Onutės Kulbokienės širdyje sutelpa labai daug

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 30 balandžio 2012
kulbokiene_Onutė Kulbokienė gimė ir augo Kaišiadorių rajono Kietaviškių seniūnijos Gilūšio kaime. Kietaviškėse ji baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus kooperacijos technikumą. Po to Onutė studijavo Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus filiale ir įgijo verslo vadybos ir darbo organizavimo specialybę. Po studijų ji pradėjo dirbti Tauragėje – iš pradžių raikoopsąjungoje kadrų inspektore, paskui – kooperatyvo „Gaurė“ pirmininko pavaduotoja ir valdybos pirmininke.

Likimas taip lėmė, kad susirgus tėveliui teko grįžti arčiau gimtojo kaimo ir pradėti dirbti Trakų raikoopsąjungoje prekių žinove, paskui Elektrėnų DAS ekonomiste, vėliau prekių žinove-vadybininke „Puikine“. Iki šiol dirba ir gyvena Elektrėnuose.
Rašyti eiles Onutė pradėjo nuo paauglystės – juk puiki gimtųjų apylinkių gamta, augančių Elektrėnų grožis, kilnios artimųjų širdys buvo stiprus kūrybinis impulsas. Tik pirmųjų savo eilių ji niekam nerodė, nes bijojo, kad nepasijuoktų. O pirmieji apdovanojimai už poeziją pelnyti dar studijų metais. Eilėraščių konkurse „Tautų draugystė“ Onutė laimėjo pirmąją vietą. Tai paskatino rašyti. Nuo to laiko vis rašo – ir sau, ir draugams, ir artimiesiems.
„Žmogaus širdyje sutelpa labai daug , - sako Onutė,- telpa skausmas ir džiaugsmas, pagieža ir pavydas, meilė, atjauta, pasiaukojimas, drąsa...Tik dėl širdies aš įsikibau į plunksną ir nepaleidžiu jos...“  Tai ir atvedė Onutę 2003 metais į literatų klubą „Srėva“. Onutės kūryba spausdinta Elektrėnų literatų klubo almanachuose 2007 m. „Brydės“, 2009 m. “Minčių sodai”, 2011 m. „Saulėtekio toliai“, spaudoje. Retkarčiais Onutė rašo ir prozos kūrinius. 2005 m. ji laimėjo II-ąją  vietą draugijos „Mes esame“ organizuotame konkurse, o 2011 m.  rašinių konkurse „Ar savanorystė – tai pašaukimas?“ - III – iąją vietą.
Onutė – knygnešio, lietuvybės žadintojo Motiejaus Grybausko proanūkė. Ji sako, kad yra likę duomenų, kad ir jis bandė rašyti eiles. Saugomose jo eilėse daug nuoširdumo ir pasišventimo, drąsos kovoti už lietuvišką žodį, už Lietuvą. Matyt, prosenelio literatūrinis palikimas bus buvęs akstinas ir Onutei rašyti.
Kai aplanko įkvėpimas, Onutės širdis prabyla, tada rikiuojasi žodžiai į eiles, kurias ji atiduoda skaitytojų teismui:
Tad mintis ir džiaugsmą dalinkim,
Kol širdys dar gali spurdėti.
Viens kitą lyg perlus branginkim,
Vėliau juk galim nespėti.
Vilija Dobrovolskienė
Aš – LIETUVA
Aš – LIETUVA
Mažu savo kūnu,
Prie Baltijos prigludusi,
Akių dugne grožį paskleidusi.
Laisvų – laisva
Aš – LIETUVA
Išvargusi, iškentėjusi
Karus, tremtį ir žiaurumus atlaikiusi,
Skriaudėjų nepabūgusi,
Dabar laisvų – laisva
Aš – LIETUVA
Su ežerų gilumu, upių sraunumu,
Miškų didumu, gintarų gražumu,
Ir žydrojo lino akimis.
Laisvų – laisva
Aš – LIETUVA
Dainų posmais apipinta,
Neišdalinta, neparduota,
Išlikusi skambi ir šventa,
Laisva – bet ilgesio pilna.
Aš – LIETUVA
Ilgiuosi išvykusių ir besiblaškančių vaikų
Su nerimu ir viltimi:
Kviečiu, šaukiu, meldžiu –
Sugrįžkite, vėl būkite kartu...
Laisvų – laisvi
Nes aš jūsų tėvynė – LIETUVA

MEDŽIAI STOVI

Medžiai stovi ir mąsto,
Medžiai primena liūtį.
Medžiai ošia, nes svarsto
Augti – neaugti, žaliuoti ar žūti.

Stovi vienodi, dieną ir naktį,
Vėjas glėbyje jų žaidžia.
Turi jie lygų ar kreivą kamieną,
Paukštį ir žvėrį jie glaudžia.

Medžiai primena audrą,
Paukščiai čia susuka gūžtą.
Medžiai pakelia sausrą ir liūtį,
Kenčia, vysta, bet nepalūžta.

Medžiai ir miega stovėdami,
Nuo gimimo toks būdas.
Rudenį lapai geltoni,
Vasarą žalias jų kūnas.

Medžiai ir miršta stovėdami,
Stagarai stovi lyg žado netekę.
Vėliau nukrinta, trūnija gulėdami
Ar pelenais pavirsta į krosnį patekę.

ELEKTRĖNAI MIESTAS GRAŽUS

Prieš 50 metų Lietuvos VRE užvirė darbai,
Akim lelijų pražydo žiburiai,
Ežero pakrantė pasipuošė gyvenamais namais,
Mokyklom, ledo rūmais, bažnytėle ir namais.

Tarsi širdis Tu Lietuvos
Ant lopinėlio žemės šios,
Dar daug srovės laidais tekės,
Bet meilė Tau tikrai neblės.

Gamtos ir miesto grožis susiliejo,
Tirpsta praeities ir dabarties riba,
Elektrėnai plečiasi ir modernėja,
Daug sukurta, bet dar ne pabaiga.

Jaunas miestas Elektrėnai,
Žodžiai skamba taip gražiai,
Šviečia naktį, rūksta dieną
Trys galingi milžinai.

Gražus Tu, mieste, snaigėms krintant
Ir sodams žydint Tu gražus,
Gražus Tu saulei tekant, varpams skabant,
Gražiausias Tu įžiebus žibintus...

KIETAVIŠKĖS

Gražus, senove dvelkiantis miestelis,
Su bažnytėlės bokštais grakščiais,
Brangus tu, Tėvynės kampeli,
Penkių šimtmečių pėdsakais jau paliestais.

Mintys ir viltys ateina iš tolių,
Vingiuotom pakrantėm Skersės ir Spenglos.
Bus atviros širdys senolių,
Kol žiburiai žibės ir švytės prie Strėvos.

Žavi žydrom Ilgio ir Audėjo ežerų akim,
Vilioji „Bartžuvės” šviežia žuvim.
Pakerėjai ramiom ir žvaigždėtom naktim,
Džiaugiesi gera ir jautria žmonių širdim.

Garsėji „Gausos” daržovėm, su meile išaugintom,
Išausta skambia ansamblio „Volungė” daina.
Miestelį, Kietaviškių vardu pavadintą,
Mylėkim tvirtai širdim atvira.

Klestėkit „Boen Lietuva”, „Astmedas”, „Balkesta”,
Išgarsėjusios dėka rankų darbščių,
Tegu auga naujos gamyklos, mokyklos
Ir didėja darbo jėgos paklausa iš tiesų.

Švytėki, miesteli, prasmingai išaugęs,
Sutelkęs jėgas išmintingų žmonių.
O dieviškos jėgos lai saugos,
Bažnyčią, mokyklą, miestelį ir viską kartu.

TĖVIŠKE,

Atneši džiaugsmą ir liūdesį,
Lyg grožį jūros bangų.
Ir savo gintarinį žavesį,
Laikai ant savo delnų.

Čia Nemunas, Neris,
Grįžulo ratų spindesys,
Ir meilė čia aplanko,
Prie šlamančių beržų.

Išblaškai pajaustą nuovargį,
Ant išskleistų paukščio sparnų,
Laiko svajones palieki,
Ant akmeninių briaunų.

Čia nerimas ir viltys,
Gimtinės laukų žavesys,
Draugystė čia užgimsta,
Prie marių, upių, ežerų, miškų.

Kviečiu visus, visus - kas gyvas,
Keliaut po tėviškę kartu,
Matyti sodus žydint,
Priglust prie Baltijos bangų.

LIETUS

Pavasaris – lietus švelnutis krenta,
Gerasis dievas girdo medį, žolę, žemę,
Laimingi stovim po lietaus lašais,
Jie šviečia ryškiais gintaro kristalais.

Lietus - tarytum  nuostabus laukimas,
Lietus – tarytum senas užkeikimas,
Stropus darbštaus lietaus ošimas,
Lietaus, dangaus, vėjo ir žemės sutarimas.

Lietus į medį, lapą, stiklą atsitrenkia,
Ir nuostabią melodiją sutrenkia,
Po to, tarytum, kiek prikimęs,
Lietaus ir vėjo baigiasi ošimas.

Lėtėja, tyliai krenta ant veidų,
Balutės pūpso, gatvės plaukia,
Pabūti dviese taip smagu,
Lašai neišgalvoti – tikri kaip tu.

MOTINOS ŠIRDIS

Tava kantri širdis mums reikalinga, mama,
Tavi jausmai ir ašara, ir lūpų šypsena,
Vaikystės džiaugsmą tavo rankos mena,
Nors, mama, – Tu kaip obelis balta, balta.

Tavoj širdy meilės ir gėrio gausybė,
Paguoda ir palinkėjimai šventi,
Raukšlės kaktoje su metais susipynė,
O širdis ir toliau kantri, kantri.

Tavoj širdy dieviška galybė,
Ramina ji jausmų audras,
Telydi ją šventa ramybė,
Vaikų gerumas te į širdį kelią ras.

Tava širdis - raktas į gyvenimą,
Jinai mums gėrio taurė sklidina,
Būk svajonių židiniu, mama,
Gyvenk laimės žiburio lydima.

Tavoj širdy kvapių žiedų gausybė,
Užuojauta, stiprybė, parama,
Vulkanais trykštanti gėrio gausybė,
Mes tave mylim ir mylėsim visada, visada...

AKMENYS

Kiek daug ledynų dovanotų riedulių,
Iškilusių, briaunuotų, kampuotų, apvalių
Renku juos nuo laukų, kelių,
Į paskirties vietas glaudžiu.

Jie nuo amžių glūdumos,
Prisigėrę praeities žilos,
Visaip bandau prakalbinti juos,
Tik neturiu tokios galios.

Kur jų likimo žvaigždės švyti,
Ten randasi tikroji jų vieta,
Jiems sunkumo niekas nepavydi,
Nes per daug tvirta kakta.

O viešpatie, kokia galybė švyti,
Iš kokių tolių atsiųsti,
Tėviškės laukuose suguldyti
Ir amžių amžiams palikti.

Akmenys tarsi likimo brolius,
Visus, visus apglėbt galiu,
Ir žengt pirmyn į tolius,
Apsišarvavusi jų – jų tvirtumu...

LAŠAI

Blizgų rūbą apsivilkęs,
Tyliai laša sau lietus,
Į Tėvynės minkštą žemę
Leidžia vis gilyn pirštus.

Lašai krinta, tyliai šnara
Kaip gimtos kalbos aidai,
Ir vaivorykštė apjuosia
Žemę, mylimą karštai.

Pakeliu ant rankų žemę,
Prie krūtinės ją glaudžiu
Ir meldžiu pagalbos aš aukščiausio
Tarp rudens naktų gūdžių...

GILŪŠIO EŽERAS

Gimiau ir užaugau prie ežero,
Apsupto medžiais ir pievom
žaliom.
Prie Birutės kalno ir gražuolio pušyno,
Pagarsėjusio grybais ir paukščių
giesmėm.

Be ežero gyventi negalėjau,
Nei saulėtom vasarom, nei šaltom žiemom.
Vasarą vandenį ištaškyti skubėjau,
O žiemą čiuožt su pačiūžom
aštriom.

Dienų čia neleidau aš vėjais,
Ganydama gyvulius knygas
skaičiau.
O kai nuo žemės paaugėjau,
Vėžius, žuvis aš gaudžiau ir viriau.

Džiaugiuosi Gilūšio ežeru,
Šiuo nuostabiu kampeliu.
Mažo kaimelio tai didelis turtas
Krantais vingiuotais su daugeliu
žuvų.

PADOVANOK ŠYPSENĄ

Padovanok man savo šypseną,
Rodos tiek nedaug tavęs prašau,
Leisk nors akimirką pabūt
laiminga,
Už tai dėkinga būsiu tau.

Kilnūs jausmai virpės krūtinėj,
Mintimis plasnosiu pas tave,
Gyvenimo miražų atmintinėj,
Įamžinsiu tave, po to - save,

Prisiminimais grįšiu į praeitį –
Nostalgija pražydusius laikus...
Šypsena turės didžiulį poveikį,
Grąžins į praūžusią jaunystę mus.

Toliau bėgs ir silpnės metų vijos,
Dildamos ties atminties riba,
Tik trumpės gyvenimo gijos,
O širdis atrodys visuomet jauna...
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.