Elektrėnai, nors miestas ir jaunas, bet jau turi savo herojus, naujame mieste gimusius, užaugusius ir žinomus pasaulyje. Vienas jų – poetas, eseistas, žurnalistas, giliai suprantantis žmogaus būtį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos tapatumą, sausio mėnesį 45-tąjį gimtadienį švenčiantis Rimvydas Stankevičius. Jis sausio 11 d. savo supratimu apie gyvenimą ir kūrybą pasidalino su elektrėniškais. Susitikime su kraštiečiais R. Stankevičius pristatė 2017 metais išleistą eilėraščių rinkinį „Šermuonėlių mantija“, paskaitė eilėraščių iš kitų knygų.
Į susitikimą su poetu atėjo buvę jo mokytojai, bendraklasiai, kiemo draugai, bet dalyvių vis tiek buvo tik tiek, kad susitikimas įvyko kamerinėje aplinkoje. Renginio vedėja bibliotekininkė Vida Baranauskienė paruošė poetui netradicinių klausimų.
Nors poetas gyvena Vilniuje, bet namais laiko Elektrėnus, kurie jo neapleidžia sapnuose. Poetas sakė nuolatos sapnuojantis vienodą sapną, kad grįžęs į savo gimtuosius Elektrėnus, o jie taip pasikeitę, kad jis nė namų rasti nebegali. Iš tiesų, pasak poeto, Elektrėnuose nepasikeitę liko tik medžiai, kurie visada tokie pat ir visada su juo pasisveikina. Apie Elektrėnus Rimvydas kalbėjo daug: čia jo mokytojai, kuriuos jis kiekvieną skirtingai prisiminė, bet kiekvienas jų formavo būsimą poetą. Poetas prisimena Kietaviškių kunigą – tikrą išmintingą pedagogą, kai jam, užsispyrusiam vaikui, taip prireikė avytės iš Prakartėlės, jog ėmė nenuraminamai verkti. Klebonas leido jam paimti avytę su sąlyga, kad jis visus metus bus geras, savo nuodėmėmis avytės nesuteps, kai kitais metais jis statulėlę grąžins į Prakartėlę, avytės sesę vėl priims, nes ji bus švari. Būsimą poetą formavo ir Elektrėnų apylinkės, kai jis, prisiskaitęs knygų pripučiamu čiužiniu išplaukė į Elektrėnų marių salą savarankiškai gyventi, ir Mijaugonių piliakalnis, kur buvo jo senelių gyvulių ganyklos, ir miškai, kur jis galėjo paglostyti gimdančią stirną. Daugybę gražių ir prasmingų prisiminimų apie Elektrėnus saugo poetas ir tikriausiai kada nors tie prisiminimai suguls į naują knygą.
Jaunus žmones, atėjusius į susitikimą, daugelio premijų laureatas R. Stankevičius ragino suvokti savo vertę ir vertybes, kurios yra gilesnės ir prasmingesnės nei didžiųjų miestų jaunimo. Tuo jis įsitikino studijuodamas universitete, kai istorines datas žinojęs geriau nei vilniečiai, o jo mokytoją Audrių Jurgelevičių pažinojo universiteto dėstytojai. Jaunuosius literatus, eilėse „besitaškančius jausmais“, poetas mokė, kaip kurti taip išmintingai, kaip jį mokė jo mokytojai – ne tik elektrėniškiai, bet ir universiteto dėstytojai, sutikti rašytojai, kiti įžymūs žmonės. Svarbu tik tuos mokymus priimti, suprasti ir prisiminti. Poetas daug gražių žodžių skyrė savo žmonai, knygos „Šermuonėlių mantija“ įkvėpėjai. Pasak poeto, nuo šalia esančio žmogaus, jo palaikymo ir atsidavimo daug priklauso ir kūrybos sėkmė. Rimvydas papasakojo apie Justino Marcinkevičiaus žmoną Genovaitę, kuri sutvarkė Justino rankraščius, išleido neskelbtos kūrybos knygą, niekada niekam nesiskundė, nors pati sirgo sunkia liga. Paskutiniame renginyje, kai ji atidavė poeto knygas Prienų bibliotekai, nuo jos piršto salėje nukrito ir nuriedėjo vestuvinis žiedas. Ir tada Rimvydas sako supratęs, kad ji jau padarė viską dėl savo gyvenimo žmogaus. G. Marcinkevičienė po to renginio greitai mirė. Rimvydas prisimena ne vieną elektrėniškį, savo bendraamžį, rašiusį gal net geriau nei jis, bet ne vienas rašymą metė, nes draugės iš jų pasijuokusios.
R. Stankevičius su žmona Žaneta esą užsibrėžę aplankyti visas Lietuvos bažnyčias. Jų Lietuvoje yra 252. Keliaudami po Lietuvą Ž. ir R. Stankevičiai suranda daugybę mažų stebuklų, kuriuos pastebėti gali ne kiekvienas arba kiekvienas skirtingai. Kaip ir kūryba. Poetas sako, kad net eilėraštis nėra poeto. Pusė eilėraščio yra poeto, o kita pusė skaitytojo, kaip jis tas eiles supranta. Suprasti R. Stankevičiaus eiles nėra labai paprasta – skaitytojas turi daug žinoti, daug knygų būti perskaitęs. Knygų skaitymas, pasak poeto, yra savotiškai kitas gyvenimas, kuriame galima pasislėpti nuo problemų, išgyvenimų, galima susirasti herojų, į kuriuos norėtų skaitytojas lygiuotis… Ir pats R. Stankevičius iš 9 savo išleistų knygų ir apdovanotų – Julijono Lindės-Dobilo literatūrine, Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, „Varpų“ literatūrine, LATGA-A aukso žvaigžde – premijomis išskyrė eiliuotą pasaką lietuvių mitologinių sakmių motyvais „Pūgos durys“. Poetas sako paklausęs savo Mokytojos, profesorės Viktorijos Daujotytės iš naujo žmones mokyti kalbėti lietuviškai. Šia knyga jis atidavė savotišką duoklę Vincui Krėvei – Mickevičiui, raginusiam kiekvieno laikmečio rašytojus savo skaitytojus sugrąžinti prie lietuviškų šaknų – mitologijos. Savaip R. Stankevičius perkūrė lietuvių tautosaką eiliuotoje pasakoje „Pūgos durys“.
Dar ilgai būtų galėjo elektrėniškiai aptarinėti su savo garsiuoju žemiečiu lietuvių kalbos, lietuvybės, jaunųjų literatų kūrybos ir net politikos aktualijos, bet besikalbant ir kartu bežiūrint bibliotekininkės Eglės Milkamanavičiūtės sukurtą dokumentinį filmą, skirtą kraštiečio poeto Rimvydo Stankevičiaus 45 metų jubiliejui, nepastebimai prabėgo kelios valandos. Jeigu kas iš skaitytojų, R. Stankevičiaus gerbėjų, norėtų plačiau susipažinti su jo kūryba ir požiūriu į gyvenimą, sausio 21 d. 16 val. gali apsilankyti Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje, kur vyks poeto jubiliejinis kūrybos vakaras. Jei R. Stankevičiui, nežiūrinčiam iš kūrybinių aukštumų, Elektrėnai vis dar yra namai, tai namiškiams gražu būtų jubiliejaus proga pasveikinti savo vaiką, prieš 45 metus sausio mėnesį gimusį, griaudžiant perkūnui.