Irena Petkevičienė: mes kiekvienas esam knyga

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 05 liepos 2012
irenaMano gimtinė yra Ignalinos rajone, Galalaukių kaime. Elektrėnų krašte apsigyvenau baigusi Vilniaus universitetą ir gavusi paskyrimą dirbti Kietaviškių žuvininkystės ūkyje. Čia įsikūriau, čia gimė mano brangiausias turtas – vaikai. Čia jų gimtinė...
Eilėraščius pradėjau kurti besimokydama Tverečiaus vidurinėje mokykloje. Po mokyklos baigimo buvo ilgokas laikotarpis, kai eilėraščių nerašiau. Jau keletas metų, kai vėl ėmiausi kūrybos, tapau Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ nare. Esu dėkinga savo tėvams už išugdytą teisingumo jausmą, gamtos grožio pajautimą, poreikį stabtelėti  ir pamąstyti apie paprastus, bet tokius įstabius dalykus, kurie mus supa... Mano įkvėpimo šaltinis yra žmonės, kuriuos myliu, mano tėviškė, kurios ilgiuosi, gyvenimo grožis, praradimų skausmas... Visko neperteiks kuklios posmų eilutės...


Irena PETKEVIČIENĖ



Dar pabūti
Kai ateina laikas išeiti,
Niekas nepadeda ilgiau pabūti -
Nei tavo namų sienos,
Nei brangūs veidai,
į tave žvelgiantys,
Nei balta ligoninės palata,
Nei norėjimas pamatyti vaikų ir
Anūkų gražius gyvenimus,
Niekas – nei tikėjimas,
kad dar pabūsi,
Glostomas tėviškės vėjo,
Kas vakarą žvelgdamas į
tokį pažįstamą
Ir vis kitokį saulėlydį,
Varstydamas dvivėres
gonkų duris,
Pro kurias išeisi,
Kai niekas nepadės dar pabūti...

Tėviškė
Atsisėsiu po tėviškės uosiu
Ir prie ąžuolo seno priglusiu,
Patylėsiu viena, pasiguosiu
Ir tarp protėvių tuokart pabūsiu...

Ir nuplauks, nutekės ir išdžius
Mano nuoskaudų drumzlinos upės
Ir girdės mano sielos žodžius
Paukščiai, tėviškės
medžiuos sutūpę...

Vienatvė
Iš kito kranto tavo vienatvės
Išgirsk, kaip tyli mano laukimas...
Tavo jausmų ištuštėjusios gatvės...
Akmuo šaukti ilgesiu ima...

Ką aš turėjau, ko man pritrūko?
Kaip man paklausti savo likimą?
Tavo tyla – pilkas rudenio rūkas...
Širdis nuo šaukimo prikimo...
Ką tau kalbėčiau, jei atsilieptum?
Gal mūsų širdys žodžių surastų...
Tu pastatyki per upę lieptą,
O aš surasiu upėje brastą...

Mes kiekvienas esam...
Mes kiekvienas esam kūrėjas,
Kai gyvenimus savo kuriame,
Būna – gauname, ko nenorėjome,
Ir nesidžiaugiam tuo, ką turime...
Jeigu būna kartais sunku,
Ar diena nemiela atrodo,
Tu savu likimu nesiskųsk,
Nenuvyk jo paukštės iš sodo.

Kai žvaigždynais grožėtis gali
Ir kai šerkšnas ant medžių tau žiba,
Ir kai žaibas nušvinta toli,
Ir palyja virš tavo sodybos...
Mes kiekvienas esam knyga....
Atskleista, neskaityta, marga...
Įdomi gal... Trumpa ar ilga...
Vieno sakinio... Su pabaiga.

Išsiskyrimas
Visą likusį laiką ilgėsiuos tavęs,
Visą likusį laiką – rajūną besotį...
Ir užtvindysiu ilgesiu sielos gatves,
Ir pripildysiu ilgesio pilną ąsotį...
Ir kai vakaras žvaigždę į
skliautą atves
Ir po kregždžių sparnais guls
bijūnai rasoti,
Visą likusį laiką ilgėsiuos tavęs,
Kol išgersiu to ilgesio pilną ąsotį...

Sugrįžimas
O tėviške, poetų aprašyta...
Ten palikta tuščia troba po medžiais.
O tėviške, priimki dar ir šitą
Eilėraštį, nuvesiantį į pradžią.
Ten vėjas obuolius į aukštą
žolę mėto...
Kur aš bebūčiau, vis esu tik svečias.
Ir nerandu mielesnės
širdžiai vietos – Galalaukiai...
Ten driekias pievos plačios.

Tenai nužydi liepos medumi,
Iš ten močiutės austa vėsi drobė.
Aš duodu tau mažiau, nei tu imi.
Ir neimu pati, kai siūlai lobį.

Šermukšnio uoga ten saldžiai karti
ir degančios ugniažolės pavėsy.
Mes būsim vėl, kaip ir seniau, arti,
Kai savo ilgesiu mane
namo pakviesi.

Neįsileisk
Neįsileisk manęs į savo širdį,
Neleisk man tavo širdyje sušilti,
Užverk duris prieš mano tylų veidą,
Aš padėkosiu, kad
manęs neįsileidai.

Nešoksiu tavo rankų apkabinta
Ir nevartysiu tavo
nuotraukų albumo,
Ne tau uždegsiu laukdama žibintą
Ir nekvepėsiu tavo laužo dūmais.

Vėjuotu vieškeliu į naktį aš išeisiu,
Ilgėsiuos ilgesio ir meilę aš mylėsiu.
Ne tavo kelią ašarom suvilgysiu
Ir ne tave išeit  kartu pakviesiu.

Senas sodas
Vėl pavasaris žalias...
Po šalčių žiemos
Senos obelys kelias,
ilgis jos šilumos.

Apsiblaususios akys.
Tuščio namo – langai.
O apleistam daržely
Skleidžias gėlės margai...

Seno sodo gale
Laužas dega ilgai
Ir lengvu dūmeliu
Virsta žemės vargai.

Ir per sodą daiktai,
Šeimininkų netekę,
Į melsvėjantį vakarą
Žiežirbom lekia...

Mažą paukštį nuvijo
(Ar begrįš jis kada?)
Apkabinusio obelį
Pjūklo rauda.

Ilgesys
Ar kasdienybės sumaištis,
Ar paukščių tako spindesys,
Pilna lakštingalų naktis, -
Jų vienas vardas – ilgesys...

Kažko, ko tu nepažinai,
Ar pamatyti ko nemoki...
Taip skaudžiai virsta pelenais
Drugelio paskutinis šokis.