Semeliškių istoriją išsaugos knygoje

Virginija Jacinavičiūtė

Kovo 29-ąją seniūnijos salėje semeliškiečiai sveikino literatę Vladislavą Kursevičienę, išleidusią naują knygą, o po savaitės semeliškiečius suvienijo ir su­būrė Semeliškių istorija, perkelta į knygos lapus. Į leidinį „Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštie­čių atsimini­muose“ sugulė istorijos, kurias papasakojo semeliškietis Pranas Jaskutis. Knyga nebūtų patekusi į semeliškiečių rankas, jei ne Semeliškių bendruomenė, kuri įgyvendino to paties pavadinimo kaip ir knyga projektą ir gavo finansavimą leidybai. Balandžio 5-ąją vykusiame knygelės pristatyme dalyvavo visi prisidėję prie knygelės išleidimo, tie, kurie tapo knygos herojais, ir tie, kurių širdyje Semeliškės užima bent mažą kertelę.

J. B. Ignatavičius, T. J. Zaparackienė, P. Jaskutis su žmona Aldona, už jų – Semeliškių ansamblis „Svaja“

J. B. Ignatavičius, T. J. Zaparackienė, P. Jaskutis su žmona Aldona, už jų – Semeliškių ansamblis „Svaja“

Į renginį atvykusius vietinius ir svečius pasitiko visa komanda, rengusi naują leidinį apie Semeliškes: istorijos pasakotojas Pranas Jaskutis su žmona Aldona, po mažą gabalėlį rinkusi ir į knygos puslapius dėjusi išeivė iš Semeliškių, šeimos draugė Teresė Janina Zaparackienė bei Juo­zas Benecijus Ignatavičius, sudaręs leidinio struktūrą, išsaugojęs kuo autentiškesnį pasakojimo stilių.
J. B. Ignatavičius kūrybinio proceso dalyvius apibūdino išradingai – esą P. Jaskutis buvęs davikliu, jo žmona Aldona stimuliatoriumi, kuris padėjo informaciją rinkti ir perduoti kitai grandžiai – T. J. Zaparackienei, kuri komunikacijos procese pavadinta transmisija. O paskutinis kūrybinio proceso elementas – J. B. Ignatavičius save pavadino šešta pagreitinta pavara, kuri rūpinosi techniniais leidybos klausimais.
Pranas Jaskutis į Semeliškes gyventi su šeima atvyko 1937 m., čia mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą, o 1987-aisiais išsikėlė gyventi į Krakius, Kėdainių rajone. Išvykus gyventi kitur sentimentai Semeliš­kėms nedingo ir kaskart sustiprėdavo atvykus aplankyti artimųjų kapų. Į jaunystės miestelį sugrįžus prasi­verždavo prisiminimai apie čia gyvenusius žmones, įvykius, nuotykius, pokario laiką ir kt. Tų prisiminimų beklausant seniūnei Loretai Karalevičienei ir kilo mintis istoriją iš lūpų perkelti į knygą. Šią mintį palaikė Semeliškių bendruomenės pirmininkė Rita Buividavičienė, parašiusi projektą ir padėjusi žodžiui tapti kūnu.
Nuo minties iki jos įgy­vendinimo praėjo nemažai laiko, o daugiausiai jo prireikė pasakojimams užrašyti. Dvi žiemas vyko susirašinėjimai internetu tarp Jaskučių ir T. J. Zaparackienės. Pasitaikydavo ir techninių ne­sklandumų, kai surašyti prisiminimai neišsisaugodavo ir tekdavo vėl iš naujo „pešioti“ prisiminimus.
„Šeimos istorija įsilieja į giminės prisiminimų vagą, giminės istorija papildo tautos istorijos taką. Likimo vingiai suveda žmones tam, kad jie surastų vieni kitus ir rašytų savo šeimos, giminės, miestelio, tautos istoriją“, – renginyje kalbėjo vedėja Nijolė Ustilienė. Deja, dažnai nutinka taip, kad savo šaknimis žmonės susidomi per vėlai, kai nebėra pas ką istorijos išklausti. Tą paliudijo P. Jaskučio dukterėčia Stasė Prazdeckienė, kuri mamos Monikos pasakojimus ne visada atidžiai išklausydavo, o kadangi jų neužrašė, pasakojimai pamažu išblėso iš atminties. S. Prazdeckienė dėkojo dėdei P. Jaskučiui, kuris išpildė svajonę, atgaivindamas savo prisiminimus ir palikdamas juos ­ateities kartoms.
Renginyje prisiminimais apie Semeliškes dalinosi ne tik knygos leidėjai, bet ir semeliškietė Vanda Gliaudelienė. Senolės atmintyje išliko vienas žiauriausių įvykių Semeliškėse, kai į getą, dabartinius bendruomenės „Strėva“ namus, buvo suvaryti Semeliškių žydai, tarp kurių buvo ir kaimynas Šimelis. Mama prikepė bulvinių blynų ir paprašė nunešti. Mergaitė blynus nunešė, tačiau kaimynas atsisakęs, paaiškinęs, kad nėra alkanas. Semeliškių, Vievio ir Žaslių žydai šiame gete buvo laikomi apie dvi savaites, vėliau nuvesti į Dargionių mišką ir sušaudyti. V. Gliaudelienė pasakojo, kad Šimelis eidamas per tiltą norėjęs šokti upėn, tačiau buvo sulaikytas pareigūnų ir sumuštas.
Iš Semeliškių apylinkių Lajaus kaimo kilęs ir administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Grybauskas. Apie tai J. Grybauskas pasisakė tardamas sveikinimo žodį knygos leidėjams ir papasakodamas kelis fragmentus iš nuotykių, patirtų gimtuosiuose kraštuose.
Baigdama knygos „Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose“ pristatymą renginio vedėja Nijolė Ustilienė ragino susirinkusiuosius pasidomėti savo šeimų istorija, nes neretai tas noras ateina per vėlai, kai jau nebelieka žmonių, turinčių raktą į praeitį.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1