Semeliškės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 14 birželio 2013

semeliskesManoma, kad miestelio pavadinimas yra asmenvardinės kilmės – kilo nuo Samilio vardo (pagal vieną pirmųjų gyvenvietės minėjimų rašytiniuose šaltiniuose). Pasakojama, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais tas Samilis galėjęs būti pabėgusios ir čia įkurdintos prūsų genties vadas, kuris po Prūsų sukilimo 1260 – 1274 metais pasitraukė į Lietuvą. Gyvenvietė ilgą laiką buvo žinoma kaip Samiliškės, vėliau Semeliškiai, kol XX a. 1-oje pusėje nusistovėjo Semeliškės. 
Prie Strėvos upės senvagės dar tebestovi pavieniai buvusio dvaro ūkiniai pastatai. Šio dvaro pradžia – priešistorės laikų gyvenvietė. Teritorija buvo žinoma nuo II tūkstantmečio pr. Kr. kaip brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tų laikų žmonės gyveno įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose. Semeliškių apylinkėse vyrauja degintiniai laidojimai nedideliuose pilkapiuose. Laikui bėgant, keičiantis amžiams vyko palaipsninė diferenciacija, formavosi bajorų, miestiečių amatininkų ir valstiečių sluoksniai.


1502 metais Lietuvos valdovas Aleksandras suteikė fundaciją Semeliškių bažnyčiai, kuri buvo pastatyta kairiajame Strėvos upės krante. Dvarai buvo sunaikinti po 1831 ir po 1863 metų sukilimų, kurių metu sukilėliai dvarą buvo užėmę, o juos numalšinus dvarai atiteko iždui. 1893 metais dvaro teritorijoje buvo pradėta statyti cerkvė, dvasininko namai. Taip dvarai ir jų teritorija galutinai sunyko. 1990 metais dvarvietės teritorija buvo ištyrinėta archeologų, rasta įvairių radinių, kurie dabar yra saugomi Trakų istorijos muziejuje, o buvusio dvaro vietoje yra pastatyta mokykla.

Iš žmonių pasakojimų

Pasakojo Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė
Gyvenom Semeliškėse, buvo viena gryčia, nei tvarto, nieko, nebuvo kur laikyt’ karvės ar ko. Mano tėvas numirė vasary, o kove aš gimiau. Nebuvo nei nuotraukų, nieko.
Semeliškėse buvo žydų, tai našlės pragyvendavo jiem dirbdamos. Su pinigais būdavo sunku, visada pasiskolindavo pas žydą, paskui atidirbi. Mama skalbdavo ir ponams. Buvo valsčius, teismas, mokykla, policininkai, buvo turtingų žmonių. Seniau žmonės pripažino sarmatą, grieką. Vienoj troboj gyveno kartais ir 2 – 3 marčios vienam name su tėvais, valgyt’ virė paeiliui po savaitę, o tėvas buvo šeimininkas, visi jo klausė. Žemę irgi dirbo bendrai. Kas norėjo užsidirbt’, važiavo į Latviją, kiti – į Suvalkiją pas didesnius ūkininkus. Pirkia būdavo viena, didelė, kai kur buvo ir kambarių keletas, kaip kas gyveno. Daugiau žemės, didesni ir namai. Kazlauskienė tokia turėjo 18 vaikų, didelė šeimyna, tai jau užaugę kur nors išeina.
Pasakojo Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Vyro tėvas pravarde Korocenka. Dėl ko taip?
Dar caro laikais jo prodiedukas buvo labai mažiukas, tai jį praminė iš rusiško Karocenka - korotenkij. Nu gerai. Taip ir liko. Paskui diedukas, sako, buvo labai aukštas, bet ir tas – Korocenka, net visi dyvinos, kad tokia pravardė. Tėvas vėl buvo nedidelis, o jau mano vyras – vėl aukštas. Dar ir mano dukterį mokykloj mokiniai dar vadina Korocenkaite. Pravardė liko.
Tėvai buvo gimę Lojaus kaime, namai buvo maži, o šeima didelė – broliai, seserys. Kai tėvas apsivedė, jam buvo 28 metai, mamai – 18. Tada jie išvažiavo į Strėvos kaimą, 10 kilometrų nuo Semeliškių. Už Strėvos – Dergionys, tenai aš gimiau. Tenai buvo didelis miškas, ėjom uogauti. Brolis gimė Pastrėvy, sesuo vėl Strėvoj, kitas brolis vėl Lojuje. Kai matininkai padalino žemę ir tėvas gavo savo dalį, jau ant savos žemės pasistatė namą. Tėvas buvo pedantiškai tvarkingas, viską darė pats. Tėvas uždirbinėjo sau, todėl kilnojomės.
Po vestuvių gal 4 – 5 metus ir mes su vyru gyvenom an butų, neturėjom savo vietos. Gyvenom pas tokį Gudelį. Mano šeimininkė buvo labai maloni, vis man patarinėjo. Sako, Stasele, būk atsargi, neturėk daug bendrų draugių, visko gyvenime būna – dažnai atkalbina. Tenai gimė Airytė. Iš kur toks vardas? Tos šeimininkės sesuo gyveno Argentinoj. Ji buvo nėščia, kai jie svečiavosi Lietuvoje. Grįžtant atgal į Argentiną labai tikrino sveikatą, bet nepastebėjo, kad ji nėščia. Taigi Airijoj juos sulaikė, ko tai užkliuvo ar dokumentai, ar kas ty buvo, bet ji pagimdė mergaitę. Buvo įdomu, kad to seniai nebuvo, kad pražioplintų. Tada valstybė, visai neklausdama tėvų, mergaitei davė Airytės vardą. Taip paskui ir liko. O man visai patiko, todėl ir savo dukrą pavadinom Airytės vardu.
Pasakojo Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė
Diedukas tarnavo caro kariuomenėj 25 metus, tai parėjęs gavo iš dvaro dzesentiną žemės, jau turėjo apie 50 metų.
Barboriškių dvara panelės buva 3 – Ana, Marija ir Izabelė. Menu dar kai buva sodas, seniau visi ėja dvaran dirbt’, turėja po karvę, gyvena ty.
Sovietai kai užėja, viską iš panelių atėmė, tai, sako, jos ir mirė iš bada. Visai negalėja vaikščiot jau, bet neprašė niekieno pagalbos.

Pasakojo Elena Čechavičiūtė Suchockienė
Pas mana diedukus buva didelis sodas, buva bičių. Žydai su arkliais atvažinėja, supirkinėja obuolius, javus ir vežė Kaunan.
Mana baba turėja du vyrus, pirmą užmušė arkliai, tada ji grįža gyvent’ pas tėvus, o buva toks raštininkas, tai ji su juo apsiženina. Buva turtingi, turėja kelis valakus žemės, didelį sodą, augino obelis, kriaušes, serbentus, buva gilus šulinys mediniu rentiniu, sodželka didełė.
Pirmo karo metu jie bijoja kad gali išvežt’, kur tai slapstėsi, ale tenai buva didelis baras, kepė kokias tai lepioškas iš balandų, keitė maistą an drabužių, paskui tėvas jau grįža, apsižiūrėja ir parsivežė šeimyną namo.
Neramumai, karai
Pasakojo Juozas Kazakevičius
Per karą per Semeliškes ėjo rusų tankai, o vokiečiai juos apšaudė iš orlaivių, tai stovėjo 3 pamušti tankai. Šita pusė, an Trakų kelio labiausiai nukentėjo, sudegė daug namų, dideli gaisrai buvo.

Pasakojo Stanislovas Komaras
Aš Semeliškėse gimęs, augęs, mokęsis, visą gyvenimą čia. Kur mūsų namai, karo metu miestelis buvo sudegęs, tankai aja. Kareiviai liuką atidarė, tai tiesiai per tą angą juos ir susprogdino, nei viena nelika, siena tanka kaip atitrūka, tai toliau, už 30 metrų stovėja klojimas, kaip davė, tai sugriuva visas klojimas.

Semeliškių kaimas
Pasakojo Mataliūkštis Česlovas
Gyvenam už Semeliškių apie 2 kilometrai, miestelis tada dar nedidelis buva. Gyvena daug žydų, totorių buvo, rusų nemažai, kad lietuvių mažai ir buva.
Bažnyčia gal statyta ant kokių senų kapinių, kad kai ty dirbam, tai iškasdavam lavonų, nu kaulų. Paskui jau grindis dėjam, kasėm, irgi buva.
Seniau pirkios kaime buva be kaminų, nu kap pirtys, tik didesnės, gal kap tai išeidava tiej dūmai. Stogai buvo šiaudiniai ar nendriniai, 40 metų išlaikydava. Šilumą gerai laikė.
Sklepų nebuva, kasė duobes laukuose ir bulvėm ir burokam.
Gyvenam linksmai, vakarėliai buva. Mergos basos atėja, basos pašoka ir nuvėja, kai šalta – klumpės. Užtat dainos. Klausyk – vienam kaime, tai kitam. A, gražu. Valgyt’ nebuva, ale linksmi buva žmonės. Mėgam šposyt’. Ryte gaspadorius žiūri – vežima nėr. Kad an stoga. Ir užtrauk tu man, ale stogas šiaudinis, žemas. Arba užlipam an stoga, uždengiam kaminą stiklu, nieka iš apačios nematyt’, lyg neužsikišis, ale dūmai visi pirkion aina ir gana. Oi, kiek prisijuoki...
Seniau nebuvo cigarečių, niekas nepirka, tabaką augina patys savo daržuose. Darė taip. Ima didelius tabaka lapus. Priveria an šniūrų ir abiem balkia pusėm prikabina troboj. Kiek balkių yra, tiek ir apkabina abiem pusėm. Pilna pirkia. Ir džiūsta. Tada tuos lapus štabeliuoja, suspaudžia, susuka ir padeda. Žiemos metu trupina, pjausta ir susideda mašnelėn. Kai jau pjauna baroną rudenį, tai mašnelę sudžiovina, sutvarka ir ją naudoja tabakui susidėt’. Tą tarbelę iš mašnelės vyrai nešiojasi kasdien, saka, labai gerai laikėsi tabako kvapas, neišeidava. Prikiša pilną, tai kokiai savaitei turi. Tada iš to tabaka dara cigaretes. Ima popieriaus, naudoja ir laikraštį, susikarpa tokiais gabaliukais, deda tabaką ir susuka cigaretę. Paskui jau buva tokie lyg vamzdeliai popieriniai su tuščiu galu, tai ty prigrūda. Degtukų irgi buva mažai, menu, vieną degtuką skėlė an keturių dalių. Mokėja ir skiltuvu išskelt’ ugnį. Ima titnagą, skudurą, padeda an akmeno ir skelia, kol skuduras usidega.
Nebuva elektros, gal po kara dar nebuva nei lempų, menu, skaldė ir degina balanas. Padara ožį, suskalda skalią pušinę pliauską, tas balanas stata ožin ir uždega. Apačioje po ožiu stovėja bliūdas su vandeniu, kad nenukrist kibirkštis. Keist’ tas balanas reikia.

Parengė Ona Rasutė Šakienė