Laidotuvių papročiai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 20 gruodžio 2013

230 laidotuves Kareivoniu kaimeArtimųjų, mylimų žmonių netektys neišvengiamos ir palydimos ne tik skausmo, bet ir begalės rūpesčių. Per ištisus šimtmečius susiformavusias tradicijas šiandien labiausiai koreguoja žmogaus įnoriai ir liūdesio aptemdyti sprendimai, kai patirties turėtume semtis iš savo protėvių. Senojoje tradicijoje XIX-XX a. pradžios laikais labai svarbu buvo paisyti mirusiojo valios. Žmogus prieš mirdamas ar ruošdamasis mirti, sako, netgi žinojęs savo mirties dieną ir valandą, visiškai jai pasiruošęs, paskutinę valią išsakydavo artimiesiems. Visais kritiniais gyvenimo momentais – per gimtuves, vestuves, laidotuves – žmonės yra palaikomi bendruomenės. Žmogus nelaimėje ar džiaugsme nepaliekamas vienas. Tam ir sukurti papročiai, visa apeigų grandinė – palengvinti išeinančiajam ir pasiliekantiesiems praradimo naštą.


Keistinas dalykas – antkapiai. Viską, kas yra gera, žmonija jau turėjo, todėl pravartu pasidairyti, kuo esame buvę protingi ar turtingi. Vienas iš tokių gražių dalykų yra mūsų kryždirbystė, rūpintojėliai, mūsų koplytėlės. Visa tai yra iš medžio. Miškas, medis lietuviui visada buvo gyvas. Lietuvio ir medžio, lietuvio ir miško santykis yra ypatingas, jis dvasingas, abipusiai jaučiamas ir sušildytas. Vadinasi, ir antkapis turėtų būti medinis. Jeigu artimieji atmintų ir atsimintų mirusįjį tiek laiko, kiek atlaikys ąžuolinis antkapis, tiek visiškai užtektų.
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Rimantas BalsysIš žmonių pasakojimų

Semeliškių giedoriai


Pasakojo Ona Kanapickienė iš Semeliškių
Giedorė Ona Kanapickienė giedoja, ji gyvena an sklypų, už Semeliškių, vienos pavardės, ale mum nebuva giminė. Menu. Mes buvam kaimynai. Ji giedoja bažnyčioj, visur, ką pabaint’ mokėja. Jos vaikai jau čia negyvena, kur tai Vylniuj, ale aš jau nepasakysiu, duktė, rodžias, Lentvarij kur tai. Menu, kad duktės vardas buva Marytė. Dar buva du sūnai. Jų tėviškė sunaikinta.  Jos mergautinė pavardė gal Ravinskaitė, vis sakydava – Ravinskiūtė, Ravinska Ona.
Giedorė Ieva Ališauskaitė, kap menu, tai jau sena buva, vis ražončiais an šventoriaus turgavoja.  Ji buva kupriukė, neištekėjus, tai vis prie bažnyčios, prie kuniga, o gyvena su broliu, jų šeimynoj. Brolis buva ženotas, pažinojau žmonu Marceliu, jų duktė Ustilienė Janė gyvena Semeliškių gale an Trakų kelia. O Ieva visu amžiu pragyvena pas tėvus, paskui pas broli.  
Pasakojo Janina  Jančiauskaitė Ustilienė iš Semeliškių
Ieva Ališauskaitė buvo mano dieduko sesuo, mamos teta, ji buvo nevedus, giesmininkė, giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir mano mama Ališauskaitė Jančiauskienė giedojo. Ieva gyveno prie mamos Semeliškių miestelij, paskui buvo išsikėlę į vienkiemį už Nestrėvančio ežero, ant ano kranto. Jau ir tų namų nėra, nelikę.
Palaidota Semeliškių kapinėse, tenai, kur mūs bobutė, atskiro kapo nėra, seniau nedarė atskirų paminklų, tai ton pačion duobėn ir palaidota. Jos kapas neišlikęs. Yra bendras giminės kapas.
Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė
Buva giedorės Magdalena ir Levosė Dansevičiūtės, seserys, jos  gyvena Žuvyčių kaime.
Jų visa šeimyna buva labai linksma, dainynga. Šeimyna buva didelė, gal 6 ar daugiau vaikų, jau nemenu, seserys už manį buva daug vyresnės, ale su jauniausiais, su broliu ir viena seseria, dar ajau Semeliškėsna  bažnyčion an chorų. Brolis buva muzikantas, grajina an smuika, ale paskui ir jis išvažiava Amerikan. Buva taip. Viena jų išvažiava, paskui atsiuntė šipkarti, paskui kitam ir visi, net keturi išvažiava vienas paskui kitu Amerikon.  Dvi seserys ir du broliai. Tas, kur aja an chorų, irgi išvažiava. Buva likis toks senas jau, ale jis seniai pamiri, buva viena sesuo nutekėjus kur tai prie Žaslių, kita buva ištekėjus už Kerčia Šakaldonysna, seniai jau mirį. Pasakoja kaimynai, kad tas muzikantas apsiženina su itale, tai paskui visai su niekuo nesigiminiava, ji nemokėja kalbos, saka lyg nenorėja, tai nei laiškų, nei nieka.
Jie gyvena pradžioj kaima po kairei, dabar ty lyg gyvena tokia moteriškė, buva Bartkevičiūtė, dabar gal Dansevičienė, dar nesena, ty kur prasideda kaimas, an kiema vietos, pradžioj.  Jiej visi giedoja po pagrabu, buva dainyngi.

Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Pastrėvio k.


Petras Kananavičius gyvena už Stančikų kapinių, jis giedoja Semeliškių bažnyčios chore.  Brolis Antanas ir Ona Kananavičiai turėja tris sūnus – Praną, Romą ir Bronių. Bronius jau miręs, sodyboj likis vienas sūnus gyvena. Menu Pranas vis groja armonika ir visi buva giedoriai, dainininkai.
Petras Kananavičius miri pas brolia  marčiu Janinu Kananavičieni Pastrėvio kaime, gyvena ilgai, turėja arti 100 metų. Janina Kananavičienė uošvį prižiūrėja, ji brolio Antano  marti, sūnaus  Romo žmona, labai gera moteris. Saka, jis nėja kolūkin, nesirašė, laikė bites ir buvo pravardi jam davį – Bičių Petras.  Dar vadina Salduku. Ir brolia vaikus vadina Saldukais. . .

Laidotuvės Stančikuose


Kudonių kaimo giedorė Kotryna Kačkauskaitė Žigutienė
Pasakojo Elena Žigutytė Leonavičienė


Giedorė Kotryna Kačkauskaitė Žigutienė, mana mama, daug giedoja. Visur: ir bažnyčioj, ir laidotuvėse.
Mana tėvai gyvena Kudonių dar kiemavietės vidurij, ty kur stovėja kryžius, in dešinį pusį. Kačkauskas Vincas, mamos tėvas atėja žentuosna Kudonysna, buva kilis nuo Dalinonių, palei Pajautiškes. Mama buva trečias vaikas šeimoj, du broliukai mirė maži, paskui dar gimė mergaitė. Jos mama, mana bobutė atidavė mamu Čiobiškio vienuolėm, ji tenai auga ir buva auklėjama vienuolių. Tenai ją mokina ir dainuot’.  Paskui gimė maža sesutė, reikėja padėt’ augyt’, tai parėja namo ir visu gyvenimu gyvena Kudonyse. Turėja tik 19 metų, kai šiltine mirė jos mama, mana bobuti, ji turėja augyt’ seserį.
Mama mokėja labai daug dainų, ji giedoja Žiežmarių bažnyčios chore, dar dabar turiu Marijos statulą, ją Žiežmarių kunigas, gal Balčiūnas, buva padovanojis mamai. Giedoja po nabaščiku, visur. Seniau daug dainava, giedoja, aja prie kryžių, kapinėsna, buva talkos, vakarėliai.
Giedoja ir  Aleksandra Žigutytė, dar  menu ją. Buva tėva dėdės gal sesuo, gal tėva teta, sena labai, neženota. Menu, mama buva manį nusivedus, tai ji buva apjuosta su juostela, buva kokion tai organizacijon insirašius, ale aš dar visai vaikas buvau, neklausiau. Tik žinau, kad buva giedorka, giedoja ir po pagrabu, ir bažnyčioj, tėva kokia tai giminaitė. Tai tiek. Palaidota Kudonių kapinėse.
Žiežmarių bažnytinis choras ( Kačkauskaitė viršutinėje eilėje pirma iš dešinės)

Pasakojo Ona Laimutytė Jančiauskienė


Menu Kotrynos laidotuves. Buva vasara, šilta, ji buva pašarvota tam neinrengtam pirkios gale, menu nebuva grindų. Jauna dar mirė. Jų sodyba, pirkia buva labai tvarkinga, buva labai gražių takų, visokių krepšelių prisiuvinėtų – ir šukom dėt’, ir adatom, ir siūlam.  Buva gražiausia grynčia.  
Mijaugonių kaimo giedorė Emilija Gudeliauskaitė


Pasakojo  Kajetonas Vankevičius iš Mijaugonių k.


Emilija giedoja laidotuvėse ir Kietaviškių bažnyčios chore. Apie 1970 m. gava padėkos raštą iš klebona (raštas neišlikęs). Mokėja siūt’. Žmones matuodava labai įdomiai – su siūlu, užrišdama mazgelius ilgiui pažymėti. Kirpdava medžiagu pasidėjusi ant kelių. Siuvėja buva gera. Turėja negaliu, šlubava.  
Mes gyvenam kaimynystėj, menu. Gyveno su broliais  Jonu ir Stasiu. Abu broliai buvo ženoti, o Emilija netekėjus. Jono sūnus Jonas dirbo Gilučių kolūkyje vairuotoju – turėja du vaikus: sūnų Vidą ir dukrą Elvyrą. Stasys turėjo vieną sūnų Liudviką, jisai buvo nevedęs. Visi gyvena bendroj šeimoj, nebuva pasidalinį ūkia.
Mijaugonių kaimo giedoriai.
Pasakojo Veronika Beliukevičiūtė Laimutienė iš Mijaugonių k. 


Emilija Gudeliauskaitė gyvena Kalninių Mijaugonių  kaime, buva du broliai ir ji. Emilija visą gyvenimą gyvena Mijaugonių kaime. Broliai abudu buva ženoti, ale turėja tik po vienu vaiku, ji buva šluba, gal užtatai neapsivedi, lika gyvent’ su broliais. Buva labai darbšti, tvarkinga. Menu, bulves kasu, karvės vaikščioja palei keliuku. Seniau buva mada ait’ bažnyčion an mišparų. Tai ji aina Kietaviškėsna, pasiėmus rožančių poteriauna. Davėja in karves, o ty buva tokia paškudna karvė, badėsi, tai kad puls ją toj karvė. O ji kai turėja rankose ražončių, tai tiesiai jai akysna, tai karvei. Karvė ir isiganda, ir pabėga nuog kelia. Apsigynė ražončium.  
Visa jų giminė ir palaidota Mijaugonių kapinėse, yra kapai. Namai buva parduoti, neišlikį, tikro jau nėr, jau perstatytas.
Seniau buva daug giedorių, prie nabaščika giedoja labai daug. Menu, po sniedonei ir ateina giedot’ ir visu laiku gieda. Ir per nakti. Ir pinigų neėmi.  Buva daug vyrų giedorių, kai užgiedos bažnyčioj, rodos šiurpas aina, ne taip, kai dabar. Mūs kaime buva Lepševičia Juozas, Beliukevičia Vynca. Gojuj Valakna gyvena, irgi giedoja, tai vyrai kap suveis... O ir moterys nenusilaida. Ty kitokiais balsais, garsiai, net šiurpas krečia.
Gudeliauskų namas buva an dviejų galų, broliai atskirai gyvena, ale nigdi niekas nešnekėja kad bartųs, pyktųs. Visadu gražiai, tykiai. Buva paprasti žmonės, augina gyvulius. Visi palaidoti Mijaugonių kapinėse, yra užrašai.  Viena brolia sūnus paskui jau buva muzikantas, gerai graina akordeonu. Saka, jo tėvas Jonas  gerai graina an bajana, turėja baltu bajanu.  


Pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė iš Gilučių k.


Menu, jų namai buva palei mišku, palei šilu. Emilija su mana  vyru, su Jonu Janavičium, giedoja. Visos apylinkės jų apgiedotos, išlaidota daug.
Emilija buva vidutinia ūgia, šlubava, kas tai su koja. Neženota.  Gyvena su dviem broliais, vienas iš brolių aidava giedot’ seniau, dažnai jiej trise aja, buva susigiedojį. Menu, ateina pas Jonu prašyt’, tai jis klausia: „Pas Emilę buvai?“ Nu ir aina. Kartais visai namie nėr. Seniau daug giedoja, ir iš ryta, ir po pietų, ir naktį, labai daug giedoja, dažniausiai dvi naktis, paskui lydi, o iš kapinių grįžį dar rožančių gieda. Visas tris dalis, neskubėja, sėdi ilgai. Ir nieka nemokėja, dykai aja. Paskui jau, vėliau atsirada mada – parsineša butelį.
Ji buva tokia griežta. Menu, prisirenka vakare daug jaunima, priemenėj stumdosi, plepa, klega, tai atsistos ir eina link jų su lazda. Tadu visi nutyla. Sena jau buva. Ji buva labai griežta, o mana Jonas visada su šposais, su juokeliais, tai abudu labai sutika.  Ji buva daug vyresnė. Labai sugyvenam. Ir gyvena, ir mirė pas brolius, savos šeimynos nesukūrė, gal nesveika buva, ale giedoja gražiai. Ir mirė pas brolius.  Ilgai gyvena, sirginėja, sena mirė.  

Laidotuvių papročiai
Kazokiškėse


Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.


Kai jau kas numiršta, pakviečia giedot’.  Būna kad ir dvi dienas,  ir dvi naktis gieda, ir dieną, ir naktį gieda, visą laiką gieda.  Kiek pailsi, kiek pamiega, jau namo net neina ir vėl’ gieda.
Mano tėvelis buvo giedorius, giedoja ir bažnyčioj, ir laidotuvėse, ir ekzekvijose, visur. Justinas Rosliakas, jis visą amžių giedoja. Numirė 1949 metais 66 metų amžiaus. Mama Apolonija negiedojo, buvo namie. Seniau mūs krašte ir pėsti nuveidavom, giedoja tik balsu, jokių muzikų nebuva, tėvelis smuiku groja, tik ne laidotuvėse, grojo vestuvėse, vakarėliuose, kaime turėjo armoniką, gitarą, būgną.  Ir aš dar vaikas taip norėjau, kad kartu su juo ėjau, paskui jau 16 metų pradėjau ir giedot’.  Prie vyresnių kiek pasimokinau, o paskui jau buvo visko – ir žmona pykdavo, kai išveža kur, tai dvi paras negrįžtu. Darbai, šienas, javai, niekas nesvarbu.  
Buvo taip. Vakare 6 valandas, paskui pernakt’, tada perdien ir vėl’ pernakt’ giesmės iš kantičkų.  Turiu dar kunigo Zavadskio išleistą 1908 m. Vilniuje.  Yra daug psalmių tinkamų laidotuvėm – Dovydo psalmė, kitokios. Pradedam visada nuo „Kas mane nuramins?“. Turim parinkę. Mūs krašte giedoja lenkiškai. Skiriasi lietuviškos giesmės ir lenkiškos, gal ir panašios. 7 parapijas apgiedojau – Vievis, Rykantai, Vilniaus kraštas, Lentvaris, Grigiškės, Dūkštos, Kernavė, o savam Kazokiškių kaime, tai be kalbų.
Atsisveikinant giedam kartu su kunigu giesmę „Numirė žmogus“. Ražančių konsiliaciją gieda jau po laidotuvių, susėda už stalų ir dar gieda kokią valandą. Giedoja jau tik vieną,-  antrą, gedulingą dalį. Per laidotuves ražančiaus negiedoja, tik psalmes ir giesmes. Buva ir moterų giesmininkių, ėja koki 4 – 6 žmonės. Po gedulingų pietų jau aina namo. Seniau nieko nemokėjo, pradėjo mokėt’ gal 10 metų atgal’, gal kokį butelį, skarelę, paskui jau ir pinigais.
Matėm visokių žmonių. Padaliosėj numirė Paguželskas, du sūnus turėjo, tai grįžom iš kapinių, sėsim giedot’ ražančių, žiūrim – mušasi abu sūnai, giedorius Bernatavičius išsigando, sako, einam iš čia, o aš jam sakau, tegul mušasi, o mum reikia giedot’. Ir giedojam. Ale Bernatavičius tik baigė giedot’, tai net gedulingų pietų nevalgė – už kepurės ir pro duris. O sūnūs nusiprausė kraujus, atėjo, atsiprašė. Girtuokliai.
 Visko būdavo. Tėvas mirė, vaikai maži liko, būdavo prisiverki kartu. Raudojo labai, ai mokėjo, a, negalima giedot’. Rauda, rauda, nustoja, paskui vėl’ rauda.  Būdavo ir pernakt’ budi, ale kiek numinga, būdavo palienka žvakes degančias, pasėdi pasėdi, eina pamiegot’. Zabarijoj numirė Stasio Jankausko sūnus, budėjo pernakt’, atėjo žmona sako jam: „Aik pamiegok, aš pabudėsiu“ jau rytas, jau švinta, ji nuėjo pas gyvulius, nugriuvo žvakė prie nabaščiko galvos ir užsidegė. Bobutė suuodė, sako, svyla, dega. Ateina – kad jau sūnaus plaukai apdegę, ausys, rūbai, paskui net švarką keitė, pagalvėlę kur po galva. Vandeniu užpylė.
Mūs kapinės labai senos, kai pastatė bažnyčią visi prie jos laidojos, paskui jau visai vietos neliko, labai daug prilaidota, negalėjo duobės iškast’, daug kaulų, galvų, tai kunigas Čaplikas atmieravo an kalna naujoj vietoj ir padarė kapines. Seniau tai dėjo tik medinius kryželius, paskui jau ir cementinius, akmeninius pradėjo daryt’. Cementinius darė Gumbis Stasys, buva meistras. Paskui, kas bagotesni darė ir akmeninius su metaliniais kryžiais, kalvių buvo Kazokiškėse, Čiuras Mykolas, Ignatavičius Henrikas darė, Aleksandriškėse Petkevičius Juozas, Barsūniškij -  Gumbis Stepas. Seniau darė ir aukštas tvoreles, buva daug, tai paskui jau kunigas liepė nuimt’, nedėt’ tvorelių, negražu. Gal kad vietos daug užima.

Pasakojo Elena Rosliakienė iš Kazokiškių k.
Mano vyras giedojo, tai ėjo ir ėjo, dieve mano, visi darbai man vienai ir šienas pūsta, ir bulvės nekastos, sakiau jam – kam tu ir ženijais? Aš dar valdiškam darbe dirbau, medpunkte, paskui fermoj. Namuose šeimininko nebuvo, kapai pilni žmonių, visi jo išgiedoti. Nieka nemokėjo, dykai ėja. Paskui jau po biski pradėjo.
Seniau buva mada, ėja giedot’ net neprašytiem, mamytė numirė, tai, menu, suvėjo visas kaimas ir giedojo. Ir numirėlį seniau guldė ant lentos, užtiesia balta paklode ir guldo be karsto, tada vyrai kala karstą. Gėlių, vainikų irgi nebuvo. Paskui atsirado geležiniai, dieve, kalnai palei kapines stovėjo. Seniau an kapų buva daug tvorelių ir žemų, ir aukštų, kai nuėmė, man buvo gaila. Gražių buvo.  Būdavo aptaiso, aptvarko...

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.