Semeliškių seniūnijos kaimų vietovardžiai

Daiva Červokienė

Šįkart toliau pasidomėkime, ką pasakoja arčiausiai seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio įsikūrusių kaimų ir tyvuliuojančių ežerų pavadinimai.

Lojaus ežeras ir Lajaus kaimas
Lajus – kaimas, vos porą ki­lometrų nutolęs nuo  Semeliškių miestelio, žmonių dažniau vadinamas Lojaus kaimu, neseniai ir oficialus jo pavadinimas buvo Lojaus kaimas. 2001 m. kaime gyveno 21 gyventojas, dabar jame gyvenamąją vietą deklaruoja 18 žmonių.
Vargu ar kaimo pavadinimą galima sieti su lietuviško žodžio lajus, t. y. lydyti avies ar galvijo taukai, žvaktaukiai, ar lietuviška pavarde Lajus, medžio lapiją reiškiančiu žodžiu laja ir pan. Daug logiškiau galvoti, kad kaimo pavadinimas kilo nuo gretimai esančio ežero.
Ilgametė Semeliškių gimnazijos mokytoja Meilutė Rašimienė, kurios mama Stanislava Sadauskaitė Nasutavičienė (1929–2015), kilusi iš Lajaus-Lojaus kaimo, pasakojo iš mamos girdėjusi tokį jos gimtojo kaimo pavadinimo aiškinimą. Lojaus kaimas – ant kalniuko, ežeras –žemiau. „Kai išeini ant kalno, medžių mažai, iš labai toli garsas, aidas eina. Šunys loja kaime, Sadauskais jį vadinom, stovi prie ežero, garsas ateina taip, tarsi prie pat lotų.“. Taip šunų lojimas, pasak M. Rašimienės ir S. Nasutavičienės, ir davė kaimui pavadinimą.
Prie Dergionių miško ir Lajaus kaimo esantį Lojaus ežero pavadinimą kalbininkai sieja su vandenvardžiais Lauja, Luja, Lojus, Lajus. Pasak kalbininkų, balsių kaitos eilė galėjo būti tokia: lau- Lauja, lu- Luja, lo- Lojus. Kalbininkai siūlo prisiminti ir balsių kaitą dauba: dubas „dubuo“: doba „duobė, duoba“. Turint omeny ir įmanomą balsių kaitą o : i nedrąsiai prie šios hidronimų grupės šliejamas ir upės Lijonas pavadinimas. Yra kalbininkų, siūlančių šį ežero vardą palyginti su slovėnų upe Lava, kuri kildinama iš žodžio lava, reiškiančio „žema, pelkėta vieta prie upės“.

Vadino Sadauskais

Semeliškių gimnazijos mokytoja Meilutė Rašimienė

Semeliškių gimnazijos mokytoja Meilutė Rašimienė

Mokytoja M. Rašimienė pa­stebėjo, kad Lojaus kaime daug Sadauskų gyveno: mamos tėtis Stasys, jo broliai Jonas ir Antanas, jų sesuo Petronėlė Sadauskaitė– Ze­lenkovienė, kita sesuo Monika, kuri po tremties Sibire liko gyventi Lenkijoje. O gyveno dar ir kitų Sadauskų – ji prisimena tik ūkininką Juozą Sadauską, jau ne giminaitį.
„Kai mes, vaikai, eidavom pas senelius į Lojaus kaimą, niekada šio pavadinimo nesakydavome. Sakydavom: „Einam į Sadauskus“, „Buvau Sadauskuose“, „Grįžtu iš Sadauskų“.
M. Rašimienės senelis Stasys Sadauskas buvo šiaučius, batsiuvys, turėjo kurpalius, gerus batus siuvo. Ir aulinukus, ir basutes, vyrams ir moterims, važinėdavo į turgų juos pardavinėti, daug bendravo su žydais, jie odos parūpindavo. Jo brolis Antanas tarnavo pasienyje, buvo pasienio policininkas.
Netolimoje sodyboje (priešais Viktoro Narkevičiaus) ūkininkas malė grūdus, turėjo arpą, kuris atskirdavo grūdus nuo pelų.
Dabar didžiausia kaimo įžymybė – savamokslis skulptorius Viktoras Narkevičius, kurio sukurti kryžiai, pasižymintys savitu stiliumi, stovi daugelyje Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės kapinių ir prie gyvenamųjų namų.

Bulbėnų dvaras tapo Baubonimis
Baubonių kaimas yra maždaug 2–3 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių miestelio. Kažkada tai buvo didelis kaimas, jame buvęs Bulbėnų (Bulbenų) dvaras. Dar Žygimanto Augusto 1524 m. privilegijoje minima, kad Bulbėnų (Bulbenų) dvarui priklausė dalis Semeliškių miškų. Dabar dvaro nėra nė pėdsakų, žinoma tik kurioje vietoje buvusi dvarvietė.

Kryždirbys Viktoras Narkevičius iš Lajaus kaimo, kurio padarytų kryžių yra daugelyje Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės kapinių ir prie gyvenamųjų namų

Kryždirbys Viktoras Narkevičius iš Lajaus kaimo, kurio padarytų kryžių yra daugelyje Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės kapinių ir prie gyvenamųjų namų

Semeliškių valsčiaus gyvenamųjų vietų sąraše (pagal 1923 m. pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duo­menis) minimas Bulbėnų (Bulbenų) dvaras. Tarpukario Lietuvoje vykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta visiškai panaikinti baudžiavos liekanas. Nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 ha, vėliau ji buvo padidinta), viršijanti normą žemė buvo imama į fondą, iš kurio žemė buvo dalinama – pirmiausiai savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo žemę išpirkti per 36 metus. Išdalinto dvaro žemėse įsikūrusiems kaimams Žemės reformos valdyba skirdavo pavadinimus, kuriuos skelbdavo „Valstybės žiniose“. Taip 1927 m. išparceliavus Bulbėnų (Bulbenų) dvarą atsirado Baubonių kaimas (šiuos duomenis straipsnio autorei pateikė kraštotyrininkas, knygų autorius vilnietis Kazys Misius).

1929 m. valsčiaus suskirstymo seniūnijomis duomenys byloja, kad tada Baubonyse buvo 142 gyventojai. 1959 m. kaime gyveno 104, 1984 m. – 54 žmonės, 2001 m. – 31, dabar jame gyvenamąją vietą dekla­ruoja 22 gyventojai.
Iš šio kaimo kilusi Semeliškių gimnazijos tikybos mokytoja ir literatė Nijolė Ustilienė, jaunystėje Samoilovaitė, Baubonių kaime suskaičiavo 16 namų: dešimtyje jų gyvena nuolatiniai gyventojai,  keturi namai stovi tušti, dvejuose iš jų gyvena nuomininkai.

Rodyklė į Baubonių kaimą

Rodyklė į Baubonių kaimą

Baubonių kaime yra 2 gatvės – Naujoji gatvė, kuri eina per Lajaus, Navasiolkų, Papliauškų, Jokūbiškių kaimus ir pasibaigia ties Laičiais, bei Lelyvos gatvė, kuri pavadinta pagal gretimai esantį kaimą.

Kas baubė Baubonių kaime?
Mokytoja N. Ustilienė, besidominti savo gimtinės istorija, pastebėjo, kad Bulbėnų (Bulbenų) dvaro žemė buvo išdalinta savanoriams ir karo belaisviams. Taip Baubonyse žemės sklypus gavo savanoriai Simas Aleksandravičius, Petras Sinkevičius, Kazys Ramanauskas, Motiejus Marcinkevičius, Jonas Lankutis, karo belaisvis Bolius Grybauskas ir kt.
Tebėra išlikęs buvusios Mac­konių-Baubonių mokyklos pastatas, menantis laikus, kai tuose kaimuose tarpukario ir sovietiniais metais virė daug intensyvesnis gyvenimas.

Semeliškių gimnazijos tikybos mokytoja Nijolė Ustilienė

Semeliškių gimnazijos tikybos mokytoja Nijolė Ustilienė

Kaip atsirado Baubonių kaimo pavadinimas? Tikėtina, kad 1927 m. išparceliavus Bulbėnų (Bulbenų) dvarą, jį pasiūlė Žemės reformos valdybos atstovai, pasitarę su kalbininkais, galbūt ir kaimo gyventojais.
Mokytoja N. Ustilienė pastebėjo, kad vienoje konferencijoje sutikusi archeologą, VŠĮ „Kultūros išsaugojimo pajėgos“ vadovą Zenoną Baubonį priėjo pasikalbėti – jai jo pavardė asocijuoja su jos gimtojo kaimo pavadinimu, gal archeologas žino savo pavardės ir kaimo pavadinimo kilmę.

Archeologas Z. Baubonis užtikrino žinąs Baubonių kaimą ir greta esantį Mustenių-Baubonių pilkapyną. O dėl pavardės kilmės įsitikinęs, kad protėviai labai garsiai baubė, suprask, taip dainavo. Baubti reiškė ir dainuoti.
Lietuvos vietovardžių žodyno pirmame tome teigiama, kad Baubonių kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Baubonis. Nors dabartiniai ir N. Ustilienės apklausinėti gyventojai tokio neprisiminė, kodėl negalėjo tokio būti.
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio baubti nusakoma taip: 1. storu balsu bliauti, mauroti („Jautis baubia“); 2 menkinamai –  storu balsu dainuoti, rėkti. Tokiomis pat prasmėmis vartojamas ir žodis baubimas.
Platesniame lietuvių kalbos žodyne nurodomos tokios žodžio baubti reikšmės: 1. rėkti, mūkti, bliauti (apie galvijų balsą, ir pateikiami pavyzdžiai: „Neerzink tik buliaus – matai, ka jis įsirėžęs jau baubia“, „Tai gražiai baubia palši jauteliai“); 2. (menkinamai) garsiai, storu balsu dainuoti, rėkti, kalbėti: „Petras visą kelią baubė“, „Ko baubi, bene lupti gavai“; 3. (perkeltine prasme) burbti, zirzti („Uždenk puodą, kad musės nebaubtų pieno“, „Ir taip skaniai miegta išsižiojęs, o mūsės baubia po gerklę“); 4. (perkeltine prasme) daug pilti,  gerti: „Tu degtinę baubi kaip vandenį“.

Baubonių kaimo laukai

Baubonių kaimo laukai

Yra net žodžiai atbaubti (ateiti baubiant), išbaubti (galėti išrėkti, iš­bliauti, išmauroti, išeiti baubiant), menkinamai – garsiai storu balsu pasakyti, perkeltine prasme – godžiai išvalgyti, išgerti, nubaubti (baubiant, maurojant nueiti, storu valsu rėkiant nueiti); pabaubti, parbaubti, prabaubti, subaubti, pribauti (baubiant prieiti), užbaubti; bauboti, baubuoti, baubinėti, baubtelėti, baubterėti ir pan. Yra ir daiktavardžiai baubesys, baubimas, baubikas (tas, kas baubia), baubis (mitologijoje – piemenų dievas).
Galima pridurti, kad Baubonių kaime žmonės tebelaiko gyvulių ir ten tebeskamba jų balsai: Nijolė Ustilienė laiko karvę, Česlova ir Stasys Markevičiai, Ona Grincevičienė – po kelias, Malakauskai laiko smulkesnių gyvūnėlių: avių, vištų, triušių. Na o žmonių dainavimas arba baubimas kaime pritilo…

Nestrėvantys ar Nestrėvaitis –netekantis vanduo
Netoli Semeliškių miestelio tyvuliuoja Nestrėvančio (toks oficialus ežero pavadinimas) ar kaip žmonės vadina Nestrėvaičio ežeras. Jo vardo kilmė kalbininkams nekelia abejonių. Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne teigiama, kad šio ežero pavadinimas – vienas iš priešdėlio, neiginio ne- hidronimų, kurių semantinis motyvuotumas yra palyginti aiškus. Ir siūloma palyginti: upė Strėva – sravėti, tekėti, o Nestrėvantys – tai netekantis vanduo.

Žvilgsnis į Beržuolio ežerėlį

Žvilgsnis į Beržuolio ežerėlį

Greta Semeliškių miestelio į tą pačią Trakų pusę, į pietvakarius, tyvuliuoja Beržuolio ir Beržuolukio ežerėliai. Lietuvos hidronimų etimologiniame žodyne teigiama, kad šių ežerų pavadinimai kilo nuo žodžio beržas. Tikėtina, kad prie jų augo išskirtiniai beržai ar beržynai. Beje, ir dabar greta šių ežerėlių veši beržynėliai.
Iš Beržuolio ežero išteka upelė Beržuolė, Strėvos dešinysis intakas, kuri Semeliškių miestelio šiaurėje įteka į Strėvą. Šis upelės vardas taip pat akivaizdžiai kilęs nuo medžio pavadinimo beržas arba ežerėlio, iš kurio išteka.

Kalba apie ungurius ir kitas žuvis
Dar toliau į pietvakarius link Bagdononių kaimo ir už jo miškuose slapstosi nemažai ežerėlių: Aukšlinis, Bygaudas ir Žiežulis, kiek toliau – Skričiukas, Ungurys, Unguraitis. Ką byloja jų pavadinimai?
Lietuvių hidronimų etimologi­niame žodyne pastebima, kad Aukš­linio ežero pavadinimas kilęs iš nedidelės karpinių šeimos žuvies aukšlė, Žiežulio – iš kitos nedidelės karpinių šeimos žuvies  raudė arba liaudiškai – žiežulė, mekšras, o ežerų Ungurys, Unguraitis – iš labai įspūdingos ir vertingos gyvatės pavidalo žuvies ungurys, apie kuriuos sukurta daug pasakojimų. Vienas dažnesnių – esą labai anks­tyvais vasaros rytais šios žuvys iš vandens iššliau­žia į laukus žirniauti. Tik ežero Bygaudas pavadinimo kilmė, pasak kalbininkų, yra kitokia – iš asmenvardžio.
Šių ežerų pavadinimai byloja, kad juose būta šių vertingų žuvų. Šio rašinio autorei vaikystėje Semeliškėse taip pat teko valgyti aplinkiniuose ežeruose sugauto ir senelės kepto ungurio…

Autorės, Sauliaus Červoko, Janytės Žebrauskaitės ir Akvilės Ustilaitės nuotr.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1