Kaip sakė Tėvas Stanislovas, Žolinė – tai „Žemės Dievo šventė“, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša derlių, sodas subrandina vaisių, o miškai atveria gėrybių kraites. Protingas yra tas žmogus, kuris, užuot skaičiavęs, kiek gaus už užaugintą ar surinktą gėrybę, apsižvalgo, kam turėtų už tai padėkoti – žemei, dangui, saulei, lietui, žmonėms, Viešpaties apvaizdai. Turtingas tas, kurio krosnyje kepa duona ne tik vaišių stalui, bet ir elgetos krepšiui. Taip pat iš gilios senovės išlikęs paprotys per Žolinę susitikti giminėms, bičiuliams, draugams pabendrauti, pabūti kartu.
Ai, ir išsiruošia žmonės į keliones po šventas vietas – važiuoja giedoti į Pivašiūnus, važiuoja į gimtinę, į Žaslius švęsti Žolinių šventės, važiuoja į garsiuosius Semeliškių Šv.Roko atlaidus.
Pivašiūnai nuo seno garsėja Žolinės atlaidais. Mano krašto žmonės į Pivašiūnus eidavo pėsčiomis, kad pašlovintų mergelę Mariją, jos ėmimą į dangų. Švenčiant Marijos Ėmimo į dangų atlaidus susiklostė tradicija kiekvieną atlaidų aštuondienio dieną skirti vis kitai Lietuvos Bažnyčiai, tad per didžiuosius atlaidus Pivašiūnuose meldžiamasi už šeimas, jaunimą, ligonius ir apleistuosius, misionierius, mokytojus ir mokinius, žemdirbius, meldžiama apsaugos gyvybei, už pašaukimą, už taiką. Per atlaidus rengiamos katechezės, vyksta programa jaunimui. Pasimelsti Pivašiūnų Mergelei per atlaidus suvažiuoja daug Lietuvos vyskupų ir kunigų, taip pat atvyksta ir piligrimų iš kitų parapijų, kitų kraštų. Kasmet atlaiduose dalyvauja ir nemažas būrys elektrėniečių. Kasmet čia savo giesmėmis prisideda ir Elektrėnų parapijos bažnytinis choras, vadovaujamas Rūtos Striškaitės.
Pivašiūnuose nuo seno garsėja nežinomo Lietuvos dailininko bene XVII a. viduryje nutapytas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Vainikuoti Marijos ir dieviškojo Kūdikio atvaizdai simbolizuoja Dangaus Valdovę su Pasaulio Išganytoju. Prie paveikslo meldžiantis iš Dievo gautas malones liudija daugybė votų – padėkos ženklų. Per 1988-ųjų metų Žolinės atlaidus kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo malonėmis garsėjantį paveikslą popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jam Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
O visai mažas būrelis – sutartinių giedotojų grupelė „Ginėja“ Žolinę šventė Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus kiemelyje kartu su kitais sutartinių giedotojų kolektyvais giedodamos sutartines.
Šiek tiek apie Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų. Tai seniausias Lietuvos dailės muziejus, įkurtas 1921 m. gruodžio 14 d. Kaune. Steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
1925 metais jame buvo atidaryta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija Ąžuolų kalne. Galerijoje buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio paveikslai ir kitų lietuvių dailininkų kūriniai, liaudies menas.
1936 m. galerija pertvarkyta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kuriam pastatyti specialiai pritaikyti rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis). Į muziejų buvo perkelti Čiurlionio galerijos, Miesto muziejaus eksponatai bei Lietuvos dailės draugijai priklausę liaudies meno rinkiniai.
1944 m. muziejus pavadintas Valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. 1969 m. naujame muziejaus priestate (archit. Feliksas Vitas) atidaryta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija. 1997 m. sausio 1 d. muziejui suteiktas nacionalinio muziejaus statusas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugoma daugiau nei 355 000 eksponatų. Muziejaus ekspozicijų rinkinius sudaro M. K. Čiurlionio kūrybos palikimas, lietuvių liaudies menas, XV–XX a. Lietuvos vaizduojamoji ir taikomoji dailė, pvz., Mykolo Elvyro Andriolio, Jono Rustemo paveikslai, senovės pasaulio dailė, užsienio šalių vaizduojamoji ir taikomoji dailė, numizmatika, liaudies meno ir Lietuvos meninio gyvenimo archyvai.
Muziejaus kiemelyje tarp senųjų medinių skulptūrų nuo pat ryto visą dieną iki išnaktų dūzgė pati seniausioji liaudies daina – sutartinė. Aukštuose kiemo skliautuose, atsimušdama į aukštai iškilusias senąsias medines skulptūras ji čia suskambo kažkaip ypatingai liūliuodama, supdama suskambo labai švelniai ir pramočių ritmais užgavo atėjusiųjų pasiklausyti ir kartu paniūniuoti dvasią, suteikė nuostabų koloritą ją supančiai aplinkai.
Renginį organizavusi dainininkė, lektorė, menininkė Skaidra Jančaitė iš būrio kitų dainininkų išsiskiria itin individualia kūrybine raiška ir asmenybės harmoningumu. Ji jauna, ji dar ieško savo kūrybinio veido. Skaidra rimtai studijuoja ne tik vokalą ir muziką, jos interesai aprėpia filosofiją, religijotyrą, literatūrą, fotografiją, šokį. Būtent dėl to ji sugeba labai giliai pažvelgti į pasaulį, į senąsias kultūras, į lietuvių folklorą, sutartines, skirdama dėmesį į atliekamą kūrinį.
Šiemet solistė Skaidra Jančaitė inicijavo rekordinį sutartinių maratoną – magiškas 24 valandas ritualinio skambesio. Dalyvavo atlikėjai iš Lietuvos ir svečiai iš užsienio. Tai sutartinių giedotojai iš Lietuvos, šiuolaikinės raiškos šokio atlikėjai, šokėjai iš Japonijos, Kinijos. Šį sezoną prie renginio prisijungė iš Švedijos grįžęs, puikus urban stiliaus šokėjas Arūnas Mozūraitis.
Kasdieninės baleto ir šiuolaikinio šokio pamokos su auriečiais atveria ir praturtina Arūną platesnei saviraiškai, grožimės jo tobulėjimu, scenine charizma ir išskirtiniu pozityvumu, sako Skaidra.
Taigi rugpjūčio 15 d. šeštadienį, 12 val., šiame muziejuje, tarp nuostabiųjų senųjų Lietuvos kryžių, prasidėjo sutartinių giedojimo maratonas. Jis tęsėsi visą parą iki sekmadienio 12 val. Organizatorė, visiems gerai žinoma menininkė, įvairių performansų organizatorė ir atlikėja, mecosopranas Skaidra Jančaite sako, kad prie profesionalių giedotojų jungėsi ir šio maratono stebėtojai, žiūrovai, sutartinių mylėtojai, kuriems pati Skaidra pertraukėlėse tarp kolektyvų pasirodymų pravesdavo trumpas sutartinių giedojimo pamokėles.
O 18 val. savo judesiu prie giedotojų prisijungė ir „Auros“ šokėjai. Įdomu, kaip šokėjai iš Taivano, Italijos, Japonijos, Ispanijos, Albanijos, Pietų Korėjos ir Australijos savo kūnais „girdi“ šį unikalų giedojimą? Juk giedotojai ir šokėjai susitiko pirmą kartą.
Taip mūsų tautos unikalusis giedojimas atranda pasaulio lygmenį, o jame dalyvauti mūsų mažytei „Ginėjai“ buvo tikras, net neieškotas stebuklas.
Klausytojų žiūrovų kiekis buvo labai ribojamas siekiant išsaugoti saugų atstumą. Tai jau ne rengėjų kaltė. Gal ateis laikas, kai panašūs renginiai įgaus platesnį pripažinimą ir jiems nebus baisus joks koronavirusas, o mūsų sutartinės, kaip vienas seniausių dainavimo pavyzdžių pasaulyje, įgaus platesnį pripažinimą.
Dalyvavo, matė ir raštan sudėjo renginio dalyvė Ona Rasutė Šakienė