyje, prižiūri automagistrales Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir Vilnius-Panevėžys.

IMG 20150626 105410Lietuvą kerta šešios europinės magistralės, dėl gerai išplėtoto kelių tinklo šalis neatsilieka nuo ekonomiškai stipriausių valstybių. Keliai Lietuvoje yra viena reikšmingiausių valstybės ūkio sričių, todėl labai svarbu, kad jie būtų patogūs ir nuolat atnaujinami, modernesni, daug dėmesio skiriant eismo saugumui bei aplinkosaugai.

Priešingai nei 1918 m. atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Lietuva paveldėjo tvarkingą kelių tinklą, tačiau automobilių šalyje daugėjo, eismas intensyvėjo, o trūkstant lėšų kelių būklė blogėjo, tik kelininkų žiniomis ir kasdieniu darbu pavyko pasiekti, kad šalies keliai taptų Europos kelių tinklo dalimi, o Lietuva taptų ekonomiškai stipria valstybe, nes visuomenės pragyvenimo lygio augimas yra neatsiejamas nuo kelių tinklo kokybės ir plėtros.