Nijolė Ustilienė: esu, kas esu

Nijolė Ustilienė: esu, kas esu

Apie žmonių pašaukimą prirašyta kalnai straipsnių bei knygų. Vienų  pašaukimas – menas, kitų – kelionės, trečių – politika, ketvirtų… Kiek žmonių, tiek pašaukimų. Argi? Labai didelė žmonių dalis negali pasigirti, kad jie kuo nors ypatingi, kad jie kuo nors domisi ar daro ką nors prasmingo ir reikalingo žmonėms, savo kaimui ar miestui. Tie žmonės tiesiog gyvena. Vieni geriau, kiti blogiau… Bet tik sau. Kitų gyvenimai jiems nerūpi.
Bet ačiū Dievui, kad yra žmonių, kurie gyvena visiškai kitaip. Jie gyvenimo prasmę mato savanoriškoje tarnystėje kitam žmogui, savo kaimui, parapijai ir t.t. .
Viena iš tokių žmonių yra Nijolė Ustilienė, gyvenanti nedideliame Baubonių kaime netoli Semeliškių.
Nijolė gimė Semeliškių seniūnijoje, Baubonių kaime. Tai kaimas, nuo Semeliškių nutolęs apie 5 km. Mokėsi Semeliškių vidurinėje mokykloje ir svajojo apie lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Bet tuomet jos svajonėms nelemta buvo išsipildyti: būdama dar nepilnametė neteko abiejų tėvų, kai jai buvo ketveri, žuvo tėvas, o sulaukusi septyniolikos neteko ir mamos. Nijolė, palaidojusi savo motiną pirmo abitūros egzamino išvakarėse, liko septynerių metų broliuko ir aštuoniasdešimties metų močiutės globėja. Nors buvo gabi, tačiau negalėjo mokytis toliau, tad įsidarbino Daugirdiškių pagrindinėje mokykloje mokytoja.

Atlikusi namų ruošos darbus, vakarais savo skausmą ir gėlą išliedavo popieriuje: kūrė eilėraščius bei apsakymus.
Neakivaizdiniu būdu baigė Aukštesniąją katechetų mokyklą prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos. Šiuo metu baigia Kauno Vytauto Didžiojo universitete Religijos pedagogikos studijas.
Kaip literatė debiutavo Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache ,,Ties spalio taku”. Vėliau įstojo į Elektrėnų literatų klubą, ir jos kūryba buvo spausdinama Elektrėnų literatų almanache ,,Saulėtekio toliai”. Jos eilėraščiai šviesūs, melancholiški, trapūs kaip stiklas. Juose kartais jaučiamas gyvenimo tragizmas.
Nijolė – kūrybinga asmenybė. Ji kuria ne tik noveles, eilėraščius, bet ir tapo. Jos tapyti paveikslai puošė Daugirdiškių pagrindinę mokyklą. Taip pat ji rašo scenarijus, režisuoja, veda renginius, gražiai deklamuoja, dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose renginiuose, darbuojasi Carite, dainuoja Semeliškių vokaliniame ansamblyje ,,Svaja”. Ji pilna idėjų ir įvairiausių rūpesčių.
Šiandien Nijolė Ustilienė – Semeliškių vidurinės mokyklos tikybos mokytoja, keturių vaikučių mama.
Kartais galvoju, kas suteikė jai tiek jėgų? Juk ji labai anksti liko be tėvų. Matyt, Aukščiausiasis ją globoja, nes ji to nusipelnė savo gerumu ir pasiaukojimu.

Vladislava KURSEVIČIENĖ

Arkivyskupo Teofiliaus tvirtybės ir pasiaukojimo atrama bei šaltinis – Dievo meilė, pamaldumas į Švč. Jėzaus širdį

Kaišiadorių katedra, kairė presbiterijos pusė, Švč. Marijos altorius ir laiptai, vedantys į kriptą. Leidžiuosi šiais laiptais, einu pasimelsti, einu susitikti su arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu…         Kudoriškis, Alanta… Gimtinės kvapas ir tėviškės laukai nunešė tolyn, prisiminimų kupina širdim. Tik ketveri ir iš skausmo suakmenėjusi vaikiška širdelė, maldos žodžiai, gailestis ir ašaros. Mamos karstas, o šalia mažutis negyvo kūdikėlio ryšulėlis. Tik ketveri, šalia du broliai, tėvas, o mamos netekęs, Teofilius išėjo į ilgą, kupiną kančių, išbandymų, tikėjimo, Dievo meilės gyvenimo kelią, pavestą Švenčiausiosios Jėzaus širdies globai.
Jis ėjo plačiuoju vieškeliu, dėdamas raidę prie raidės, žodį prie žodžio. Ėjo Daugpilio gimnazistas, Petrapilio kunigų seminarijos seminaristas. Ėjo, dėliodamas stebuklingą Dievo dovaną – gyvenimą. Kartais sustodavo ir abejodavo, ar pašauktas eiti tuo keliu. Bet Švenčiausiosios Jėzaus širdies globa jam parodydavo ateities kelią, kviečiantį drąsiai žengti pirmyn.
Latvija, Varaklianų vikaras, Bikavos Švč. Jėzaus širdies parapijos klebonas. Devyneri metai šios parapijos padangėje, jo dėka pastatyta, iš Didžiojo altoriaus žvelgianti didelė Švč. Jėzaus Širdies statula tarsi priminė į Amžinybę iškeliaujančios mamos žodžius: ,,Savo tris berniukus palieku Švenčiausiosios Jėzaus širdies globai!‘‘.
Jėzus pažino kiekvieną iš mūsų žmogiškąja širdimi. Pažino ir pamilo, paaukodamas savo gyvybę, įrodydamas meilę ir pasiaukojimą. Dėl mūsų išganymo perverta Jėzaus širdis – simbolis, atveriantis begalinę Jėzaus meilę savo Tėvui ir mums žmonėms, pasiklydusiems kasdieninėse gyvenimo problemose, ieškantiems laimės materialiuose dalykuose, bet ne dvasinėse vertybėse.
Kančia perverta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio širdis buvo atverta visiems. Jo gyvenimas sukrėtė sielos didybe, kančia, tikėjimu, pasiaukojimu Bažnyčiai ir žmonėms, kantrybe ir tolerancija, atvėrė Švenčiausiąją Jėzaus širdį bei pamaldumą jai. Kokios mažos ir beprasmiškos atrodo nūdienos intrigos, pavydas, apkalbos, koks drungnas tikėjimas, palyginus su auka, kurią Teofilius sudėjo ant tikėjimo aukuro.
Gyvenimo kančios ir kartybės taurėje pirmas lašas – bauda ir trijų mėnesių nušalinimas nuo pareigų. Vėliau – Butyrkų kalėjimas, Sokolnikų pataisos namai. Po dvejų metų ir penkiolikos dienų Teofilius buvo išleistas anksčiau ir grįžo į Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Šioje bažnyčioje jį 1929 m. vasario 9 d. slapčia konsekravo vyskupu, tačiau lapkričio pabaigoje – vėl suėmimas, kankinantys tardymai naktimis, įkalbinėjimai tapti agentu. Taip prabėgo metai Leningrado kalėjime, kur išgirdo nuosprendį, kad ištremiamas dešimčiai metų į Solovkų salas Baltojoje jūroje. Iš Solovkų vėl grįžo į nesibaigiantį Leningrado tardymą, nubloškusį už 250 kilometrų, prie Ladogos ežero. Pelkių šaltis ir drėgmė, sunkūs miško darbai visiškai nualino vyskupo sveikatą. Sutinusiomis kojomis jį mėnesiui paguldė į Maskvos ligoninę. Teofilių Matulionį įrašė į keičiamųjų kalinių grupę, todėl ir perkėlė į Maskvą. Ir nors jis nenorėjo išvykti į Lietuvą, vos tik palietė gimtąją tėvynės žemę, apsipylė ašaromis, atsiklaupė ir ėmė ją bučiuoti. Paliegęs kūnas, iš bado sutinęs veidas, sudriskę kalėjimo drabužiai ir laime spindinčios akys.     Savo kančios kryžių Teofilius Matulionis dar nešė daug metų. Beržinės lazdos ir tardymo naktys Vilniaus saugumo rūmuose, Oršos paskirstymo punktas, Vladimiro kalėjimas, invalidų namai Mordovijoje. Ir tik 1956  metais jis grįžo į Lietuvą.
Šv. Tėvo telegrama atskriejo į Šeduvą lygiai po 33 metų, 1962 m. vasario 9 d. Ji atnešė džiugią žinią, kad Teofiliui Matulioniui suteikiamas arkivyskupo titulas. Akyse vėl sužvilgo džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. Gyvenimas artėjo į saulėlydį ir tai buvo  padėka ir įvertinimas už Gerojo Ganytojo pareigas, pasišventimą Bažnyčiai, tvirtumą ir ištikimybę.
Paskutinis lašas kartybės taurėje – krata likus dviems dienoms iki išėjimo į Amžinybę. Po kratos pablogėjo sveikata ir rugpjūčio 20 – ąją arkivyskupas iškeliavo Amžinybės keliu.
Savo kančią arkivyskupas Teofilius Matulionis priėmė su nuolankumu. Jis nesiskundė, nieko nekaltino, net ir žiauriausio tardytojo elgesyje įžiebdavo žmoniškumo kibirkštėlę, atrasdavo šiltą žodį kalėjimo viršininkui, teisėjui.
Iš Švenčiausiosios Jėzaus širdies sruveno Teofiliaus gyvenimo stiprybė, kuklumas, nuolankumas ir siuntė atsivertimo džiaugsmą tikintiesiems. Švenčiausiosios Jėzaus širdies šventovės kilo žmonių širdyse. Tai buvo didžiausia dovana, padedanti ištverti gyvenimo negandas, pakylėjanti aukščiau virš kasdienybės ir tiesianti kelią į šventumą.
Dievo meilė, pamaldumas į Švč. Jėzaus širdį tapo arkivyskupo gyvenimo atrama ir stiprybės šaltiniu, padėjusiu ištverti kančių, skausmo, kalėjimų išbandymus. Dievas vedė gyvenimo keliu, padėdamas nešti sunkią kryžiaus naštą, suteikdamas jėgų eiti pašaukimo keliu. Jis buvo kantrus, klausydamas išpažinčių, mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, buvo kantrus, kovodamas už tiesą, tvirtas ir nepalaužiamas, skelbdamas Dievo žodį, teikdamas sakramentus, įžvalgus ir nepalenkiamas prieš nuožmią ir negailestingą politinę sistemą. Tačiau gailestingas neturtingiems savo parapijiečiams.                                                                                         Jo siela spinduliavo didybe ir valia. Jis neatsisakė savo įsitikinimų, tikėjimo pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai lyg priminimas mums, kad kartais esame lyg Judai: parduodame savo mintis, draugus, svajones, išduodame tikėjimą. Abejojame, klystame, atsisakome svarbiausių mums dalykų ir vėl sugrįžtame. Viešpats atleidžia silpnumo protrūkius ir laukia mūsų, sūnų palaidūnų, grįžtančių į savo Tėvo džiaugsmą.
Rūsio laiptai veda į kriptą. Leidžiuosi šiais laiptais. Einu į susitikimą maldoje su  arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu. Viliuosi, kad Švenčiausioji Jėzaus širdis taps kelrode žvaigžde tikėjimo kelionėje ir lyg Betliejaus piemenėliams nušvies kelią. Tegul tas kelias mažais, trapiais žingsneliais veda į šventumą…

Ruduo
Ūkanos suvysto į baltus, trapius vystyklus medžius, krūmokšnius, žolę. Stovi jie lyg suakmenėję siluetai. O voratinklių gijose lyg išdykę vaikiščiai supasi rasos karoliukai. Jie krykštauja, vejasi vienas kitą, kol tekšteli ant žemės.
Tekšt… Tekšt… Tekšt…
Garbiniuotas, susisukęs kaštono lapas pasimuisto. Jis jau atgulė miegui. Žiemos patalai jį užliuliuos žemės įsčiose.
Įsimylėjęs, raudoniu tviskantis ąžuolas maudosi saulėlydžio purpuriniuose spinduliuose, o murzinas, nešienautas dirvonas sapnuoja vaiskią vasaros žalumą.
Ruduo… Nosį kutena deginamų bulvienojų kvapas, o dūmų nuometas driekiasi pažeme. Jis užpildo žemumas ir sukasi sau ūkanotą, patogų guolį. Palydžiu akimis gervių trikampį, ryžtingai keliaujantį tolyn. Jų klyksmas lyg viltingas ženklas, kviečiantis tikėti, kad pavasarį suskambės ir sugrįžimo giesmė.
Rudeniškai liūdna… Gal pasąmonėje lyg vėlė blaškosi Vėlinių vizija. O gal ore jau sklando chrizantemų kvapas, vedantis aplankyti artimųjų kapus.
Ruduo …

Mokykla
Mano mokykla – šviesus
svajonių rūmas,
Nesugriautas istorijos verpetų,
Keitėsi jos margas rūbas,
Nuo pokario laikų septynmetės.
Ji išlydėjo daug laidų,
Čia keitėsi kelių kartų likimai,
Tarp santvarkų, naujų valdžių,
Ji vis dar Semeliškių vidurinė.

Vartom išblukusius
albumų lapus,
Atminty įrėžiam
mokytojų veidus,
Daug jų atgulė į kapus,
Artimi, geri ir brangūs.

Ir lenkiamės prieš tuos,
Kurie gyvena mumyse,
Paslėpę žilą laimės sruogą,
Žinias sudėję į
mokinių aruodus,
Mokyklą regi sapnuose.

Į saulę stiebias ąžuolai,
Skaičiuodami išėjusių metus,
Mokykliniai metai
išskrido vyturiais,
Ir jų daugiau jau nebebus.

Esu, kas esu
Esu, kas esu!
Vargeta, ištiesęs gyvenimui ranką, prašantis turto, sveikatos, sėkmės,
Esu, kas esu!
Kelkraščio akmeniu būti nevertas, Keleivis, skubantis autostopu.
Ligonis, gydantis pavargusią sielą, Ieškantis vaistų nuo visų ligų.
Praeities smiltis nešioja vėjas
O aš esu, kas esu!
Tikėjimo šviesoj suspindi laikas
Ir purto drebuliu vėsiu,
Skaitau lyg Švento Pauliaus laiškus – žodžius: „ESU, KAS ESU!“
Užgimsta sieloj adventinė ramybė, užpildyta stebuklo laukimu,
Aš vienišas, bet laimingas keleivis, skubantis autostopu.
Esu, kas esu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69