Paneriai

{jcomments on}Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738-1811). Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei ir Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S.Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų.

1922 metais, prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo išparceliuotas. Centrinės dvaro sodybos su 30 ha žemės savininkas S. Kairiūkštis dvare buvo įsteigęs pensioną, į kurį vasaroti suvažiuodavo apie 100 poilsiautojų iš Laikinosios sostinės – Kauno. Lietuvą okupavus sovietams, Kairiūkščiai buvo ištremti, o nacionalizuotas dvaras atiteko Rašytojų sąjungai. Vėliau čia buvo vaikų namai, o nuo 1968 metų – Vievio sanatorinė-internatinė mokykla.

Neris
Pasakojo Asta Marcinkaitė
Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.
Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo prūdas ar ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta šlapia vieta.
Rengėjų pastaba: Liaudiška Neries pavadinimo etimologija, užfiksuota pirmą kartą.
Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų lakštingalomis. Taip jos, pavirtę lakštingalomis, galėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.
Yra pasakojimas, kad viename krante gyveno merga, kitame – bernas. Jie įsimylėjo ir sumanė ženytis. Motinai nepatiko žentas, tai kai jie važiavo per Nerį, ji prakeikė visas vestuves. Taip jie visi – keturios pomergės ir keturi pabroliai – pavirto akmenimis ir stovi Neryje.
Koplyčios kalnas
Pasakojo Elena Klimaitė-Klimienė
Koplyčios kalne dar dabar yra plytų, piemenys rasdavo kokių tai daiktų metalinių. Plytos geros, žmonės statė krosnis.
Tėvelis pasakojo, kad ten laidojosi kokie tai grafai. Dar kol nebuvo užaugęs miškas, matėsi koks tai lyg takas tan kalnan, buvo lyg išvaikščiota.
Pasakojo Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė
Sako tenai, kur Koplyčia, kadaise buvę aukso laiptai.
Ipolitas naktį ganė arklius ir pamatė užkerėtą panelę, kurią saugojo baisūs šunys. Jis taip išsigando, kad parlėkė namo ir pradėjo garsiai belst duris.
Iš žmonių prisiminimų
Pasakojo Jagvyga Jakonytė Mickevičienė
Tėvas sakydavo, kad anksčiau čia buvo Lietuva. Yra akmenų kalnas, tenai daug akmenų, yra erškėtynė, yra ir Sušnerova, tenai grioviai, šaltiniai teka, Vambrina, Gojai, tenai irgi grioviai. Smolnica – tenai smalą virė, paskui didelė apvali pieva – Kruglelonka. Zapalynė – didelis kalnas, stačiai į Nerį. Buvo daug šniūrų, daug griovių tai ir vadindavo – Lickūnarov, Leptarov.
Ant kranto, sako, stovėjo medinis dvaro pastatas, gal pirmas, diedukas pasakojo, kad jis sudegė. Prie Neries, kur garažai dabar. Čia tik didelis svirnas. Vėliau pastatė mūrinius pastatus. Seniau buvo baudžiava. Baudžiavą ėjo dirbt’ tris dienas dvaran, kitas – sau. Dar likęs medinis ,,čvarakas“ – kumetynas. Keturi butai. Priemenė. Vienoj pusėj – du kambariai ir kitoj. Buvo dideli pečiai duonai kept’. Šeimyna turėjo po du kambarius, vietos užteko. Aš gyvenau, kol pasistatėm namus, kolūkio laikais pertvarkė – padarė ilgą koridorių ir gal 10 kambarių. Va, tau ir baudžiava.
Apie 1918 m. dvaro žemę dalino savanoriam. Buvo toks savanorius Brazauskas, jis gavo, 15 hektarų žemės, kiti irgi. Diedukas pirko. Savininkas išvažiavo į Ameriką gydytis, jam buvo gerklės vėžys.
Buvo kaimas Vonga apie 45 hektarai. Seniau kunigai neturėjo teisės turėti žemės nei dvarų, juos kilojo iš vietos į vietą, o Kazokiškių kunigas norėjo pirkti žemės. Mickevičius tuo metu likęs dvaro valdytoju jam sako: ,,Kame reikalas, rašyk an mano žmonos“. Tada kunigas pirko 45 hektarus, visas lygumas, Vongos kaimą. 1914 m. Teodoras Mickevičius pasisavino dvarą, bet Lietuva dar buvo dora, buvo išaiškinta, kad čia ne jo, ir dvarą pardavė iš varžytinių, pirko, rodos Slaboševičius. Jis norėjo į salą nutiesti tiltą, bet paskui pardavė visą dvarą ar Hrabei ar Veriovkinai, gerai nežinau, dvaras ėjo iš rankų į rankas. Diedukas sakė, 14 – tais metais, kai grafas Slaboševičius važiavo į Rusiją, dvare buvo tokia Veriovkina, žila senė.
Prie Lietuvos dvarą pirko Kairiūkštis. Jis buvo jaunas, o žmona senesnė. Jie turėjo augintinę mergaitę, buvo įsudukrinę. Kairiūkščiai buvo mokinti. Dvaras buvo kitoks. Viską atnaujino, dideli gėlynai buvo, čia vasarodavo ponai iš Kauno. Ir žiemą jie turėjo įsitaisę slidinėjimo trasą. Išvežė ir Kairiūkštį, ir ją. Vyras pasakojo, jai davė tik dvi valandas susiruošt’, komisaras ragino greičiau. Mickevičius irgi buvo išvežtas.
Mano vyras dar visai paauglys būdamas dirbo furmonu, važiuodavo Vievin į stotį pasiimti ponų, važiuodavo karieta su dviem arkliais, žirgais, sako vežiuodavo kaimo mergaites pasivažinėt’, kai lekia tuščia karieta pasiimt ponų.
Pasakojo Asta Marcinkaitė
Buvo plytinė, joje gamino plytas iš vietinio molio, nes yra gero molio, tai statėsi pastatus iš savų plytų. Yra arklidės, du mūriniai tvartai. Rūmuose buvo oranžerija, žiemos sodas. Nuo pat žemės viena siena buvo išdėliota mažais stikleliais, buvo šviesu. Dvaras turėjo daugiau puošybos elementų, ornamentų, pertvarkant jį mokyklai ir vidus, ir išorė labai pasikeitė. Ponai plaukdavo salon baliavot’, joje augo vaismedžiai, serbentai.
Mokykloje slapstėsi vienuolė Stefanija Ladygaitė. Ji dirbo su vaikais ir buvo mokyklos šviesuliukas, labai mylėjo vaikus, savo dvasingumu padėjo jiems tapti gerais žmonėmis Pasenus buvo išvežta Kaišiadorysna pas gimines, kur ji ir palaidota.
Dar stovi mūrinis stulpelis, prie kurio buvo kaustomi arkliai. Dar auga labai seni ąžuolai, vienas jų labai drevėtas. Kai apkapojo šakas, jis prarado buvusį grožį. Sakoma, po juo yra užkastas lobis. Dvaro rūsiuose buvo paslėpti 1863 m. sukilimo dokumentai, kažkas juos suradę ir išvežę. Dabar rūsiai užtinkuotais akmens lubų skliautais, įrengta svetainė, o gaila.
Dvare buvo įrengta irigacinė sistema. Už dvaro priekalnėse buvo daug šaltinių, jie upeliukais tekėjo žemyn nuo kalnų, tenai iškasė duburius, juos pripildė vandens, o iš jų į tvartus buvo nutiesti mediniai vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo. Girdė gyvulius.
Dar tebestovi senovinė ledainė. Po plytiniu keturkampiu pastatu yra labai gilus rūsys. Žiemą, kai Neris užšąla, prikerta ledo luitų, juos veža ir krauna ant žemės, ant smėlio be grindų. Tenai laikė įvairius maisto produktus – mėsą, pieną ir kt. Ledai per vasarą pamažu tirpdavo, sunkėsi į smėlį, bet ledo luitai išsilaikydavo iki kitos žiemos.
Pasakojo Elena Klimaitė Klimienė
Mano tėvas, kai jo tėvas žemę paliko broliui, išėjo dirbti dvaran. Dvare gauni ir karvutę, ganėsi kartu su pono karvėmis ir pašarą ruošė kartu, tik stovėjo atskirai. Gale tvarto buvo kitos durys. Mes gyvenom barake, turėjom kambarį, už spintos stovėjo lovos, buvo duonkepis pečius prie durų.
Gyvenau dvare nuo 3 – jų metų. Ėjom uogaut’, grybaut’, ravėdavom gėlynus. Prie dvaro buvo parkas, gėlynai.
Ponia buvo Mickevičienė, jie arendavo ar nupirko tą dvarą, bet mes augom su jos mergaite Liuse. Indus plaudavau, daug ponų dvaran privažiuodavo. Valgį gamino tam pačiam dvare, virtuvėj. Paskui daug medžių išpjovė. Vasarodavo apie 150 žmonių. Atvažiuodavo kunigai, ponai. Dažnai būdavo Gluckas iš Pastrėvio*ir kiti draugai. Per Jonines kūreno laužus, miške įruošdavo skautų stovyklas, rengė vaidinimus. Net ant šieno miegodavo, plaukiojo valtimis, ponai turėjo 10 žirgų, važinėjo karieta. Vaikai turėjo gražių žaislų.
Antrasis pasaulinis karas. Ėjo rusas, ėjo vokietis, ėjo tankai, vyko mūšiai. Baisių dalykų buvo. Po karo, kai praėjo frontas Nerim plaukė daug lavonų. Išpurtę tokie, tai kiekvienas nuo savo kranto su kartim juos nustumia ir plaukia tolyn.
*akmeninių Strėvininkų dvaro savininkas
Karageliškės
Pasakojo Vlada Burevičiūtė-Klimienė
Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet ilgai niekas negyveno. Apsigyveno tada, kai žemę išdalino. Karageliškėse apsigyveno Kargalys. Sako, tenai vyko karai, buvo daug miškų, paskui ir kiti atsikėlė. Kaimas buvo gatvinis. 1937 metais dalino žemę. Tėvas buvo savanoris ir gavo žemės. Statėsi, persikraustinėjo. Namas buvo puoštas išpjaustytais karnizais, išpjaustytom raitytais raštais viršlangėm. Lentynėles, ypač prieš šventes, puošė karpiniais iš popieriaus, visokiais kampeliais, užuolaidėlėm. Iš šiaudų darydavom „vorelius“- sodus.
Pasakojo Viktoras Jakonis
Sieliai – pigiausias transportas. Miško medžiagą nuo Vilniaus pjovė ir plukdė iki Kauno, kur parduodavo. Sielius suriša, priekyje irklą reguliuoja upės forvatorius, jis turi žiūrėti upės srovės, kad neužplauktų ant akmenio. Užpakaly – vairas. Vidury pritaiso vietą, galima ir pietus išsivirti. Prie Jonavos ypač sraunu. Samdydavo sielininkus. Kelis sielius suriša karnom, paskui, jau vėliau – vielom, posūkiuose ilgi medžiai neišlaviruoja, tai juos supjausto ir riša. Kiekvienas sielis būna pažymėtas, užrašyta jo kūbatūra, suskaičiuota, kad nereikėtų matuoti nuplukdžius. Viskas teisinga, nieko neapgaudinėja. Kaune jau niekas neskaičiavo, pasitikėjo, nes apgausi – nebus pirkėjų.
Neryje ėjo lašišos. Valgyti ikrų žmonės nemokėjo, šėrė kiaules, kažkiek kepė. Mano diedukas mokėjo groti armonika, jis sakė, kad viskas gamtoje priklauso nuo mėnulio fazių, kaip ir moters gyvenimas. Jis žinojo, kada ką sėti, sodinti, kada auga baravykai, kada reikia žvejoti. Žvejyba priklauso nuo vėjo. Jei pučia šiaurinis – vyrai gali gerti samagoną, jeigu pietų ar pietvakarių – eina žvejoti. Kas žuvį pirko? Rusų karininkai, ypač žiobrius. Buvo ir ungurių, statė bučius. Duobę iškasa upėj, pastato bučių, ideda akmenį, kad laikytųs, o ryte ištraukia. Ungurys įdomus – kaip jį mesi, taip galvutė vis į upės pusę.
Neries kilpa yra apie 12 kilometrų. Seniau žuvis gaudė kitaip. Buvo numegztas didelis platus tinklas ir vyrai jį traukė abiem upės pusėm visa Neries kilpa. Nuo Apskritos kaimo iki dvaro. Čia ištraukia daug žuvies, sūdo, rūkina, veža į Kauną, Vilnių parduoti, o vyrai vėl sudeda tinklą ir valtis į vežimus, perveža iki Apskritos kaimo ir vėl iš naujo. Žuvį pirkdavo žydai, brangiai mokėjo. Vienu traukimu sugaudavo iki 26 kilogramų lašišos. Atvažiavo vienas ponas iš Vilniaus, pamatė, kad kaimas ikra kiaules šeria ir sako:,,Vyrai, ką jūs darote? Pinigus kiaulėms šeriat?“ Ir išmokino sūdyti ikrą. Tada prekyba pagyvėjo, nors Lietuvoje ikra neturėjo labai didelės paklausos, vis vien pradėjo ją pardavinėti.
Malavolė
Pasakojo Vlada Burevičiūtė Klimienė
Kaimas buvo gatvinis. Mokykla buvo Malavolėj. Ten vienkiemis. Sena buvo mokykla, gal dar prie grafų statyta. Dabar išlikus ne visa, dalis nugriauta, dar toks namukas buvo, dabar jis nugriautas.
Dar per pirmąjį karą tėvas nuėjo kariuomenėn, buvo pažadėta duot’ žemės, kai dvarus likvidavo.
Tėvas – šeimos galva. Mūs kitaip neauklėjo, buvo žodis – pasakysiu tėvui, ir to užteko, kad klausytume. Bet nemušė. Mane mušė tik vieną kartą, kad berno nenorėjau. Su dviračio kamera, ta guma, kur prisipučia. Nu, gal 17 metų buvau, turėjau berną, jis tėvui netiko, pasipiršo vyras, o man jo nereikia, tai tėvas paėmė tą gumą ir sako: ,,Aš tuoj tau parodysiu” ir per nugarą… Man buvo skaudu, kad aš tokia jauna, o man liepia berną mylėt’. Ir apsiženijau. Liko mano kavalierius. Tėvas apšventino ir apsivedžiau su tuo našliu.
Seniau motina vaikus vedėsi darbuosna, atsišnekinėt’, neit’ nebuvo galima nei pagalvot’. Vaikai turėjo savo vietą prie stalo ir šaukštą savo. Nekalbėti, tyliai valgyti, mūs diedukas neleido nei kojų supti, sako, velnią supi, o an stalo dedi šventą duoną. Duoną visada raikė tėvas.

Surinko Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69