Lino Bulaukos eilės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 14 rugsėjo 2012

465951 485203948174469 1504670529 oVienas iš aktyviausių jaunųjų kūrėjų yra Linas Bulauka. Pateikiame skaitytojų teismui jauno žmogaus lietratūrinius bandymus, pirmuosius vaikino ieškojimus, atradimus, kluptelėjimus...Juk nė vienas nepradėjo nuo tobulų eilių....

Aš negaliu

Aš tas, kuris gali tau padėti.
Gali mylėti,
Gali paguosti,
Gali suprasti,
Gali patarti,
Gali netgi ištarti,
Kad sudužęs jis nieko vertas,
Kad jis tik šukė,
Pjaustantis į gabalus tai,
Ką sukūrė pats.

Aš tik ginklas
Tavo rankose.
Aš tik skydas
Tavo sieloje.
Aš tik žingsnis
Tavo akimirkoje.
Aš galbūt tik kliūtis
Tavo gyvenime...
Bet vieno aš tikrai negaliu,
Tai gyventi savo gyvenimo...
Be tavęs.

Baimė

Kai su rytmečiu pabunda saulė,
Aš į dangų tik žiūriu.
Šviesiai spindi man į skruostus
Baimė, susipynus su dangum

Mano pamestosios dvasios
Sauja žibančių spyglių
Bado man tiesiog į sielą,
O aš sakyti nieko negaliu.

Aš norėčiau tik pabėgti,
Išsitiesti ant žolės,
Ką tik žemės pakedentos -
Praeities be nuodėmės.

Ir kodėl vis sielą bado,
Veria kiaurai prie širdies,
Stojuos iš tamsaus šešėlio
Ir siekiu šviesios minties.

Išsikraustęs aš iš proto
Priešais kryžių jau klūpiu.
Skausmo nuojauta išsako,
Kad gyvent taip negaliu.

Ak, atleisk man, baime mano,
Ir paleisk iš savo narvo.
Leisk man būt tik keleiviu -
Tik vėlyvu praeiviu.

Kančia

Nuo Birutės kalno į tave žiūrėjau,
Visuomet mylėjau ir šiltai šnabždėjau,
Kai tu vaikščiojai pajūriu, man
širdis spurdėjo,
Tu su jūra vis kalbėjais. Mano
sielos negirdėjai..

Tu mėgdavai stebėti mane pro savo
langą,
Bet pavirtusi į lietų užtemdei šitą
sapną.
Ryškus šviesos verpetas palietęs
tavo sielą,
Galbūt nuties man kelią iki
tavosios pievos.


Kas aš?

I.
Kas aš esu?
Šviesa, gyvybė, oras, ar giesmė,
O gal tik dulkė?
Gal aš dvasia, klajojanti po šį pasaulį,
Kuris dabar patsai klajoja po mane?

Bet ne, tai aš, nerandantis sau vietos
Ir ieškantis atsakymų į klausimus,
Kurie nebuvo užduoti.

Iš kur aš?
Kas įkvėpė mane, man šią gyvybę davė,
Šį brangų šansą užmetė man ant pečių,
Kas leido man klajot po šitą
brangią žemę,
Kuri man suteikia gyvenimo
džiaugsmus?

Kas aš toks, kad sau tiek leidžiu -
Naikint ir plėšyti pasaulį šį į skutelius?
Koks mano gyvenimo tikslas?
Tiesiog mąstyt, kvėpuot ir plaukti
pasroviui?
O gal gyvent tik sau ir spjaut į moralę
Bežiūrint šaltom, šviesos
nematančiom akim?
-
Gal kopt į kalnus, siekt viršūnės,
Kuri atneštų man ramybę ten viršuj?
Ar kopt tik tam, kad krisčiau žemėn
Ir vėl pradėčiau viską iš pradžių?

II.
Kas su manim negerai?
Ar aš galiu tikėti aplinka,
Žiūrėt ramiai ir negalvoti,
Kad tai pasiklydusios sielos miražai?

Ar aš galiu tikėti savimi,
Eiti tvirtu žingsniu į ateitį
Žinodamas, kad nereiks sugrįžt atgal?
Ir ieškot seniai jau užmirštų klaidų?

Ar aš galiu gyventi kaip kiti -
Be rūpesčių ir be pagundų
Siekti aukščiausiųjų tikslų
Ir būt ne vien tik dulke?

Kas man padėt galės?
Gal giliausi jausmai, užplūstantys
kaskart,
Kai saulė nugrimzta į žemę?
Gal sava patirtis, sukaupta šiąnakt,
Kol mėnulis pakils iš dausų?
O gal tai, kas yra aukščiau -
Aukščiau to, kas slypi mumyse...
Aukščiau to, kas gali būti maldoje...

Mūs miestelis Elektrėnai

Elektrėnai - mūs miestelis nuostabus.
Čia gimėm ir augam visi mes,
Mokyklą lankom „Versmės“ vardu
Ir laisvalaikį leidžiam prie marių plačių.

Čia elektrinė su trimis kaminais
Didinga ir graži stovi.
Leidžia baltus dūmelius
Ir elektrą gamina, ir gyvenimus
mūsų sušildo.

Kai vakarui atėjus
Pasklinda elektra po miestą,
Įžebia Elektrėnų žiburių fiestą,
Prikeldama gyventi mūsų miestą.

Mūsų miestelį marios skalauja,
Vidury plūduriuoja sala.
Nieks nežino, kas ten daros,
Gal ten gyvena Elektrėnų legenda?.

Žiema be sniego

Tamsi, nyki, šalta žiema užklys
į mūsų širdis
Ir viltis šviesi apleis, leisdama tik viltis,
Kai storas ledas aptrauks mūsų sielas
Ir šviesos tarpeliai paliks mus vienus.
Tai žiema be sniego

Rūkas, užtemdęs mums akis,
nesiruošia pranykti
Ir šalto speigo palieptas, neleis sugrįžti.
Ledinės šalčio rankos stipriai suspaudžia mus
Ir laiko sušalusius lyg marionetinius
ledukus.
Tai žiema be sniego

Troškimą išlikti sustingdo baimė,
Užsiritusi ant širdies lyg akmuo
sunkiausias.
Ir tai žiema be sniego

Gyvybė beblėstanti įšalusi laukia,
Šiltos ir šviesios naujos rytojaus dienos
Ir tai žiema be sniego.

Žvilgsnis į vaikystę

Kiekvieną rytą, kai pabundu.
Išgirstu atgyjančią žaislų karalystę.
Prasitrinu traiškanotas akis ir pamatau,
Kaip mane kviečia išsibarsčiusios
lego kaladėlės,
Laukiančios, kol iš jų ką nors
sukonstruosiu.

Taip pat pakėlęs akis į dangų pamatau
Skraidančius aitvarus, rodančius man,
Kad išaušo nauja šviesi diena,
Ir išgirstu lėktuviukų modelius,
Skraidančius man virš nosies,
Burzginančius savo propeleriais
Ir sukančius kilpas man virš ausų.

Ir mano mažosios mašinėlės trokšta,
Kad paimčiau jas į rankas ir
pasinerčiau
Į gilias savo fantazijos klajones,
Važinėčiau savo mintyse ir negalvočiau,
Kas iš tikro vyksta mano galvoje.

Bet tai tik praeitis,
Kur mažajame mano kambario kampe
Stipriai apdulkėjęs vis dar tūno
medinis arkliukas,
Laukiantis, kol vėl paimsiu jį į rankas,
Nupūsiu nusėdusias dulkes
Ir vėl žaisiu smėlio dėžėje,
Statydamas dideles pilis.

Aš vėl išgyvensiu savo vaikišką
džiaugsmą,
Medinukui įrodysiu,
Kad visuomet prisiminsiu šias akimirkas
Ir jomis džiaugsiuosi, kaip ir tuomet,
Kai man buvo šešeri

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.