Rašytojas Juozas Baltušis apie Elektrėnus

Rašytojas Juozas Baltušis apie Elektrėnus

Lietuvos rašytojų sąjungos iš­leistame Juozo Baltušio užrašų tritomyje „Vietoj dienoraščių“ ke­letas puslapių skirta ir Elektrėnams. ­Kaip sako akademikė, lite­ra­tū­rologė Viktorija Daujotytė, buvo laikas, kai galvojome, kaip mums išbraukti Baltušį. Ir atėjo laikas, kai mes norime to Baltušio kiek galima daugiau.“ Jo užrašuose – dienoraštyje – tiksliai aprašyta ano laiko panorama. Tame laike statėsi ir Elektrėnai.

1989 m. sausio 13 d.
Vienoje kupė, traukinyje „Lietuva“ vykau su Elektrėnų elektrinės generaliniu direktoriumi Pranu Noreika. Daug nelinksmų dalykų papasakojo jis man, visumoje – apie biurokratijos nerangumą, neįtikėti­ną bukagalviškumą.

1982 m. kovo 25 d.
Rytoj plenumas. Jame, mūsų, Lietuvos, delegacijos vardu turėjo kalbėti Elektrėnų jėgainės direktorius, socialistinio darbo didvyris, TSRS Aukšč. Tarybos deputatas Noreika, labai, beje, simpatiškas, paprastas vyras. Bet šiandien Taikos gynimo komiteto sekretorius M. Kotovas pranešė man, kad jam kalbėti nebus leista, kadangi jo kalba… neparuošta. Su kalbos „ruošimu“ pas mus tikri dyvai: viskas turi būti surašyta, įteikta iš anksto, čia peržiūrėta, suderinta, tik tada leidžiama perskaityti. Susibariau su Kotovu. Kaip mes paruoštume kalbas, o juk čia jos bus perdirbamos iš pagrindų, sukalamos pagal vieną kurpalių, tad jeigu taip, jeigu faktiškai jūs ruošiate kalbas, tai kam dar mus kviečiate? Tik perskaityti jūsų pagamintą tekstą? O juk geriausia būtų, kad patys perskaitytumėte sau savo pačių parašytus tekstus, o mus paliktumėte ramybėje, netrukdytumėte dirbti reikiamą darbą. „Šito aš negirdėjau, – pasakė Kotovas, – daugiau tokių kalbų neskubėkite sakyti kam nors dar kitam“. Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Noreika patenkintas. O kas kita jam lieka? Proto jis turi.

1983 m. kovo 21 d.
Kartu su aktoriumi Vladu Bagdonu vykome į susitikimus su skaitytojais. Buvome Vievyje, tiksliau Vievio paukštyne, kur vištos deda tiek kiaušinių, kad kiekvienam vilniečiui išeina po vieną kiaušinį kiekvieną dieną. Augina ir mėsai gaidžiukus, kuriais ir pavaišino po susitikimo. Buvome priimti žmonių labai šiltai, pasakyčiau, neužtarnautai šiltai. Nuo tų visų plojimų jau nesmagu darosi: juk neužtarnauta, nepelnyta. Bet ką tu, žmogau, padarysi, taip jau yra.
Antrąjį susitikimą pravedėme Elektrėnuose. Čia buvo negirdėti dalykai, net man neįprasti. Žmonės plaukė lyg į kokius atlaidus. Kul­tūros namų salę, turinčią 600 vietų, užplaukė apie aštuonis šimtus žmonių. Pasitiko mane ovacijomis, o palydėjo visi pakilę iš vietų ir gie­dodami ilgiausių metų. Šitos giesmės negirdėjau nė savo 70-čio minėjime Vilniuje Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje. Vladas Bagdonas buvo stipriai sujaudintas, aš – ne mažiau už jį.

1983 kovo 29 d.
…po pietų išvykome į Elek­trėnus, kur mus priėmė didelis mūsų draugas, Lietuvos Taikos gynimo komiteto prezidiumo narys Pranas Noreika, reto vadovo talento, takto ir kultūros žmogus, dirbantis Elektrėnų jėgainės direktoriumi nuo pat jos statybos pradžios. Aprodė viską, įspūdis tikrai pritrenkiantis. Pastatyta viskas nuo 1962 metų pradedant, 1972 metais užbaigiant. Netoli Elektrėnų įruoštas darbininkams profilaktoriumas (Abromiškėse), kurio galėtų pavydėti bet kuri respublika. Dabar ruošiamasi pastatyti tokios pat apimties profilaktoriumą vaikams. Pranas Noreika pilnas naujų sumanymų, jau pradėjo didžiules statybas Kruonyje, Kaišiadorių rajone. Priėmė mus tikrai draugiškai. Nuvedė į pirtį suomišką, po to buvo­me restorane, gražiai pavakarienia­vome, sugrįžome jau po vidurnakčio.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų