Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno šeimos gyvenimo vingiai

Daiva Červokienė

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytojų skaičius, net ir mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui, ne­mažėja, kas, pasak šio universiteto Politikos, teisės ir eko­nomikos fakulteto dekano Rimanto Kazimiero Radžiūno, ro­do senjorų sąmoningumą, ­no­rą aktyviai  ir įdomiau gyventi. R. K. Radžiūnas save vadina semeliškiečiu. Čia gimęs ir užaugęs vyriškis su miesteliu atsisveikino kaip ir dauguma į mokslus pasukusių jaunų to meto žmonių – baigęs vidurinę mokyklą išvyko mokytis į miestą.  Kol Semeliškėse gyveno tėvai, bent kas antrą savaitę atvažiuodavo jiems padėti, vėliau teisme gynė viešąjį interesą dėl Semeliškių valsčiaus, buvusios dvarvietės. Ir dabar dažniau, negu keičiasi metų laikai, apsilanko Semeliškėse, būtinai čia atvyksta ir į kasmetinius klasės draugų susitikimus – 7-oji Semeliškių vidurinės mokyklos mokinių laida turi tokią tradiciją.

Daugiau kaip dešimtmetį – valsčiaus sekretorius

Alfonsas ir Marijona Radžiūnai, vos sukūrę šeimą

Alfonsas ir Marijona Radžiūnai, vos sukūrę šeimą

R. K. Radžiūno tėvas Alfonsas Radžiūnas Semeliškių valsčiaus sekretoriumi pradėjo dirbti 1931 m. ir su pertraukomis dirbo iki 1944 m. 1939 m. dirbo panašų darbą Vievyje, karo metais – Trakų teismo sekretoriumi.
R. K. Radžiūnas  mano, kad vals­čiaus sekretorius buvo žmogus, apie kurį sukosi visas valsčiaus gyvenimas. Viršaitis buvo renkamas, jis turėjo valsčiaus antspaudą, pirmas pasirašydavo visuose dokumentuose, tačiau juos paruošdavo ir visą ūkinį gyvenimą tvarkė sekretorius, kuriam padėdavo raštininkas. Šie trys žmonės buvo visas valsčiaus personalas. Tik valsčiaus sekretorius gaudavo tarnybinį butą, jam apmokėdavo buto išlaikymo išlaidas. Be to, kaip pastebėjo R. K. Radžiūnas, valsčiaus sekretoriaus atlyginimas buvo didesnis negu viršaičio, kas  rodė šios pareigybės svarbą.
Alfonsas Radžiūnas gimė 1905 m. Zarasų (tuo metu Aleksandrovsko, vėliau Ežerėnų) apskrities, Gražutės kaime. 1915-aisiais, ties Zarasais sustojus Pirmojo pasaulinio karo frontui, Radžiūno tėvai Jurgis ir Stefanija su sūnumis Ignu ir Alfonsu bei dukra, kuri anksti mirė, pasitraukė į Petrogradą (dabar Sankt Peterburgas). Alfonsas lankė rusiškas mokyklas. R. K. Radžiūnas tebesaugo tėvo 4 klasių Vyborgo pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą, išduotą 1918 m. Radzevič Alfons Georgijevič, nes senelio vardas buvo Jurgis. Alfonsas Radžiūnas su šeima tų metų vasarą, bėgdami nuo spalio perversmo padarinių Rusijoje, skubiai grįžo į tėviškę, o grįžę nuo bado gynėsi uogomis bei grybais. Po žemės reformos apsigyveno Stelmužėje.
Tam, kad galėtų toliau mokytis, Alfonsas išmoko staliaus amato ir pradėjo dirbti. Zarasų aukš­tesniojoje komercijos mokykloje įgijo apskaitos, ekonomikos ir teisės žinių pagrindus. Toje Komercijos mokykloje matematiką dėstė Trakų apskrities viršininko Merkio žmona, kuri tėvą rekomendavo kaip kompetentingą darbuotoją. Taip tėvas buvo paskirtas į Semeliškes valsčiaus sekretoriumi. Čia jis sutiko būsimą žmoną Marijoną Sindaravičiūtę, Jono (1911–1970). Šeimoje užaugo trys sūnūs: Donatas Jonas (1936–1960), Algimantas Aleksandras (1934–1980) ir Rimantas Kazimieras g. 1943 m.

Gyveno tarnybiniame bute
Radžiūnai ilgai Semeliškėse gyveno tarnybiniame bute pačiame valsčiaus pastate. R. K. Radžiūnas iš tėvų pasakojimų prisimena, kad valsčiaus pastatui priklausė ir sodas, kuris tęsėsi iki Strėvos upės, bei daržas. Jo tėvas, valsčiaus sekretorius, tvarkė ir sodą, pasodino naujų medžių, o iš senų obelų vaisių darė vyną.  M. Radžiūnienė darže bene pirmoji Semeliškėse pradėjo auginti pomidorus. Jų daigų atsivežė iš Kauno, draugės labai „dyvijosi“, kad ant krūmų auga tokie įdomūs raudoni obuoliai…
R. K. Radžiūnas iš tėvų pasakojimų prisimena, kad Semeliškių miestelis tarpukariu, arba kaip žmonės sakydavo, prie Smetonos, labai pagražėjo ir vystėsi. Buvo pasirūpinta, kad būtų išgrįstos pagrindinės gatvės, įrengti šaligatviai, pastatyta mokykla, įkurtas vaikų darželis. Verslininkas iš Kauno Steikūnas pastatė malūną, lentpjūvę ir įrengė elektros stotį. Taip miestelis buvo elektrifikuotas.
Kiekvienais metais susiburdavo į vieną vietą apskrities valdininkai su visais valsčių viršaičiais ir sekretoriais. Tai pašnekovas žino iš tėvų pasakojimų, tą liudija ir išlikusios nuotraukos. Kasmet į Semeliškių apylinkes medžioti atvažiuodavo apskrities viršininkas su savo draugais. Ką jie nušaudavo? A. Radžiūnas sakė, kad jeigu koks kiškelis pakliūdavo, tai gerai. Tačiau po medžioklės reikėdavo papietauti.  Kas tuos pietus paruoš, jeigu ne valsčiaus sekretoriaus, kuris gyvena valsčiaus pastate, žmona? Už pietus svečiai nemokėdavo, bet kiekvieną kartą po staltiese M. Radžiūnienė rasdavo padėtą tokią sumą, kad pietūs atsipirkdavo su kaupu.
Tarpukariu Semeliškėse, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo kurtis įvairios draugijos, jų kuopos, organizuoti įvairūs kursai. A. Radžiūnas  priklausė šaulių organizacijai, M. Radžiūnienė lankė šeimininkių kursus.
R. K. Radžiūnas prisimena, kad buvo prasimanoma ir įvairių pramogų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Pašnekovas turi semeliškiečių, čiuožinėjančių su pačiūžomis, nuotraukų.

Giminės kelmas

Rimanto Kazimiero senelis Jurgis Petrograde

Rimanto Kazimiero senelis Jurgis Petrograde

R. K. Radžiūno proseneliai iš mamos pusės Andrius ir Rozalija Sindaravičiai buvo gimę atitinkamai maždaug 1861 m. ir 1865 m., jau po baudžiavos panaikinimo. Pašnekovas žino, kad jo prosenelis Andrius caro laikais buvo kažkurio banko atstovu Semeliškėse, dar tarpukaryje namuose spintoje jis laikė krūvą senų pinigų. Vaikams  ir vaikaičiams buvo griežtai uždrausta juos liesti, o kas uždrausta, labai domina, todėl vaikai žinojo apie tuos pinigus. Tuo metu jie buvo beverčiai, bet prosenelis, pareigos vedinas, juos stropiai saugojo…
Proseneliai Andrius ir Rozalija gyveno Semeliškių miestelyje, Trakų gatvėje. Turėjo keturis sūnus: Joną (M. Radžiūnienės tėvą), Praną, Andrių ir Kazimierą.
Jonas iš pirmos santuokos turėjo du vaikus, Marijoną ir sūnų Juozą. Kadangi jo žmona Emilija mirė nuo džiovos vos sulaukusi 26 metų, abu vaikus augino seneliai.
Andriaus ir Rozalijos Sindaravičių vaikų ir vaikaičių likimai buvo štai tokie. Jonas, vedęs antrą kartą, susilaukė dviejų sūnų: Alfredo ir Broniaus. Alfredą, 1944 metais grįžtantį namo iš vokiečių tarnybos, nušovė Baubonyse rusų kareiviai visai prie namų.
Bronius, vienintelis iš visos Sindaravičių giminės nenukentėjęs nuo sovietų valdžios, anksti vedė ir susilaukė 6 vaikų: trijų sūnų – Alfredo, Algirdo ir Kazimiero ir trijų dukterų – Genovaitės, Danutės ir Vidos.

Pokario represijos

Pirmoji R. K. Radžiūno nuotrauka

Pirmoji R. K. Radžiūno nuotrauka

Kitas Andriaus ir Rozalijos sūnus Pranas Sindaravičius gyveno prie Dergionių (Baubonių) miško, ūkininkavo ir turėjo 4 vaikus: Marytę, Aldoną, Vytautą ir Danguolę. Pranas buvo 1946 metais suimtas, nes pas jį rado ginklą, ir uždarytas į Semeliškių daboklę. Pranas iš jos bėgo, buvo peršautas, o vėliau nuteistas sušaudyti, sušaudytas 1947 metais ir pakastas Vilniuje, Tuskulėnuose. Tai patvirtino VSD, kai buvo atkasti ten užkasti palaikai. Prano šeimą 1947 metais išvežė į Sibirą, iš kur jie visi grįžo.
Trečias sūnus Andrius Sindaravičius gyveno Baubonyse, ūkininkavo ir dirbo eiguliu, buvo šaulys, kažkuriuo metu – ir Semeliškių rinktinės Šaulių sąjungos vado pavaduotojas. Su žmona Marijona Pulauskaite-Sindaravičiene augino dukrą Oną ir sūnus Albiną ir Algį. Visą jų šeimą represavo 1941 m. birželį. Andrių ištrėmė 10 metų į Archangelsko darbų lagerį. 1944 m. dėl ligos jam buvo leista grįžti pas šeimą, jis tais pačiais metais ir mirė, palaidotas Sibiro platybėse.
Ketvirtas sūnus Kazimieras išvyko į Ameriką, rašė laiškus, siuntė nuotraukas, o tolesnis jo likimas neaiškus.
Pokarinės represijos palietė, su mažomis išimtimis, visą Radžiūnų giminę. M. Radžiūnienės brolis Juozas Sindaravičius buvo teistas du kartus, bet kalėjo neilgai, vis išsisukdavo, bet likimas nepagailėjo nei jo, nei jo šeimos.  Žmona Genovaitė  dar prieš karą sudegė sprogus primusui, jauniausia dukra Onutė karo metais mirė nuo džiovos. Kita jų dukra Genovaitė su vyru Stasiu Kučinsku, pelniusiu geriausio bitininko Lietuvoje vardą, pastaraisiais metais gyvena Vilniuje, su jais Rimantas Kazimieras palaiko glaudžius ryšius.
Tėvo brolis Ignas, gyvenęs Vilniuje  ir buvęs partizanų ryšininku, regis slapyvardžiu Genys, buvo nuteistas ir 10 metų kalėjo Intoje. Negavęs leidimo grįžti į Lietuvą, liko dirbti šachtoje Intoje. Pas jį gyventi nuvyko ir žmona su dukra. Ignui mirus, jos grįžo į Lietuvą.

Vietoj karvės pirko rašomąją mašinėlę
Alfonsas Radžiūnas  prie visų valdžių dirbo valsčiuje, tai Semeliškėse, tai Vievyje, Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, vėl dirbo Semeliškėse. Po karo jis gavo kvietimą atvykti į Vilnių, Vidaus reikalų ministeriją. Vyko galvodamas, kad gali ir negrįžti, o gavo pasiūlymą dirbti notarinės kontoros vedėju vienoje iš trijų apskričių: Trakų, Raseinių ar Zarasų. Vėliau jis pasakojo Trakus pasirinkęs todėl, kad čia buvo šeima, namai, o kitur tik nežinomybė. Kaip pats vėliau vertino, tai buvo didžiausia klaida. Būtų išvykęs toliau, kur niekas nepažįsta, nebūtų buvęs įskųstas ir įkalintas.
Pradėjęs dirbti Trakų notarinės kontoros vedėju A. Radžiūnas  turėjo tik stalą ir kėdę. Jis neįsivaizdavo notaro darbo be rašomosios mašinėlės, o jai įsigyti reikėjo nemažai pinigų. Po karo paskolą buvo galima gauti nusipirkti karvei, bet ne rašomajai mašinėlei. Tai jis ir paėmė paskolą karvei pirkti, o nupirko rašomąją mašinėlę. Ši paskola jį persekiojo ilgus metus, net grįžus iš kalėjimo, nors rašomoji mašinėlė, jį suėmus, buvo nacionalizuota. Tai buvo didelis turtas. Vėliau minėta rašomoji mašinėlė tikriausiai atiteko Trakų teismui, nes pagal tėvo apibūdinimą labai panašią matė teisme prieš pat nepriklausomybės atgavimą.
A. Radžiūną areštavo 1945 m. Jam iš pradžių inkriminavo nusikaltimą pagal RTFSR BK 58 str. 1 dalį, t.y. tėvynės išdavimą, už kurį grėsė sušaudymas. Kadangi, kaip pastebėjo  R. K. Radžiūnas, tėvas gerai mokėjo rusiškai ir šį tą išmanė teisėje, sugebėjo įtikinti, kad taikyti šios straipsnio dalies negalima ir ji buvo perkvalifikuota į III dalį, o vėliau ir į to paties straipsnio 10 II dalį, t.y. antitarybinė agitacija ir propaganda. Pagal šią dalį jam „atseikėjo tik“ 10 metų laisvės atėmimo.
Po vieno iš tardymų, atvedus į laikymo rūsį ir smarkiai pastūmus nuo apledėjusių laiptų, A. Radžiūnas griuvo ir susižeidė stuburą. Jo negydė, susižeidus buvo spaudžiami gyvybiškai svarbūs nervai, didėjo rankų ir kojų paralyžius, ypač kairės pusės.
Dėl šios ligos anksčiau laiko (po devynerių metų) A. Radžiūnas buvo paleistas iš lagerio.

Namas – vos dvi karvės?
Semeliškių valsčiaus sekretorius A. Radžiūnas buvo nubaustas konfiskuojant visą jam asmeniškai priklausantį turtą, tačiau konfiskavo visą šeimos turtą: namą, ūkinius pastatus, karvę, baldus.
R. K.  Radžiūnas  turi originalų turto konfiskavimo dokumentą, kur nurodyta, kad jų naujas namas buvo įvertintas tik 8000, o karvė net 4000 rublių. Turto surašinėtojas Juo­zas Bareišis tokį vertinimą motyvavo tuo, kad namo motina tikrai neatgaus, o karvę ar kompensaciją už ją gauti vilties buvo. Visas Semeliškėse konfiskuotas tėvų turtas buvo įvertintas 15100 rub. R. K. Radžiūnas tebesaugo tėvų turto konfiskavimo aktą, kurį  1946 m. sausio 31 d. surašė ir pasirašė UONKGB operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas Boreiša (vardas nenurodytas) dalyvaujant Semeliškių VČK atstovams Andriui Grigoniui ir Stasiui Jančiauskui. Trakuo­se, tėvo butelyje, turto konfiskavimo akte buvo aprašyta net sena pagalvė, čiužinys, staliukas, kėdės ir kiti ten buvę rakandai, kurių bendra vertė 410 rublių.
R. K. Radžiūnas prisimena, kad mama bandė bylinėtis dėl jai priklausiusio turto konfiskavimo, bet į Trakų r. teismą lydėję stribai pagrasino, kad jeigu ji nesiliaus to daryti, tai visą šei­mą išveš į Sibirą. Tokie grasinimai moterį sustabdė nuo teisybės ieškojimo teismuose, bet panašūs gąsdinimai šeimą lydėjo ilgai.

Po svetimus namus

Semeliškių vaikų darželyje, kurį lankė Algimantas Aleksandras Radžiūnas apie 1939 m.

Semeliškių vaikų darželyje, kurį lankė Algimantas Aleksandras Radžiūnas
apie 1939 m.

Taip prasidėjo M. Radžiūnienės ir vaikų „Golgota po svetimus namus“. Pirmiausiai prisiglaudė pas  gimines Beganskus Žuvyčių kaime. Vėliau klaidžiojo po įvairius kaimus. Šeimai suteikusiems prieglobstį žmonėms būdavo grasinama, kad už pagalbą fašistų šeimai juos išveš į Sibirą. Pagyventa daug kur, išgirsta prašymą išsikraustyti, priima gyventi kiti žmonės, bet vėl viskas iš pradžių… Sakoma, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Dažnas gyvenamosios vietos keitimas, galbūt apsaugojo nuo tremties. Priglaudusių žmonių pavardžių R. K. Radžiūnas net nežino, nes jie kartu negyvendavo, tik leisdavo apsigyventi jiems nereikalingose bakūžėse. Nemažai šei­mai padėjo buvęs Semeliškių felčeris, politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas Paulius Petronis (1916–2003) ir Semeliškių bažnyčios choro, kuriame mama giedojo, choristai. Kai šeimą išprašydavo iš vienos vietos, Semeliškių bažnyčios vargonininkas Ignas gaudavo arklį ir perveždavo moterį su vargana manta ir vaikais į kitą vietą. Kurį laiką M. Radžiūnienė dar turėjo siuvimo mašiną „Zinger“, kuria dažniausiai persiūdavo likusius vyro drabužius vaikams, o paskui ją išmainė į duoną.
Kai susikūrė kolūkis, moters į jį nepriėmė, kad šeimai nereikėtų duoti 60 arų žemės, kuri priklausė kiekvienam kolūkiečiui. Neturi žemės, negali pasisodinti bulvių ar daržovių. Kolūkio vadovai sakydavo, kad fašistams žemės nereikia, tegu jie dvesia badu.
M. Radžiūnienė visą gyvenimą buvo namų šeimininkė, dirbo tik periodiškai, kai pavykdavo įsidarbinti. Kurį laiką dirbo Semeliškių ligoninėje sanitare, prie Pastrėvio hidroelektrinės statybų. Nesibaigiantys nepritekliai ir „fašistės“ etiketė negalėjo nepalikti pėdsakų – moteris mirė sulaukusi vos 59-erių.
„Semeliškiečiai man kėlė ir kelia labai dvilypius jausmus. Vieni mus skundė, kiti – glaudė ir gelbėjo. Vaikystėje buvau vis alkanas ir alkanas, duonos kriaukšlė ar bulvė man atrodė laimė. Atsimenu, mama naktimis neretai verkdavo, vyresni broliai atsikėlę eidavo jos guosti“, – prisiminė Rimantas Kazimieras, kuris jaunystėje pats buvo ir Semeliškių bažnyčios patarnautoju.

Sovietmečio golgota

Radžiūnai su sūnumis Ignu ir Alfonsu bei dukra, kuri anksti mirė, prieš pasitraukiant į Petrogradą

Radžiūnai su sūnumis Ignu ir Alfonsu bei dukra, kuri anksti mirė, prieš pasitraukiant į Petrogradą

1954 m. lapkričio mėnesį Alfonsas Radžiūnas buvo paleistas iš lagerio ir grįžo į Lietuvą. Tada šei­ma gyveno ilgame 2 galų žydų name viename kambaryje. Grįžęs iš kalėjimo A. Radžiūnas dar bandė reabilituotis ir atgauti namus. Jis karo metais buvo padėjęs Arkadijui Visockui, kuris tapo Vievio r. antruoju partijos sekretoriumi, išsisukti nuo išvežimo darbams į Vokietiją, tas norėjo padėti, bet net jam nepavyko.
Alfonsas Radžiūnas darbo negavo, šeimoje trūko duonos, kad namiškiams nebūtų našta buvo pasiprašęs gyventi į Strėvininkų invalidų namus. Ten pasikeitus įstatymams pradėjo gauti minimalią – 28 rublių – pensiją ir grįžo į šei­mą. Vėliau įsidarbino Semeliškių ligoninėje sąskaitininku. Pasakodavo, kad nuvažiavęs į buhalteriją Trakuose mokydavo moteris kaip dirbti. O grįžęs iš bažnyčios neretai pasakydavo, kokius žodžius kunigas neteisingai ištarė lotyniškai, mat Komercijos mokykloje buvo mokęsis ir lotynų kalbos.
Pašnekovas prisimena, kad  dėl namo, nors tai buvo tik 80 kv. m namelis, tėvui buvo labai skaudu, kartą prasitarė, kad norėtų jį susprogdinti.
1959 m. buvo naikinamas prie Vievio esantis čigonų taboras ir dalis čigonų apgyvendinti Semeliškėse. Radžiūnai tuo metu gyveno dideliame pastate, kurio prireikė čigonams apgyvendinti. Jiems teko eilinį kartą iškraustyti. Iš Vievio atvažiavęs Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Cibulskas pareikalavo tuoj pat išsinešdinti į belangį kambarį prie Semeliškių ligoninės. R. K. Radžiūnas pasipriešino, todėl buvo svarstytas mokykloje mokytojų susirinkime dėl išmetimo iš jos. Tik klasės auklėtojo P.Vaičiulio dėka nebuvo išmestas.

 

Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno šeimos gyvenimo vingiai ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas

 

Praėjusiame laikraščio numeryje pradėjome pasakoti apie Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno šeimos gyvenimo vingius. Jo jauniausias sūnus Rimantas Kazimieras Radžiūnas dabar yra Medardo Čoboto trečio­jo amžiaus universiteto Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanas, tad neišvengiamai paliesime ir TAU universiteto aktualijas, kuriomis dabar gyvena pašnekovas.

Pavardės metamorfozės

M. Radžiūnienė sūnaus Donato Jono žuvimo vietoje

M. Radžiūnienė sūnaus Donato Jono žuvimo vietoje

Sulenkėjusiems kunigams, carinei rusų valdžiai Radžiūnų pavardė nebuvo priimtina. Lenkams „Radžiun“ tai „poganska familia“, o rusams – nesuprantama, sunkiai ištariama. Lenkai bažnyčioje senelių pavardę perdarė į Radzevič, o rusai rusino ir vardus, ir tėvavardžius. Alfonsas Radžiūnas, jau dirbdamas Semeliškėse, 1939 m. savo pavardę atitaisė iš Radzevičiaus į Radžiūno. Išlikęs pavardės taisymo aktas bei tėvų pasai, kur senoji pavardė perbraukta ir raudonu rašalu užrašyta nauja. Pataisymus pasirašė Semeliškių viršaitis Bronius Stasiūnas.
„Tačiau taip lengvai pavardės nepavyko atstatyti. Sovietams bažnytiniai įrašai netiko, todėl pasibaigus karui  Alfonsas Radžiūnas Trakuose išrašė visų trijų sūnų gimimo liudijimus. Trakų civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos  neskyrė raidžių „Ž“, nuo „Z“ ir visiems išrašė gimimo liudijimus rusų kalba su raide „Z“. Rašant lietuviškai „varnelę“ uždėti nesunku, o – rusiškai, tai visai kita pavardė, ir taip mes visi tapom ne Radžiūnais, o Radziunais. Trakų civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos pažadėjo perrašyti dokumentus, bet tėvas greitai buvo suimtas, o visi sūnūs ir liko su nauja pavarde“, – pasakojo Rimantas Kazimieras Radžiūnas.
Pašnekovas pavardę pasitaisė 1972 m., prieš atsiimdamas VU ekonomisto diplomą, o broliai Donatas Jonas ir Algimantas Aleksandras visą gyvenimą liko Radziunais, tik Donato sūnus susirūpino atgauti tikrąją pavardę.

Brolių likimai

 Trys broliai (iš kairės): Donatas Jonas, Rimantas Kazimieras ir Algimantas Aleksandras Radžiūnai

Trys broliai (iš kairės): Donatas Jonas, Rimantas Kazimieras ir
Algimantas Aleksandras Radžiūnai

Nors tėvai turėjo tarnybinį butą ir visa, kas reikalinga, bet Marijonai Radžiunienei, augusiai našlaite, magėjo turėti savo kampą, todėl 1938 m. Radžiunai nusipirko žemės ties keliu į Vievį ir 1938 m. pasistatė namą. Statytis nebuvo sunku, nes Alfonsas pats išmanė tą amatą. Su šiuo namu tarpukario metais susijęs toks nutikimas, kurį Rimantui Kazimierui pasakojo tėvas ir pusseserė. Namas buvo su raudonų čerpių stogu, kokio Semeliškėse dar nebuvo. Prie namo pristatė verandą ir ją nudažė baltai. Kadangi namas stovėjo atokiau nuo miestelio ant kalniuko, tai švietė visam miesteliui. Kai kurie žmonės taip pavydėjo, kad Alfonsas Radžiūnas neapsikentęs verandą nugriovė, ji niekada nebuvo atstatyta.
Rimantas Kazimieras Radžiū­nas prisimena, kad tėvai labai vertino mokslą. Po tėvo įkalinimo viena likusi motina labai skatino vaikus mokytis, o jie labai skubėjo dirbti, norėdami turėti pagaliau už ką sočiai pavalgyti.
Brolis Donatas Jonas, Se­me­liškių mokykloje baigęs septynias klases, išvažiavo mokytis į proftechninę statybos mokyklą Vilniuje, o ją baigęs išvyko dirbti į Kaliningradą. Po poros metų grįžo į Lietuvą ir, Kaune baigęs sprogdintojų kursus, įsidarbino Kauno sprogdinimo kontoroje. Šios bazė buvo už Vilniaus, Nemenčinėje. Donatui Jonui buvo vos 24-eri, kai jis žuvo darbe, sprogdindamas akmenis Vilniaus karjere. Dirbdamas Nemenčinėje vedė. Žmona jau laukėsi kūdikio, kai Donatas žuvo. Judviejų sūnus taip pat gavo Donato vardą tėvo atminimui.
Brolį Algimantą Aleksandrą motina priragino stoti mokytis į Vilniaus politechnikumą, bet po poros mėnesių jis grįžo namo peralkęs – negavo stipendijos ir nepajėgė prasimaitinti. Tada įstojo į Veprių profesinę mokyklą mokytis traktorininko specialybės. Baigęs šią mokyklą vos septyniolikos metų pradėjo dirbti traktorininku Vievio mašinų ir traktorių stotyje, vadinamoje MTS, o po tarnybos sovietinėje armijoje išvyko į Kaliningrado sritį pas brolį Donatą Joną. Ten vedė, susilaukė pirmagimės Margaritos.
Iš Kaliningrado į Lietuvą Algimantas Aleksandras su šeima grįžo apie 1962 m. Vyriškis įsidarbino, išsinuomojo butą prie Vievio. Netrukus šeima apsigyveno Elektrėnuose. Algimantas Aleksandras dirbo Tarpkolūkinėjė statybos organizacijoje, gavo vieno kambario butą, netrukus – ir trijų. Ten gimė ir jaunesnioji dukra Liuda. Po mamos mirties 1970 m. Algimantas Aleksandras pasiėmė pas save gyventi ir tėvą.
Beje, nelengvas gyvenimas ir skaudūs išgyvenimai anksti palaužė Algimanto Aleksandro sveikatą. 1980 m. jį ištiko infarktas, mirė sulaukęs vos 46-erių.

Kelias į mokslus

7-oji Semeliškių vidurinės mokyklos mokinių laida 2011 m., praėjus 50 metų po mokyklos baigimo, prie klasės auklėtojo P. Vaičiulio kapo Elektrėnuose (antras iš kairės - R. K. Radžiūnas)

7-oji Semeliškių vidurinės mokyklos mokinių laida 2011 m., praėjus 50 metų po mokyklos baigimo,
prie klasės auklėtojo P. Vaičiulio kapo Elektrėnuose (antras iš kairės – R. K. Radžiūnas)

1961 m. baigęs Semeliškių vidurinę mokyklą R. K. Radžiūnas įstojo į 2-ąją Kauno technikos mokyklą, kurioje po dvejų metų įgijo geležinkelių elektromechaniko specialybę ir buvo įdarbintas Vilniaus geležinkelio stotyje.
Po tarnybos sovietinėje armijoje įstojo į Valstybinio Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto vakarinį skyrių, kurį baigė 1972 m.
Besimokydamas Vilniaus universitete jau dirbo šios mokslo įstaigos mokslinio tyrimo sektoriaus ekonomistu, užsiminėjo ūkiskaitiniais darbais, tuo, ką universiteto mokslininkai atlikdavo pramonei.
Vėliau dirbo dar keliose įmonėse Vilniuje, ilgiausiai – 14 metų – Maisto pramonės projektavimo-konstra­vimo biure, skyriaus vedėju (aukštesnių pareigų su savo biografija ir nepartinis negalėjo tikėtis), Komunalinio ūkio projektavimo institute. Po 1990 metų dirbo Ekonomikos ministerijoje, AB „Spauda“ ir kt.
Augino dukrą Rasą, kuri pasuko tėvo pėdomis ir tapo ekonomiste.

Tie Sąjūdžio metai
Pašnekovas džiugiai prisimena Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavo, metus. Kaip jau minėta, tada R. K. Radžiūnas dirbo Komunalinio ūkio projektavimo institute, o tiriamųjų ir mokslo įstaigų darbuotojai aktyviai paniro į persitvarkymo judėjimą, tad tarp kolegų turėjo nemažai bendraminčių. Rimantas Kazimieras dalyvavo 1988 m. birželį Mokslų akademijos rūmuose vykusiose diskusijose apie krašto likimą, kur buvo įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Su bendraminčiais sutarė – institute būtina palaikyti tą iniciatyvą ir steig­ti Sąjūdžio grupę, antraip nieko gero nebus. Taip tapo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Sąjūdžio grupės pirmininku, netrukus – ir visų sostinės projektavimo ir tyrimo institutų Sąjūdžio grupių tarybos pirmininku. Prasidėjo aktyvus darbas. Lietuvos Sąjūdžiui laimėjus 1990 m. rinkimus į Seimą, buvo renkama nauja Vilniaus m. sąjūdžio taryba, kurios nariu tapo ir R. K. Radžiūnas.
1988 m. birželio 14 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, įvyko pirmas viešas masinių trėmimų minėjimas, kuriame pirmą kartą viešai iškelta trispalvė Lietuvos vėliava. Jame dalyvavęs ir R. K. Radžiūnas matė kaip KGB-istų reikalavimu vėliava buvo suskleista, o vėliau ją buvęs partizanas, berods Lizūnas, vėl išskleidė.
Sąjūdžio organizaciniai padaliniai aktyviai ėmė kurtis daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Paprastai miestelyje ar rajone atsirasdavo keli žmonės, dažniausiai jau dalyvavę kuriame nors iš pirmųjų mitingų Vilniuje, kurie po to grįžę namo surengdavo Sąjūdžio mitingą ir ką nors pakviesdavo iš iniciatyvinės grupės jame dalyvauti.

R. K. Radžiūnas su krikšto tėvu, Semeliškėse dirbusiu gydytoju Kazimieru Katiliumi ir jo žmona Zimkute Aldona, šios broliu 1992 m.

R. K. Radžiūnas su krikšto tėvu, Semeliškėse dirbusiu gydytoju Kazimieru Katiliumi ir jo žmona Zimkute Aldona, šios broliu 1992 m.

Taip R. K. Radžiūnas dalyvavo mitinguose, platino „Sąjūdžio žinias“, rinko lėšas Sąjūdžiui remti.
„Buvo įdomu stebėti, kaip Sąjūdis po truputį vis iriasi į priekį eidamas nuo savarankiškumo link nepriklausomybės deklaravimo iki jo įgyvendinimo, o brazauskininkai vis tipena iš paskos ir naudojasi pirmeivių laurais“, – pastebėjo R. K. Radžiūnas.
Ištarus „Tada buvo didelis tautos entuziazmas“, Rimantas Kazimieras tuoj pristabdė klausdamas, kiek žmonių dalyvavo Baltijos kelyje? Apie milijonas. Kitą milijoną ar dar kiek daugiau sudarė seneliai ir vaikai, juos prižiūrinčios motinos, kurie negalėjo ten stovėti. Vadinasi, daugiau kaip milijonas tautiečių nedalyvavo nepritardami, bijodami, norėdami pažiūrėti, kas iš to išeis…

Netrukus – ir pensija
1990 m. R. K. Radžiūnas tapo kon­diterijos fabriko „Pergalė“, įkurto 1952 m., direktoriaus pavaduotoju, 1993 m. Vilniaus spaudos rūmų, kuriuose patalpas turėjo arba nuomojosi apie 100 įmonių, tarp kurių daugiausia – spaudos leidėjai, radijo stotys, ekonomikos direktoriumi.
Paklaustas, ar džiaugėsi, kad ­anksti išėjo į pensiją, R. K. Radžiūnas pastebėjo, kad sulaukęs pensinio amžiaus dar trejus metus dirbo – tai buvo geriausi jo darbo metai.

Su dukra Rasa 2008 m.

Su dukra Rasa 2008 m.

„Lietuva – stebuklų šalis, kartais atrodo, kad ji – neišsemiamai turtinga ir dosni. Ji vienintelė atstatė žmonėms jų turėtus rublinius indėlius, 1eido persikelti žemę iš vienos vietos į kitą. Tik mūsų šalis galėjo mokėti ir moka dirbantiems senjorams ir visą, kartais ne patį mažiausią atlyginimą, ir visą ne pačią mažiausią pensiją. Net tokiems, kaip konstitucinio teismo teisėjams, uždirbusiems po dešimtį tūkstančių litų. Tai kas, kad dėl to nėra iš ko mokėti pensijų ir gaunantiems mažas pensijas“, – pastebėjo pašnekovas.
R. K. Radžiūnas neslėpė, kad jis svajojo ir dėjo pastangų atgauti, tiksliau, nusipirkti, tėvų pastatytą namą Semeliškėse – buvo nuvažiavęs pas ten gyvenančius žmones pasikalbėti šiuo klausimu. Kai sužinojo, kad netrukus ketinama sodybą parduoti, labai prašė jam pranešti, kada susitvarkys dokumentus. Deja, tokio skambučio nesulaukė, o nuvažiavęs po 5 mėnesių sužinojo, kad jis jau parduotas.
Žodžiu, taip namo neatgavo, tik 8,5 ha tėvų turėtos žemės. Ją pardavęs įsigijo butą naujame name netoli savo buvusios darbovietės – dvidešimt dviejų aukštų  Vilniaus spaudos rūmų.

„Kas, jeigu ne aš“

2010 m. R. K. Radžiūnas pradėjo lankyti Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto paskaitas. Jau po poros metų jam vis siūlė kam nors vadovauti. Ilgai išsisukinėjo, kratėsi nuo bet kokių pareigų.
„Tada pradėjau sąmoningėti. Jei noriu, kad būtų daroma taip, kaip aš įsivaizduoju, tai turiu pats tai ir daryti“, – prisipažino Rimantas Kazimieras, 2015 m. tapęs Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanu.
2017–2018 mokslo metais Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto (PTEF) paskaitas lankė 155–160 klausytojų. Kiekvienoje paskaitoje dalyvaudavo po 75–105 klausytojus. Senjorams studentams paskaitas skaitė politologai, politikai (LR Seimo nariai, europarlamentarai), teismų teisėjai, publicistai, politikos analitikai ir kitų profesijų lektoriai. Šiais metais PTEF klausytojai geriausiai vertino Ramūno Vilpišausko, Mariaus Laurinavičiaus, Žygimanto Pavilonio, Andriaus Kubiliaus ir kt. paskaitas. Per metus fakultete išklausyta 16 paskaitų.
Fakulteto klausytojai dalyvavo mokslo metų pradžios ir uždarymo­ šventėse, kartu palydėjo Šv. Kalėdas bei sutiko Naujuosius metus. Moks­lo metų užbaigimo šventėje geriausiai lankiusiems 2015–2018 metais 25 užsiėmimus PTEF klausytojams buvo įteikti Libellum pažymėjimai ir MČ TAU ženklai, pirmakursiai iškilmingai priėmė MČTAU klausytojo priesaiką.
Šių metų rugsėjį vėl vyko senjorų studentų priėmimas į MČTAU, o spalio 2 d. jame prasidėjo nauji mokslo metai. Šiemet šio universiteto Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto paskaitas lankys apie 170 brandaus amžiaus studentų.

Lietuvos šimtmečiui paminėti

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto lankytojų plaukime Nerimi. Alberto Bakučio nuotr.

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto lankytojų plaukime Nerimi. Alberto Bakučio nuotr.

Minint valstybingumo atgavimo šimtmetį, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Politikos, teisės ir ekonomikos fakultetas surengė dvi ekskursijas, Kaune aplankė istorinę Prezidentūrą, Karininkų ramovę, Valstybės banko rūmus ir Karo muziejų. Kitos ekskursijos metu aplankė Dubingius, Giedraičius, Glitiškes bei Liubavo dvarą. Dalyvauta susitikime su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojais, lankytasi Pinigų muziejuje, VPK Kelių policijos valdybos patrulinėje tarnyboje aiškinosi kelių eismo subtilybes.
Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto Diskusijų klubas mokslo metais surengė 15 diskusijų.
„Politikos, teisės ir ekonomikos fakultete renkasi senjorai, turintys didesnį ar mažesnį šios srities žinių bagažą, norintys pasidalinti savo nuomone su lektoriais ir kolegomis, padiskutuoti apie visuomeninio gyvenimo aktualijas. Vis dar mokomės diskutuoti, bet visi jaučiame ir pažangą šioje srityje. Skirtingos pažiūros – natūralus dalykas, jos neturėtų užstelbti pagarbos kitaip mąstančiam. To būtina mokytis ir galima išmokti“, – mano R. K. Radžiūnas.
Jis pastebėjo, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra apie 60 trečiojo amžiaus universitetų, kurie susijungę į Nacionalinę trečiojo amžiaus universitetų (TAU) asociaciją. Toks yra ir Trakuose, Elektrėnuose, net Sedoje, Veisiejuose, – miesteliuo­se, kurie nėra net rajonų centrai.
„Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytojų skaičius net ir mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui ne mažėja, o priešingai, tik didėja. Svarstome, kiek klausytojų universitete gali būti, kada ta našta nebus per didelė. Dabar jų yra per 2000. Juk dirbame savanoriškai, be užmokesčio, randame nemokamai paskaitas skaityti sutinkančių lektorių, o už patalpas turime mokėti. Šiemet Vilniuje kyla didelių problemų dėl patalpų – Edukologijos universitetas, kuriame dažniausiai rinkdavomės, uždaromas. Rajonuose trečiojo amžiaus universitetai laikosi geriau, nemažai jų sulaukia ir savivaldybių paramos“, – pastebėjo R. K. Radžiūnas.

Angelų kalvoje – ir Radžiūnų angelas

R. K. Radžiūnas prie savo pastatytos skulptūros, kurią pavadino Giminės angelu, norėdamas, kad daug vargo patyrusią šeimą ir giminę globotų Giminės angelas

R. K. Radžiūnas prie savo pastatytos skulptūros, kurią pavadino Giminės angelu, norėdamas, kad daug vargo patyrusią šeimą ir giminę globotų Giminės angelas

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto lankytojai mėgsta lankytis Angelų kalvoje netoli Užutrakio, kurią kuria jungtinė kaimų bendruomenė „Užugiriai“, VšĮ „Meninė drožyba“, 30 žymiausių ­Lietuvos drožėjų santalka, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija. Dar 2009 m. Prienuose kuriantis tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas, medžio skulptūros ir drožybos centro VšĮ „Meninė drožyba“ direktorius, suvienijo 15 medžio drožėjų ir vykusios kūrybinės stovyklos „Po angelo sparnu“ metu buvo sukurta ir prie Trakų pastatyta 17-ka ąžuolinių, 5 metrų ­aukš­čio angelų skulptūrų, simbolizuojančių krikš­čioniškąsias vertybes.
„Norisi palaikyti tokias pilietines iniciatyvas, prisidėti prie jų vystymo“, – ištarė Rimantas Kazimieras.
Šioje Angelų kalvoje stovi ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto ir paties R. K. Radžiūno užsakytas angelas. Rimantas Kazimieras savo užsakytą angelą, kurį sukūrė skulptorius Saulius Lampickas, pastatęs šioje gražioje vietoje, pavadino Giminės angelu: „Mūsų šeima, o ir visa giminė labai daug vargo patyrė. Tegloboja ją mūsų Giminės angelas.“

Giminės angelo ir kitų dviejų naujų skulptūrų pagerbimas Angelų kalvoje 2018-09-09

Giminės angelo ir kitų dviejų naujų skulptūrų pagerbimas Angelų kalvoje 2018-09-09

Ką būtų jų šeimos gyvenime pakeitę tai, jei tėvas būtų atgavęs savo pasistatytą namelį Semeliškėse?
„Būtų visai pasikeitusi mūsų šei­mos gyvenimo kokybė. Būtų pasibaigęs tas „išvarysim, nubausim“, tada tai būtų kosmosas, turbūt pakei­tęs visų šeimos narių likimus. Negaliu pamiršti, kaip palaidojus antrąjį brolį, tėvas ištarė labai nenorįs toliau gyventi. Jis ir mirė taip pat 1980-aisiais, tepraėjus dviem mėnesiams po sūnaus Algimanto Aleksandro laidotuvių“, – ištarė pašnekovas.
Atvykęs į Semeliškes sutvarkyti tėvų ir senelių kapų R. K. Radžiūnas atkreipia dėmesį ir į vienintelio šio­se kapinėse palaidoto savanorio Jono Mačiulio kapelį. Pernai užėjo į seniūniją prašydamas kapą sutvarkyti, juk vienintelio miestelyje palaidoto savanorio kapas neturėtų būti apleistas.

Rimanto Kazimiero Radžiūno  asmeninio albumo nuotr.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1